Penkiolika metų jo nebėra... Tačiau jis neužmirštas, ypač Kaišiadorių meno mokykloje. Onutė Kupčiūnienė, pritariant (ir padedant) mokyklos bendruomenei, direktorei Reginai Rikterytei, ėmėsi gražaus projekto - parengti ir išleisti atsiminimų knygą apie V. Balčiūną. Tai nelengvas darbas, reikalaujantis daug laiko, pastangų. Bet Onutė puikiai jį atliko. Knygą parengė, o Meno mokykla ją išleido.
Pasklaidykime ją... Ką iš jos sužinome? Ką ji mums primena?
Toks jis šeimoje
Jūratė Balčiūnienė, žmona: „Geriausia, ką man padovanojo vyras, tai trys mūsų sūnūs. Vytautas visada svajodavo, kad kiekvienas iš jų gros kokiu nors instrumentu...Visi vaikai grojo tėčio orkestre, visiems jis parinkdavo instrumentus, kuriais jie gebėjo groti. Vytautas labai mylėjo muziką, žmones ir šeimą".
Renatas Balčiūnas, sūnus: „Smagiausi mano prisiminimai susiję su kelionėmis į Dainų šventes kartu su Tėčiu ir orkestru. Labai juo didžiavausi, buvo gera kartu dalyvauti, nors nuolat kažkur skubėdavo, būdavo užimtas, galvoje knibždėdavo tūkstančiai idėjų.“
Gytis Balčiūnas, sūnus: „Oi, kiek daug ir kokiais gražiais dalykais pripildyti mano prisiminimai - pradedant nuo pagalbos mokantis važiuoti dviračiu ar kaip sugroti pirmuosius regtaimo akordus iki patarimų, kaip geriau žaisti krepšinį ar kokias gėles pirkti merginai, einant su ja į pasimatymą."
Mantas Balčiūnas, sūnus: „Esu dėkingas likimui, kad turėjau nuostabią vaikystę ir tokius tėvus. Mano tėčio ir mamos santuoka man yra pats gražiausias šeimos modelis".
Jį prisimename...
Rimutė Arlauskienė, rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja: „Labiau už viską stebino, o kartu ir žavėjo Jo pareigingumas, mokėjimas uždegti meilę muzikai mokinių širdyse. Jis visada mokėjo būti geru mokytoju, siekė meistriškumo, neatsiliko nuo laiko reikalavimų, dirbo su kūrybine ugnele."
Aldona Miliauskaitė, buvusi rajono švietimo skyriaus vedėja: „Ypač žavėjo Vytauto gebėjimas suprasti, o ne kaltinti ar teisti kitus. Gerbiau ir gerbiu Vytautą už pilietinę drąsą ir gebėjimą net kritinėse situacijose ginti, išlaikyti savo žmogiškąjį orumą.“
Dalia Karalevičiūtė, buvusi Kultūros skyriaus inspektorė: „Iki V. Balčiūno ne-buvo Kaišiadoryse žygiuojančių būgnininkių. Vytautas subūrė būgnininkes, specialiai joms užsakė ir siuvo aprangą, nupirko būgnus. Šokių vadovė Birutė Kubickienė mokė būgnininkes žygiuoti."
Arnoldas Škimelis, Kaišiadorių kultūros centro direktorius: „Kai pradėjau dirbti LOC'e (Laisvalaikio organizavimo centras) direktoriumi ir iškildavo problemos, susijusios su kultūrine veikla - Vytautas sakydavo: „Nesijaudinkit, viskas bus gerai." Esu gavęs daug naudingų patarimų, kaip organizuoti rajoninius renginius".
Regina Rikterytė, Kaišiadorių meno mokyklos direktorė: „Praeitin nuskriejo daug dienų, o ir metų, bet atmintyje liko jo balso tembras ir ne kartą pasakyti žodžiai; „Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos."
Motto: „Padarysime...“
Bendradarbiaudama su Balčiūnų šeima, Onutė Kupčiūnienė surinko pluoštą nuotraukų. Ji paragino parašyti arba išklausė Vytauto bendradarbių, buvusių jo mokinių pasakojimų ir pati užrašė ryškiausius atsiminimų epizodus. Kartais tie atsiminimai vos keliolikos eilučių, kartais ir ilgesni, tačiau tai išsakyta su didele meile ir pagarba Vytautui Balčiūnui. Atsiminimų autorių visas būrys: Jadvyga Greičiuvienė, Nijolė Dabkevičienė, Dalia Laurušonienė, Stanislovas Barzinskas, Eugenija Švelnikienė, Antanas Katelevskis, Donatas Urbonas, Donatas Kupčiūnas, Algirdas Stankevičius, Algirdas Ščerbavičius, Emilija Venskienė, Daiva Uždravytė-Pilkienė.
„V. Balčiūnas buvo didelis novatorius, - teigė Meno mokyklos solfedžio mokytoja Justina Vasiliauskienė. - Nebijojo eksperimentuoti, mokėjo su visais gražiai sutarti. Labai rūpinosi mokykla, pirko pučiamuosius instrumentus. Jo dėka iki šiol turime gerą rojalį. Vis skamba ausyse jo dažnai kartojamas žodis: „Padarysime...“
Knygoje išspausdinta ir V. Balčiūno biografija.
Gimė 1950 m. vasario 21d. Šakių rajono Zyplių kaime. Baigęs Šakių vidurinę mokyklą, įstojo į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (fagoto klasę). Po to - tarnyba armijoje. Grįžus iš jos - studijos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (orkestrinis dirigavimas). Baigęs studijas, buvo paskirtas į Kaišiadorių rajoną. Dirbo Kultūros namuose metodininku, po to Kaišiadorių vaikų muzikos mokyklos direktoriumi, rajono Kultūros skyriaus vedėju.
Keturiolika metų vadovavo Kaišiadorių miesto pučiamųjų orkestrui.
Mirė 1999 m. birželio 22 d.
O. Kupčiūnienė į knygą sudėjo tai, kas autentiška, kas padeda kuo plačiau pažinti žmogų, jo būdą, dvasinį pasaulį. Čia matome ir V. Balčiūno autobiografijos rankraščio faksimilę, ir publikacijų rajono laikraštyje kopijas, ir rašinių apie jį bibliografiją. Nuotraukos iš šeimos ir kitų žmonių archyvų iliustruoja V. Balčiūno kelią nuo vaikystės iki antkapinio paminklo Kaišiadorių kapinėse.
Šviesaus žmogaus plati ir šviesi būties panorama.
„Gyventi taip, kaip gyveno mano tėvas"
Nė vieno žmogaus gyvenimo neįmanoma sutalpinti į knygą, kad ir kokia didelė ji būtų. Ypač jei tas gyvenimas veržlus, paženklintas nuolatinių ieškojimų ir atradimų. Tai paaiškėjo per knygos pristatymą Kaišiadorių kultūros centre - kiek čia atsiskleidė dar negirdėtų epizodų iš V. Balčiūno buvimo su mumis.
- Tai aš kalta, - lyg su apgailestavimu prabilo Vytauto žmona J. Balčiūnienė.- Jis nenorėjo būti nei muzikos mokyklos direktoriumi, nei Kultūros skyriaus vedėju, nors ir turėjo neabejotinų organizacinių gabumų. Jis visa savo esybe norėjo pasinerti į meninę kūrybą, muziką. Tačiau buvo maži vaikai, reikėjo buto, o kaip tu jį gausi, jei atsisakysi rajono įstaigos vadovo posto? Taip ir buvo - butą gavome. Tik jis vienas žinojo, kiek jėgų, sveikatos, energijos reikalavo toks darbas, kurio jis kitaip nemokėjo daryti, tik visu atsidavimu, visa meile.
J. Greičiuvienė, buvusi LKP rajono komiteto pirmoji sekretorė:
- Kaišiadorių rajonui labai reikėjo jaunų, sumanių, veiklių vadovų, -dalijosi prisiminimais. - Ne taip lengva buvo juos rasti. Jaunos šeimos keltųsi pas mus, bet joms reikėjo butų. O jų ypač trūko. Todėl labai džiaugėmės, kad V. Balčiūnas sutiko Kaišiadoryse dirbti ir laukti buto... Jo veiklumas tiesiog stebino mus: tik atvažiavo, nespėjo nė kojų gerai apšilti, o jau kviečia į orkestro koncertą. Taip greitai jis subūrė orkestrantus - ir anksčiau čia grojusius, ir naujų pasikvietęs...
Įsiminė V. Balčiūno sūnaus Gyčio žodžiai:
- Sakau vaikams, kad gyventų taip, kaip gyveno mano tėvas, tada ir apie jus rašys knygas.
Iš tikrųjų gražus palinkėjimas.
* * *
Knygos pristatymas, kaip ir bet koks renginys, skirtas V. Balčiūnui prisiminti, neįsivaizduojamas be muzikos, dainų, Meno mokyklos mokinių bei mokytojų atliekamų kūrinių. Taip buvo ir šį kartą. Įstrigo daug jaudinančių minučių. Pavyzdžiui, kai muzikinį kūrinėlį atliko V. Balčiūno sūnus Renatas ir anūkas Benas. Arba baigiamasis renginio akordas, kai nuskambėjo daina S. Nėries žodžiais „Mūsų dienos - kaip šventė", kurią padainavo mokytoja Regina Griesiuvienė ir jai atsistoję pritarė visi susirinkusieji. Tai buvo viena mėgstamiausių V. Balčiūno dainų.
 |  |
 |  |
 |  |
 |
Virginijos Monkevičienės nuotraukos