Mokytoja Regina Griesiuvienė su Jovita Ivoškaite
Gali būti, kad Jovitai pasisekė dar ir dėl to, kad ji turėjo tikrai puikią ir jautrią, visa širdimi muzikai atsidavusią mokytoją Reginą Griesiuvienę. Mokytoja vaikus muzikos moko jau nemažai metų. Ir ji neslepia savo meilės darbui bei mokiniams. Netrūksta jai kantrumo ir vilties net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Per tuos daugybę darbo metų visokių pasitaikė mokinių. Vieni atėjo mokytis norėdami pateisinti tėvų viltis, kad šie galėtų pasidžiaugti, turintys gabų vaiką, kiti - susižavėję muzika ir menu - tik vedami vidinio troškimo išmokti groti beldėsi į šios šventovės - muzikos pasaulio duris. Nedrąsūs, virpantys. Tokia buvo ir Jovita Ivoškaitė, žingsnis po žingsnio artėjanti prie savo svajonės. Užkariaudama ir pažindama vieną natą po kitos...
Mokytoja džiaugėsi Jovitos pastangomis, atkaklumu, noru įveikti sunkumus, kurių netrūko. „Nebuvo tokio tarpo, kad jai būtų nusibodę, ar norėtų mesti mokslus, - prisimena Jovitos mokytoja. Ir priduria, jog taip pasitaikę ne vienam mokiniui.- Kuo toliau, tuo atkakliau Jovita griebdavosi mokslų. Ypatingai ji stengėsi, kai perprato akordeono pradžiamokslio pagrindus. Tuomet tik galėjau džiaugtis ir stebėtis atkaklia ir talentinga mergaite."
Jovita negali nutylėti, kad vienas iš postūmių į akordeono glėbį, t.y. troškimas išmokti groti šiuo instrumentu, buvo jos senelio Prano Cviliko, gyvenančio Žaslių seniūnijos Žibavičių kaime, kažkada jai ištarti žodžiai, kad jis labai norėtų, jog anūkė mokėtų groti akordeonu... Jovita taip pat iš senelio buvo girdėjusi, kaip labai jis jaunystėje norėjęs išmokti groti, tačiau tam tuomet nebuvę sąlygų.
Ar ji pravėrė Kaišiadorių meno mokyklos duris senelio, kitų namiškių pa-raginta? Galbūt. Tačiau neatmestina ir tai, kad šis raginimas sutapo su jos sielos troškimu, privertė atsiskleisti jos talentą, apie kurį niekas tuomet nė ne-nutuokė.
Jovita šiuo metu turi du akordeonus, vieną, kaip ji pati sako, didelį, kitą mažą. Groja ji įvairių šeimos švenčių, renginių metu. Niekas iš jos to, ką ji išmoko, neatims. Kaip ir požiūrio į muziką, to stebuklingo pojūčio, vargu ne kiekvienam suvokiamo.
* * *
Tačiau negalima neprisiminti Jovitos solinio koncerto, po kurio ji, kiti koncerto dalyviai, mokytojai sulaukė daug šiltų atsiliepimų, pagyrimų, padėkų. Jovita sako esanti labai dėkinga ir kitiems koncerte dalyvavusiems atlikėjams. Seserims Karolinai ir Justinai Urbanavičiūtėms, kurios kartu su ja pagrojo iškilmingą bažnytinį kūrinį, privertusį žiūrovus suklusti. Vėliau, iki pertraukos, pati Jovita atliko keturis įvairaus žanro kūrinius. Smagu buvo, nes žiūrovų salėje be bendraamžių, mokytojų jos klausėsi abu tėveliai ir brolis.
Jovita sako, jog koncerto sėkmę taip pat lėmė ir kitų muzikantų gausa. Šiuolaikiškai suskambo tradiciški akordeonu atliekami valsas ir regtainas. Prie tokios kūrinių permainos prisidėjo būgnininkas Augustinas Maldžius bei bosine gitara grojęs Dainius Griesius. Atliekami kūriniai maloniai nustebino žiūrovus savo pakilia ir linksma nuotaika. Žiūrovų ovacijų sulaukė grupės „Konkurentai“ (vad. D. Griesius) pasirodymas, kurio metu dainavo Augustinas, bosine gitara grojo Ovidijus, būgnais - Dainius, o pianinu - pati Jovita. Buvo atliekami žinomi užsienio kompozitorių kūriniai, privertę šypsotis ir ploti žiūrovus. Tačiau, pasak Jovitos, negalima neprisiminti to neeilinio vakaro kulminacijos, kuomet dainininkas Dainius Griesius savo dainą baigė prasmingais žodžiais: „...rask savo kelią..."
Taip. Meno mokyklą paliekančiai Jovitai šie žodžiai turėjo didelę prasmę. Užvėrusi Kaišiadorių meno mokyklos duris, ji jau nuėjo vieną savo gyvenimo etapą: pasibeldė į stebuklingą muzikos pasaulį, tapo jame sava, pasitikinti. Dabar akordeonas jos rankose - jau ne negyvas daiktas, o instrumentas, kurio pagalba ji gali išlieti savo sielą, pabūti laiminga muzikos garsų pasaulyje.
Ir tai tik pradžia. Tą supranta ir pati Jovita. Mokytoja Regina Griesiuvienė sako, jog išmokti valdyti instrumentą reikia antra tiek laiko, nei ji mokėsi. 15 ar 16 metų. Tai esąs labai brangus mokslas. Reikia nepaprastai daug groti, dirbti.
Jovita kol kas dar neturi galimybės pasukti didžiuoju gyvenimo keliu - pasirinkimo keliu. Ji - Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos abiturientė.
Kol kas į klausimą, ar baigusi gimnaziją rinksis muziką, ji nesiryžta atsakyti. Gabiai mergaitei prie širdies gamtos mokslai. Ir ne tik tai. Ji domisi sportu, laisvalaikiu, kaip pati pajuokavo, nevengia ir krepšinį sužaisti su brolio draugais, net kelerius metus užsiiminėjo dviračių sportu, sėkmingai yra dalyvavusi triatlono, kitų sporto šakų varžybose. Bet svarbiausia, atrodo, Jovita savo pomėgiais laužo bet kokius visai nebūdingus mergaitėms stereotipus: ji domisi ir jau jėgas išmėgino medžio drožyboje. Net solinio koncerto pertraukėlės metu žiūrovai galėjo apžiūrėti Jovitos medžio darbų parodėlę, kur buvo eksponuotas ir jos gražiausias kūrinys - medinė skrynia.
Kodėl ne mezgimas, o medžio darbai? Jovita valiūkiškai šypteli: supraskit, kaip norit. Neva, viską, ką gali berniukai, gali ir mergaitės. Žmonių rankos juk vienodos. Reikia tik noro...
Būtent - noro ir užsidegimo. O to Jovitai Ivoškaitei tikrai netrūksta. Tai valinga ir atkakli mergaitė, savo talentu įrodžiusi, jog stengiantis daug ko galima pasiekti.
Sėkmės, tau, Jovita, rasti savo kelią...