Buvusio bendradarbio telefono skambutis buvo nelauktas, netikėtas. Tiesiog pritrenkianti žinia: mirė Nijolė Blaževičiūtė. Kada? Sirgo ar staigiai mirė? Kolega negalėjo patikslinti, nes ir jis pats apie šią netektį atsitiktinai sužinojo. Kai įsišnekėjome, mintimis perbėgome pažinties metus, šis savotiškas paslaptingumas nestebino. Tokia jau buvo Nijolė. Ne vieną dešimtmetį kartu triūsėme pedagoginėje spaudoje, bet negirdėjome jos aimanuojančios, besiskundžiančios ne tik dideliais, bet ir mažais negalavimais. Visada linksma, energinga, viskuo patenkinta.
Nijolės Blaževičiūtės pasirodymas pedagoginėje spaudoje, bent man, buvo savotiškai paslaptingas. Nei redakcijos vadovai, nei bendradarbiai iš anksto nekalbėjo, kad kolektyvo gretos sulauks papildymo. Tiesiog pirmadienio gamybiniame pasitarime pamatėme naują žmogų, kuri nieko nelaukdama energingai prisistatė, kas ji tokia, kur gimusi, augusi, kur mokėsi. Tas Nijolės paprastumas savaime suartino, iš karto tapo sava. Atrodo, kad ir mes jais tokiais tapome.
Kultūros skyriuje Nijolė pradėjo žurnalistinę veiklą. Bet per ilgai ji čia neužsibuvo. Vėliau persėdo į Laiškų skyriaus korespondentės kėdę. Man iki šiol neaišku, kodėl ji taip buvo kilnojama. Ko gero, redakcijos vadovai pajutę, kad Nijolė nėra kurios nors vienos temos vergė ir, turėdama gilias universitetines žinias, gerai išnarplioja bet kokį klausimą, leido jai plačiau, visapusiškiau pasireikšti. Nors daugelio buvusių bendradarbių nuomone, sėkmingiausiai, naudingiausiai mokytojų laikraščiui ji galėjo darbuotis redakcijos Kultūros skyriuje. Bet niekas neslėpė, kad su šio padalinio vadovu antraeiliu ar net trečiaeiliu rašytoju suvalkiečiu beveik neįmanoma kartu dirbti. Tad jei dirbant Kultūros skyriuje atsirado smulkių nesutarimų, tai niekas nekaltino Nijolės. Bendradarbiai mėgo pajuokauti, kad Nijolė, kaip pereinamoji gairelė, keliauja per redakcijos skyrius. Šį posakį ji žinojo ir nepyko. Priešingai, savotiškai didžiavosi, sakydama, jog tos klajonės rodo jos vertingumą, didelę kompetenciją. Neapsiėjo be Nijolės ir didžiausias redakcijos Mokyklų skyrius. Atėjo ir plušėjo iki galo, iki pedagoginės spaudos reorganizavimo.
 Mokyklinukai, atkėlus N. Blaževičiūtę į jų skyrių, didelio džiaugsmo nerodė. Čia dirbo žurnalistai su didesne ar mažesne pedagogine patirtimi. Nijolė jos neturėjo. Todėl pradžioje abejota, kaip ji analizuos pedagoginį procesą, kaip redaguos mokytojų darbo patirties rašinius. Kasdienė veikla greitai parodė, kad ir neragavusi pedagogo duonos, ji yra kompetentinga ir gali sėkmingai  darbuotis. Universitete įgytos gilios, visapusiškos literatūros žinios, platus akiratis leido jai nesunkiai skverbtis į literatūros dėstymą, užčiuopti šio proceso pačias opiausias problemas ir parašyti ne vieną įsimintiną analitinį rašinį paminėtais klausimais. Įdomiai, prisodrindama rašinį protingomis įžvalgomis Nijolė analizavo ir moksleivių profesinį orientavimą, ir mokyklų vadovų, bibliotekininkų kasdienos rūpesčius, ir... Nebuvo tokios mokyklos gyvenimo temos, kuria Nijolė nebūtų parašiusi redakcijos vadovų gerai įvertinto, teigiamo skaitytojų dėmesio sulaukusio rašinio.
Žodžiai iš po Nijolės Blaževičiūtės plunksnos ant popierio liejosi greitai. Loginis mastymas gelbėjo jai mintis išsakyti nuosekliai, suprantamai. Įgimtas kalbos jausmas žurnalistei leido ne tik greit rašyti, bet ir taisyklinga, gražia kalba. Todėl jos rašiniai vargo nekėlė tiems, kurie atverdavo kelią į laikraščio puslapius. Ji vengė štampų, ieškojo įdomesnių minčių pateikimo formos, tinkamiausio žanro.
Nijolė buvo darbšti. Iš komandiruotės grįždavo susirinkusi pakankamai informacijos teminiam rašiniui, bet užgriebdavo iš šalies, jei ką nors įdomaus išgirsdavo.
Todėl be pagrindinio rašinio ji laikraščiui pasiūlydavo ir vieną kitą žinutę, linksmą reportažą, nuotrauką su ją lydinčiu smagiu prierašu, kartais net eiliuotu. Nijolė nemėgo garsintis, kad eiliuoja, kad jau parašiusi nemažą pluoštą eilėraščių. Bet iškilus reikalui, ji niekada neatsisakydavo nuotrauką, ypač etiudinę, palydėti ketureiliu ar net ir keliais posmais.
Turėjau kartu su Nijole dalyvauti ministerijos renginyje moksleivių profesijos pasirinkimo klausimais.
 -Kam trenktis į Centrą troleibusu. Keliaukime paneriais pėstute, kai tokia graži pavasario diena, – provokuoja kolegė.
Siūlymas intriguojantis ir redakcijoje nebesikuičiame. Po minutės kitos pėdiname Neries pakrantės sausais takeliais. Saulutė skaisčiai šviečia ir jau šildo. Šnekučiuojamės. Klausomės upės šnekos: ledo lytys čeža, šnibžda, bumbsi susitikdamos. Mergina, pamačiusi saulėkaitoje didelį baltą akmenį, tuoj pat ant jo patogiai įsitaiso. Atseit, pavargo, reikia pailsėti. Svajingai ji žiūri į netylinčią upę ir pradeda piešti vaizdą. Traukiu užrašų knygelę ir skubiai rašau:
 
 Plaukia ižas –
 Neris pražydo.
 O gal tai vasara grįžo?..
 Sukas verpetais viltys
 Ir šildo kovo tiesa:
 Ižas nuplauks, bet liks
 Neištirpdoma gelmės šviesa.
 
Po dienos šios Nijolės eilutės palydi į laikraščio puslapius pavasario nuotaika alsuojančią nuotrauką.
 * * *
N. Blaževičiūtė nevengė ir visuomeninės veiklos. Bendradarbiai ją rinko į redakcijos profsąjungos komitetą ir patikėjo rūpintis kolektyvo kultūriniais reikalais. Ir ji patenkino kolegų viltis. Organizavo išvykas į teatrą, kiną, gamtą, ypač rudenį grybauti. Spaudos dienos proga parengė bent keletą stendų apie redakcijos darbuotojų kasdienę veiklą su šmaikščiais prierašais. Jos iniciatyva redakcija pradėjo sveikinti greta esančių mokyklų mokytojus su jų profesine švente. Ir tiems sveikinimams ji sukurdavo lyriškus turiningus ketureilius.
Nijolė Blaževičiūtė labai krimtosi dėl pedagoginės spaudos pertvarkos, atkūrus nepriklausomybę. Visi jautė, kad naujajai laikraščio redaktorei reikalingi savi ir niekas iš anksčiau čia dirbusiųjų jai  nereikalingi. Nijolė nepaklausė draugų patarimų ir neatlaikiusi raginimų, dalyvavo konkurse. Deja, jos gražus rašinys nevertai sukritikuotas ir neatvėrė durų į naujos redakcijos sudėtį. Dėl to labai sielojosi.
Studijų bičiuliai pakvietė N. Blaževičiūtę į laikraštį „Apžvalga”. Čia įsitaisiusi ji nepamiršo bedarbiais likusių kolegų. Pagal galimybes beveik visi tapo jos talkininkais, energingais naujo leidinio autoriais.
Su kuo bepasikalbu, visi Nijolę Blaževičiūtę prisimena kaip darbščią, šiltą, jautrią bendradarbę, nuoširdžiai besirūpinančią mama, seserimis, sūnėnu. Neretai po darbo ir beveik kiekvieną laisvadienį skubančią į Kaišiadoris.