Apdovanojami Pabaltijo daugiadienių lenktynių nugalėtojai. Ant aukščiausios pakylos B. Krulikauskas, 1957 m.
-O kas jis toks? - įbedė žvilgsnį į mane pusamžė moteris.
Štai tau, sese, devintinės! Nežino, ne-girdėjo, nieko nesako jai toji pavardė.
O jei prieš penkiasdešimt ar šešias-dešimt metų būtumei paklausęs bet kurio kaišiadoriečio - mokinukės ar pensininko - tai jis tikriausiai į tave pažiūrėtų, kaip į kažkokį trenktą žmogelį, kad dar tokių visiems žinomų dalykų klausia...
Laikas nenumaldomas, laikas be galo žiaurus... Dildo iš atminties viską: žmonių veidus, žodžius, likimus... Kiekviena karta turi savo dievaičius, savo numylėtinius, apie kuriuos šnekasi darbovietėse, kavinėse, šeimose, renginių koridoriuose. Jai mažai rūpi, kas džiugino žmones, gyvenusius prieš juos.
Bet vis dėlto, bet vis dėlto... Jei žmogus gyveno, sugebėjo pasiekti daugiau už kitus, užkopti ant savo laikmečio kaimo, apskrities, rajono, respublikos aukščiausio pjedestalo laiptelio, jeigu jo laimėjimai skatino aplinkinius sekti jo pavyzdžiu, tai jis negali, neturi teisės „išnykti kaip dūmas neblaškomas vėjo". Tik reikia apie jį priminti. Nes visa tai, ką šiandien turime - prasidėjo nuo vakar, prieš daugelį daugelį metų...
Bronius Krulikauskas (1934–1995) buvo legendinis dviratininkas.
Prieš šešiasdešimt ir daugiau metų dviračių sportas Lietuvoje buvo labai populiarus. Juk kaime beveik nebuvo nei motociklų, nei automobilių, nei jokio kito autotransporto. Tačiau vis daugiau atsirasdavo dviračių. Turėdamas dviratį jau galėjau puikuotis prieš gražiausias kaimo gražuoles, prie drūčiausius, augaločiausius vaikinus. Dviračių sportas vis dažniau buvo įrašomas į kaimo jaunimo įvairaus lygio spartakiadas. Dviratininkų lenktynėse pasitaikydavo visokiausių kuriozų: lenktynių trasų keliai buvo neasfaltuoti, dulkini, duobėti, dviračiai – tarybinės gamybos, nepatvarūs, lūžinėjantys, trūkinėjantys, nemaža dalis dviratininkų finišo nepasiekdavo, arba pasiekdavo apdaužytomis blauzdomis, nubrozdintomis alkūnėmis... Bet azarto, noro lenktyniauti netrūko.
Man dar teko laimė vieną kartą matyti Bronių Krulikauską varžybų trasoje. Tai buvo turbūt 1962 ar 1963 metais. Varžybos vyko Kaišiadoryse. Trasa – 25 kilometrai. Startas ir finišas – prie buvusio vaikų darželio, kur dabar įsikūrusi „Gintarinė vaistinė". Į pavienio starto lenktynes stojo gal dvylika ar 15 dviratininkų. Tarp jų buvo ir nedidelio ūgio kresnas sportininkas – Bronius Krulikauskas. Jis tuo metu aktyviai jau ne kažin kiek sportavo, nes dirbo dviračių sporto treneriu. Kaišiadoryse jis stojo į startą paskutinis, tačiau finišavo nepaskutinis: nors trasa neilga, vis dėlto Bronius įstengė aplenkti kelis dviratininkus, startavusius prieš jį. Bronius pasiekė geriausią rezultatą, tapo varžybų nugalėtoju.
Broniaus gimtinė – Paparčių kaimas. Aleksandros ir Adomo Krulikauskų šeimoje augo trys vaikai (Viktorija, Bronius ir Antanas). Sodyba buvo gražioje vietoje, kur Kotupio upeliukas įsilieja į Žiežmarą, tačiau Krulikauskai teturėjo tik 6,15 ha žemės, ji buvo nederlinga, tad šeima gyveno sunkiai. Baigiantis karui, Krulikauskai persikėlė į Kaišiadoris. Kai Bronius buvo dar paauglys, mirė tėvas. Motina sirguliavo. Nebuvo kam dirbti. Tad teko paalkanauti, pavargti. Tuo metu visi trys vaikai lankė Kaišiadorių mokyklą. Broliai anksti susidomėjo sportu. Žiemą – slidės, pačiūžos, vasarą – Kiemelių ežeras, plaukimas, vandensvydis. Abu žaidė vandensvydžio komandoje, kuri respublikos pirmenybėse tapo prizininke. Tačiau netrukus patraukė dviračių sportas. Įkalbino dideli dviračių sporto entuziastai Antanas Baumila ir Jurgis Tkačenka. Pirmosios treniruotės, pirmieji startai parodė, kad šioje sporto rungtyje Broniui labai sekasi. Krulikauskų namų kiemas virto dviračių remonto dirbtuvėmis. Čia nuolat reikėdavo keisti sulaužytas dviračių dalis, šlifuoti detales. Sunkumai nesibaigė, entuziazmas neslūgo, treniruotės intensyvėjo. Broniui tuo metu buvo aštuoniolika.
Deja, netrūko nesėkmių, karinėn tarnybon pašaukė Antaną Baumilą. Tarnavo Vidurinėje Azijoje. Tarnybos metu mirė. Karinėn tarnybon išėjo ir Bronius, tačiau tarnyba buvo čia pat, Vilniuje. Bet ir vėl – dėl sveikatos (skrandžio negalavimo) Bronius buvo paleistas namo. O ką daryti su dviračių sportu: atnaujinti treniruotes ar atsisveikinti? Nors ir nerimavo dėl sveikatos, vis dėlto Bronius nutarė sportuoti.
Netrukus nudžiugino svarios pergalės. Bronius startavo kaimo sportininkų varžybose. Štai 1955 m. II sąjunginėje kaimo fizkultūrininkų spartakiadoje 30 km kroso varžybose Bronius finišavo pirmas ir tapo spartakiados čempionu. Bronius buvo jauniausias Lietuvos komandoje – jam tuo metu tebuvo vos 21-eri...
–Jis dar parodys save, – sakydavo garsiausias anų laikų Lietuvos dviratininkas, sąjunginių daugiadienių dviračių lenktynių nugalėtojas Kazys Paršaitis.
Taip ir buvo. Jau toje pačioje sąjunginėje kaimo fizkultūrininkų spartakiadoje 100 km komandinėse lenktynėse plentu Bronius, kartu su draugais V. Venckumi, A. Šiliniu ir A. Indrele, iškovojo spartakiados čempiono vardą. O kitais metais TSRS Tautų spartakiados daugiadienėse dviračių lenktynėse, 2663 km nuotolyje išvystęs 37,4 km per valandą vidutinį greitį, Bronius įvykdė TSRS sporto meistro normą. Jis buvo pirmas Kaišiadorių rajono sportininkas, prie kurio krūtinės buvo prisegtas sporto meistro sidabrinis ženkliukas. Bronius buvo patvirtintas Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje dalyviu.
–Tos pergalės pareikalavo daug jėgų, ryžto, – prieš keletą metų rašė man Broniaus sesuo Viktorija. – Charkovo miesto prieigose dviratininkų trasoje atsitiko didelė griūtis – buvo sužeistų. Labai traumuotas buvo ir Bronius. Pateko į miesto ligoninę. Atrodė, kad lenktynės jam jau baigėsi. Laimė, kad Charkove buvo numatytas vienos dienos poilsis. Komanda ir Bronius buvo labai sunerimę – ką toliau daryti? Bronius pabėgo iš palatos su ligonio chalatu. Chalatą metė, o su trumpikėmis sėdo ant dviračio. Kiek reikėjo pastangų, kad sėkmingai užbaigtų lenktynes! Bronius tai padarė.
1957-ieji buvo Broniaus Krulikausko sportinės karjeros viršūnė. Balandžio mėnesį Vilkaviškyje vykusiose pirmosiose „Nemuno“ sporto draugijos dviračių varžybose 50 km nuotolyje atskiru startu Bronius iškovojo čempiono vardą. Netrukus (gegužės 15-26 dienomis) buvo surengtos daugiadienės dviračių varžybos Ryga–Vilnius–Ryga. Startavo aštuonios Lietuvos ir Latvijos dviratininkų komandos. „Nemuno“ sporto draugijos komanda lenktynėse užėmė trečiąją vietą, o individualiai TSRS sporto meistras Broniui Krulikauskas tapo lenktynių nugalėtoju.
Po šių lenktynių Bronius pateko į TSRS kaimo jaunimo rinktinę. Netrukus ji startavo Liaudies demokratijos šalių dviratininkų 100 km lenktynėse Lenkijoje. Lenktynėse dalyvavo šešios komandos. TSRS kaimo jaunimo rinktinė šiose lenktynėse užėmė antrąją vietą. Bronius buvo apdovanotas sidabro medaliu. Tai buvo pirmasis Lietuvos dviratininkas, startavęs tarptautinėse varžybose. Individualiai Bronius lenktyniavo ir 150 km distancijoje. Finišavo ketvirtas.
Taip pačiais metais liepos 3-13 dienomis buvo surengtos daugiadienės lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą", „Nemuno“ sporto draugijos I komandoje startavo ir Bronius Krulikauskas. Televizorių nebuvo, tad kaišiadoriečiai vakarais priglusdavo prie radijo aparatų, laukdami žinių, kaip lenktynėse sekasi Broniui. O tos žinios buvo be galo malonios: „Etapą laimėjo arba tarp prizininkų buvo ir kaišiadorietis Bronius Krulikauskas". Tačiau būta ir nesėkmių. Didžiausia iš jų -dviratininkų spūstyje pasitaikydavo griūčių. Neišvengė jų ir Bronius. Kaip ir Charkove, reikėjo sukandus dantis minti pedalus, kad pasiektum finišą, o susitvarsčius žaizdas, pailsėjus, kitą dieną vėl stoti į startą, vėl tęsti lenktynes. Bronius lenktynėse iškovojo antrąją vietą, o jo komanda irgi buvo antra. Tad net du kartus Bronius stojo ant garbės pakylos antrojo laiptelio, be to, buvo dukart vainikuojamas ąžuolo vainiku. Apie šias lenktynes plačiai rašė Lietuvos dienraščiai, spausdino Broniaus nuotraukas. Sporto žurnalistai M. Barysas ir V. Gudelis knygoje „Metai ir startai“ (1980) apie Lietuvos dviratininkų pasiekimus 1957 m. rašė: „Trigubą pergalę Pabaltijo daugiadienėse dviratininkų lenktynėse pasiekė Lietuvos atstovai. Jie nugalėjo komandinėje įskaitoje, varžybose tarp respublikų ir asmeninėse įskaitose. Pastarojoje laimėtoju tapo kaišiadorietis Bronius Krulikauskas". Knygoje įdėta ir jo nuotrauka.
Beje, lenktynėse aplink Tarybų Lietuvą antrojoje nemuniečių komandoje buvo ir Broniaus brolis Antanas. Ši komanda užėmė penktąją vietą. Antanui buvo suteiktas pirmas sportinis atskyris. Bronius sportinės karjeros viršūnėje išsilaikė ir 1958-aisiais. Gegužės mėnesį jis „Nemuno“ sporto draugijos komandoje startavo daugiadienėse varžybose „Vilnius–Ryga–Vilnius". Distancijos ilgis -1051 km. „Bronius per valandą nuvažiuodavo vidutiniškai po 38,1 km. Jis šias lenktynes ir laimėjo. Vasarą Bronius TSRS kaimo jaunimo rinktinėje startavo Liaudies demokratijos šalių 100 km dviračio lenktynėse Bulgarijoje. Užėmė trečiąją vietą ir buvo apdovanotas bronzos medaliu. Rugsėjo mėnesį vėl buvo surengtos daugiadienės lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą". Bronius jose užėmė trečiąją vietą. Trečiąją vietą jis užėmė ir Estijos kaimo sporto draugijos „Joud“ dviračių atskiro starto 50 km lenktynėse.
Metams bėgant, Broniaus sportiniai rezultatai ėmė prastėti. Tai suprantama – amžius darė savo, juolab kad Bronius turėjo skrandžio problemų. Štai 1961 metais, paskutinį kartą dalyvaudamas daugiadienėse Pabaltijo dviratininkų lenktynėse Ryga–Talinas–Ryga jis užėmė šeštąją vietą, o „Nemuno“ komanda, kurios narys Bronius buvo, laimėjo trečiąją vietą.
–Atsimenu, kai Bronius grįžo iš sąjunginių dviratininkų varžybų 100 km distancijoje ir jis su „Nemuno“ komanda iškovojo pirmąją vietą, dovanų gavo televizorių, – pasakojo Viktorija. – Kiek šeimoje buvo džiugesio! Tai buvo vienas iš pirmųjų televizorių Kaišiadoryse. Akių neatplėšdavome nuo ekrano. Kaimynai rinkosi pasižiūrėti...
Ilgainiui Bronius Krulikauskas dalyvaudavo tik vietinės reikšmės varžybose, tarp jų – ir Kaišiadorių rajono spartakiadose. Pagrindinį dėmesį skyrė trenerio darbui. Jerevane (Armėnija) baigė sąjunginius trenerių kursus, treniravo nemuniečius, kitas dviratininkų rinktines. Garsėjo jo auklėtiniai varžybose, netgi sąjunginėse. Už tai Broniui buvo suteiktas respublikos nusipelniusio trenerio vardas.
Gyveno Grigiškėse. Žmona Aldona dirbo ekonomiste. Sūnus Arūnas baigė Vilniaus pedagoginį institutą, sportavo, dukra Rasita – Vilniaus inžinerinį statybos institutą.
Kone visą gyvenimą Bronių kamavo skrandžio ligos. Jų nukamuotas Bronius Krulikauskas ir mirė, eidamas 61-uosius. Palaidotas Druskininkų miesto kapinėse. Bronius Krulikauskas buvo šviesi asmenybė, taurus žmogus. Iš vargo, pokario metų nepriteklių spaudžiamos šeimos, anksti likęs be tėvo, nepasimetė gyvenimo vingrybėse, atkakliai siekė užsibrėžto tikslo, ryškiomis raidėmis įrašė savo vardą Lietuvos sporto istorijos puslapiuose.