Evaldas Snieškus su savo tėvu Tadu Snieškumi (nuotr. iš asmeninio albumo)
Kas tas E. Snieškus? Niekur nebuvau nieko apie jį girdėjęs, niekur nebuvau jo matęs. Kas kita Tadas Snieškus. Tai buvęs ilgametis Kaišiadorių rajoninės ligoninės vyr. gydytojas, gydytojas ginekologas. Dabar pensininkas. Su juo vis susitinkame bibliotekoje - kone kasdien jis ateina pasiskaityti spaudos.
Kai bibliotekoje buvo iškabinta kažkokia neįprasta technika ant drobės padarytų tapybos nuotraukų, T. Snieškaus paklausiau:
-Gal čia kas nors iš jūsiškių, ar tik pavardė sutampa?
Gydytojas buvo atviras:
-Tai mano sūnus. Kitądien jis žada apsilankyti bibliotekoje. Jeigu jums įdomu, galite su juo ir susitikti. Jis mielai pabendrautų.
Tad štai ir sėdime direktorės kabinete: tėvas, sūnus, direktorė ir aš. Gurkšnojame kavą bei arbatą ir kalbamės. Nepaprastai įdomu klausytis Evaldo.
-Aš turiu devynias specialybes,-iš karto suintrigavo Evaldas.
Ir ėmė vardinti: virėjo, miško kirtėjo, dažytojo, biologijos mokytojo, plytelių klojėjo, fotografo, na, ir eilėraščius rašau...
Tėvas tik žiūri, tik klauso:
-Kai ko net nežinojau, kad tu moki daryti, - prisipažįsta T. Snieškus.
Bet pirmiausia apie fotografijos darbų parodą. Tai pirmoji Evaldo kūrybos personalinė paroda. Evaldas norėjo, kad ji būtų surengta būtent jo jaunystės dienų mieste - Kaišiadoryse.
-Buvau Norvegijoje, - ėmė pasakoti parodos autorius. - Fotografavau. Buvo labai gražūs vaizdai: vanduo uolomis krenta žemyn. Dar saulė blykčioja vandens pursluose. Nepakartojama. Tad ir kilo mintys užfiksuoti ne statišką akimirką, o judesy... Darbas ilgas, prie kompiuterio reikia kantriai pasėdėti, bet rezultatas įspūdingas. Taigi ir pradėjau... Kol kas Lietuvoje tokia technika nuotraukų niekas nedaro. Penkiolika mano pirmųjų darbų iškabinta Kauno miesto sodo restorane. Nuotraukos atrodo kaip piešiniai.
Tikimasi, kad E. Snieškaus kūrybos paroda bus eksponuojama ir Elektrėnų savivaldybės kultūros įstaigose.
O kaip su „geležinėmis varlėmis"?
Evaldas studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslo fakultete. Po trečiojo kurso reikėjo pasirinkti specializaciją, netrukus - ir diplominio darbo temą.
-Bendrabutyje prie vieno studento spintelės kabojo „geležinės varlės“ pa-veiksliukas iš kažkokio žurnalo. Pamaniau tada: „Gal reikėtų pasirinkti tyrinėti balinius vėžlius, liaudyje vadinamus „geležinėmis varlėmis"? Tema beveik visai nenagrinėta". Na, ir pasirinkau ją...
Evaldas apie balinius vėžlius ne tik diplominį darbą parašė, bet tą temą gvildeno ir įstojęs į aspirantūrą. Balinių vėžlių yra ne tik Lietuvoje, bet ir kone visoje Vakarų Europoje, Sibire, Vidurinėje Azijoje. Tad Evaldas ir išvažinėjo skersai išilgai visą tuometinę Tarybų Sąjungą - Ukrainą, Azerbaidžaną, Gruziją... Mokslo ir mokslo populiarinimo žurnaluose ėmė rodytis Evaldo straipsniai. Jis parašė ir kandidatinę (dabar būtų vadinama daktarinę) disertaciją, tačiau per persitvarkymus, santvarkų virsmus, kai ėmė keistis metodologijos, sistemos, kvalifikacijos, disertacija liko neapginta. Evaldas kaip žinomas balinių vėžlių tyrinėtojas buvo kviečiamas į prestižines mokslines konferencijas, skaitė jose pranešimus.
Evaldui Snieškui 56-eri. Tad jau sodri jo ir tarnybinė biografija. Yra dirbęs Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, mokyklose, restoranuose. Beje, Evaldas jokių kulinarijos ar konditerijos mokslų nebaigęs, tenkinasi savamokslio mėgėjo statusu. Tačiau anaiptol ne kiekvienas profesionalas gali jam prilygti virtuvės aplinkoje. Tikras virtuozas. Netgi knygą yra parašęs „Kepėjo užrašai". Gaila, kol kas ji neišleista. Bet tai tik laiko klausimas!
Kalbant apie knygas, negalima nutylėti, kad Evaldo stalčiuje dar vienas rankraštis „Ne vien žąsinams", - apie vyrų ir moterų santykius. Knygą tikriausiai išleis žurnalas „Edita", nes šiame žurnale E. Snieškus jau kelerius metus spausdina savo apmąstymus. Skaitytojams jis pristatomas ne tikrąja pavarde, o slapyvardžiu - Antanas Viržis. Evaldo tekstai publikuojami ir kituose leidiniuose.
Kaip matome, E. Snieškus - įdomi asmenybė. Kelias nuo „geležinės varlės“ iki moderniojo meno - gyvas, nenuobodus, spalvingas, pilnas ieškojimų. O talentingas žmogus - Evaldas Snieškus - jame visada randa, ką pasakyti, parodyti, sukurti.
O dabar paties fotomenininko E. Snieškaus žodis
Fotografuoti pradėjau mokykloje, kai nusipirkome fotoaparatą „Zorkij". Tačiau pats ryškinti juodai baltas nuotraukas išmokau tik trečiame Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto kurse. Vėliau ir skaidrių ryškinimui namų sąlygom skyriau nemažai laiko. Arčiau meninės fotografijos atsidūriau dirbdamas Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje, kur fotografu dirbo G. Stulgaitis. Jo sudomintas pradėjau fotografuoti vaizdus, kuriuose galima buvo fiziškai pajusti sustabdytą laiką. Tada nebuvo kompiuterių. Viską darydavau pats. Nuo komponavimo iki fotonuotraukų darymo.
Skirtingai nuo daugelio fotomenininkų, kurie darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau užfiksuoti „pagautą“ akimirką arba dirbtinai sukom-ponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki pabaigos. Niekada nežinau, kas bus. Tik vidinis balsas kužda: „Nufotografuok tai". Kuo papuola. Telefonu, kino kamera, mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas „tai“ - kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas lietinis su sūriu. Tada prasideda improvizacija Photoshop'u. Patikėkit, tai kaip improvizacija muzikoje - aš to paties rezultato negaliu pakartoti. Iš dalies ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas, daržovės keptuvėje, apelsinas).
Kodėl pasirinkau fotodrobę? Lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad fototechnikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip įsivaizduojate piešinį, jei ne ant drobės? Be to, tikėtina, kad ateityje patys geriausi darbai, mano nuomone, taps tikrais paveikslais, tapytais aliejiniais dažais.
Improvizacijose labai svarbu siužetas. Kas įvyko, kad pavyko sukurti šią ar kitą drobę? Kaip perskeltas pusiau, kietai virtas kiaušinis tapo oranžine planeta juodoje nepermatomoje erdvėje? Taigi, manyčiau, pavadinsiu naudojamą techniką „Siužetinė improvizacija". Pavadinimų prie kiekvieno darbo kol kas nerašysiu, kad neįrėminčiau žiūrovo vaizduotės. Ką matote - tai ir yra. Kitą vertus, tai labiau ne fotonuotraukos ant drobės, o suvokimai. Juos permetus žvilgsniu ir įsiminus detales, pabandykite suvokti vidiniais pojūčiais kaip visumą.