Ant stalo eksponatų inventorinė knyga. Iš eilės - eksponatas 336-asis. Tai lovatiesė. Ją Kaišiadorių muziejui perdavė Juozapas Grabauskas iš Varkalių kaimo. Eksponatą aprašo muziejininkė etnografė Gintarė Daunoraitė.
- Tai nėra techninis darbas, - sako muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. - Reikia išmanyti kuo jis vertingas, kuo savitas, kuo būdingas mūsų regionui.
O Gintarė tai išmano. Ji profesionali etnologė-muziejininkė, Vytauto Didžiojo universitete baigusi etnologijos studijas. Po studijų - iš karto į Kaišiadorių muziejų. Ir dirba jame iki šiol - jau trejus metus.  Beje, iš kurso draugų - o jų buvo apie trisdešimt - pagal specialybę dirba tik ji viena. Kiti pasirinko geriau apmokamus darbus, o norintys dirbti pagal specialybę, nerado laisvų darbo vietų.
Jaunajai specialistei patinka Kaišiadorių muziejuje. Juk ji Kaišiadorių rajono gyventoja, nuo Vilūnų.
Gintarei muziejininkės darbas sekasi, pats muziejaus direktorius ją taip apibūdina:
- Gintarė kruopšti muziejininkė, kolegiška bendradarbiams, atidi ir maloni su lankytojais. Per kelerius metus ji spėjo daug nuveikti,  ir  be jos muziejaus veikla sunkiai įsivaizduojama.
Gintarė džiaugiasi, kad ji dirba būtent gimtajame rajone. Jis jai gerai pažįstamas, ypač Vilūnų, Kruonio, Nemaitonių kraštas. Čia ji sava, greit randanti bendrą kalbą su vietos gyventojais, jai artima, suprantama jų buitis, papročiai, kultūrinis paveldas. Ji šiemet keliskart lankėsi  Varkalėse, Mičiūnuose, Nemaitonyse. Gintarė domėjosi gegužinių pamaldų tradicijomis, kulinariniu paveldu. Pamaldas įrašinėjo į diktofoną, kiti fotografavo, filmavo. Vėliau medžiaga bus  tvarkoma, apdorojama, klasifikuojama.
- Labai svarbu visapusiškai užfiksuoti kad ir gegužines pamaldas, - pasakoja Gintarė. Varkalių kaime bene vienintelės mūsų rajone nepakitusios išliko iki šių dienų Emilijos Gustienės sodyboje. Čia jos vyksta natūraliai, pagal senus papročius. Apie pamaldas šioje sodyboje yra sukurtas filmukas, kurį galima pažiūrėti Kaišiadorių muziejaus internetinėje svetainėje.
Trumpoje Gintarės  darbo biografijoje itin reikšmingi  2011-ieji metai. Tais metais Kaišiadorių muziejus išleido pirmąją jaunos muziejininkės knygą - „Kaišiadorių etnografiniai bruožai". Knyga parašyta per dvejus metus! „Tradicinės (arba kitaip dar vadinamos etninės) kultūros bruožai įvairiose Lietuvos vietose yra saviti,- knygos pratarmėje rašo O. Lukoševičius. - Kad galėtume juos atpažinti, labai svarbu turėti galimybę pamatyti ją regioniniu ar net lokaliu masteliu, nes lokalioje bendruomenėje (parapijoje, seniūnijoje, miestelyje ar kaime) slypi bendrosios mūsų kultūros šaknys, tik bendruomenėje tradicija gali atsiskleisti ir išlikti gyvybinga. Kaišiadorių apylinkių tradicinė kultūra ypač įdomi tuo, kad yra dzūkų ir aukštaičių etnografinių regionų sandūroje, o vos per Nemuną matomi ir sūduvių krantai.“ Dalis pateikėjų ir yra iš Gintarės gimtųjų apylinkių.
Gintarės knyga buvo puikiai įvertinta ir eilinių skaitytojų, ir mokslininkų, ir spaudos atstovų. Per jos pristatymą Kaišiadoryse kalbėjo Lietuvos liaudies buities muziejaus mokslininkai E. J. Morkūnas, V. Baltrušaitis, ir abu puikiai apie ją atsiliepė, linkėjo autorei sėkmės nelengvuose mokslinės veiklos baruose. Tas renginys buvo ne vien Gintarės, bet ir viso muziejaus kolektyvo šventė. Džiaugėsi visi.
Darbas tęsiamas toliau. Ir kaip matome - sėkmingai. Gintarė dalyvauja išvykose, važinėja pas pateikėjus, studijuoja mokslinę literatūrą. Muziejininkė apgailestauja, kad išsamesniems tyrinėjimams labai trūksta senų fotografijų: kalendorinių švenčių, įvairių darbų, taip pat įrankių, atspindinčių amatininkų kasdienybę. Džiaugiasi, kai pavyksta rasti įdomių ir vertingų senovinių etnografinių daiktų. Juk juos labai svarbu išsaugoti, svarbu parodyti jauniems žmonėms ir būsimoms kartoms,  kad ir Kaišiadorių rajono žmonės turėtų kuo didžiuotis, kad turi sukūrę ir išsaugoję savo kultūrinį palikimą. Antraip gali pasirodyti, kad Kaišiadorių apylinkės buvo labai skurdžios, kad žmonės stokojo kūrybiškumo...
Ne iš reikalo ji dirba, kad reikia kažką dirbti, o pagal pašaukimą.
Neįmanoma nepaminėti, kad Gintarė - nenustygstanti keliauninkė! Jau studijų metais ji po užsienio šalis važinėjo, o dabar dar dažniau. Tolimiausia kelionė - JAV, Majamis.
- Įdomu, tačiau ten gyventi nenorėčiau, - tarsteli Gintarė. - JAV visi šypsosi, tačiau matyti, kad tos šypsenos nenuoširdžios, dirbtinės. Geriausia Lietuvoje.
Praėjusią vasarą keliavo Baltijos pajūriu - nuo Estijos iki Lenkijos, Gdansko. Mielai prisimena ir turistines išvykas į Egiptą, Turkiją, Slovakiją, svečiavimasi Airijoje. Darbo reikalais vyko į pažintines keliones į Latviją ir Estiją, taip pat Baltarusiją. Kelionės padeda geriau suprasti, kuo savita lietuviška kultūra.  
-Visur įdomu, bet iš visur traukia namo, - sako ji.