Šios lovatiesės vis keliauja po parodas
Dailūs ir plonyčiai lino rankšluosčiai, pasak Elenos, labai tinka pirčiai
Elena, mergautinė pavardė Šiugždaitė, gimė tuoj po karo – 1947-aisiais metais Kairiškių kaime. „Esame keturios sesės: Eugenija Danutė – vyriausia, tada gimiau aš, Albina ir jaunėlė Vida, – pasakoja moteris. – 1962-aisiais Kairiškėse baigiau aštuonias klases, galvojau mokytis profesinėje mokykloje Kaune – ten audėjas ruošė, tačiau mama
Elena Vaičiulionienė
Baigusi aštuonmetę mokyklą Elenutė padėdavo mamai Elenai Kairiškių fermoje melžti karves, dirbo laukininkystės darbus Kalvių, vėliau – Dainių tarybiniame ūkyje. Ištekėjo 1969-aisiais – už Vytauto iš Joniliškių, statybininko, kalvio, deja, kurio nebėra jau aštuoneri metai...
„Esu savamokslė audėja. Pirmas audimo pamokas gavau iš babos Marcelės – mano mamos mamos, kurią vadinome mažike. Tėvelio mama Antanina – didelė baba ausdavo tik savo reikmėms – paprastus audimus, kokius nors audinius ant senikų... – prisimena Elena. – Pirmoji mano pažintis su audimu ir buvo babos Marcelės staklėse. Kai ji nematydavo, būdavo kur nors išėjusi ar užsiėmusi, tai aš į stovus įsėsdavau ir bandydavau. Atrodydavo – taip gerai viską padarydavau, o baba atėjusi ir sako: „Jau tu sėdėjai!” Tokius bandymus Elena pradėjo gal kokių penkiolikos metų būdama.
Jai audiniai ir pats audimo procesas patiko nuo vaikystės. Namų aplinkoje audinių buvo daug ir įvairių, ir daugiausiai mažikės babos austų. Visi buityje naudojami audiniai: lovatiesės, paklodės, užvalkalai, užuolaidos, rankšluosčiai buvo namų gamybos, iš natūralių pluoštų. Baba Marcelė audė daug ir gražiai, mokėjo visokiausių raštų. Audė ir keturnyčius, ir šešianyčius, ir kaišytinius, ir parinktinius audinius. Visa tai, matyt, ir lėmė, kad Elena tapo puikia audėja, iš to valgė ir duoną. Nors, tiesa, nuo 1968-ųjų, penkerius metus, Žiežmarių mezgykloje dirbo mezgėja: „Mezgiau 5-tos klasės mašina, daugiausia megztinius, 5-ta klasė – tai storiausi mezginiai.”
Namus puošia Elenos austos užuolaidos
Kaip namudininkė audėja Elena Vievio cechui audė dešimtmetį, paskui dar tiek pat metų – Kauno meno dirbinių įmonės „Žilvitis” Kaišiadorių cechui (beje, pasak moters, ir jos sesuo Eugenija audė dailei Kaišiadoryse). Audė lovatieses, tautinius audinius lėlių drabužėliams siūti, audinius liemenėms, sijonams. „Ne vien „normas” ausdavau, ne vien kas privaloma. Skubėdavau, kai padarydavau „normą”, tai ausdavau sau lovatieses, užuolaidas, rankšluosčius. Ausdavau tai, ko reikėjo, ką mėgdavau”, – aiškina moteris.
Audžia iki šiol – ūkiniame pastate įrengtame kambarėlyje staklės nenustojo pokšėjusios. Toms nedidelėms staklytėms, sako, yra septyniasdešimt, o gal ir daugiau metų. Staklės pirktos Saulučių kaime iš Grigonio – jo žmona Marijona kadais audė... Šiuo metu jose sukasi Elenos audinio liemenėms ritinys. „Audžiu savo malonumui. Dabar niekur nereikia skubėti, niekas sprandan neduoda”, – sako audėja, džiaugdamasi savo dviem pagalbininkais anūkais – Kruonio gimnazijos dvyliktoku Justu ir vienuoliktoku Remigijumi. Vaikinai ir mestuvus atneša, ir stovus perkelia. „Visi trys ir riečiam”, – sako jųdviejų močiutė.
Šie du ištikimi pagalbininkai – Elenos sūnaus Arūno ir marčios Irmos sūnūs. Moteris džiaugiasi puikia ir darbščia sūnaus šeima, gyvenančia kartu su ja namuose, kuriuos su vyru Vytautu nuošalioje Vekonių gatvelėje baigė statytis 1980-aisiais metais. Išpuoselėtos sodybos gėlynais rūpinasi Irma, žolę pakaitomis šienauja jaunimas – Justas arba Remigijus. Arūnas prie aplinkos tvarkymo neturi kada prisidėti – dirba ūkininko Romaldo Juodeikio ūkyje, tad, kaip žinoma, pavasarį, vasarą, rudenį žemdirbystės darbai darbus veja. Marti – Kruonio PSPC odontologijos kabineto slaugytoja, tad turi kur kas daugiau laisvalaikio, kurį mielai skiria sodybos gražinimui.
Pati Elena marčiose – ne geriausi prisiminimai – gyveno 11 metų. Iš Joniliškių atsikėlė į Kruonį. Kodėl būtent šiame miestelyje statėsi namus? „Sugundė Kruonio HAE: darbai, perspektyvos”, – sako ji.
Elena ir Vytautas Vaičiulioniai užaugino ir dukrą Daivą, padovanojusią anūkėlę Justę. Mergaitei dabar – ketveri metai. Jos gyvena Kaišiadoryse.
* * *
Elenos Vaičiulionienės audiniai buvo eksponuojami ne vienoje parodoje. Tai liudija padėkos raštai. Štai už dalyvavimą rajoninėje liaudies meno parodoje 2003-03-11 jai dėkojo rajono meras Pranas Zaveckas, už aktyvų dalyvavimą rankdarbių parodose 2004-10-16 – Kruonio seniūnas Arimantas Gelžinis, už dalyvavimą Kauno apskrities dienos šventės parodoje Prienuose 2006-10-27 – Kaišiadorių kultūros centro direktorius Arnoldas Škimelis, už tradicijų puoselėjimą liaudies meno parodoje, skirtoje Kruonio 535-erių metų sukakčiai paminėti 2007-08-04 – Kaišiadorių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Giedrė Šapokaitė.
Kruoniškės amatininkės audiniai sijonams, prijuostėms, lovatiesės, rankšluosčiai kartu su dar dešimties amatininkių gaminiais buvo eksponuojami pirmojoje rajone sertifikuotų tautinio paveldo gaminių parodoje Kaišiadoryse, kuri vyko šių metų kovo pradžioje. Tiesa, Elenos audiniai sijonams, prijuostėms jau buvo pavirtę „kūnu” – pasiūtais gaminiais buvo papuošti manekenai, ant kurių buvo demonstruojami tautiniai kostiumai (tokiais drabužiais puošiasi folkloro kolektyvo „Verpeta” ansambliečiai).
Beje, iš E. Vaičiulionienės austų audinių pasiūti ir kaišiadoriečių šokių kolektyvo „Savingė” šokėjėlių sijonai.
„Planų – dar daug. Tik nežinia, kaip bus su sveikata... Štai iš senų audėjų dar turiu prisipirkusi tų senųjų – tikrųjų medvilnės siūlų. Gaminiai iš jų kitaip nešiojasi... Gal reikėtų paklodžių išsiausti...” – svarsto šeimininkė, vaišėmis dengdama stalą.
* * *
Palikome šiuos svetingus ir jaukius namus su geromis emocijomis. Smagu buvo susipažinti su paprasta ir kuklia auksinių rankų moterimi, tarsi žemė grūdą puoselėjančia audimo amatą – tai kas mūsų beprotiškai skubančiame technologijų amžiuje traukiasi į kamputį ir nyksta. O juk ten – tuose su meile iškaukšėtuose lino rankšluostėliuose, išglostytuose marguose audimų raštuose mūsų visų šaknys...