Birutė - viena iš aktyviausių kaimo bendruomenės narių. Ji dainuoja moterų ansamblyje
Sėdėjome greta - ji, Birutė Kavaliauskaitė - Jacinavičienė, ir jos vyras Jonas.
Tai buvo tie Sibiro tremtiniai, kurie buvo išvežti į Krasnojarsko krašto Krivliako gyvenvietę. Buvo taip neįprasta kalbėti apie tremtį, lagerius, nes dar buvo sovietmetis, bet jau konvulsijų kamuojamas. Ir tada Birutė šį bei tą papasakojo, kaip ji atsidūrė Sibire...
Su mama Emilija Kavaliauskiene šeimyninės šventės metu
Artėjo egzaminai. Kad jie gerai sektųsi, mokinės ėjo užpirkti Mišių. Tačiau netrukus pasirodė, kad Žasliuose egzaminų neteks laikyti, o veš į Sibirą, kur reikės laikyti kur kas sunkesnį - gyvenimo - egzaminą. Birutei tuo metu buvo trylika. Blogiausia, kad šalia nebuvo mamos: ji tuo metu lankė Vilniaus Kalvarijas. Kai grįždama išgirdo, kad šeima tremiama - ji į namus nėjo, pasislėpė. Šeimą paėmė iš Paparčių, o Birutę - iš Žaslių, pakeliui važiuodami į Žaslių geležinkelio stotį.
Aštuonerius metus Birutė buvo tremtyje, Krivliako gyvenvietėje. Pradėjo dirbti dar būdama nepilnametė. Dirbo taigoje prie medienos ruošimo.
Ten ištekėjo už Jono Jacinavičiaus, tremtinio iš Dainių apylinkių. Pasibaigus tremčiai, viena grįžo į Paparčius. Po kiek laiko iš tremties paleido ir vyrą. Ilgainiui šeima įsikūrė
Kelionėje su seserimi
Birutė buvo aktyvi Atgimimo renginių organizatorė ir dalyvė. Važiavo į Sąjūdžio rengiamus mitingus, į Baltijos kelią, į tremtinių susirinkimus. Su šeima ir artimaisiais iš Sibiro pargabeno senelio Cikanavičiaus palaikus ir juos iškilmingai palaidojo Paparčių kapinėse.
Jos mama Emilija Kavaliauskienė irgi buvo veikli - giedojo bažnyčios chore, gražiai tvarkė sodybą, kuri apžiūros konkursuose pelnydavo prizus. Nereti svečiai jos namuose buvome ir mes, redakcijos žurnalistai. Ji vis turėdavo ką papasakoti iš savo vaikystės (gimusi Amerikoje), iš pokario laikų, parodyti rankdarbių, nėrinių, kuriems ji skirdavo nemažai laiko. Birutė išvirdavo skanių cepelinų. Ji labai mėgo šeimininkauti virtuvėje.
Tačiau Pakertuose (Žiežmarių apyl. seniūnija) buvo likusi Jono Jacinavičiaus sodyba. Jis ją sutvarkė, atnaujino. Ten ir apsigyveno. Netrukus ir Birutė pas jį iš Paparčių persikėlė. Gražiai gyveno, dirbo sode, darže. Deja, tai tęsęsi ne per ilgiausiai: vyras buvo ne kokios sveikatos, ir netrukus Birutė liko našlauti. Jonas Jacinavičius palaidotas Kaišiadorių kapinėse.
-Birute, rašyk atsiminimus, - nuo pat Atgimimo pradžios vis ragindavau ją.
-Kad jų jau prirašyta tiek ir tiek, - ką aš naujo parašyčiau - tik pakartočiau tą patį, ką ir kiti... - atsikalbinėjo Birutė.
Bet vis dėlto vieną kartą ji sėdo ir parašė. Davė paskaityti. Vienu gaistu juos perskaičiau. Kaip gražiai, jautriai, vaizdingai parašyta. Kiekvieno išgyvenimai vis kitokie, tad ir Birutės pasakojimas niekuo nepanašus į kitų tremtinių atsiminimus. Savitas.
Tada jau kita kalba:
-Birute, reikia juos išleisti knygele...
O ji vėl tą patį:
-Aš terašiau savo vaikams, anūkams. Kitiems jie neįdomūs...
Niekaip nesisekė įkalbėti Birutę, kad ji išleistų ne tik perrašytus, bet ir kompiuteriu surinktus savo atsiminimus. Vis rasdavo visokių priežasčių atsisakyti.
Taip tęsėsi nuo 1994 metų. Gal jie taip ir būtų likę neišleisti, jeigu ne Paparčių pagrindinės mokyklos mokytoja Joana Perednienė. Tai ji ėmėsi visų leidybos rūpesčių. Proga buvo neeilinė - 2011-ieji paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais - sukako 70 metų nuo pirmųjų trėmimų į Sibirą 1941-aisiais.
B. Jacinavičienė buvo pakviesta į susitikimą su Paparčių mokiniais. „Prisimenu gerb. Birutės žodžius, pasakytus mokykloje susitikime su mokiniais: „Privalome džiaugtis nepri-klausoma Lietuva, nebėgti iš jos dėl skanesnio kąsnio, o branginti ją, nes Tėvynės ilgesys, patirtas tremtyje, nepaprastai skaudžiai išgyvenamas. Nepatartina niekam tą patirti", - knygelės „Sibire, Krivliako gyvenvietėje“ įvade parašė J. Perednienė.
Knygelė gražiai išleista (maketavo ir spausdino „Printėjos“ spaustuvė Kaišiadoryse). Gausiai iliustruota tremties ir šių dienų nuotraukomis. Knygelės leidybą apmokėjo Birutės sūnūs. Paparčiuose vyko ir šios knygelės pristatymas. Jame dalyvavo ir autorė, ir sudarytoja.
* * *
Su Birutės atsiminimais prieš septyniolika metų atsitiko įdomus įvykis. Nedaug trūko, kad jų nebūtų ir likę. Juos turėjo šių eilučių autorius. B. Kavaliauskaitės - Jacinavičienės prašymu, jie buvo perduoti pasiskaityti tai pačiai mokytojai J. Perednienei. Mokytoja juos paliko mokykloje, o naktį joje kilo gaisras. Pastatas smarkiai apdegė. Maža buvo vilties, kad tarp degėsių ir ugniagesių vandens klanų bus išlikę atsiminimų rankraščiai. O vis dėlto jiems likimas buvo palankus: jie nesudegė, tik smarkiai buvo aplieti vandeniu. Todėl kai kurie puslapiai buvo beveik neįskaitomi.
Birutė, susiradusi juodraščius, pradėjo iš naujo juos rašyti. Tačiau atsitiko dar vienas netikėtas dalykas: šių eilučių autorius, pasirodo, per neapsižiūrėjimą papartiškei mokytojai buvo atidavęs ne visus rankraščius - maždaug pusę jų (30 psl.) buvo likę Kaišiadoryse. Taip gerosios Lemties dėka atsiminimai išliko ne tik Birutės vaikams bei anūkams, bet ir mums visiems, kurie turime laimę juos skaityti.
Birutė savo amžiaus nebeslepia (jai 76-eri), negalavimų taip pat, tačiau nelengva net ją seniai pažįstantiems patikėti, kad ji tokia azartiška kelionių mėgėja, ir ne po Pakertų ar Paparčių apylinkes, o po Paryžių, Londoną, Šveicarijos kalnus. Kone kiekvieną vasarą tai Vezuvijaus fone, tai prie Karališkos pilies Vindzdore, tai prie Luvro ar Škotijos keliuose bendrakeleiviai ją fotografuoja.
Ji važiuoja ir važiuoja, keliauja ir keliauja. Šį rudenį užsisakė turistinį kelialapį į Turkiją.
-Europa beveik visa apkeliauta, dabar norisi toliau nukakti, - sako Birutė.
Gal Birutė dar susigundys ir kelionių įspūdžių knygą parašyti?
Būtų šaunu.
* * *
Nenuobodžiai slenka Birutės dienos ir Pakertuose. Ir ne vien gėlės palangėse, daržai ir didelis sodas jai rūpi. Ji viena iš aktyviausių kaimo bendruomenės narių. Dainuoja moterų ansamblyje, šoka tautinius šokius, noriai prisideda prie bendruomenės renginių.
Visur jos pilna. Birutė visada pakilios nuotaikos, optimistė, nemėgsta niurzglių, susiraukėlių. Gyvena įdomiai, turiningai.
Tremtinių vis mažėja. Išeina į Amžinybę.
Knygelės pabaigoje B. Kavaliauskaitė-Jacinavičienė rašo: „Kad ir kas atsitiks, būkime vieningi mes, likusieji tremtiniai.
Tikėkime, kad mūsų kančios nenuėjo veltui. Atraskime laiko susitikti, prisiminkime savo vargus, pasakokime juos vaikams, anūkams...
Melskime Dievą, kad nepasikartotų tai, kas buvo".