J. A. Dobilas - Kaišiadorių senbuvis, čia 1968 m. persikėlęs iš Aukštadvario (Trakų r.), kur, baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją, dirbo veterinarijos apylinkės vedėju. Dirbdamas institute, studijavo aspirantūroje. Apgynė biologijos mokslų kandidatinę disertaciją, o nepriklausomybės pradžioje – ir habilituoto daktaro disertaciją. Veterinarijos akademijos taryboje J. A. Dobilui suteiktas profesoriaus vardas.
Kokį mokslinį - tiriamąjį darbą dirbo J. A. Dobilas? Jo moksliniai tyrimai buvo iš mikrobiologijos bei imunologijos srities.
Kūrė biologinius ir diagnostinius preparatus ir vakcinas gyvuliams ir paukščiams gydyti bei profilaktikai, taip pat kūrė aparatūrą, būtiną ruošiant gydymo ir patalpų dezinfekciją elektroaerozoliais, technologijas.
Per 37 mokslinio darbo metus J. A. Dobilas pateikė 14 išradimų, 16 racionalizacinių pasiūlymų, įregistravo 1 patentą. Jis paskelbė 189 mokslinius ir 76 mokslo populiarinimo straipsnius, yra 3 mokslinių knygų bendraautoris.
Šalia šios veiklos J. A. Dobilas buvo 2 daktarinių ir 28 kandidatinių mokslinių disertacijų komisijos narys, trijų iš jų – vadovas. Be to, jis buvo LR nacionalinės žemės ūkio plėtros programos rengimo narys, mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimo komisijos narys.
Jis - Lietuvos mokslo sąjungos, Lietuvos mikrobiologijos draugijos narys, daugelio respublikinių ir tarptautinių parodų dalyvis.
J. A. Dobilo mokslinė veikla sulaukė didelio pripažinimo. Jis apdovanotas Liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro bei bronzos medaliais, garbės raštais, diplomais.
Įdomiai leidžia laisvalaikį. Nuo 1978 metų ligi šiol - aktyvus etnografinio ansamblio „Verpeta” dalyvis.
Su juo koncertavo daugybėje rajono kultūros renginių: Vasaros palydų šventėse, Derliaus šventėse, festivaliuose, tarp jų ir tarptautiniuose, kurie vyko Kaišiadoryse, taip pat Pasaulio lietuvių dainų šventėse.
„Verpeta” nariai vyksta į koncertines išvykas po Kaišiadorių rajoną, už jo ribų, į didmiesčius. Kartu su ja – ir J. A. Dobilas.
„Verpeta” kviečiama ir į užsienį, į etnografinių kolektyvų renginius.
Bene įsimintiniausia kelionė buvo surengta 2003 metais. Aplankytos devynios Europos valstybės – Lenkija, Čekija, Austrija, Italija, Monakas, Ispanija, Portugalija, Prancūzija ir Vokietiją. Visur skambėjo verpetiečių dainos, visur sukosi šokėjų poros.
Tos dešimties dienų kelionės autobusu metraštininku buvo J. A. Dobilas. Sugrįžęs iš kelionės, jis surašė savo ir bendradarbių įspūdžius ir savilaidos būdu išleido knygelę „Verpeta” ir mes per Europą”. Tai vaizdingas pasakojimas – kelionių dienoraštis.
Štai ištraukėlė iš jo: „Barselonoje prieiname šv. Jupiterio aikštę, zoologijos muziejų... Ant vejos prieš mus sėdėjo 6 medituojantys jogai ir meldėsi suspaudę rankas. Mes uždainavome „Ir atjojo pas pirmą”.
Persirengę susirinkome visi prie Katedros, kurioje grojo dūdų orkestras, žiūrovai šoko susikabinę rankomis. Toliau grojo pavieniai muzikantai su dūdelėmis, ilgomis triūbomis, moterys demonstravo aikštėje įvairius triukus, visi reikalaudami užmokesčio. Orkestrui baigus groti, katedros aikštėje įsikūrė „Verpeta” ir surengė 20 minučių koncertą”.
* * *
Tokių koncertų buvo daug. Tačiau ne vien tik jie užimdavo kelionių laiką. Tai buvo ir pažintinė išvyka. Verpetiečiai stengėsi kuo daugiau pamatyti turistų lankomų vietų, istorinių įžymybių, kultūros paminklų, taip pat pasigrožėti gražia nematyta gamta. J. A. Dobilas visa tai ir surašė savo dienoraštyje.
Ypač malonius prisiminimus paliko susitikimai su folkloriniais ansambliais Portugalijoje. Mat portugalai buvo viešėję Kaišiadoryse, tad ir pakvietė kaišiadoriečius atsakomajam vizitui.
J. A. Dobilas rašo: „Persirengę tautiniais drabužiais išsiruošėme koncertuoti prie kazino Figueira da Foz miesto centre. Nešiau vėliavą centrinėmis turtingųjų gyventojų gatvėmis. Koncertavome vieną valandą, kviesdami šokiams mūsų žiūrovus. Ansamblio vadovė padovanojo portugalams lietuviškos duonos kepalą ant portugališkos servetėlės - kaip draugystės simbolį. Padovanojom ir gintaro karolius, atsisveikindami padainavom „Pabalnoki sau žirgelį”.
J. A. Dobilo pasakojimas įtaigus, gyvas. Be to, autoriaus ir žvilgsnis platus, visaapimantis: jis rašo, kokį įspūdį jam daro istoriniai paminklai, bažnyčios, sutikti žmonės... „Kelionėje buvo įdomu, malonu dainuoti, šokti, tačiau, vos įvažiavus į Lietuvą „visi vieningai surikome „Valio!” Gera dainuoti Europoje, bet geriausia Lietuvoje”...Ir dar priduria: „Kaip gera, kai gali suburti draugišką, vienas kitą suprantantį kolektyvą. Tai jau senos „Verpetos” ansambliečių tradicijos”.
Po šios kelionės J. A. Dobilas dar ne kartą su „Verpeta” buvo išvykęs į koncertines išvykas į užsienį, tik jos nebuvo tokios ilgos, tolimos.
Atgimimo metais ėmė nykti Veterinarijos institutas. Vyko visokiausios reformos, optimatizacijos, kol pagaliau didžiuliai instituto rūmai liko tušti, užkaltais langais. A. J. Dobilas išėjo į pensiją, tačiau į užtarnautą poilsį nesiryžo eiti – tai prieštarauja jo prigimčiai. Kol dar jaučiasi turįs pakankamai jėgų, jis veržte veržiasi prie darbo. Kitaip negali. Ir J. A. Dobilas ėmėsi... rašytojo plunksnos. Labai nedrąsiai pabandė rašyti. Kai ką parodė ir šių eilučių autoriui: „Na, kaip jums atrodo? Ar kas įdomaus yra mano rašymuose?” Tai buvo apsakymai. Jų buvo gal dešimt. Aš juos skaičiau gerėdamasis. Man buvo taip netikėta, kad „sausų mokslų” atstovas, o aš savo gyvenime esu ne vieno mokslininko straipsnį rengęs spaudai ir kartais jie būdavo tokie gremėzdiški, sunkūs, kad reikėdavo kone ištisai tuos straipsnius perrašinėti, bet J. A. Dobilas taip lengvai valdo plunksną, taip vaizdžiai rašo, kad atrodo lyg prityrusio rašytojo kūrinį skaitytumei.
***
„Gijos” literatų klubas išleido jo apsakymų rinkinį „Svajonių ir gerumo sūkuryje” (2009). Į knygą jis sudėjo ir savo uošvio a.a. N. Rutkausko eilėraščius. Anotacijoje pats autorius teigė, kad „knygoje rašoma apie nesibaigiančias žmonių svajones, viltis į ateitį ir begalinę gėrio kovą su blogiu ir apie ne visados pasiekiamą gėrio pergalę”.
Pasirodo, tie apsakymai tebuvo J. A. Dobilo plunksnos pamiklinimas, nes netrukus jis kaip reikiant sėdo prie rašomojo stalo. Jis visą gyvenimą rašė dienoraštį, užsirašinėjo, kokie žmonės jį supo. Ką jie ir ką jis veikė, kokie būdavo tarpusavio santykiai kolektyve, šeimose, kaip buvo organizuojamas mokslinis darbas institute, kokie būdavo vadovų santykiai su pavaldiniais. Visa tai jis suklasifikavo, sudėliojo į atskirus skyrelius, atmetė kas nereikšminga, banalu.
J. A. Dobilas nesirengė rašyti atsiminimų ar dokumentinių studijų. Tie kasdieniai ryšiai jam buvo pagrindas, atrama, šerdis rengiant beletristinį kūrinį – romaną „Klystkeliuose mes gęstančios kometos”. Tai ir gilių apmąstymų kūrinys, apibendrinantis žvilgsnis į savo aplinką, į žmones, su kuriais dirbo, bendravo, leido laisvalaikį. Taip ir buvo per metus ar kiek ilgiau parašytas 248 puslapių romanas. Ji jau turime savo rankose. Romaną išleido kaišiadoriškė UAB „Printėja”.
Man regis, tai išskirtinis romanas šiandienės mūsų literatūros sraute. Ir pats išskirtiniausias jo bruožas – tai romanas apie mokslininkus.
***
Kiek mes turime beletristinių kūrinių apie mokslo žmones? Ogi beveik nieko. Tai kone neliesta tema.
Antra vertus, tai ne prašaliečio, tik iš nuogirdų žinančio apie mokslininkų kasdienybę, o iš paties autoriaus išgyventos aplinkos. Tai ypač ryškiai jaučiama, kai daugelį metų esi šalimais tos aplinkos gyvenęs, kai ką girdėjęs, o dabar lengvai atpažįstąs personažų prototipus, nors tai anaiptol nėra tikros fotografijos. Mokslininkų buitis, kasdienybė įprasminama meniniais vaizdais. Itin daug vietos skiriama sutuoktinių santykiams, vaikų auklėjimui. „Kūrinyje gvildenamos skaudžios šeimos, tos pagrindinės visuomenės ląstelės, irimo priežastys, kurias nulemia žmonių susvetimėjimas, smulkmeniškumas, rafinuotas žiaurumas, veidmainystė ir begalinis noras primesti savo reikalavimus ir valią kitiems šeimos nariams. Kartu paliečiama nemaloni konkurencinė kova tarp darbuotojų, kurie taip pat paskatina nusivylimą darbu, perspektyva, ateitimi, kartu pagilina ir nesutarimus šeimose. Tai atskleidžiama per vidinius veikėjų išgyvenimus, kurie kasdienybėje dažniausiai lieka nepastebėti”, - rašo J. A. Dobilas knygos įžangoje.
Tas romanas - tai knyga, kurią pradėjęs skaityti, negali sustoti.
Siužetas paprastas, kasdieniškas, bet koks intriguojantis, kaip puikiai sukomponuotas, kaip giliai į personažų vidų žvelgiama!
Mokslininkų kasdienybė – tai ne vien žiūrėjimas į pasaulį per mikroskopą, ne vien formulės, bandymai, disertacijų rašymai, o laborančių, sekretorių – ne vien kolbos, laboratorijų įranga, bet ir kasdienis žmogiškasis bendravimas, vienas kito supratimas, draugiškumas, atvirumas, bendro tikslo siekimas - kuo geresnių mokslinio darbo rezultatų.
Ar nėra pavojaus, kad tas artumas gali peržengti tarnybinius reikalus ir virsti meile? Ką daryti?
O kaip dirbti mokslinį darbą, jei nuolat varžo finansinis stygius, jei įtempti santykiai su vadovu, jei matai kai kurių kolegų pataikavimus, kad tik gautų perspektyvesnį tiriamąjį darbą.
Intrigų intrigėlių – per akis, nors jos pašaliniams ir nelabai matomos, o tik tame siaurame rate žinomos.
***
Romanas patraukia tikroviškumu, giliu aprašomų žmonių, įvykių, situacijų pažinimu.
Kai tikroviškumas susilieja su meniškumu - išeina visai puiki knyga. Gal kai kurie epizodai ir pernelyg smulkmeniški, ištęsti, bet jie per daug bendro vaizdo negadina.
Trumpai tariant, pirmasis blynas pavykęs, neprisvilęs...