Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos sprendimu, A. M. Brazauskui buvo suteiktas rajono Garbės piliečio vardas, tačiau dėl Prezidento sunkios sveikatos būklės šio titulo regalijos nebuvo įteiktos, tad dabar rajono
Prie mikrofono vienas po kito prieina iškilmių dalyviai.
JE vyskupas J. Matulaitis:
- Brazauskų namai buvo gerumo oazė Kaišiadoryse. Viliuos, kad jie tokie liks ne tik mums, kaišiadoriečiams, bet ir visiems, kas į juos įžengs.
LR Seimo pirmininko pavaduotojas Č. Juršėnas:
- Tai, kad 1993 metais Lietuvos prezidento rinkimus aiškia persvara laimėjo Algirdas Brazauskas, rodo, kokį didelį autoritetą jis turėjo. Žmonės tikėjo jo kompetencija, sumanumu, geranoriškumu.
Europos parlamento narys J. V. Paleckis:
- Kalbėdamas per antkapinio paminklo Algirdui Brazauskui atidengimo iškilmes Antakalnio kapinėse, aš minėjau, kad mūsų Prezidentą didžiai vertino didžiųjų Europos ir Amerikos valstybių vadovai, o dabar noriu pratęsti tą mintį: jį itin vertino ir Michailas Gorbačiovas, TSRS prezidentas. Juk tuo metu komunistų partija buvo valstybinė partija, o Brazauskas buvo šios partijos vadovas, tad reikia suprasti, kiek reikėjo drąsos prabilti Gorbačiovui apie partijos atsiskyrimą nuo Maskvos, apie Lietuvos nepriklausomybę. Nežinia, ar nebūtų kur kas sunkesnis mūsų kelias į nepriklausomybę, jei tuo metu partijos vadovu nebūtų Brazauskas. Gorbačiovas Brazauską laikė išmintingu politiku, įsiklausydavo į jo nuomonę.
G. Brazauskas, Prezidento brolis:
- Mūsų šeima nuo 1938 metų Kaišiadoryse gyveno keliose vietose. Savo būsto neturėjome. Name, kuriame gyvenome 1939 metų rudenį, gyveno ir internuoti Lenkijos kariuomenės karininkai, taip pat garsi lenkų aktorė, neatsimenu jos pavardės (... buvo Jadwiga Smosarska, tuometinė Lenkijos kino žvaigždė, - aut. pastaba). Pagaliau, kai mudu su Algirdu jau buvome studentai, tėvas nusprendė - ir manu, kad tas sprendimas buvo teisingas - statytis savo namą. Bet iš ko? Kaišiadorių geležinkelio stoties prieigose buvo pilna šlako. Tad ir sumanėme namą statyti iš pačių pagamintų šlakinių blokelių. Padariau formą, ir visi - tėvas, Algirdas ir aš - ėmėmės darbo. Netgi buvome nustatę savotišką „dienos išdirbio normą“ - kiek per dieną turime padaryti blokelių. Ir iš jų mūrijome sienas - 1960 metais, prieš pat Kalėdas, ir įsikėlėme į šį namą. Tai buvo pirmas toks blokinis namas Kaišiadoryse. Tėvai jame gyveno iki mirties, dažni svečiai buvome ir mes, broliai, su šeimomis, artimaisiais.
G. Brazauskas nelietė politinių reikalų, tačiau vis dėlto vieną epizodą apie brolį papasakojo:
- Buvo turbūt kokie 1988-ieji metai, dar tarybiniai laikai. Vakarojome pas tėvą. Kažkuriuo metu apsižiūrėjome, kad Algirdo nėra. Kur jis dingo? Juk tamsu, o jis be apsaugos... Po kurio laiko grįžta. „Kur tu buvai? - klausiu. „Pas kardinolą Sladkevičių", - atsako. Buvo labai nuoširdus jų bendravimas.
Žodį tarė ir Kristina Brazauskienė:
- Kaip Prezidento žmonai, dalis šio namo turėtų priklausyti ir man. Tačiau aš geranoriškai šios namo dalies atsisakiau, taip ir dokumentiškai patvirtinta. Džiaugiuosi, kad čia įrengtas muziejus. Muziejui perduodu ir kai ką iš Prezidento atminimo regalijų...
K. Brazauskienė jas įteikė Kaišiadorių muziejaus direktoriui O. Lukoševičiui, o šis muziejaus skyriaus vedėjai A. Sabonytei.
Simbolinę namo - muziejaus atidarymo iškilmių juostelę perkirpo G. Brazauskas, L. Mertinienė ir K. Brazauskienė. Atidengiamos lentos, skelbiančios, kad čia Brazauskų namas - muziejus.
Po trumpos maldos JE vysk. J. Matulaitis pašventina namą. Visi susirinkusieji kviečiami apžiūrėti muziejaus ekspoziciją.
Čia Brazauskų šeimos baldai, knygos, tarp jų ir A. M. Brazausko, padovanotas tėvui, įvairūs šeimos dokumentai, nuotraukos.
Iškilmes filmavo kelių televizijų žurnalistai, fotografavo spaudos atstovai. Tai buvo gražus LR Prezidento, Kaišiadorių rajono Garbės piliečio Algirdo Mykolo Brazausko įamžinimo renginys.