Rajono savivaldybės meras R. Urmilevičius ir administracijos direktorė L. Pūrienė sveikina M. Gudeliauską per rajono gabiausiųjų moksleivių pagerbimo iškilmes Savivaldybės rūmuose
- Martynai, tai jau viskas... - sakau jam. - Beliko savaitė kita ir tu jau nebe gimnazistas... Tau jau nebereiks į pamokas, į klasę. Turbūt jau tik apie paskaitas galvoji, apie atostogas?
Mokytoja D. Gelažienė, M. Gudeliauskas, mokytoja A. Sadauskienė
- Vidurinė mokykla, o dabar gimnazija, man visiškai nenuobodu. Mielai ir antrą kartą pradėčiau joje mokytis, kartoti kursą... Man čia įdomu.
Ne mažiau nustebino ir tai, ką Martynas žada studijuoti.
Ką šiais laikais gabūs mokiniai, gimnazistai veržte veržiasi studijuoti?
Išgirsti nestebinančius atsakymus, lyg ir savaime suprantamus: mediciną, teisę, vadybą... Įsivaizduojama, kad tokios specialybės žada net ir svaiginančias karjeras, visiems didelius pinigus, prabangą, televizorių ekranus, žiniasklaidos dėmesį. Kodėl gi nepasinaudoti savo gabumais, intelektualiu potencialu?
O Martynas tarsteli:
- Noriu studijuoti istoriją...
Še tau, kad tave kur...
- Ar tu įsivaizduoji, kokį darbą dirbsi baigęs studijas? - klausiu.
- Dabar apie tai negalvoju, - sako Martynas. - Tai ateities klausimas. Pirmiausia reikia tapti istoriku. Man patinka šis mokslas...
Kad šis mokslas jam patinka, manau, Martynas tuo viską pasakė apie profesijos pasirinkimą. Tai tvirčiausias argumentas, kodėl jis pasirenka istoriją. Žmogui turi patikti tas darbas, kurį reikės kasdien dirbti. Tik mėgstamą darbą dirbdamas žmogus į jį eina kaip į šventę, jaučiasi laimingas. Pinigai yra gerai, bet darbas, teikiantis dvasinę palaimą, yra kur kas svarbiau, maloniau.
Istorijos mokytoja Augutė Sadauskienė juokdamasi pasakoja:
- Ateinu į mokyklą, o Martynas jau stovi prie klasės durų, kol dar nėra mokinių, jis manęs ima klausinėti: „Mokytoja, tai kiek tas ar anas Lietuvos kunigaikštis turėjo vaikų: vienoje knygoje rašoma, kad du, kitoje - kad tris?“ Ir ką jam atsakyti, jeigu mokslininkai nurodo skirtingą vaikų skaičių". Bet svarbiausia tai, kad Martynas nesivaržo klausti, kad jam mokytojas reikalingas, kad jam svarbi jo nuomonė, patarimas... Kartu ir mokytoją skatina gilintis į tuos klausimus, kurie domina mokinį.
Martynas istorija domisi „nuo neatmenamų laikų", gal nuo kokios penktos klasės. Pažymiai, aišku, visada geri. Bet mokinio žinios ypač išryškėja per olimpiadas. Ten vien su pamokų, vadovėlinėmis žiniomis ne ką peši - reikia daugiau žinoti, papildomai skaityti, gilintis. Taip visada ir darė Martynas. Ir pasirodo daugiau darė nei dauguma mokyklos, rajono ar ir Lietuvos moksleivių. Tai rodo ir Martyno pasiekimai olimpiadose. Jų buvo daug, tačiau visus laimėjimus vainikavo šiais metais Biržuose, Radvilų restauruotoje pilyje įvykusi XXI Lietuvos moksleivių istorijos olimpiada „Lietuvos valstybės sienų ir ploto raida XIII - XX a.“ Martynas joje laimėjo III vietą. Jis buvo apdovanotas medaliu ir diplomu, kurį pasirašęs LR švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius. Tai buvo džiugios akimirkos ne tik Martynui, mokytojai A. Sadauskienei, direktoriui A. Čepuliui, Martyno tėvams, broliui, seseriai, bet ir visai klasei, gimnazijai. Kaišiadorių rajone tokie medaliai - tai ne kasdienis reiškinys, o ilgametis ilgametis triūsas net ir patiems gabiausiems.
Tačiau turbūt ne visai gerai būtų, jei Martynas užsisklęstų vien istorijos mokslu. Vienpusiškumas - tai dar nėra pilnatvė, kokią tau gali padovanoti gyvenimas. Tai, atrodo, supratęs ir Martynas. Istorijos mokslui rimtą konkurenciją darė geografijos mokslas. Martyno gimnazijoje geografijos mokytoja buvo Danutė Gelažienė, puiki specialistė, patyrusi, daug metų gyvenanti Rumšiškėse ir dirbanti toje pačioje mokykloje. Parengusi keletą leidinėlių apie šias apylinkes, gimnaziją ir t.t. Martyno žinios iš geografijos vargu ar nors kiek nusileidžia žinioms iš istorijos.
- Bet kodėl tu vis dėlto studijoms renkiesi ne geografiją, bet istoriją? - klausiu Martyną.
- Dėl to, kad studijuojant geografiją reikalinga gerai išmanyti ir fiziką, ir astronomiją, ir geologiją, dar visokių dalykų. O aš prie tiksliųjų mokslų nelinkęs. Tai ir nulėmė mano pasirinkimą.
Martynas dalyvavo ir geografijos olimpiadose. Jis taip pat puikiai pasirodė. XXIII Lietuvos mokinių geografijos olimpiada įvyko Kauno rajone - Gironyse. Ir vienodas įvertinimas kaip ir istorikų olimpiadoje - trečioji vieta, medalis ir diplomas.
Tai itin dideli pasiekimai. Tačiau netrukus pasirodė, kad tai dar ne riba, ne viršūnė, laukia dar vienas konkursas, apvainikuojantis visą Martyno triūsą, visas pastangas: jo pasirodymą per Lietuvos televiziją stebėjo galybė žiūrovų. Tai žinių viktorina „Lietuvos tūkstantmečio vaikai". Toji viktorina - kassavaitinė Lietuvos televizijos laida, kuri vykdo pilietišką svarbią misiją - supažindina visuomenę su įvairiuose šalies kampeliuose besimokančiais gabiais, visuomeniškai aktyviais ir darbščiais moksleiviais. „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ - viena žiūrimiausių laidų Lietuvoje. Projektą iniciavo Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija kartu su LR Švietimo ir mokslo ministerija. Laidoje renkami sumaniausi bei talentingiausi Lietuvos vaikai įvairiose amžiaus kategorijose. Tai unikalus visuomeninis projektas, mokslo, žinių, mokyklos ir pedagogų prestižo kėlimo ir populiarinimo akcija. Mokiniams pateikiami klausimai iš šių sričių: „Vaizduojamasis menas", „Kino filmai", „Geografija", „Biologija", „Istorija", „Literatūra", „Muzika", „Politologija", „Tikslieji mokslai", „Sportas", „Populiarioji kultūra". Svarbiausias viktorinos įvertinimas - „Lietuvos tūkstantmečio vaiko“ titulas. Drauge su laimėtojais pagerbiami ir jų pedagogai, bei tėvai, kurie prisidėjo prie šių nepaprastų mokinių lavinimo.
Martynas jau buvo dalyvavęs šioje viktorinoje. Tai buvo tarsi žvalgyba mūšiu. Į finalininkų grupę nepateko. Tačiau ir nesisielojo. Apsiprato su aplinka, iš arti pajuto tą atmosferą televizijos studijoje ir... pradėjo svajoti, ruoštis kitų metų viktorinai. Taip jis ir padarė: užsiregistravo kandidatu, be problemų pateko į viktorinos dalyvių būrį.
- Viktorinoje Martynas pasirodė toks, koks yra: nepuolantis į kraštutinumus, tačiau ramiai, ryžtingai siekiantis tikslo. Jis nei smarkiai pirmavo, nei atsilikinėjo - tik susikaupęs, nesiblaškydamas siekė parodyti tai, ką sugeba, ką žino, - sako gimnazijos direktorius A. Čepulis.
Klausiu Martyną:
- Kada tu pajutai, kad iš tikrųjų gali tapti nugalėtoju, kad tai jau visiškai realu?
- Paskutiniame finalinio turo etape, kai likau varžytis su abituriente, regis, iš Kretingos rajono. Buvau pastebėjęs, kad ji silpnesnė tiksliųjų mokslų srityje. Taigi, pasirinkdamas klausimus iš tiksliųjų mokslų, net tuo atveju, jeigu aš neatsakyčiau, vargu ar atsakytų ir ji. Taip ir buvo.
Martyno žinios buvo visapusiškesnės.
Tada pati maloniausia žinia: Martynas Gudeliauskas tapo Lietuvos tūkstantmečio abiturientu. Gėlės, sveikinimai, diplomas, dovanos, be kita ko, ir nešiojamasis kompiuteris...
Koks mielas, skambus akordas atsisveikinant su gimnazija!
Gimnazijos koridoriuje yra vitrina, kurioje tarp įvairių taurių, medalių, diplomų ženklią vietą užima Martyno prizai. Du kartus per pastaruosius dvejus metus jis buvo pripažintas labiausiai prisidėjusiu prie gimnazijos garsinimo Kaišiadorių rajone, Lietuvoje.
Tapo tradicija birželio 1- ąją - Vaikų gynimo dieną Savivaldybės rūmų salėje pagerbti geriausius rajono moksleivius, kurie sėkmingiausiai pasirodė olimpiadose, viktorinose, konkursuose. Sambūryje pirmasis prieš salę buvo iškviestas Martynas Gudeliauskas. Jam atminimo dovaną, padėkos raštą įteikė rajono savivaldybės meras Romualdas Urmilevičius. Buvo apdovanoti ir mokytojos A. Sadauskienė, D. Gelažienė, mokyklos direktorius A. Čepulis. Ne tik Rumšiškės, bet ir visas rajonas didžiuojasi, kad turi tokį gabų, darbštų gimnazistą (apie šią apdovanojimų ceremoniją rašėme „Kaišiadorių aiduose", Nr. 45).
O jis pats be galo kuklus. Net fotografuotis nenori, tik kad reikia, mokytojai kviečia... Vengia draugų, mokytojų, žurnalistų dėmesio.
Ko jau ko, bet spaudos dėmesio turbūt jam nepavyks išvengti. Nes ir neverta, nereikia. Apie talentingus žmones, jų vertingus darbus juk visi nori žinoti, jais didžiuotis. Svarbu, kad tik būtų už ką. O kas gi iš Martyno aplinkos nesitiki kad viskas bus gerai, kad jis visus savo sugebėjimus paskirs kilniems, reikšmingiems darbams.
Sėkmės, Martynai Gudeliauskai!