Joana ir Stasys Dauniai su dukra Vita ir sūnumi Vaidotu Rokiškyje
Joana Daunienė jaunystėje
Ir dar ne kokias desperatiškas, ne pesimistines, o šviesias, giliaprasmes, pakylėtas mintis dėstyti. O Joana tik taip ir darė. Savo būtį, kad ir kokia ji būtų, ji priėmė kaip Dievo dovaną. Nebaisi senatvė, jeigu ją taip supranti, kaip ją suprato J. Daunienė. Tik įsiklausykime į trumpos knygos pratarmės paskutinius sakinius: „Kokia laiminga senatvė, leidžianti žvelgti į priekį, į ateitį. Ateityje mūsų amžinybė".
Iš kur Joana sėmėsi dvasinės stiprybės? Ji pati sako, kad iš protėvių, iš Gintautų šaknų. Nebuvo turtais ar visuomenine padėtimi garsūs tie Gintautai. Prosenelis viso labo tebuvo dvarininko Karpio vežėjas. Bet užtat koks buvo kilnus žmogus! „Gintautas labai sąžiningai atliko savo pareigas ir labai žavėjo dvarininką savo tyliu būdu, dorove. Anksti mirus žmonai, jis liko ištikimas jos atminimui ir kitos nevedė. Ir kai šiandien aptinku savyje kuklų šviesų daigą, manau, kad jo ištakos siekia gilią prosenelio Gintauto praeitį. Man, kaip ir proseneliui, tokia vertybė yra ne blizgesys minioje, o vidaus grožis". Todėl J. Daunienė, kreipdamasi į vaikus ir vaikaičius, primena: „Nepamirškite Gintautų šaknies - joje jūsų garbinga praeitis". Dvarininkas Karpis, pastebėjęs Gintauto darbštumą, padorumą, sąžiningumą, užrašė jam Karsakiškio bažnytkaimį. Prosenelių kraujas davė gausias atžalas. J. Daunienė tiki, jog laimingos bus tos atžalos, kuriose teberusens protėvių ugnis. Tad, rašo J. Daunienė, „Laiminu jus, vaikai ir vaikaičiai. Nebijokite gyvenimo sunkumų. Sunkumai siųsti užsigrūdinimui. Būkite stiprūs. Visada saugokite prosenelių atminimą".
J. Daunienė tos kartos atstovė (g. 1933), kuriai teko išgyventi ir 1940-1941 metų įvykius, karo baisybes, pokario metų netikrumą, kad bet kurią akimirką gali būti enkavedistų suimtas, ištremtas į Sibirą, baimę, kad tėvų sodyboje nesusikryžiuotų stribų ir miškinių takai... Po to kolektyvizacija. Tai buvo šiurpiausi XX a. Lietuvos istorijos įvykiai. Visa tai matė, išgyveno Joana, dabar ir knygoje prisiminė: „Žemai po tris pradėjo skaidyti lėktuvai, ant jų sparnų aukštai matėsi raudonos žvaigždės". Tai 1940-ieji. 1941 m. prasidėjo karas, vėl nuplazdėjo lietuviškos trispalvės. „Šviesios viltys aptemo, kai pradėjo šaudyti žydus". Rudenį grybaudamos užklydo į šaudymo vietą. „Tai, ką pamačiau, atsimenu lig šiol... Smėlio iškilimas buvo sutrūkinėjęs tamsiais ruožais... Tie ruožai - sukrešėjęs kraujas. Buvo baisu. O kai baigėsi karas, reikėjo atsisakyti to, kas buvo šventa - senosios Lietuvos ir Dievo. Žmonės to negalėjo padaryti. Todėl ir prasidėjo sunkios dienos".
Naujoji valdžia Joanai buvo svetima, jautė nuolatinį priešiškumą jai. Matė tremtinių ešelonus, ant aikščių grindinio išniekintus partizanų kūnus. Bet būta visko: „Partizanų vardu veikė banditai. Jie suvedinėjo senas asmenines sąskaitas ir buvo žiaurūs". Joana tuo metu mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Kūrė eilėraščius. Jie buvo patriotiniai, antitarybiniai.
Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą.
Joana Vilniuje sutiko ir savo gyvenimo meilę Stasį Daunį. Jis ką tik buvo grįžęs iš lagerio. Atvežė iš Sibiro savo likimo draugo laišką Joanos seseriai. Sesers namuose nebuvo - duris atidarė Joana. Paskui iki mirties tvirtino, kad tai abu buvo vienas kitam Dievo skirti žmonės. Po instituto Joana mokytojavo, Stasys dirbo muziejininku. Panevėžio ligoninėje gimė jų pirmagimis Vaidotas. Kurį laiką šeima gyveno Rokiškyje. Po to persikėlė į Kauną. Joana Kaune aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą, ypač dirbdama Maironio literatūros muziejuje, kur visą kolektyvą jungė meilė literatūrai. Darbo specifika jau buvo šiek tiek pažįstama, nes vyras buvo muziejininkas. Joana buvo muziejaus lankytojų gidė. O tai labai svarbios pareigos. Kiekvieną lankytoją reikia priimti taip, kad jis norėtų dar kartą ne tik pats atvažiuoti, bet ir atvežti ką nors iš savo šeimos, draugų. Tik kaip tai pasiekti? „Vaizdingas žodis turi uždegti lankytojus. O uždega tas, kas pats dega... Degti tai nuoširdžiai pateikti neiškreiptus faktus, vėl pergyventi tautos likimą, kentėti, džiaugtis", - taip suprato šį darbo barą J. Daunienė. Ji vengė knyginio pasakojimo. Prie kiekvieno stendo, ypač Maironio, ji akcentuodavo patriotines kūrėjo nuostatas: „Kiekviena tauta turi teisę gyventi praeities švyturių šviesoje. Ir tai ne senasis nacionalizmas, o tautos pareiga, - teigia J. Daunienė, - šnipų (t.y. saugumiečių - J. L.) nebijojau, nes mano kalboje nebuvo agresijos, šovinizmo, o tik didelė meilė Gėriui".
J. Daunienė rengdavo ekskursijas po Lietuvos literatūrines vietas - kasmet vasaromis po 8 ekskursijas. Jos būdavo laisvos nuo propagandinių varžtų. Ekskursijų maršrutai nusitęsdavo į S. Nėries gimtinę - Kiršų kaimą, į Palangą, į Zarasus, Rambyną, į Radviliškį, kur yra mokytojavusi poetė Valerija Valsiūnienė, į Maironio tėviškę Raseinių rajone... Kiekvienoje ekskursijoje buvo prisimenama poetų, rašytojų kūryba, dainuojamos patriotinės dainos. Su ekskursijomis išvažinėta visa Lietuva. Dažnai į jas motina pasiimdavo ir savo sūnų Vaidotą. Jis įdėmiai klausėsi pasakojimų, domėjosi kūrėjų tėviškėmis. Ir J. Daunienei, ir jos Vaidotui ypač buvo įsimintina išvyka į Kernavę, į Rasos šventę 1968-aisiais. Ten susitiko su talentingu Bažnyčios istoriku, publicistu, įdomia asmenybe kun. Nikodemu Švogžliu - Milžinu („Tai labai paprastas ir linksmas žmogus"). Šventė vyko be valdžios įsikišimo, be jos nubrėžtų rėmų, todėl praėjo subtiliai, nuoširdžiai, jaunimui patiko. Tad ir vėliau pati J. Daunienė Puvočiuose surengė Rasos šventę kaip Vaikų ekskursinės - turistinės bazės darbuotoja (čia dirbo antraeilėse pareigose). Vasarą rengė vaikų stovyklas. Užrašinėjo tautosaką. Lietuviškumo ugneles kurstė ir J. Daunienės vakaronės „Mylėkime gimtąją kalbą". Jos vyko Kaune. Buvo kviečiami kalbininkai, dainininkai, muzikantai, šokami lietuvių liaudies šokiai.
Prieš daugelį metų esu lankęsis Pilotiškėse (Prienų r.), V. Mykolaičio - Putino tėviškėje, jo tėvų sodyboje. Ji atokiau nuo pagrindinių kelių. Didelis gyvenamasis namas dviem galais: viename gyveno poeto brolis Antanas Mykolaitis su šeima, antrame gale buvo įkurtas memorialinis kambarys - muziejus. Tas muziejus padarė be galo gilų įspūdį - visų pirma autentiškumu. Viskas tikra, jokių kopijų, dublikatų, viskas poeto liesta, jo žvilgsniu palytėta. Stalas,lovatiesėmis užtiesta lova, paveikslai, knygos, drabužiai, paties Vincuko mokykloje pieštas Gedimino portretas. Savo susižavėjimą šiuo įtaigiu muziejumi surašiau lankytojų knygoje, netrukus ir spaudoje. Tada aš nežinojau, tik dabar J. Daunienės knygoje perskaičiau, kad šią muziejaus ekspoziciją ji ir įrengė. Su tokia meile jis buvo įrengtas, kad kiekvieną eksponatą atsimenu iki šiol. Vėliau literatūros muziejaus vadovybės įpareigota, J. Daunienė įrengė ir K. Būgos memorialinį muziejų Pažiegėje (Zarasų r.). Ilgus metus bendravau su mūsų įžymaus kalbininko dukterėčia Liucija Būgaite - Bauboniene. Ji muziejui pateikė nemažą dalį eksponatų, visada maloniai atsiliepdavo apie J. Daunienę.
1971 m. Daunių šeima persikėlė į Rumšiškes. Vyras dirbo Liaudies buities muziejuje, Joana dar kurį laiką važinėjo į Kauną, tačiau vis silpo sveikata ir netrukus ji turėjo atsisveikinti su bendradarbiais. Jau buvo du vaikai. Šalia Vaidoto čiauškėjo ir meiliaakė Vita. Abudu pradėjo lankyti Rumšiškių vidurinę mokyklą.
J. Daunienė atsiminimų knygoje džiaugiasi, kad savo gyvenime sutiko daug neeilinių asmenybių. Pirmiausia tai buvę Maironio literatūros muziejaus darbuotojai, kuriuos ji gerai pažinojo: direktorių J. Kralikauską, buvusį „Sakalo“ bendrovės (leido knygas) direktorių A. Kniukštą (Sibiro lagerininką), kuris muziejuje sargavo, kitus. A. Kniukšta Daunių šeimoje minėtinas dar ir tuo, kad jis Vaidoto Sutvirtinimo sakramento vardatėvis. O tas vardas - Antanas. J. Daunienė prisimena epizodą: „Kai jau gyvenome Rumšiškėse, sutikęs mane jis (A. Kniukšta - J. L.) ne kartą klausė: „Kaip sekasi poetui?“ O paskaitęs „Kauno tiesoje“ Vaidoto eilėraštį „Čilė", pasakė: „Šitaip iškilti lengviausia, tik kraitis ateičiai mažiausias...“ Esu dėkinga jam už savo blaivaus požiūrio į politines situacijas išsakymą". Maskva tuo metu Čilę norėjo padaryti antrąja Kuba, tačiau nepavyko.
Svarbią vietą J. Daunienės kūrybinėje biografijoje užima Oskaras Milašius (1877 - 1939), prancūzų poetas, domėjęsis Lietuva. O. Milašius gimęs Baltarusijoje, Mogiliovo srityje, Čerėjos kaime. 1971 m. su dvylikamečiu Vaidotu J. Daunienė išvyko į Čerėją ieškoti O. Milašiaus vaikystės dienų pėdsakų. Čerėja buvo jos sena svajonė. Mažai kas ten joje išlikę. Milašių dvaro pastatų nebuvo likę, tik dar šlamėję seni vienos alėjos medžiai, buvo matyti buvusio rūsio griuvėsiai.
Kaimo senbuviai šį bei tą prisiminė apie Milašius. Rumšiškių literatų klubo almanache „Nedėja“ (Nr.1) paskelbti J. Daunienės „Čerėjos užrašai". Iš prancūzų kalbos J. Daunienė išvertė ir O. Milašiaus 23 posmų eilėraštį „Tolimosios daina". Kai ką iš O. Milašiaus kūrybos, biografijos, ryšių su Lietuva J. Daunienė paskelbė ir Paryžiaus spaudoje.
Keletą metų kultūrinė draugystė J. Daunienę siejo su prof. Viktoru Falkenhanu. Jis gyveno Vokietijoje, dėstė Humboltų universitete. Tai buvo žinomas baltistikos, slavistikos, indologijos specialistas. Buvo dažnas Vilniaus mokslo įstaigų svečias. Turėjo pomėgį tapyti, nutapė per šimtą paveikslų. Su prof. V. Falkenhanu J. Daunienė susitikdavo Vilniuje, buvo jis atvažiavęs pas Daunienę ir į Rumšiškes, o profesoriaus pakviesta į Berlyną pas jį į svečius buvo nuvykusi ir J. Daunienė. Kartu ji aplankė ir keletą artimiausių miestų: Potsdamą, Vitenbergą... Gilų įspūdį paliko bažnyčios, muziejai. J. Daunienė taip apibūdina prof. V. Falkenhaną: „Gyvendama jo namuose, profesorių mačiau situacijose, kurios rodė jį kaip jautrią, labai žmonišką asmenybę, ramų ir išmintingą šeimos tėvą. Kai Faustas (sūnus - J. L.) ryte išeidavo į mokyklą, profesorius, pravėręs balkono duris, susikaupęs žvilgsniu lydėdavo sūnų, kol tasai atsisukdavo. Tada abu vienas kitam pamojuodavo ranka. Rodėsi, kad dienos sėkmė užtikrinta... Mačiau, kaip su meile ir užuojauta profesorius kambary vedžiodavo už rankos savo invalidę uošvę".
Kas taip glaudžiai susiejo kultūrinei draugystei prof. V. Falkenhaną ir rumšiškėnę? Bene labiausiai - Vydūnas. Falkenhanai yra gyvenę Tilžėje, ten dar mokykliniais metais prasidėjo Viktoro pažintis su Vydūnu. O Vydūno asmenybė, jo filosofija domėjosi ir Dauniai, Joana buvo aktyvi Vydūno draugijos narė, bendravo su V. Bagdonavičiumi, šios draugijos pirmininku, didelių publikacijų apie Vydūną autoriumi. J. Daunienė yra keliavusi Vydūno keliais: Rambynas - Tilžė - Jurbarkas - Šilutė. Užrašinėjusi žmonių atsiminimus apie susitikimus su Vydūnu.
Priekulėje apsilankė pas I. Simonaitytę, kuri nemėgo Vydūno, neigiamai apie jį atsiliepė. Tai skaudino J. Daunienę. Kaune J. Daunienė dalyvaudavo Vydūno minėjimuose, kai kuriuos ir pati organizavusi. Knygoje „Jonažolės būtis“ J. Daunienė pateikia pluoštelį atsiminimų žmonių, kurie pažinojo Vydūną. Jie pažinojo Vydūno asmenybę, jo filosofines mintis. Yra knygoje ir Vydūnui skirtas eilėraštis.
Vydūnas J. Daunienės gyvenimui turėjo itin ryškų poveikį.
Dar vaikystėje, sename kalendoriuje išvydusi, kad tą dieną - kovo 22-ąją, kaip ir ji, gimęs ir Vydūnas, norėjusi būti panaši į jį. Ir tas noras nepaliaujamai stiprėjo.
Apie tai ji rašo: „Žinių troškimas, dvasios ugdymas lydėjo mane visą gyvenimą. Ugdyti dvasios galias padėjo bažnyčia, kurioje nuo ankstyvos vaikystės tekdavo buvoti su mama. Žinojau, kad turiu būti dora, darbšti - tik tokius Dievas myli (...) Labai pamėgau vienatvę". Nesijaudinant neįmanoma skaityti tokių jos knygos eilučių: „Su būreliu artimų draugų aplinkui sėjome Gėrį. Buvo sunku, nes turėjome priešintis melui, tuštybei. Šviesus kelias yra sunkus, tamsus - lengvas. Su draugėmis sunkųjį pasirinkau. Žinojau, kad daugelis už mane blogiau gyvena, vargsta, ypač jei stipendijos negauna. Dalį savo stipendijos atiduodavau kitiems, nepažįstamiems. Darydama gerą darbą norėjau likti nežinoma. Kiek išdalinta varganai apsirengusiems ar ligoniams! O pati, studijuodama Vilniuje, neturėjau žieminio palto. Bet tai man buvo nesvarbu, žinojau - pinigai pravers kitiems. Vienintelį paltuką nešiojau per visas studijų žiemas. Po vestuvių išardžiau ir pasiuvau Stasiui švarką..."
Dalyvavau Vaidoto Daunio laidotuvėse. Iš Vilniaus jo karstą atvežė į Rumšiškes. Gedulinis kortežas sustojo priešais Daunių namą. Name Vaidoto motina. Ji lovoje, ji negali atsikelti ir atsisveikinti su sūnumi. Lova pritraukta prie lango, kad ji pamatytų karstą. Ant lango dega žvakutė. Motina tik žvilgsniu atsisveikino su sūnumi. Gedulinis kortežas pajudėjo į Rumšiškių kapines. Tokių skaudžių reginių man per laidotuves neteko matyti.
Po Vaidoto mirties J. Daunienė rašys: „Jo nebėra. Nebėra kūnelio, mano pagimdyto. Tačiau Jo dvasia nemirė, ji gyvena ir yra čia pat, kasdienybėje, visur ir visada. Kiekviename kasdienybės žingsnyje jaučiu Jo tvirtą credo. Jis buvo ir liko mano gyvenimo uola patarimais, kaip gyventi, kaip elgtis, kaip kentėti, kad būtume verti kentėjusio ir mylėjusio Kristaus". Kartu ir ji, J. Daunienė, kreipė sūnų Gėrio linkme: „Visada Jį kreipiau į tai, kas gražu ir gera. Mokiau pasiaukojimo, ištvermingumo (...) Uoliai sekiau Jo pirmuosius žingsnius literatūroje. Jį, šešiametį, supažindinau su ritmo ir rimo taisyklėmis".
Viena iš pirmųjų Vaidoto knygų buvo Evangelija. „Kristaus pakako Jo dvasios erdvei. Kristaus Moksle Jo gyvenimo prasmė", - rašo motina.
Ir dar: „Niekada neužgoždavau Jo individualybės pamokymais. Palikdavau jį laisvą savo orbitoje. Gražiausias mintis mums keldavo tyla, kai tylėdavome". Motina Jam atminti skyrė eilėraštį, kuris baigiasi posmu:
Tėvynės ateitį matei,
Jos akinančią,
Baltą šviesą
Lyg fakelą savy laikei,
Išeidamas į šventą tiesą.
Ne tik Vaidotui, bet ir kitiems šeimos žmonėms J. Daunienė paliko gražius žodžius, paminėjimus savo užrašuose. „Žmogus, padėjęs man gyventi, yra Stasys. Optinio nervo uždegimas, arba baisioji diseminata, mano gyvenime atsirado, kai buvau 21 metų. Būčiau gyvenime pražuvusi, jei nebūčiau ištekėjusi už Stasio. Ačiū jam“ - tai iš J. Daunienės knygos. „Mes buvome vienas kitam skirti", - gyvenimo saulėlydyje apibendrina žmona. „...kai Stasys gulėjo širdies operacinėje, aš parašiau: „Ateik, aš išbučiuosiu Tau rankas". Vyras aukojosi. Ir šeimai, ir mokslui. „Visokeriopas jo darbas, neabejoju, įkvėpė ir Vitą aukotis kultūrai (...) Penkių vaikų motina yra Vita. Tykus kultūrinis darbas Jėzuitų gimnazijoje skleidžia spindulius Lietuvos prisikėlimui".
Ir palinkėjimai dukrai: „Gimtojoje žemėje švieskis ir šviesk. Pirmiausia tavo šviesą tegu jaučia tavo šeima, po to artimieji, tauta... Tegu niekada neblėsta tavo jėgos lietuvių liaudies dainų populiarinime. Dainose - tikėjimas, meilė, viltis. Dainose - Ateitis".
Vita Daunytė-Braziulienė - žinoma folkloristė, vaikų folkloro kolektyvo vadovė. Be darbo Jėzuitų gimnazijoje Kaune, ji ir Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos mokytoja.
J. Daunienė daugiau nei penkiolika metų gulėjo ligos patale. Ji sakiusi, kad paprasta būti žmogumi, kol esi sveikas. Bet tikrą Dievo palaimą patiria tik kenčiantieji. Dievas savo mylimiausius apdovanoja skausmu. Reikėjo didžiulės valios, kad, kęsdama skausmus, gulomis rašytumei, kurtumei. O J. Daunienė taip darė. Norėjo, kad bent dalis jos rašinių būtų sudėta į knygą ir išleista. Po Joanos mirties 2007 m. šių rūpesčių ėmėsi Stasys Daunys. Tačiau ir jo jėgos smarkiai silpo. Gerai, kad atsirado geranoriška talkininkė - žurnalistė ir poetė Romualda Suslavičienė. Tai jiedu ir parengė pomirtinę J. Daunienės knygą „Jonažolės būtis". S. Daunys labai atsakingai žiūrėjo į šios knygos tekstą: vis ką nors tai pakeisdavo, tai papildydavo, net knygos pavadinimas ne iš karto toks atsirado. Jau visai negaluodamas atvažiavo į Kaišiadoris, į „Printėjos“ spaustuvę dar kartą prieš spausdinimą pavartyti maketą, pasižiūrėti, kaip atrodo knygos viršelis. Regis, viskuo buvo patenkintas. Netrukus knyga buvo išspausdinta. Koks buvo džiaugsmas, kad įvykdyta paskutinė J. Daunienės valia! Sako, S. Daunio akyse net ašaros pasirodė...
Tai buvo 2010 metų pabaigoje.
Po kelių savaičių S. Daunys mirė. Rumšiškių kapinėse jis atgulė greta žmonos Joanos Daunienės ir sūnaus Vaidoto.
Nuotraukos iš asmeninio albumo.