- Daugiau nei 10 metų buvusioje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje - susivienijime „Sigma“ (joje dirbo daugiau kaip 1100 žmonių) kartu dirbau su dabar gerai žinomu istoriku - akademiku Edvardu Gudavičiumi. Kaip ir aš, jis irgi buvo baigęs metalų apdirbimo ir mašinų gamybos studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute, Mechanikos fakultete. Bet inžinieriumi dirbdamas gamykloje, baigė istorijos studijas universitete, metė inžineriją ir istorijos mokslo srityje pasiekė labai daug. O aš pasilikau inžinieriumi. Deja, mūsų gamyklos neliko, neliko ir mūsų gamintų skaičiavimo mašinų, kurias pakeitė kompiuteriai ir šiuolaikiški mobilūs telefonai. O aš savo prigimtiniam potraukiui - istorijai, etnologijai, archeologijai ir panašiems dalykams - skyriau tik kraštotyrinį mėgėjišką darbą. Tai, ką padariau kraštotyros baruose, tikiuosi išliks ilgam.
- Jūs gilinatės į savo šeimos kilmę, turite sudaręs savo giminių genealoginį medį. Kokia šių tyrinėjimų prasmė - ieškoti, kas buvę seneliai, proseneliai ir t.t.?
-Kadangi mus į šį pasaulį visgi ne gandras atneša ant savo sparnų, kadangi mes gyvendami naudojamės visu tuo, ką materialaus ir dvasinio mums paliko tie, kurie gyveno prieš mus, manau, privalome žinoti, kas jie buvo, kada jie gyveno, kaip gyveno, kuo džiaugėsi, dėl ko rūpinosi ir sielojosi. O tai žinodami, mes daugiau paliksime tiems, kurie gyvens po mūsų. Visi mano ir mano žmonos senoliai buvo baudžiauninkai.
- Sudarėte kardinolo Vincento Sladkevičiaus giminės genealoginį medį. Kaip jį galėtumėte pakomentuoti?
- Kardinolo Vincento Sladkevičiaus senelė ir mano žmonos prosenelė buvo tikros seserys Kinderevičiūtės iš Laukagalio kaimo nuo Paparčių. Rinkdamas žinias savo žmonos genealogijai, surinkau tas žinias ir apie kardinolo giminę. Ir kardinolo šaknys iš baudžiauninkų. Tai labai pamokantis pavyzdys, kai kaimo vaikas, baudžiauninkų palikuonis, savo darbštumu ir pasiryžimu, pavyzdingu gyvenimu pasiekė tokių aukštumų. Rinkdamas žinias apie kardinolą, jo gimtąjį Guronių kaimą ir to kaimo žmones, lankiau ir kalbėjausi su to kaimo senoliais. Viena močiutė (Aleksandra Sladkevičiūtė - Trukšinienė, gimusi 1924 m. Guronyse ir 2000 m. ten gyvenusi, pasakojo, kad ji kartu su būsimu kardinolu ganydavo karves. Jai tekdavo ir Vincuko karves prižiūrėti, nes jis vis į knygą, į maldaknygę būdavo įsikniaubęs.
- Nemažą Jūsų tyrinėjimų dalį sudaro medžiaga apie senkapius, pilkapius, sovietmečiu sunaikintas senąsias kapines. Ką naujo pavyko atskleisti šiuose Jūsų darbo baruose?
- Kapinės - ne tik archeologiniai muziejai, bet ir savotiški archyvai, kuriuose sukaupta labai daug praeities žinių. Jas lyginant ir jungiant su tikruose archyvuose saugomų bažnyčių mirties metrikų knygų įrašais, galima daug ką sužinoti. Rinkdamas žinias studijai apie gimtinės krašto kapines, suradau vieną mokslui nežinomą pilkapyną, vieną mokslui žinotą, bet užmirštą pilkapyną, suradau trejas, tikriausiai, dar ikikrikščioniškas kapines, devynerias žmonių seniai apleistas, užmirštas ir sunaikintas jau krikščionybės laikų kapines, liuteronų - evangelikų diduomenės mauzoliejų ir eilinių tos bendruomenės narių kapines Šilonyse. Išaiškinau du broliškus rusų karių, žuvusių Antrojo pasaulinio karo pradžioje, palaidojimus. Žmonės, dalyvavę ar matę užkasant tuos žuvusiuosius, tvirtina, kad viename gali būti palaidota kelios dešimtys, o kitame apie 300 žuvusiųjų. Deja, nė viena iš tų vietų niekuo nepaženklintos.
Išaiškinau ir aprašiau du ypatingus rusų karių žuvimo ir palaidojimo atvejus Zūbiškėse. Vienas jų žuvo I pasaulinio karo metu, antras II pasaulinio karo metu.
Išaiškinau kelių pokario partizanų - „žaliukų" žuvimo aplinkybes ir jų palaidojimo vietas.
Buvusias vienas pagoniškas ir dvejas krikščioniškas kapines paženklinome akmenimis - paminklais. Buvusias dvejas krikščioniškas kapines paženklinome krikščioniškais kryžiais.
- Domina Jus ir gamtos paminklai: ąžuolai, akmenys ir t.t. Kokios problemos iškyla dėl jų išsaugojimo?
-Bėgant laikui, gamtos paminklai nyksta ir savaime. Bet daug daugiau jų sunaikina žmonės. Vieni tai daro iš nežinojimo, kiti siekdami naudos, treti iš piktavališkų paskatų.
Manau, ne vienas ir ne du mitologiniai akmenys buvo susprogdinti Gegužinės krašto Kaspariškių kaimo Akmenynėje, kai ten nuo 1880 m. buvo ruošiami ak-menų luitai Kauno karo fortų statybai, vėliau Gegužinės bažnyčios statybai, dar vėliau - damboms Nemune, taip pat sprogdinami plentų skaldai. Vienas akmenų sprogdintojas (jau seniai miręs Vladas Žurauskas) man sakėsi susprogdinęs milžinišką akmenį. Padaręs iš jo daugiau nei 30 m3 metrų skaldos. Akmuo buvęs apie 4x6 m dydžio. Iš žemės buvo išsikišęs apie 1m. Kiek buvo žemėje, tiek ir liko. Be abejo, jei tas akmuo ir nebuvo mitologinis, tai gamtos paminklas tikrai buvo. Kitas, kiek mažesnis, akmuo tose apylinkėse buvo susprogdintas apie 1950 metus, jau kolchozmečiu. Iš jo padarė 20 m3 skaldos. Apie 1950 metus tame krašte buvo rastas dubeniuotasis akmuo. Dubens skersmuo buvo apie 25 cm, gylis apie 5 cm. Akmuo dingęs, išlikusi tik nuotrauka. Iš laukų atvežiau ir ant savo tėvo kapo padėjau natūralų, gražių formų akmenį. Tik vėliau pastebėjau gal 6-7 cm skersmens sferinę duobutę. Žinovai man paaiškino, kad tai - dubeniuotasis akmuo, tik labai senų laikų, kai dar žmonės neturėjo įtaisų akmeniui gręžti ir šlifuoti. Krivonyse, žmonių sodybose, nufotografavau padėtus akmenis. Vienas su „velnio“ akimi, kitas su „velnio“ pėda. Kadangi pėda „velnio", tai pirštai tik keturi, o ne penki kaip žmogaus. Kaspariškėse, sodyboje, guli gal 1,5 m ilgio visas „velnio“ akmuo.
Šilonių miške buvo ąžuolas „Girios karalius". Apie 1,5 m nuo žemės aukštyje jo storumas buvo apie 2 m. Kai 1990 m. piktavaliai padegė jo išpuvusį vidų, ąžuolas degė kelias paras ir krito žemėn. 15 m nuo žemės ąžuolo storis buvo apie 65 cm. 13 m aukštyje nupjautos šakos pjūvyje ąžuolas buvo sveikas iki pat šerdies. Rievės - labai siauros. Padidinamojo stiklo pagalba suskaičiavau daugiau nei 200 rievių.
Tame pačiame Šilonių miške prie „Velnio brastos", vienas greta kito dar tebestovi du ąžuolai (apie 80 cm storumo). Ant jų permetę skersinį, 1863 m. sukilėliai pakorė Žaslių seniūną.
- Jūs rūpinatės ir istorijos, švietimo, kultūros paminklų propagavimu, svarbių vietos įvykių, žymių žmonių atminimo įamžinimu. Pavyzdžiui, Jūsų rūpesčiu Zūbiškių mokyklai buvo suteiktas rezistento K. Bajerčiaus vardas...
-Rinkdamas žinias gimtinės mokyklų istorijai, ir archyvuose, ir iš tada dar gyvų žinių pateikėjų, patyriau, kokie pasiryžėliai ir pasišventėliai savo misijai buvo to laikotarpio (apie 1915 - 1925 m.) kaimo mokytojai. Pradžioje negaudami jokio valdiško atlyginimo, vien už pavalgymą ir nakvynę po šiaudiniu stogu, dažnai kas kelios dienos vis kitoje troboje, šie nešė rašto šviesą ir Tėvynės meilę į tas šiaudines pastoges. Norėdamas pagerbti jų atminimą, pasiūliau ir pasiekiau, kad Zūbiškių mokykla, veikusi vietoje buvusios Gegužinės ir kitų aplinkinių kaimų mokyklų, būtų pavadinta vieno iš pirmųjų Gegužinės mokytojų Konstantino Bajerčiaus vardu.
Išaiškinau, aprašiau, nufotografavau apylinkėse dar esančius senuosius pastatus: Gegužinės kleboniją, statytą 1795-1800 m., Gegužinės vandens malūno pastatą, statytą 1813 m., buvusio Zūbiškių dvaro sodybos svirną ir gyvenamojo namo dalį, statytus 1830 m. Deja, abu pastatai, pritaikant šių dienų reikmėms, dabar labai sudarkyti, Šilonių kaime tebestovi gyvenamasis namas, statytas apie 1880 m., o Rusių kaime - gyvenamasis namas, statytas 1883 m.
Išaiškinau vietą, kur stovėjo Zūbiškių bažnyčia - koplyčia, statyta 1830 m., uždaryta 1864 m. ir sunykusi,
Surveliuose išaiškinau gal prieš 150 - 200 m. veikusią hidrotechninę sistemą, kurios pagalba Gomantos upelis buvo nukreiptas kita vaga ir, be Survelių vandens malūno girnų, suko Zūbiškių vandens malūno girnas ir senosios Zūbiškių spirito varyklos įrengimus.
- Kaip vertinate šių dienų kraštotyrinį judėjimą Lietuvoje (ir mūsų rajone)? Kas džiugina ir neramina?
- Būdamas vyresnio amžiaus (man jau 77-eri), organizuotoje kraštotyrininkų veikloje jau nedalyvauju. Šiek tiek dalyvauju Vilniaus kaišiadoriečių, Žaslių mokyklos absolventų veikloje. Manau, kad kraštotyra yra puiki mokykla pažinti savo kraštą, savo gimtinę, savo giminę. Jei jaunieji kraštotyrininkai pakviestų į savo renginius, mielai dalyvaučiau. Tačiau kraštotyra nėra žvejyba ar medžioklė. Valandų, valandas, dienų dienas, savaites, mėnesius ir metų metus sėdėti archyvuose ir kvėpuoti dūlančio popieriaus dulkėmis yra labiau pagyvenusių negu jaunų žmonių užsiėmimas. Bet kraštotyros darbas dirbamas ir gamtoje, paežerėse, paupiuose, pakalnėse ir ant kalnų, žydinčiose pievose ir ošiančiose giriose. Ten turėtų būti plati ir patraukli ir jaunimui veiklos sritis.
- Kur galima susipažinti su Jūsų sukaupta kraštotyrine medžiaga?
- Visa mano kraštotyrinė medžiaga yra rankraščiuose, atspausdinta spausdinimo mašinėle ir dabar jau kompiuteriu surinkta. Didžioji tų užrašų dalis padauginta trimis egzemplioriais. Kai kurių temų ar atskirų temų išrašų sąsiuviniai yra Zūbiškių ir Palomenės bibliotekose, Žaslių pagrindinėje mokykloje, kardinolo V. Sladkevičiaus muziejuje Kaune ir Birštone, pas kai kuriuos giminaičius ir bičiulius kraštotyrininkus. Vienas visas kraštotyros užrašų komplektas su iš archyvuose saugomų dokumentų išrašų ir iš gyvų pateikėjų užrašytų žinių sąsiuviniais saugomas mano namuose.
- Ką dar norėtumėte pasakyti „Kaišiadorių aidų“ skaitytojams?
- Naudodamasis proga, noriu padėkoti „Kaišiadorių aidų“ redakcijai už dėmesį mano kraštotyros darbui. Linkiu laikraščiui daug skaitytojų ir didelio tiražo. Laikraščio skaitytojams linkiu sveikatos, pakankamai apsirūpinto gyvenimo. Linkiu gyventi ir dirbti ne tik dėl duonos kasdienės, bet ir dėl dvasinio peno.
Būdamas vaiku ir skaitydamas pasakų knygeles, vėliau knygeles apie Lietuvą ir Lietuvos istoriją (skaityti išmokau savarankiškai dar iki mokyklos), labai krimtausi, kad gimiau "neįdomioje“ vietoje. Kitur piliakalniai, pilys, ežerai, geležinkeliai, tiltai, miestai ir kt. O mano tėviškėje „tik“ Neris. Bet eidamas kraštotyros takais ir takeliais supratau, kad kiekviena gimtosios žemės pėda yra ir įdomi, ir šventa. Įdomi, nes žemėje surašyta visa mūsų istorija, o šventa, nes kiekviena mūsų žemės pėda yra aplaistyta mūsų tėvų ir protėvių ir prakaitu, ir krauju.