Nuotrauka prisiminimui su grupe renginio dalyvių
Sūnus Algimantas Matonis - šviesi gyvenimo paguoda ir parama
„Austi išmoko iš savo mamos Marijonos. Šis užsiėmimas tapo Domicelės gyvenimu... Tiek visko išausta, kad į didžiulę salę netilptų - ne ant sienų pakabinti, bet sudėjus vieną ant kito užpildytų visą salės tūrį ir per viršų liptų... Domicelės audiniai eksponuoti rajoninėse, respublikinėse parodose, iš jos išaustų audinių pasiūtais drabužiais pasipuošęs ne vienas folkloro kolektyvas...“ - taip Domicelės Banevičienės audinių parodą kvietimuose pristatė jos rengėjai, dovanoję įspūdingą ir jautrią šventę ir jubiliatei, ir visiems joje dalyvavusiems. Už tai ypatingai ačiū jos sumanytojai Žiežmarių kultūros centro Ringailių skyriaus vadovei Aldonai Kamantauskienei, beje, 2010-ųjų metų rajono savivaldybės kultūros premijos laureatei.
...Scenoje vienas prieš kitą išsirikiavę Ringailių folkloro ansamblio dalyviai aukštai iškėlė tautines juostas. Pro jas į salę jubiliatę įvedė Nemaitonių seniūnijos bendruomenės pirmininkas Juozas Staliulionis, ant puošnaus krėslo pasodino.
Domicelę Banevičienę, savo darbais žinomą ne tik rajone, bet ir respublikoje, sveikino Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Skurvydienė, Nemaitonių seniūnė Genė Juodienė, bendruomenės pirmininkas Juozas Staliulionis. O kas tokia proga gali būti nuoširdžiau nei žiežmariečio Juozo Krinicko, ryškaus mūsų rajono šviesulio, sukurti posmai, skirti jubiliatei:
Vai tai Nemuno ilgas srovenimas
Per lietuviškas pievas žalias.
Koks prasmingas lino gyvenimas,
Kol jis tampa plona drobule.
Tiktai trumpas lino žydėjimas,
Kaip ir mūsų jaunystė trumpa.
Visą savo širdį įdėdavot,
Linines drobules ausdama.
Vai tai Nemuno ilgas srovenimas,
Vai tai drobių rietimai ilgi,
Domicele, gražus Jūs gyvenimas,
Tartum raštai audimų margi.
Ant kalvos jau išbalo lineliai -
Tarsi Jūsų sidabro plaukai.
Jūsų drobės - gyvenimo kelias,
Tuo keliu dar žingsniuokit ilgai.
Kai seniūnė G. Juodienė Domicelei užrišo jubiliejinę juostą, D. Banevičienės pasveikinti pakilo rajono mero pavaduotojas Romualdas Kubiakas, atvežęs ir Seimo nario, Socialdemokratų partijos Kaišiadorių skyriaus pirmininko Broniaus Bradausko nuoširdų sveikinimą ir piniginę dovaną.
„Baltos drobelės, dailus bernelis...“ - liejosi sidabriniai žiežmariškių Laimutės Kaulakienės ir Gražinos Žalienės balsai, dainininkių pirštams švelniai liečiant kanklių stygas.
Apie nueitą ilgą Domicelės Banevičienės gyvenimo kelią pasakojo buvusi vietos mokytoja, Mičiūnų krašto seniūnaitė Albina Pašvenskienė. „Mes ją Damute vadinam", - sakė ji.
Domicelė gimusi Medžionių kaime, Stakliškių valsčiuje (dabar - Prienų r.). Būdama vos trylikos metų, mokėsi siūti pas garsų vietos siuvėją Joną Butkevičių. („Kol Algio susilaukiau, siuvau pas žmones - ir kailinius, ir kostiumus", - vėliau prisimins senolė.) Keturiolikos jau audė - audė ir tobulėjo. Pati mokėjo ir nytis pasigaminti, sumanydavo audimo planelius, jais keisdavosi su kitomis audėjomis. Audė lovatieses, staltieses, užuolaidas, rankšluosčius, takus... „Jau prieš daugelį metų mūsų ansamblio moterys puošėsi jos išaustais drabužiais, ir dabar puošiamės - jau kitais. Ji išaudusi rūbų ir kitiems kolektyvams, išaudusi ir meno kolektyvų vėliavų, kurių audimo technika - labai sudėtinga, - pasakojo A. Pašvenskienė. - O štai Mičiūnų moterys turi net po keletą jos išaustų skarelių... Ir dabar nenustojusi austi. Jos staklės stovi Liaudies buities muziejuje... Ji turės kam jas perduoti - sūnus Algimantas taip pat moka austi..."
Pasak A. Pašvenskienės, Domicelė visur suspėdavo: laikė gyvulius, triūsdavo savo ūkelyje, daržuose, neatsisakydavo pašeimininkauti laidotuvėse, vestuvėse. O ir dabar - ne tik audžia, Kalvių bažnyčios šventoriuje ir gėles pasodina, prižiūri savo mirusių vyrų kapus...
„Tai Dievo, tėvų ir gamtos dovana mums visiems. Darbšti, kukli, nuoširdi, visada malonaus veido. Tai nepaprasto gerumo moteris, užauginusi du sūnus", - vis kalbėjo buvusi mokytoja, jubiliatei linkėdama „dar daug lengvų žingsnelių, geros sveikatos, ilgų gyvenimo metų, šilumos, sklindančios mums visiems".
Ir žibėjo ašaros Domicelės akyse, skruostai tvieskė raudoniu - tiek gražaus dėmesio ir pagarbos ji nesitikėjusi. „Iš visų jėgų stengiausi, kad nepravirkčiau", - spausdama kumštelius vėliau šypsosis audėja „Kaišiadorių aidų“ korespondentei.
Kai skambant kanklių melodijai, kuri, pasak renginio vedėjos Irenos Skurvydienės, panaši į staklių gausmą, susirinkusieji buvo pakviesti akimis paklajoti po margaspalvę Domicelės audinių parodą, prie mielosios jubiliatės su puokšte gėlių atskubėjo buvusi ilgametė ir vienintelė tuometinio Kauno meno gaminių įmonės „Žilvitis“ Kaišiadorių tekstilės cecho viršininkė Lukrecija Komarova. Tai nustebo ir apsidžiaugė Domicelė - ko jau ko, tačiau buvusios viršininkės čia nesitikėjusi išvysti!
Kaišiadorių tekstilės ceche, įsteigtame 1969 metais, Domicelė dirbo nuo 1972-ųjų iki 1991-ųjų (prieš tai, nuo 1968-ųjų spalio, dirbo Druskininkų meno gaminių įmonės Birštono ceche, o šį perdavus Kauno meno gaminių įmonei - šios įmonės Birštono ceche).
Ponia Lukrecija išsaugojo prisiminimus ir Domicelės jai dovanotus audinius, kurie iš buvusios viršininkės spintos atkeliavo į šią Ringailių salėje surengtą turtingą jubiliejinę parodą.
„Pradėjusi dirbti nė nežinojau, ką reiškia keturnytas, aštuonytas... Vėliau jau atskyriau - moterys išmokė, - prisiminimais dalinosi L. Komarova, vadovavusi apie 250 audėjų ir mezgėjų namudininkų būriui. - Puikiai prisimenu Domicelę. Tai kukli ir darbšti moteris. Į ją moteriškės kreipdavosi ir patarimų, ir kad planelį kokį nors padarytų... Gerai pažįstu ir sūnų Algį, kuris atveždavo mamos gaminius. Į pensiją Domicelė išėjo iš mano cecho. Tačiau ar ji panaši į pensininkę?!"
Nors sveikata jau nebe ta, ir šiandien Domicelė, visų ją žinančių ir pažįstančių džiaugsmui, sėda į stakles ir audžia audžia...
„Jūs patys nė nežinote, kokį lobį turite", - sveikindama tautodailininkę sakė Kaišiadorių muziejaus vyr. fondų saugotoja Diana Tomkuvienė. Pristatydama parodos eksponatus, ji pradėjo nuo Domicelės mamos austos lovatiesės - tos juodos su mėlyna, kabančios prie salės durų... „Mama sakė, kad ji bus užtiesti ant vežimo, kai numirs...“ - prisimins Domicelė.
Daug D. Banevičienės audinių išdovanota, į užsienius iškeliavę, jos darbų turi ir Kaišiadorių muziejus. „Tai - tik likučiai, - apie parodoje eksponuojamus darbus sakys audėja, kurios rankomis išaustos dviejų meno saviveiklos kolektyvų - Ringailių folkloro ansamblio ir liaudiškos muzikos kapelos „Žiežmara“ - vėliavos solidžiai papuošė parodą. - Ką Lukrecija liepdavo, tą ir ausdavau. Ir su Dianos padėjimu audžiau. Va, išpiešė ir išaudžiau vėliavą".
„Pirmiausia Domicelę pažinau kaip margučių margintoją. („Mano mama gražiau margino!“ - įsiterps Domicelė). Ji merkia alksnio žievę ir margina margučius tiesiog sau, ne parodai. Tai gilių tradicijų puoselėtoja", - šiltai apie D. Banevičienę kalbėjo D. Tomkuvienė. Tiesa, Domicelės margučiai buvo nukeliavę ir į parodą Estijoje, kur susilaukė daug dėmesio ir susižavėjimo šūksnių...
Paskui prie jubiliatės poromis, laikydami po rožės žiedą, vis ėjo Ringailių folkloro ansamblio nariai, moterys - lėtai ir oriai apsisukdamos - pažiūrėkit, kokie dailūs mūsų tautiniai drabužiai jos, kruopščiosios ir darbščiosios Domice-lės, rankomis išausti!
„Sukrypusioj pirkelėj gale kaimo svajonių negalėjai sutalpinti...“ - prigludusios prie jubiliatės vėl dainavo Laimutė ir Gražina. Daina, kurios žodžių ir muzikos autorius Juozas Krinickas, tarsi paukštė lengvais mostais nostalgiškai sklandė nedidukės salės erdvėje, nutūpdama kiekvieno širdyje. Iki graudulio buvo gera.
„Šimtus tūkstančių kartų ačiū visiems, nepagailėjusiems laiko ir čia atvykusiems", - susijaudinusi dėkojo jubiliatė. Už tokį gražų ir šiltą dėmesį mamai, visus pakviesdamas prie vaišių stalo, dėkojo ir jos sūnus Algimantas Matonis, Kruonio bei Jiezno gimnazijų mokytojas.
* * *
Kas šiandien suskaičiuos, kiek kilo-metrų išausta audinių, kiek džiaugsmo ir liūdesio gijų į juos suguldyta? Ir pelnytas Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus tautodailininkės vardas - to ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas.
Ne kiekviena audėja galėjo džiaugtis jai suteikta šešta audėjos namudininkės kategorija, padėkomis, garbės raštais, premijomis. Jai net du kartus buvo su-teiktas geriausio savo profesijos meistro vardas, o 1986-aisiais metais įteiktas ir Darbo veterano medalis.
„Kai dirbau, reikėjo vykdyti gamybines užduotis, tačiau rasdavau laiko ir kūrybai. Esu sukūrusi ne vieną lovatiesės, skarelės, takelio ar komplektėlio etaloną. Viena lovatiesė buvo eksponuota parodoje Leipcige, - teigia D. Banevičienė. - Išėjusi į pensiją, tapau tautodailininke ir visą laiką skiriu kūrybai. Išaudžiau tautinius drabužius Ringailių folkloriniam ansambliui, po keletą prijuosčių, sijonų, liemenių yra visų rajono kultūros centrų meno kolektyvų koncertinių rūbų kolekcijose. Esu dėkinga Kaišiadorių muziejaus muziejininkei Dianai Tomkuvienei, kurios patarimais naudojuos ausdama vieno ar kito regiono drabužius". Kalviškės austais sijonais puošiasi ne vienas Vilniaus bei Kauno mokyklų šokių kolektyvas, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro ansamblio „Ugnelė“ dviejų grupių šokėjos šoka pasipuošusios taip pat jos austomis prijuostėmis ir sijonais.
Beje, Domicelė, dar dirbdama valdišką darbą, išaudė drabužius Kalvių bažnytinei procesijai, jos išaustomis skarelėmis puošiasi daugybė moterų. Skarelių išausta per septyniasdešimt rūšių: įvairių raštų, spalvų ir atspalvių. O kiek išpokšėta audinių aukštaičių, dzūkų, žemaičių tautiniams drabužiams folkloro ansambliams?
Apie kūrybingą audėją 1999 metais tuometinė Kaišiadorių televizija sukūrė filmą, o 2004-aisiais Prancūzijos televizijos žurnalistai domėjosi, kaip Domicelė audžia iš lino siūlų...
D. Banevičienės audiniai buvo eksponuojami parodose tuometiniame Kaišiadorių laisvalaikio centre, Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje, Nemaitonių seniūnijoje, Kalvių salėje, Prienų muziejuje.
...Kai atšyla, tuoj po Velykų, Domicelė iš Kalvių išvažiuoja gyventi... į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kur kiekvieną dieną sėda į savo stakles ir audžia, pokši, kad gyvu savo pavyzdžiu muziejaus lankytojams parodytų tai, kas atėję iš mūsų praeities...
Taip bus ir šiemet. Tokie žmonės - didelė vertybė, kuriuos turime ir privalome branginti, džiaugtis jų buvimu. „Tikriausiai, kai gimė Domicelė, prie jos sustojo baltas angelas, laikydamas baltą baltą ilgą drobelę...“ - tądien salėje kalbėjo Irena Skurvydienė.
Tai, matyt, ir lėmė margaspalvį audėjos gyvenimo kelią...
Ilgiausių ir šviesių, kūrybingų jums metų, mieloji Domicele!