Laimos Kmeliauskienės nuotr. Žiežmarių mokyklos-darželio ,,Vaikystės dvaras“ direktorė Alma Reklaitienė sakė, jog tam, kad prasklaidytume tamsą ir sulauktume šviesos, visiems reikia kartu pasibūti.
Kad šis niūrus metas būtų kiek jaukesnis, Žiežmarių mokyklos-darželio „Vaikystės dvaras“ darbuotojai baigiantis lapkričiui pakvietė visą įstaigos bendruomenę į adventinę vakaronę, kurią surengė Žiežmarių kultūros centre. Joje dalyvavo ir mokiniai, ir priešmokyklinukai, ir darželinukai su tėveliais, darbuotojai. Gaila, kad renginiu susidomėjo ne per daugiausia nemažos bendruomenės narių.
Palinkėjo šilumos ir bendrystės akimirkų
Sveikindama susirinkusius, „Vaikystės dvaro“ direktorė Alma Reklaitienė vylėsi, kad kitą kartą visi į šią salę netilps... „Kodėl dabar norime susiburti? Nes ateina laiko virsmas – iš tamsos grįšim į šviesą. Kiekviena tamsa nėra jauku, norisi pasibūti su kitu, su artimu, su savu, su draugu. Norisi tą tamsą prasklaidyti, – pažymėjo įstaigos vadovė. – Ir gerai, kad šitos paskutinės lapkričio dienos yra baltos, prasideda tarsi baltas adventas, bet vis tiek tamsu.“ Ji vylėsi, kad visi dainuos ir šoks iš visos dūšios. „Žinot, kaip seniau dainuodavo lietuviai? Žvakės užgesdavo... Tegul gęsta žvakės, bet neužgęsta širdies žibintai“, – sakė A. Reklaitienė, kviesdama ketvirtos klasės mokinius padainuoti itin gražią dainą apie žibintą.
Tuo šauniųjų ketvirtokų pasirodymas nesibaigė – Liepa Venzlauskaitė ir Liepa Leonavičiūtė skaitė kūrinius, kuriuos buvo paruošusios Meninio skaitymo konkursui.
Įkvepianti meninių veiklų programa, tai – mūsų, lietuvių, šaknys
Toliau iniciatyvą į savo rankas perėmė „Vaikystės dvaro“ pradinių klasių tikybos ir meninio ugdymo mokytoja Vita Norkūnienė. Ji, nepaleisdama armonikos, organizavo ratelius, ragino kartu dainuoti ir šokti. Buvo tikrai smagu, nes scenoje smagiai grojo visa elektrėniškių Norkūnų šeimos kapela: pati Vita, jos vyras Arvydas, sūnūs Paulius ir Karolis, dukra Kotryna. „Mūsų mokykla dalyvauja projekte „Visa mokykla šoka 2026“. Šis renginys visai mokyklos bendruomenei buvo pirmasis. Kadangi dalyvavo ir mažiausieji ugdytiniai, mažiau šokom, daugiau ėjom ratelius: „Graži mūsų šeimynėlė“, „Daratos“, „Kanapyčia“, „Maišas pakulinis“, „Ein žeidytis per ronkytes“, „Upytėlė teka“, „Grybų raut“. Šokom lengvesnius šokius: „Kiaula grikiuos“, „Dailiną“, „Granksverą“, – vėliau „Kaišiadorių aidams“ sakys V. Norkūnienė. – Norėjosi jaukiai palydėti lietuvių liaudies dainoms skirtus metus ir padainuoti metų renginiams išmoktas dainas „Aš pasėjau ąžuolą“, „Padainuosim atsistoję“.“
Kūrybos sala – adventinės dirbtuvėlės
Mokytojos parengti užsiėmimai vakarą praturtino smagia veikla. Be to, vaikai ir suaugusieji kūrė drauge, dalinosi idėjomis, mokėsi vieni iš kitų, o rankose gimstančios dekoracijos virto gražiais prisiminimais apie bendrą vakarą.
Tokios iniciatyvos atskleidžia, kokią svarbią vietą menas ir kūryba užima įstaigos gyvenime.
Kai nuo ratelių, šokių nuvargdavo kojos, vakaronės dalyviai galėjo pasivaišinti kvapniomis arbatomis. O jų buvo visokiausių: ramunėlių, mėtų, čiobrelių, šalavijų, medetkų žiedų, buvo netgi beržų lapų ir pušų ūglių. Savo raudoniu viliojo obuoliai, rankos tiesėsi ir prie meduolių, ir prie kūčiukų.
Kas norėjo, galėjo užsukti į adventines dirbtuvėles. Pasigaminti iš siūlų angeliukus mokė trečiokų mokytoja Gitana Uscilienė, o iš popierinių servetėlių – ikimokyklinio ugdymo mokytojo padėjėja Angelė Jazukevičienė. Išradingus knygų skirtukus, kurie galėtų būti ir originalūs kalėdinės eglutės papuošalai, kurti padėjo bibliotekininkė, neformalaus ugdymo mokytoja Aliona Vaitkūnienė.
Vakaro pabaigos akcentas – meditacinė programa „Nusipinsom advento vainiką“. Ją žiežmariečiai pabaigė Veronikos Povilionienės paskleista liaudies giesme-malda „Laimink, Dzievulia!“
„Telaimina Viešpats mūsų šeimas, mūsų vaikelius, mūsų Žiežmarius ir visą Tėvynę. Tedovanoja ramų adventą ir jaukias, šviesias, prasmingas šv. Kalėdas!“ – visiems linki Vita Norkūnienė.
Ši šurmulinga vakaronė dar labiau sustiprino bendrystę, kuri advento metu ypatingai svarbi.
* * *
Vėsioje Žiežmarių kultūros centro salėje įsibėgėjant vakarojimui ir vis tvirčiau susikabinant rankomis rateliams, šokiams ir žaidimams, mamų, tėčių, močiučių, mokytojų delnuose sušilo vaikų pirštukai ir rodės, kad tą vakarą buvo kur kas daugiau šviesos bei šilumos ir atėjusiųjų širdyse.
Belieka padėkoti visiems bendruomenės nariams, prisidėjusiems prie šios prasmingos šventės: muzikavusiems, šokusiems ir kartu kūrusiems jaukią prieššventinę atmosferą.