Apie parodos autorių
Kazimieras Matačiūnas gimė 1960 m. Totoriškių kaime. Mokėsi Krivonių ir Šilonių mokyklose, o 1978 m. baigė tuometinę Kaišiadorių vidurinę. Baigęs studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistu televizijoje, spaudoje, buvo ne vieno leidinio redaktoriumi, vadovavo leidybos projektams. Dabar jis – leidybos įmonės „Kriventa“ savininkas, direktorius, projektų vadovas, laikraščių „Senjorų žodis“ ir „Naujasis Vilnius“ redaktorius. Visa jo profesinė biografija – tai istorija apie žmogų, kuris mokėjo ir moka matyti detales, atrinkti faktus ir temas. Tad gal ir neatsitiktinai vieną dieną jis pradėjo kolekcionuoti daiktus, kurie saugo istorijas.
Šį rudenį į savo buvusios mokyklos erdves, dabar jau Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnaziją, po beveik penkių dešimtmečių grįžo Kazimieras Matačiūnas. Grįžo ne kaip mokinys, o kaip žmogus, pradėjęs rinkti... laiką. Ne tą, kuris tiksi laikrodžiuose, o tą, kuris lieka žmonių atmintyje ir mažuose, iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose daiktuose – kalendoriuose.
Pripažinkime, yra žmonių, kuriems daiktas – tik daiktas. Bet yra ir tokių, kurie jame pajunta daugiau: istoriją, prabėgusių gyvenimų akimirkas. Tokiu žmogumi tapo ir Kazimieras, kai jis tapo kolekcininku ir pradėjo ėmė rinkti laiką mažomis jo formomis.
Maži laiko liudininkai
Stiklinėje vitrinoje – dešimtys smulkių popierėlių. Iš pirmo žvilgsnio jie niekuo neišsiskiria: spalvoti paveikslėliai, reklamos, gamtos vaizdai, gyvūnai, automobiliai. Tačiau žmogui, kuris juos renka, tai – ne šiaip popierėliai. Tai laiko atspaudai – dienų ir metų kvapas, mažos sustabdytos akimirkos, kuriose telpa kur kas daugiau, nei galima pamatyti plika akimi.
Kiekvienas kalendoriukas turi savo likimą. Dauguma jų kažkada gulėjo ant parduotuvių prekystalių, kiti ilsėjosi tarp knygų puslapių vietoje skirtukų, treti buvo įdėti į voką su linkėjimais, ketvirti įteikti, tikintis, kad įsigysi reklamuojamą produktą. Kai kurie iš jų dar kvepia senais dažais ar stalčiaus mediena, kiti vis dar neša užsilikusį dovanojusio žmogaus prisilietimą.
Rinkti kalendoriukus – tai tarsi rinkti laiką. Ne tą, kuris skuba, o tą, kuris pasilieka. Tą, kuris pasakoja, kaip keitėsi mūsų pasaulis: kaip atrodė automobiliai prieš trisdešimt metų, kokias gėles augino, kokius šūkius rašydavo 8-ajame dešimtmetyje, kokios politinės partijos egzistavo. Juose – epochos, miestai, žmonės, nuotaikos. Tai – mažytė dalelė kultūros istorijos.
Kartais kolekcininkas pavarto savo albumus su kalendoriukais ir prisimena: „Šis buvo, kai gimė sūnus. Šį turėjau, kai dar mokiausi. Šį gavau iš draugo, kurio jau seniai nebėra.“ Laikas ištirpsta, o vaizdai lieka tarytum maži inkarai, saugantys, kad praeitis nenuskęstų. Ir kai kas nors klausia, kam visa tai, juk šiais laikais daug kas suskaitmeninta, laiką matuojame telefonų ekranuose, – kolekcininkas tik šypteli, nes žino: laikas be prisiminimų būtų tik skaičiai. O kalendoriukai – tai laiko širdis.
Sugrįžimas į mokyklą
Šią parodą, kuri Kazimierui yra jo pirmoji paroda, surengti pakvietė ir paskatino gimnazijos neformalaus ugdymo mokytojas, kolekcininkas Virginijus Brazys. Abu vyrai susipažino 2024 m. vasario 16-ąją – simbolinę dieną, kuri Kazimierui nuo šiol bus dvigubai prasminga. „Galiu drąsiai teigti, kad Virginijus – mano mokytojas, įkvėpėjas, motyvuotojas. Visi susitikimai su Virginijumi kupini šilumos, nuoširdumo, jautraus ir gilaus žodžio, subtilių pastebėjimų, bičiuliškų patarimų“, – sakė Kazimieras, dėkodamas už draugystę ir bendrą kelią kolekcionavimo pasaulyje.
Virginijus Brazys pasidžiaugė: „Dievas man davė žmogų, su kuriuo tikrai smagu bendrauti, kalbėtis, tartis, kartu rasti sprendimus. Šiuo metu kažkurią savų gyvenimų kelio dalį einame kartu. Aš dažnai sakau: „ Tegul nors vienas iš mokyklos išeina kolekcininku, bet visi kiti tegul išeina žmonėmis. Visuomet sakau, kad daug svarbiau ne tai, koks bus mūsų išsilavinimas, o svarbiausia, koks bus mūsų išsiauklėjimas. O kolekcionavimas – taip pat išsiauklėjimo dalis.“
Kazimieras paatviravo, kad kiekvieną rytą perskaito motinos Teresės mintis iš vieno kalendoriaus, kurį jis atsinešė į parodos atidarymą. Tądien buvo lapkričio 14-oji ir kalendoriaus lapelis skelbė: „Jei būsite kupini džiaugsmo, džiaugsmas spindės jūsų akyse ir jūsų išvaizdoje, jūsų pokalbiuose ir jūsų pasitenkinime. Nepajėgsite to nuslėpti, nes džiaugsmas liejasi per kraštus“.
Tikrai labai prasmingi žodžiai, tapę šio vakaro šerdimi.
Dalijimasis laiku
Parodos lankytojai išgirdo ir kitą, labai žmogišką Kazimiero gyvenimo dalį. Kažkada čia besimokant, jam teko gyveno mokyklos bendrabutyje, čia jis brendo, čia suvokė pirmąsias svajones. Sugrįžti po 47 metų – tai lyg paspausti ranką savo jaunystei.
Iš pradžių Kazimiero kolekcijoje buvo tie kalendoriukai ir kalendoriai, kuriuos išleido jo vadovaujama įmonė „Kriventa“. Dar dukra, išvykdama į Kanadą, padovanojo apie 500 kalendoriukų. Taigi pradžia buvo... Dabar per vienerius metus Kazimiero kolekcijoje – daugiau nei 11 tūkstančių kalendoriukų.
„Šioje parodoje eksponuojama maža dalis mano kolekcijos, o visi kalendoriai sudėti į 20 segtuvų, suklasifikuoti pagal metus, laikotarpius“, – paaiškino kolekcionierius, atsivežęs ir parodęs vieną segtuvo pavyzdį. Seniausi kalendoriukai yra nuo 1967 metų. Kolekcijoje nemažai lietuviškų, latviškų, estiškų, rusiškų,vokiškų.
„Išskirčiau kolekcijos dalis, atspindinčias dvi epochas: iki 1990 metų ir po 1990 metų. Tarybiniais metais labai populiarios buvo draudimo, cirko artistų, augintinių – šuniukų, kačiukų temos. Šių dienų kalendoriukai daugiausia skirti įvairiems produktams ar paslaugoms reklamuoti“,– sakė parodos autorius.
Kodėl Kazimieras pradėjo kolekcionuoti būtent kalendorius ir kalendoriukus?„ Jie skiriasi dizainu, kokybe, turiniu, man kaip leidėjui, tai yra labai įdomu, vertinu kalendoriukus pagal visokius parametrus“,– paaiškino kolekcininkas.
Tiesa, jis prasitarė, kad vasaros pradžioje pradėjo kolekcionuoti ir atvirukus: per 3 vasaros mėnesius surinko apie 500 atvirukų, kurie kartais yra vertingi netgi savo užrašais.
Prasmingas linkėjimas
Kazimiero kolegė Reda Viršutytė palinkėjo Kazimierui niekada neužgesinti aistros: „Žmogui, kuris kažkuo aistringai domisi, įdomu gyventi. Tai užpildo jo kasdienybę, padeda susipažinti su daug įdomių žmonių. O kalendoriai visuomet išliks vertingi: jie mums padeda gyventi, planuoti, dirbti, sodinti... Ir nors dabar mes pereiname prie elektroninių versijų, virtualių kalendorių, bet esmės tai nekeičia, vis tiek mes planuojame dieną, žymimės, ką turime svarbaus nuveikti ir pan.“
Dovanų lietus
Parodos svečiai gavo ir dovanų: po sieninį kalendorių ir mažą kalendoriuką su šios parodos skelbimu. Mažą laiko gabalėlį, kuris liks visų parodos atidaryme dalyvavusiųjų prisiminimų dėžutėje. O kaip padėkos ženklą už puikią draugystę Brazių šeimai Kazimieras įteikė kitų metų kalendoriukų, kurioje jų šeima įamžinta ant vieno iš piliakalnio, pluoštą.
Kolekcininkų klubas „Kaišedarai“ padovanojo Kazimierui simbolinę jų klubo nario kepurėlę su viltimi, kad jis galėtų tapti 22-uoju klubo nariu, o Romualdas Urmilevičius – vienetinį rašiklį su dedikacija, tapsiantį šio vakaro atminties ženklu.
Virginijus Brazys įteikė 11 c klasės buvusių mokinių sąrašą Kazimierui, o gimnazijos direktorė Jolita Morkūnaitė ne tik kuo nuoširdžiausiai pasidžiaugė šiuo mokinio sugrįžimu į mokyklą, bet ir pajuokavo, kad Kazimierui reikia užduoti namų darbų, surasti šių bendraklasių kontaktus, kurių prireiks, kai buvę 1978 metų laidos auklėtiniai, baigę mokyklą po 50 metų, bus kviečiami į gimnaziją susitikti su tuometinės laidos abiturientais. „Kolekcininkai labai gerai renka duomenis“, – šypsojosi direktorė.
Kolekcijų vertė
Daiktai gyvena ilgiau nei žmonės. Bet jie praranda vertę, kai nebėra žmonių, kurie juos saugo. Tik saugojami, rodantys ryšį tarp to, kas buvo ir kas liko, jie įgauna širdį. Kazimieras Matačiūnas yra žmogus, kuris tą ryšį ne tik suvokė ir atrado, bet ir dalinasi su kitais. Kiekvienas jo kolekcijoje atsirandantis kalendoriukas – tai maža laiko širdis.
Jausmas tarsi namuose
Šio vakaro šiluma, bendras juokas, prasmingi pokalbiai ir akimirkos, liks tų, kurie dalyvavo parodos atidaryme, atmintyje. Mes taip visi esame išsiilgę paprastumo: gero oro, nuoširdaus susitikimo, prasmingo pokalbio, mumyse paliekančio kažką daugiau nei tik žodžius. Kazimiero paroda tokia ir buvo: šilta, lėta, kviečianti sustoti. Tai buvo sugrįžimas. Sugrįžimas į save. Į mokyklą, kurios koridoriais vaikščiota. Ir į laiką, kurio niekas negali sustabdyti, bet galima išsaugoti.
Dovana buvusiam mokiniui Kazimierui Matačiūnui nuo buvusio mokytojo Vytauto Stonio. Alvydės Venskienės nuotr.
Šį rudenį į savo buvusios mokyklos erdves, dabar jau Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnaziją, po beveik penkių dešimtmečių grįžo Kazimieras Matačiūnas. Grįžo ne kaip mokinys, o kaip žmogus, pradėjęs rinkti... laiką. Ne tą, kuris tiksi laikrodžiuose, o tą, kuris lieka žmonių atmintyje ir mažuose, iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose daiktuose – kalendoriuose.
Pripažinkime, yra žmonių, kuriems daiktas – tik daiktas. Bet yra ir tokių, kurie jame pajunta daugiau: istoriją, prabėgusių gyvenimų akimirkas. Tokiu žmogumi tapo ir Kazimieras, kai jis tapo kolekcininku ir pradėjo ėmė rinkti laiką mažomis jo formomis.
Maži laiko liudininkai
Stiklinėje vitrinoje – dešimtys smulkių popierėlių. Iš pirmo žvilgsnio jie niekuo neišsiskiria: spalvoti paveikslėliai, reklamos, gamtos vaizdai, gyvūnai, automobiliai. Tačiau žmogui, kuris juos renka, tai – ne šiaip popierėliai. Tai laiko atspaudai – dienų ir metų kvapas, mažos sustabdytos akimirkos, kuriose telpa kur kas daugiau, nei galima pamatyti plika akimi.
Kiekvienas kalendoriukas turi savo likimą. Dauguma jų kažkada gulėjo ant parduotuvių prekystalių, kiti ilsėjosi tarp knygų puslapių vietoje skirtukų, treti buvo įdėti į voką su linkėjimais, ketvirti įteikti, tikintis, kad įsigysi reklamuojamą produktą. Kai kurie iš jų dar kvepia senais dažais ar stalčiaus mediena, kiti vis dar neša užsilikusį dovanojusio žmogaus prisilietimą.
Rinkti kalendoriukus – tai tarsi rinkti laiką. Ne tą, kuris skuba, o tą, kuris pasilieka. Tą, kuris pasakoja, kaip keitėsi mūsų pasaulis: kaip atrodė automobiliai prieš trisdešimt metų, kokias gėles augino, kokius šūkius rašydavo 8-ajame dešimtmetyje, kokios politinės partijos egzistavo. Juose – epochos, miestai, žmonės, nuotaikos. Tai – mažytė dalelė kultūros istorijos.
Kartais kolekcininkas pavarto savo albumus su kalendoriukais ir prisimena: „Šis buvo, kai gimė sūnus. Šį turėjau, kai dar mokiausi. Šį gavau iš draugo, kurio jau seniai nebėra.“ Laikas ištirpsta, o vaizdai lieka tarytum maži inkarai, saugantys, kad praeitis nenuskęstų. Ir kai kas nors klausia, kam visa tai, juk šiais laikais daug kas suskaitmeninta, laiką matuojame telefonų ekranuose, – kolekcininkas tik šypteli, nes žino: laikas be prisiminimų būtų tik skaičiai. O kalendoriukai – tai laiko širdis.
Sugrįžimas į mokyklą
Šią parodą, kuri Kazimierui yra jo pirmoji paroda, surengti pakvietė ir paskatino gimnazijos neformalaus ugdymo mokytojas, kolekcininkas Virginijus Brazys. Abu vyrai susipažino 2024 m. vasario 16-ąją – simbolinę dieną, kuri Kazimierui nuo šiol bus dvigubai prasminga. „Galiu drąsiai teigti, kad Virginijus – mano mokytojas, įkvėpėjas, motyvuotojas. Visi susitikimai su Virginijumi kupini šilumos, nuoširdumo, jautraus ir gilaus žodžio, subtilių pastebėjimų, bičiuliškų patarimų“, – sakė Kazimieras, dėkodamas už draugystę ir bendrą kelią kolekcionavimo pasaulyje.
Virginijus Brazys pasidžiaugė: „Dievas man davė žmogų, su kuriuo tikrai smagu bendrauti, kalbėtis, tartis, kartu rasti sprendimus. Šiuo metu kažkurią savų gyvenimų kelio dalį einame kartu. Aš dažnai sakau: „ Tegul nors vienas iš mokyklos išeina kolekcininku, bet visi kiti tegul išeina žmonėmis. Visuomet sakau, kad daug svarbiau ne tai, koks bus mūsų išsilavinimas, o svarbiausia, koks bus mūsų išsiauklėjimas. O kolekcionavimas – taip pat išsiauklėjimo dalis.“
Kazimieras paatviravo, kad kiekvieną rytą perskaito motinos Teresės mintis iš vieno kalendoriaus, kurį jis atsinešė į parodos atidarymą. Tądien buvo lapkričio 14-oji ir kalendoriaus lapelis skelbė: „Jei būsite kupini džiaugsmo, džiaugsmas spindės jūsų akyse ir jūsų išvaizdoje, jūsų pokalbiuose ir jūsų pasitenkinime. Nepajėgsite to nuslėpti, nes džiaugsmas liejasi per kraštus“.
Tikrai labai prasmingi žodžiai, tapę šio vakaro šerdimi.
Dalijimasis laiku
Parodos lankytojai išgirdo ir kitą, labai žmogišką Kazimiero gyvenimo dalį. Kažkada čia besimokant, jam teko gyveno mokyklos bendrabutyje, čia jis brendo, čia suvokė pirmąsias svajones. Sugrįžti po 47 metų – tai lyg paspausti ranką savo jaunystei.
Iš pradžių Kazimiero kolekcijoje buvo tie kalendoriukai ir kalendoriai, kuriuos išleido jo vadovaujama įmonė „Kriventa“. Dar dukra, išvykdama į Kanadą, padovanojo apie 500 kalendoriukų. Taigi pradžia buvo... Dabar per vienerius metus Kazimiero kolekcijoje – daugiau nei 11 tūkstančių kalendoriukų.
„Šioje parodoje eksponuojama maža dalis mano kolekcijos, o visi kalendoriai sudėti į 20 segtuvų, suklasifikuoti pagal metus, laikotarpius“, – paaiškino kolekcionierius, atsivežęs ir parodęs vieną segtuvo pavyzdį. Seniausi kalendoriukai yra nuo 1967 metų. Kolekcijoje nemažai lietuviškų, latviškų, estiškų, rusiškų,vokiškų.
„Išskirčiau kolekcijos dalis, atspindinčias dvi epochas: iki 1990 metų ir po 1990 metų. Tarybiniais metais labai populiarios buvo draudimo, cirko artistų, augintinių – šuniukų, kačiukų temos. Šių dienų kalendoriukai daugiausia skirti įvairiems produktams ar paslaugoms reklamuoti“,– sakė parodos autorius.
Kodėl Kazimieras pradėjo kolekcionuoti būtent kalendorius ir kalendoriukus?„ Jie skiriasi dizainu, kokybe, turiniu, man kaip leidėjui, tai yra labai įdomu, vertinu kalendoriukus pagal visokius parametrus“,– paaiškino kolekcininkas.
Tiesa, jis prasitarė, kad vasaros pradžioje pradėjo kolekcionuoti ir atvirukus: per 3 vasaros mėnesius surinko apie 500 atvirukų, kurie kartais yra vertingi netgi savo užrašais.
Prasmingas linkėjimas
Kazimiero kolegė Reda Viršutytė palinkėjo Kazimierui niekada neužgesinti aistros: „Žmogui, kuris kažkuo aistringai domisi, įdomu gyventi. Tai užpildo jo kasdienybę, padeda susipažinti su daug įdomių žmonių. O kalendoriai visuomet išliks vertingi: jie mums padeda gyventi, planuoti, dirbti, sodinti... Ir nors dabar mes pereiname prie elektroninių versijų, virtualių kalendorių, bet esmės tai nekeičia, vis tiek mes planuojame dieną, žymimės, ką turime svarbaus nuveikti ir pan.“
Dovanų lietus
Parodos svečiai gavo ir dovanų: po sieninį kalendorių ir mažą kalendoriuką su šios parodos skelbimu. Mažą laiko gabalėlį, kuris liks visų parodos atidaryme dalyvavusiųjų prisiminimų dėžutėje. O kaip padėkos ženklą už puikią draugystę Brazių šeimai Kazimieras įteikė kitų metų kalendoriukų, kurioje jų šeima įamžinta ant vieno iš piliakalnio, pluoštą.
Kolekcininkų klubas „Kaišedarai“ padovanojo Kazimierui simbolinę jų klubo nario kepurėlę su viltimi, kad jis galėtų tapti 22-uoju klubo nariu, o Romualdas Urmilevičius – vienetinį rašiklį su dedikacija, tapsiantį šio vakaro atminties ženklu.
Virginijus Brazys įteikė 11 c klasės buvusių mokinių sąrašą Kazimierui, o gimnazijos direktorė Jolita Morkūnaitė ne tik kuo nuoširdžiausiai pasidžiaugė šiuo mokinio sugrįžimu į mokyklą, bet ir pajuokavo, kad Kazimierui reikia užduoti namų darbų, surasti šių bendraklasių kontaktus, kurių prireiks, kai buvę 1978 metų laidos auklėtiniai, baigę mokyklą po 50 metų, bus kviečiami į gimnaziją susitikti su tuometinės laidos abiturientais. „Kolekcininkai labai gerai renka duomenis“, – šypsojosi direktorė.
Kolekcijų vertė
Daiktai gyvena ilgiau nei žmonės. Bet jie praranda vertę, kai nebėra žmonių, kurie juos saugo. Tik saugojami, rodantys ryšį tarp to, kas buvo ir kas liko, jie įgauna širdį. Kazimieras Matačiūnas yra žmogus, kuris tą ryšį ne tik suvokė ir atrado, bet ir dalinasi su kitais. Kiekvienas jo kolekcijoje atsirandantis kalendoriukas – tai maža laiko širdis.
Jausmas tarsi namuose
Šio vakaro šiluma, bendras juokas, prasmingi pokalbiai ir akimirkos, liks tų, kurie dalyvavo parodos atidaryme, atmintyje. Mes taip visi esame išsiilgę paprastumo: gero oro, nuoširdaus susitikimo, prasmingo pokalbio, mumyse paliekančio kažką daugiau nei tik žodžius. Kazimiero paroda tokia ir buvo: šilta, lėta, kviečianti sustoti. Tai buvo sugrįžimas. Sugrįžimas į save. Į mokyklą, kurios koridoriais vaikščiota. Ir į laiką, kurio niekas negali sustabdyti, bet galima išsaugoti.