Viktorija Tvaronaitė nuoširdžiai džiaugiasi pergale. Nuotr. iš asmeninio albumo.
Viktorija, kokios emocijos po čempionato, kuriame laimėjai viską, ką buvo galima laimėti?
Nuotaikos džiaugsmingos ir kartu motyvuojančios: norisi sportuoti dar daugiau ir į kitas varžybas grįžti dar stipresnei. Matant nuoseklaus darbo rezultatus, kyla noras nesustoti ir judėti į priekį.
Tai buvo mano pirmosios jėgos trikovės varžybos, todėl neišvengiau ir klaidų. Štangos spaudimo veiksme, nesulaukusi teisėjo komandos, pradėjau atlikti veiksmą anksčiau, todėl paskutinis bandymas (67,5 kg) buvo neužskaitytas, nors esu tikra, kad jis būtų buvęs sėkmingas. Nepavyko ir pritūpimų trečiasis bandymas, nes tą akimirką tiesiog pritrūko susikaupimo. Visgi šios nesėkmės man yra motyvacija stengtis dar daugiau.
Kuris momentas čempionate buvo sunkiausias?
Sunkiausi momentai buvo po nesėkmingų bandymų, ypač kai suvoki, kad bandymas iš esmės galėjo būti sėkmingas, bet dėl nepakankamo susikaupimo nepavyko. Tokiose varžybose svarbus ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas – gebėjimas suvaldyti emocijas ir susikoncentruoti tinkamu metu.
Kaip atrodė Tavo pasiruošimas varžyboms, kiek laiko jis truko, ką keitei treniruotėse ar mityboje?
Specifiškai šioms varžyboms pradėjau ruoštis likus penkioms savaitėms. Treniruotės vyko keturis kartus per savaitę ir trukdavo 2–2,5 valandos, kartais ir ilgiau. Dirbau su dviem treneriais. Pagrindinis treneris nuo pat pradžių buvo Rytis Ramanauskas: su juo pradėjau sportuoti ir jis rūpinosi technikos tobulinimu kiekvienoje treniruotėje. Juozas Buitkus sudarė treniruočių programą ir padėjo man geriau pasiruošti varžyboms. Šis treneris yra pasakęs, kad kai atėjau sportuoti pas Rytį, jam buvo lengva su manimi dirbti, nes turėjau tvirtą bazę iš lengvosios atletikos, kurią lankiau Kaišiadorių švietimo ir sporto centre.
Treniruotės ne visada būdavo įdomios, kartais vieną pratimą tekdavo atlikti beveik valandą, todėl momentais tai primindavo sunkų darbą, o ne malonią veiklą.
Pasiruošimo metu tapo per sunku kasdien važinėti iš Kaišiadorių į Kauną, todėl persikėliau gyventi į Kauną, nors prieš tai dvejus metus į paskaitas ir treniruotes vykdavau kasdien.
Mityboje pradžioje nieko nekeičiau: laikiausi įprastų, sveikatai palankių įpročių. Tačiau likus savaitei iki varžybų, teko mažinti kūno svorį, kad galėčiau dalyvauti 63 kg kategorijoje ir teko atsisakyti angliavandenių bei daugiausia valgyti daržoves ir baltyminį maistą. Tai buvo tikrai nelengvas laikotarpis.
Kada ir kaip atradai jėgos trikovę ir kas paskatino ją išbandyti?
Jėgos trikovė nėra mano pirmoji sporto šaka. Besimokydama gimnazijoje, lankiau lengvąją atletiką – bėgimą. Ten išlavinti įgūdžiai padėjo vėliau dirbant su svoriais, todėl esu labai dėkinga buvusiems treneriams: M. Ambrizui, D. Tamulevičiui ir M. Malinauskaitei.
Jėgos trikovę atradau pradėjusi studijuoti universitete. Po gimnazijos pusmetį nesportavau ir man ėmė labai trūkti fizinės veiklos, tad pradėjau lankyti VDU treniruoklių salę. Ten sutikau trenerį, su kuriuo sportavau apie metus. Jis pastebėjo manyje potencialą ir pasiūlė išbandyti jėgos trikovę. Vėliau supažindino su kitu treneriu, turinčiu daugiau patirties šioje sporto šakoje. Nuo rudens kartu pradėjome kryptingą pasiruošimą varžyboms. Kaip treneris yra pasakęs: „buvau paruoštas molis, tereikėjo pradėti lipdyti“.
Ką Tau reiškia šis sportas: ar tai tik varžybos, o gal ir gyvenimo būdas?
Sportuoju beveik dvejus metus, ir per šį laiką šis sportas tapo mano gyvenimo būdu. Mano savaitės ir dienos planai koreguojami pagal treniruotes, negaliu sau leisti naktimis nemiegoti ar eiti miegoti labai vėlai, nes tai atsilieptų treniruotėms. Kartais tenka atsisakyti ir tam tikrų pramogų ar maisto produktų. Tai disciplina, kurią priimu kaip natūralią savo rutinos dalį.
Kas labiausiai motyvuoja eiti į salę net tada, kai būna sunku?
Akimirkomis, kai būna sunku, didžiausią vaidmenį vaidina ne motyvacija, o disciplina. Manau, kad esu disciplinuotas žmogus. Šį įgūdį labiausiai išsiugdžiau dar mokydamasi Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje, kur, nepaisant nuotaikos ar nuovargio, visada atlikdavau, kas būtina. Taip ir sporte: kartais sunku, gal net norisi verkti, bet žinau, kad niekas kitas už mane to nepadarys. Todėl susiimi ir darai.
Trumpai papasakok apie savo šeimą, ar namiškiai palaiko tavo tikslus?
Taip, palaiko. Esu dėkinga, kad galiu studijuodama nedirbti ir visą savo laiką bei energiją skirti mokslams ir sportui – tai prabanga, kurios neturi daugelis studentų. Ypač vertinu Mamos pagalbą: ji paruošia didžiąją dalį mano maisto, o mityba sporte yra labai svarbi. Tad net jei šie dalykai atrodo netiesioginiai, jie iš tikrųjų reikšmingai prisideda prie mano rezultatų.
Ar tenka susidurti su stereotipais, kad „merginos neturėtų kilnoti tiek svorio“? Kaip į tai reaguoji?
Taip, deja, tenka. Dažniausiai taip kalba žmonės, kurie nesportuoja ir nėra susipažinę su jėgos treniruočių nauda. Pykti ant jų tikrai neverta. Mano nuomone, jėgos treniruotės reikalingos tiek vyrams, tiek moterims. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja bent du kartus per savaitę stiprinti stambiųjų raumenų grupių jėgą įvairiais jėgos pratimais.
Mano sporte varžybose keliami maksimalūs svoriai, bet iki to nueinama ir tam ruošiamasi ilgu, nuosekliu darbu, lavinant techniką, stiprinant kūną ir silpnesnes vietas, palaipsniui prisitaikant prie didesnio krūvio. Na, žinoma, kaip ir bet kuriame sporte, rizika visada egzistuoja, bet to neišvengsi. Galiausiai, traumos nutinka ne tik sportuojantiems, bet ir tiems, kurie visai nesportuoja.
Kokie artimiausi sportiniai tikslai: gal svarstai apie tarptautines varžybas?
Apie tarptautines varžybas dar anksti galvoti. Artimiausios mano varžybos vyks gruodžio mėnesį – Lietuvos štangos spaudimo čempionatas. Štangos spaudimas yra mano mėgstamiausias veiksmas, tad šiuo metu ruošiuosi būtent jam. Kitų metų tikslas – įvykdyti meistro normatyvą. Tai reiškia trijuose veiksmuose (pritūpime, spaudime ir atkėlime) surinkti 320 kg sumą. Per pirmąsias varžybas surinkau 285 kg ir pasiekiau I kategoriją, tad iki meistro normatyvo man trūksta 35 kilogramų.
Ką mėgsti veikti, kai nori pailsėti nuo treniruočių?
Mėgstu aktyvų laisvalaikį: pasivaikščiojimus, važinėjimą dviračiu. O po sunkių laikotarpių arba kai norisi praleisti laiką ramiau, kartais gera tiesiog pagulėti, paklausyti muzikos ar pažiūrėti filmą.
Kokį gyvenimo principą ar mintį nešiojiesi savyje kaip stiprybės šaltinį?
Laikausi minties, kad pastangos dažniausiai atsiperka. Kiek įdėsi darbo, tiek ir turėsi, žinoma, atmetant aplinkybes, kurios kartais nepriklauso nuo mūsų pačių.
Skaitytojams palinkėčiau atrasti savo mėgstamą fizinę veiklą. Fizinis aktyvumas ne tik prisideda prie ilgaamžiškumo, geros sveikatos ir nuotaikos: jis padeda ir labiau socializuotis, lengviau susipažinti su naujais žmonėmis bei atrasti bendraminčių. Man atrodo, kad judėjimas yra viena iš paprasčiausių, bet kartu ir stipriausių investicijų į save.
Viktorijos istorija – tai atkaklumo, nuoseklumo ir tikėjimo savo jėgomis kelias, kuriuo ji drąsiai eina pirmyn. Linkime jai sėkmės!