Šventės organizatoriai – Kaišiadorių kultūros centro kolektyvas – su vertinimo komisijos nariais. Penkta iš dešinės – direktorė Lina Brazionienė, aštuntas – mėgėjų teatro vadovas Jonas Andriulevičius – nepailstantis teatrinės kultūros puoselėtojas. Nuotr. iš socialinių tinklų
Apie tai, kaip vyko šis intensyvus kūrybinis maratonas, kokį įspūdį paliko žiūrovų reakcijos ir kokia tokios šventės išliekamoji vertė, kalbamės su komisijos pirmininke Danute Vaigauskaite – humanitarinių (menotyros) mokslų daktare, komisijos nariais: Irena Maciulevičiene – ilgamete LNKC teatrų specialiste, teatro magistre, Deividu Rajunčiumi – Telšių Žemaitės dramos teatro direktoriumi ir aktoriumi bei Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatro vadovu Jonu Andriulevičiumi.
– Šiemet „Atspindžių“ regioninė atranka Lietuvoje vyksta jau 27-ąjį kartą. Ką, Jūsų akimis, reiškia tokios trukmės tęstinumas Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrui?
Irena MACIULEVIČIENĖ:
atranka Lietuvoje vyksta jau 27-ąjį kartą. Ką, Jūsų akimis, reiškia tokios trukmės tęstinumas Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrui?
Irena MACIULEVIČIENĖ:
– „Atspindžiai“ – didžiausia Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūra-šventė, kurią nuo 1991-ųjų organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras kartu su miestų ir rajonų savivaldybių kultūros centrais. Šią tradiciją dera branginti ir puoselėti. „Atspindžiuose“ suaugusiųjų mėgėjų teatrai rodo savo naujausius spektaklius, o jų jau suvaidinta per pusantro tūkstančio! Tokia šalies teatrų ir spektaklių gausa džiugina, tuo labiau kad jų ne mažėja, o daugėja. Kaskart „Atspindžiuose“ dalyvauja vis daugiau debiutuojančių kolektyvų. Kaišiadoryse smagu buvo pamatyti naują jūsų rajono teatrą „U(A)mbra“, debiutuojančią Svirkų kaimo bendruomenės teatro trupę „Girdėnų ūlyčia“, pirmą kartą apžiūroje dalyvavusį Vilniaus universiteto kinetinį teatrą. Puikiai pasirodė ir nuolatiniai „Atspindžių“ dalyviai, tarp jų – ir Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras, kuriam vadovauja ilgametę kūrybinę patirtį turintis režisierius Jonas Andriulevičius.
Spektaklius stebėjo ne tik žiūrovai, bet ir vertinimo komisija, turėjusi net keletą atsakingų užduočių: aptarti spektaklius su režisieriais, įvertinti spektaklių meninį lygį, surašyti balus, turinčius įtakos kolektyvų kategorijai, po paskutinio regioninio turo išrinkti ryškiausius spektaklius į baigiamąją „Atspindžių“ šventę. Tai savotiškas praktinis kvalifikacijos kėlimo seminaras, kuriame visų apžiūroje dalyvavusių teatrų režisieriai, stebėdami ir aptardami kolegų darbus, mokosi ir tobulėja, pasitikrina savo kūrybinius principus, vertybes ir gebėjimus. Dažnai gimsta idėjos ir planai naujiems edukaciniams bendradarbiavimo projektams, festivaliams, kūrybinėms laboratorijoms.
„Atspindžiai“ vienija ir stiprina mėgėjų teatro bendruomenę, kaskart patvirtindami, koks įdomus, įvairus ir išradingas, o svarbiausia – prasmingas ir vertingas yra Lietuvos mėgėjų teatras!
– Kiek girdėjome, Kaišiadoryse buvo parodyti geriausi regiono spektakliai, o komisija sprendė, kurie jų pateks į finalinį etapą Trakuose. Kaip Jūs apibūdintumėte šios atrankos lygį ir dramaturginę įvairovę?
Danutė VAIGAUSKAITĖ:
– Visi 55 spektakliai, matyti keturiuose regionuose, kėlė malonią nuostabą dėl išaugusios režisierių ir teatro mėgėjų, ateinančių vaidinti tik po savo darbų, kūrybos kokybės. Stebino pasirenkamos dramaturgijos įvairovė – nuo Šekspyro, Brechto iki vietinių autorių ar savos kūrybos! O svarbiausia – gebėjimas giliai, netikėtai ir paveikiai perteikti žiūrovams pasirinktų autorių idėjas. Jeigu teatro mylėtojų spektakliai sujaudina ar prajuokina žiūrovus iki ašarų, jų kokybė neabejotina!
Komisijos darbo tikslas – įvertinti visus matytus režisierių darbus pagal Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro patvirtintus kriterijus bei surašyti balus, pagal kuriuos teatrai grupuojami į kategorijas. O į baigiamąją „Atspindžių“ šventę patenka spektakliai, įvertinti aukščiausiais komisijos balais. Po penktojo „Atspindžių“ regiono Rietave surašysime galutinius vertinimus, susumuosime rezultatus ir lapkričio 22–23 dienomis Trakuose džiaugsimės nedidele dalimi ryškiausių 1-osios kategorijos spektaklių, nes visų parodyti per dvi dienas neįmanoma. Tam prireiktų visos savaitės... Tai liudija daugybės Lietuvos žmonių talentą ir nenugalimą norą kurti savo gyvenimą ir kasdienybę Teatro šviesoje!
– Kaip manote, kodėl šių metų regiono atranka patikėta būtent Kaišiadorims?
Jonas ANDRIULEVIČIUS:
– Esame surengę XXVI Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūros-šventės „Atspindžiai“ regioninį turą 2023 metais, tad jau įgijome patirties organizuojant renginį, o svarbiausia, pasak LNKC teatro specialistės, priežastis ir mūsų išskirtinumas – turime nuostabų žiūrovą. Šia proga noriu jiems padėkoti ir pakviesti papildyti teatro gretas.
– 17 spektaklių per tris dienas – tai intensyvi, koncentruota patirtis. Kokie momentai Jums labiausiai įsiminė? Ar buvo netikėtumų, kurių negalėjote numatyti ir labiausiai „užkabino“ žmogiškai?
Deividas RAJUNČIUS:
– Labiausiai įsiminė jūsų kultūros centro žmonių bendruomeniškumas, tikras ir itin nuoširdus santykis į komisiją, žiūrovą, atvykstančius kolegas. Tris dienas ne tik kultūros centro direktorė, teatro režisierius, bet ir visa komanda rūpinosi mūsų gerbūviu ir stengėsi būti tikriausiais apžiūros-šventės „Atspindžiai“ organizatoriais, kuriems svarbiausia – žmogus. Itin sunku įvardinti ir kokį netikėtumą, nes tokio, atrodo, ir nebuvo, nebent tik iš gerosios pusės, nes komandą rajone turite tikrai puikią. Na, o kalbant apie pačių spektaklių stebėjimą – be galo širdį virpino paskutinioji diena, nes teko lieti ašaras ne nuo vieno teatro spektaklio, net paverkti visiems drauge per pokalbius su režisieriais dėl to, kad buvo tokia tiesa ir toks tikras vyksmas scenoje. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad po visų keturių jau įvykusių regioninių turų teks ištarti, kad mėgėjų menas neretai gali būti kokybiškesnis, tikresnis, negu kai kurie profesionalų pastatymai.
– Kaip apskritai žiūrovai priėmė šį teatrinį reiškinį? Kuo išsiskiria mūsiškė publika: ar jautėsi jų įsitraukimas, emocinis grįžtamasis ryšys?
Jonas ANDRIULEVIČIUS:
– Tikrai priėmė. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro turėjome žiūrovų. Mūsų kultūros centro komanda, vadovaujama direktorės Linos Brazionienės, veikė kaip sustyguotas instrumentas. Stengėmės sukurti jaukią, pasitikėjimu grįstą atmosferą. Žiūrovus ir dalyvius per pertraukas vaišinome arbata, kava, bendravome tiesiogiai: jie įsitraukė į vyksmą, aktyviai diskutavo, dalinosi pasiūlymais. Supratau, kad mūsų žiūrovai myli teatrą, yra ne tik aktyvūs vartotojai, bet ir bendradarbiai, kultūros kūrėjai. – Šventėje dalyvavo ilgametę patirtį sukaupusi vertinimo komisija. Kaip jie reagavo į tai, ką patyrė Kaišiadoryse?
Danutė VAIGAUSKAITĖ:
– Kaišiadorys maloniai nustebino žiūrovų gausa ir šventės organizatorių dėmesiu, rūpestingumu bei šiltu ne tik komisijos narių, bet ir visų teatrų priėmimu. Kultūros centro direktorė Lina Brazionienė pasirodė tiesiog nuostabi renginio globėja!
Tikimės, kad žiūrovą padeda auginti, pritraukti prie teatro šaunusis kultūros centro teatro vadovas Jonas Andriulevičius, kurio kuriami spektakliai ir festivalinė veikla – be galo prasmingi, paliekantys gilų pėdsaką Kaišiadorių kultūroje. Maloniai stebino ir džiugino kultūros centro komanda, dirbusi tiksliai kaip laikrodis, su plačiomis šypsenomis ir atvertomis širdimis. Labai AČIŪ jiems už tai!
– Neretai tokie renginiai palieka ne tik šventės įspūdį, bet ir gilesnę išliekamąją vertę. Ką, Jūsų manymu, „Atspindžiai“ davė Kaišiadorims – bendruomenei, teatrinei kultūrai?
Jonas ANDRIULEVIČIUS:
– Šis klausimas tiktų labiau žiūrovui, tad mano atsakymas subjektyvus, remiantis tik pokalbių su žiūrovais paliktais įspūdžiais: man malonu, kad žmonės lauks kitų teatro projektų, pasiruošę netgi valgyti atsinešti, vietoje ir pailsėti. O tai jau primena senovės graikų dionisijas, kai teatro šventė vykdavo visą savaitę, net kaliniai buvo paleidžiami iš kalėjimų. Aš paklausiau jaunimo iš Punsko kuo jus tėvai maitina, kad esate tokie dvasingi, iškirtinai patriotiški? O jie atsakė – KULTŪRA. Ir mūsų bendruomenė, maitinama Aukšto lygio teatro menu, tikrai tobulėja. Mes tampame komunikabilesni, empatiškesni, nes teatras – jungianti ir vienijanti priemonė.
– O ką ši šventė davė Jums pačiam – kaip režisieriui ir teatro vadovui? Ar po tokių dienų gimsta naujų kūrybinių idėjų, minčių, krypties pojūtis?
Jonas ANDRIULEVIČIUS:
– Galiu pasakyti, kad tai buvo teatro atlaidai. Pirmiausia – tai šventė, susitikimai ir diskusijos su kolegomis, mokymasis vieniems iš kitų, dalijimasis patirtimi, bendradarbiavimo gairių kūrimas. O konkursas – adrenalinas, kai pamiršti viską aplinkui, gauni gerų emocijų, patiri katarsį. Pamatai savus teatro žmones kitų kontekste ir apima toks geras jausmas, kad jie tokie šaunūs, gebantys kurti ir jau pamilę teatrą. Taip pamažu vyksta teatro gimimo procesas.
– Gal galite pasidalinti Kaišiadorių mėgėjų teatro planais?
Jonas ANDRIULEVIČIUS:
– Bręsta nauji projektai bei premjeros, bet, kaip žinia, „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, todėl nekonkretizuosiu.
– Ir pabaigai. Jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kas labiausiai džiugino ir kas labiausiai įkvėpė šių „Atspindžių“ dienomis, kas tai būtų?
Jonas ANDRIULEVIČIUS:
– Labiausiai džiugino savų aktorių stiprūs aktoriniai darbai bei begimstanti meilė Teatrui.
Ačiū už įdomų pokalbį, o reziumuojant norisi akcentuoti, kad „Atspindžiai“ – tai ne tik trijų dienų sceninė patirtis. Tokie renginiai tampa kultūrinės atminties dalimi, sustiprina bendruomenės ryšius ir inicijuoja naujus kūrybinius impulsus. Pasibaigus šventei, užveriamos scenos uždangos, tačiau pasilikusi dvasinė vertė dažnai išlieka ilgam – ir aktoriuose, ir žiūrovų atmintyje.
Pašnekovus kalbino Alvydė VENSKIENĖ