Sveikina ištikima bendraminčių kompanija – kolekcininkų klubas ,,Kaišedarai“, kurios pirmininku jau 11 metų yra Virginijus Brazys. Alvydės Venskienės nuotr.
Tai nėra tik nuotraukos – tai tylūs pokalbiai su tais, kurie jau Anapus, tai tiltas tarp praeities ir laikmečio. Tai – jautrus žvilgsnį į tai, ko paprastai nepastebime...
Vertinkime ir saugokime tai, kas tikra
Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkė Dovilė Barysienė pasidžiaugė, kad visos Virginijaus parodos kelionę pradeda būtent jų centre. „Šio žmogaus žvilgsnis mums įprastus dalykus priverčia pamatyti visai kitoje šviesoje, pažvelgti į juos ne į kaip daiktus, kurie tiesiog yra, o kaip į objektus, kurie yra istorijos, tam tikros atminties dalis“, – taikliai pastebėjo Dovilė. Anot jos, parodos autoriaus dėka nuo šiol visi rajono gyventojai turi galimybę į savo rajono kapinaičių vartelius pažvelgti kitu žvilgsniu. Galiausiai, tiesiog juos pamatyti, nes norint apvažiuoti visus rajono pakraščius, reikėjo įveikti šimtus kilometrų, važiuoti ne tik automobiliu, bet ir eiti bekelėmis, bristi per purvynus, saugotis palaidų šunų ir netgi pievose besiganančių stambių raguočių.
Virginijus prisipažino nežinantis, kaip galvoje kilo ta mintis įamžinti rajono kapinaičių vartelius. Didžiulį darbą nudirbo jo žmona Reda: ieškodama informacijos, skirstydama kapines pagal seniūnijas, vėliau – kartu dėliodami būsimų kelionių maršrutus, keliaudami į vietą ir ieškodami kapinaičių. „Aš drąsiai teigiu, kad kapinių varteliai – yra mūsų kultūros paveldas, nors yra daug manančių kitaip. Turėjau siūlymų šią parodą surengti tiesiog socialiniuose tinkluose, turėjau siūlymų palikti tik 20–30 nuotraukų, bet aš manau, jog neturiu teisės spręsti, kurie varteliai vertingesni už kitus, nes kiekvienam iš mūsų tie varteliai savaip brangūs.“
Virginijus papasakojo, kaip ieškojo Vaiguvos Barevičių kapinių Kruonio seniūnijoje. Anglininkuose sutikę moterį, kuri patikinusi, kad kapinės tikrai turi vartelius. Pagaliau iki jų nusigavę, vartelių... nerado. Pasirodo, jie gulėjo nuvirtę, pamiršti, apaugę dilgėlėmis ir žolėmis. Reda juos, kiek įmanoma, apravėjo, tuomet pavyko juos nufotografuoti – įamžinti tokius, kokius tuo metu rado.
O Žaslių seniūnijos kapinėse Braziai apsilankė dieną po praūžusios audros. Vartelius buvo užgriuvęs nulūžęs medis. Tuometinis seniūnas prasitarė, kad jie, galbūt, yra paskutiniai regintys senuosius vartelius. Išties, greitai varteliai buvo pakeisti kitais. „Tai yra mažosios architektūros elementas, o mes jų visiškai nesaugome, jų nevertiname“, – atsidūsėjo Virginijus.
Ši paroda ne tik apie kapinių vartelius, bet apie tai, kas jungia mus su mūsų protėviais. Ja siekiama atkreipti dėmesį į neįkainojamą vertę turinčius mažosios architektūros kūrinius, kurių dauguma net nepastebi, o, laikui bėgant, jie, greičiausiai, iš lėto išnyks.
Parodos autorius tikisi: jei fotografijų projektas ir neatkreipė rajono valdžios dėmesio, jei kapinių vartai ir ateityje nebus restauruojami, tai bent jau jie bus išsaugoti nuotraukose. Kaip pastebėjo Palomenės kultūros centro direktorė Virginija Kudaševičienė, ji jau dabar mato, kad kai kurių jos seniūnijoje esančių kapinių varteliai neišlikę, pakeisti naujais, geležiniais. Jos nuomone, galima būtų bandyti atkurti senuosius vartelius. „Labai norėtųsi, kad tie, kas ateis po mūsų, matytų tai, ką matė mūsų seneliai ir tėvai“, – svarstė Virginija.
Vartelių reikšmė
Kapinaičių vartelius dažniausiai statė žmonės, nemokantys to meno, dažniausiai savamoksliai, bet nežiūrint to, – tai mūsų palikimas, tai mūsų krašto istorijos liudijimas. Kiekvieni varteliai – tai tylus sargas, liudijantis gyvenimus, kurių jau nebėra. Kiekvieni varteliai turi savo veidą, savo savitą balsą.
Kunigas Gediminas Tamošiūnas pastebėjo, kad vartai – krikščionybės mokymo prasme – simbolizuoja perėjimą iš vieno gyvenimo į kitą, iš laikino – į amžiną, o Biblijos tematikoje vartai reiškia dar ir Dangaus vartus, pro kuriuos mes patenkame į Dievo amžinybę.
Įrėminta atmintis
Kodėl ji įrėminta? Kas apsilankysite parodoje, atidžiau įsižiūrėkite, kaip skoningai pateiktos vartelių nuotraukos. Jos ne tik sugrupuotos pagal kapinių vietą, seniūnijas, bet kiekviena nuotrauka – tarsi mažas prabangiais rėmais apjuostas paveikslas, savotiškas istorijos dokumentas. „Įrėminta atmintis“, – pastebėjo jos autorius, kuris ne pirmą kartą už savo darbų apipavidalinimą yra dėkingas mūsų kraštiečiui, leidybos įmonės „Kriventa“ savininkui Kazimierui Matačiūnui ir visai jo komandai, atlikusiai šį darbą.
Kaip svarbu yra palaikymas
„Beldžiausi į duris, atsivėrė tik sielos“, – nuoširdžiai ir šiek tiek graudindamasis ištarė žmogus, kuriam daug kas rūpi, kuris neabejingas Lietuvos ir rajono istorijai, kantriai su šeima lanko piliakalnius (dar apie 30 beliko ir turės rekordinį 500 aplankytų piliakalnių skaičių!), kolekcionuoja daugybę daiktų, akimirkų, emocijų...
Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos direktorė Jolita Morkūnaitė labai vertina Virginijaus Brazio indėlį į ugdymo įstaigos veiklą. Bet pirmiausia ji sakė norinti ne tik padėkoti, bet ir atsiprašyti. Už tuos, kurie nesupranta. Už tą kartėlį, kurį autorius patyrė kūrybiniame kelyje, nes tikėtina, kad kažkada tuos žmones, kurie nepalaikė Virginijaus sumanymo, ji mokiusi dailės istorijos. Kapinių vartelių kultūros paveldo kontekstas, jos nuomone, nekvescionuojamas dalykas. Tiesa, yra ta, kad už kiekvienų vartelių yra tiek socialinis, tiek kultūrinis kontekstas. Varteliai, įvairūs kapinių aptvėrimai dažniausiai juk atsiranda bendruomenių iniciatyva ir, jeigu kažkas ateityje sumanys toliau tyrinėti Virginijaus Brazio padarytas nuotraukas, jau turės didžiulį dokumentinį lauką, kas tuo metu vyko kiekvienoje bendruomenėje. Architektūros požiūriu jie taipogi svarbūs, nes statytojai derino elementus prie kažkokių jau anksčiau pastatytų statinių. „Jūsų užfiksuota dokumentinė medžiaga tikrai labai vertinga“, – pastebėjo J. Morkūnaitė.
Vytenis Tomkus taipogi pasidžiaugė nuolat Virginijui kylančiomis idėjomis, kurias tokie iniciatyvūs žmonės patys sugeba įgyvendinti. „Tikrai būtų verta kapinių vartelius pripažinti paveldu“, – sakė jis.
Tylos ir laiko galia
O ar pastebėjote, kad dauguma dalykų gimsta tyloje? Tada, kai jausmai gauna laiko susigulėti. Yra posakis, kad kapinės – savotiškas tylos sodas, kuriame ilsisi žmonių gyvenimų istorijos. Ten taip tylu, kad gali girdėti pats save. Virginijus prisipažino, kad prieš parodos atidarymą jis taipogi mėgavosi tyla. „Kiekvienas ateidamas čia atsinešė savo tylą,– sakė jis. – O mes čia susirinkome išgirsti tylą, kuri kalba per vartelius. Man ši paroda – daugiau nei šimtas langų į tylą. Į vietą, kur sustoja laikas. Į tą akimirką, kai gyvenimas ir mirtis susitinka.“
Pertekliniame vartotojiškame ir skubančiame gyvenime šiandien didžiule vertybe tampa laikas. Ne bet koks laikas, nors ir jis – vertingas, bet tas laikas, kurį praleidžiame kartu. Nepastebimai prabėgo geros dvi valandos pašnekesių apie prasmingus dalykus, vertybes bei keliolika momentų iškalbingos tylos, žvelgiant į vienas kito akis. Ypač į Virginijaus akis, kurios pastebi net ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus vartelius, kurių nematome mes patys, juos įprastai praverdami einant į kapines. Virginijus į vartelius pažiūrėjo gerokai giliau. Gal todėl, kad jo akyse yra kažkas daugiau – tai, kas niekada nemiršta: svajonės, kuriomis jis seka.
Gyventi čia ir dabar, išsaugant tai, kas buvo
Virginijus yra žmonių žmogus. Girdėjote tokį išsireiškimą? Taip sakoma apie tą, kuris viską daro ne sau, o kitiems. Kuriam reikia santykio, gylio, pažinimo, meilės, reikia TIKRUMO. O jis tuomet visiems atiduoda savo šviesą, kurios turi prikaupęs labai daug.
Ir net neskaičiavau, bet pagavau save galvojant, kad tąvakar nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo ištartas gražiausias lietuviškas žodis AČIŪ. Dėkojo Virginijus, dėkojo ir Virginijui. Tokie abipusiai šilumos ir meilės mainai, plūstantys iš pačių giliausių širdžių gelmių.
Parodos autorius ne kartą sakė, kad šilumos, kurią skleidžia jo gyvenimo kelyje sutikti žmonės, jis pasisemia saujomis. Gal todėl jis turi ką duoti kitiems. Bet dar Seneka yra pasakęs: „Išpilti gali tik tai, kas ąsotyje yra.“
Ir pabaigai taip Virginijaus mėgiamo Justino Marcinkevičiaus eilės:
Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
Turbūt ne dėl savęs esu –
Esu turbūt dėl ko nors kito.