.jpg "Šiaudinių sodų rišimo magija jungia keturias šeimos kartas. Nuotraukoje: Elena Gresienė (sėdi), stovi iš kairės: Vida Balnienė, Austėja Žilinskaitė ir Agnė Balnytė. Nuotr. iš asmeninio albumo. Nuotr. iš asmeninio albumo")
Šiaudinių sodų rišimo magija jungia keturias šeimos kartas. Nuotraukoje: Elena Gresienė (sėdi), stovi iš kairės: Vida Balnienė, Austėja Žilinskaitė ir Agnė Balnytė. Nuotr. iš asmeninio albumo. Nuotr. iš asmeninio albumo
Tai labai didelis pasiekimas, nes sodus Agnė rišti pradėjo vos prieš keletą metų. O įdomiausia, jog jų kūryba užsikrėtusios net keturios tautodailininkės šeimos kartos: juos riša Agnės Balnytės mama, Palomenės pagrindinės mokyklos mokytoja Vida Balnienė, dukra – tos pačios mokyklos aštuntokė Austėja Žilinskaitė ir ateinančių metų sausį 88-ojo gimtadienio sulauksianti močiutė Elena Gresienė.
Sodų „virusu“ užkrėtė patyrusi jų meistrė
Sakoma, jog viskam gyvenime ateina savas laikas. Aplinkybės susiklosto tarsi savaime – ir tu atrandi tai, be ko toliau jau tiesiog negali gyventi.
Palomenės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorės bei organizatorės Agnės Balnytės ir jos dukros bei mamos gyvenimuose tai buvo viena popietė Palomenės bibliotekoje. Atsitiko taip, jog bibliotekininkė Filomena Gresienė įpusėjus 2023-ųjų lapkričiui pasikvietė tautodailininkę, garsios knygos „Šiaudiniai sodai“ bendraautorę Jurgitą Treinytę į susitikimą, kurio metu buvo suplanuota neabejingas dailiesiems amatams skaitytojas supažindinti su rankdarbiais iš rugio šiaudelių. Natūralu, kad ir Balnių šeimos moterys susidomėjo – jukpatys įvairiausi dailės darbeliai jų buvo mėgstami visą laiką. Popietės metu Jurgita Treinytė mokė, kaip iš auksinio šiaudo surišti reketukus, angeliukus, žvaigždes. Patiko, arba, kaip sako pati Agnė, „užkabino“ domėtis toliau savarankiškai.
nterneto platybėse netruko susirasti ir vaizdo pamokų, ir patarimų. Viską norėjosi išmėginti. Tarpusavyje dalijosi savo atradimais, sumanymais, tarėsi, palaikė viena kitą. O 2024-ųjų vasarą visos jau stropiai būsimiems darbams rinko šiaudus, rūšiavo, džiovino, saugojo.
– Kai dirbu, šiaudą stengiuosi išnaudoti visą, nes jis – labai brangus. Kad galėtum panaudoti, ištisą vasarą su šiaudu reikia dirbti: iškarpyti narelius, lapus nukarpyti, tinkamai išdžiovinti – būtinai saulėje. Anksti rytą išnešti į lauką negali – rasa, lauki tinkamo dienos meto, vakare – vėl parsineši... – apie tą darbo dalį, apie kurią mes, besisupančiais sodai grožėdamiesi, net nepagalvojame, mintimis dalijasi tautodailininkė, prisimindama, jog pirmoji rugių rinkimo vasara buvo dėkinga – beveik visa šilta ir saulėta. O štai praėjusi – žymiai sudėtingesnė.
Palaipsniui namuose augo ir įrankių arsenalas – juk šiaudui kirpti reikia ir aštrių žirklučių, ir skeltukų, kai šiaudelį turi perskelti paukščiukų gamybai. Ir plonyčių adatėlių, kad siūlą sėkmingai prakištum pro smilgos šiaudelį...
O pastebėjote, kad sodai dažnai būna papuošti miniatiūriniais peržydėjusių linų „obuoliukais“? Iš kur jų paimti? Pirmais metais naudojo mažučius medinius rutuliukus, o kitąmet savo žemės sklypelyje jau sėjo linus.
Mūsų krašte labai mažai kas linus augina, todėl Agnė su mama Vida dabar šypsosi prisiminusios, kaip nerado, iš kur gauti sėklos, todėl „Norfoje“ pirko maistinius linų sėmenis. Buvo abejonių, ar sudygs, todėl sėjo itin tirštai – maža kas? O lineliai sudygo – visi. Kaip šepetys! Ir mėlynas akeles atmerkė, ir subrendo. Dabar šiaudinius sodus jau puošia savo rankomis išaugintų linų „burbuliukai“.
„Kiekvienas šiaudas – tarsi sekundė, sustabdyta tarp pirštų“
Širdžiai mielas darbas gydo sielą ir augina gražias mintis. Kai Agnė Balnytė savo socialinių tinklų paskyroje kartais pasidalija naujai sukurtu sodu, jos palydimuosius žodžius gali skaityti kaip atskirą miniatiūrą: „Sodas, supintas iš šiaudų – ir iš tylos. Tai ne tik tradicija. Tai ritmas, forma ir ramybė. Kai kuri – laikas sustoja...“ „Kiekvienas šiaudas – tarsi sekundė, sustabdyta tarp pirštų... Lengvas kaip kvėpavimas, tylus kaip laikas... Trapus grožis, kuris nesigiria – tik tyliai būna...“ Arba: „Naujasis mano rankų darbas – šiaudinis smilgų sodas „Šviesa“. Jis tarsi sugėręs vasaros saulės spindulius ir dabar juos skleidžia per kiekvieną smilgos liniją, kviesdamas stabtelėti, pažvelgti giliau ir pajusti ramybę. Lietuviškas tradicinis sodas – tai ne tik dekoracija, bet ir gyva mūsų kultūros atmintis, simbolizuojanti darną, pasaulio tvarką ir šviesą žmogaus kelyje.“
Perskaitai, ir supranti, kad nereikia klausti, ką Agnei reiškia jos pomėgis, tik tyliai pasidžiaugi gražiu žmogaus atradimu, įnešusiu į gyvenimą tiek daug šviesos.
– Įdomiausia tai, jog iš pradžių buvau nusprendusi, kad sodų tai jau tikrai nerišiu, geriau pinsiu gėles. Bet atsitiko taip, kad nė vienos jų taip ir nenupyniau, o štai sodams pagavo azartas. Pirmas bandymas pavyko, tuomet buvo įdomu sukurti didesnį, paskui – vėl kitokį, – apie naujo kelio pradžią pasakoja Agnė Balnytė, kurianti ir smulkesnius dirbinius – kalėdinius žaisliukus, paukščiukus, angeliukus.
2024-ųjų gruodį Palomenės kultūros centre lankėsi garsi sodų rišėja Raimonda Kiminaitė, kuri surengė ne tik kalėdinių žaisliukų gamybos edukaciją, bet ir savo smilginių sodų parodą. Lengvučiai, beveik efemeriški plonyčių smilgų šiaudeliai nepraslydo ir pro Agnės Balnytės akis.
– Tai man buvo didelis atradimas, tad vasarą jau ėjau grioviais, „ravėjau“ pakeles rinkdama smilgas, konsultavausi, kada geriausia rinkti, – pasakoja kūrėja, šiandien jau įvaldžiusi ir smilginių sodų rišimo magiją.
Padrąsinta visų pirma šeimos, savo darbus išdrįso išleisti ir į platesnį pasaulį. Agnės Balnytės šiaudinių sodų paroda „Namų šviesa“ su pasisekimu eksponuota Neprėkštos, Zūbiškių, Žiežmarių, Elektrėnų savivaldybės Žebertonių bibliotekose; kartu su mama Vida Balniene užauginti sodai suposi parodoje Palomenės bibliotekoje. Jos sodai puošė ir Gegužinės bažnyčią performanso „Raudų takas“ metu. Šiandien Agnė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė – ne tik kuria pati, bet ir organizuoja edukacijas tiems, kuriems rūpi išmokti prakalbinti auksinį šiaudą.
Didelis džiaugsmas aplankė, kai buvo pakviesta dalyvauti „Aukso vainiko 2025“ Kauno apskrities darbų parodoje. Kai pakabino pirmąjį savo rištą sodą Raudondvario dvaro Menų inkubatoriuje, šis iš karto ėmė lengvai suktis... Tai – esminis gero sodo požymis, nes dar tolimi mūsų protėviai tikėjo, jog būtent besisukantis sodas apvalo namus ir pripildo juos geros energijos.
– Labai džiaugiuosi, kad tarp tiek daug talentingų tautodailininkų buvau pastebėta – mano šiaudiniai sodai įvertinti II vieta. Tai ne tik didelė garbė, bet ir gražus paskatinimas tęsti bei puoselėti tradicijas, – sako Agnė Balnytė. Beje, antroji vieta – iš visų parodos darbų, o jeigu iš sodų – tai pati aukščiausia.
? klausim?, kiek sod? jau yra suri?usi, A. Balnyt? atsak? neskai?iavusi, kaip ir laiko, per kur? gimsta sodas ? priklauso nuo dyd?io, sud?tingumo, puo?ybos element?. Ta?iau visada laikosi nuostatos s?sti prie m?gstamo darbo, kai pa?aukia ?irdis. ?Į klausimą, kiek sodų jau yra surišusi, A. Balnytė atsakė neskaičiavusi, kaip ir laiko, per kurį gimsta sodas – priklauso nuo dydžio, sudėtingumo, puošybos elementų. Tačiau visada laikosi nuostatos sėsti prie mėgstamo darbo, kai pašaukia širdis. „Jei imsi šiaudą per prievartą, nieko neišeis“, – sako ji.
Agnės sodai surišti itin kruopščiai, tvarkingai, pagal visas paveldo tradicijas. Kūrėja sako nemėgstanti jų perkrauti papildomais puošybos elementais. Ir visi – gyvi, sukasi. Beje, po regioninės „Aukso vainiko“ parodos vienas jų, direktorės prašymu, pasiliko Raudondvario dvare, kur sukasi iki šiol skleisdamas gerąją dvasią...
O sumanymų ateičiai daug – knieti išmėginti šiaudinių sapnų gaudyklių rišimą, spiralines formas, planuoja pažintį su nendrių šiaudais, iš kurių, atsparių gamtos kaprizams, galėtų gimti sodai terasoms. Tad prieš akis – ilgas ir gražių atradimų kupinas kelias.
Dukros svajonėse – „Sidabro vainikėlis“
Toje atmintinoje edukacijoje Palomenės bibliotekoje lankėsi ir tautodailininkės dukra, dabar jau Palomenės pagrindinės mokyklos aštuntokė Austėja Žilinskaitė. Kitaip ir būti negalėjo – nuo pat vaikystės mačiusi siuvančią ir mezgančią promočiutę Eleną Gresienę, prie mezginių bei kitokių rankdarbių susikaupusias mamą ir močiutę Vidą, žingeidi, daug kuo besidominti mergaitė nebuvo linkusi būti vien stebėtoja, noriai prisidėdavo prie kūrybingos šeimos veiklų. Tad nenuostabu, jog ir ją sudomino šiaudelių menas, atsirado noras kurti ne tik smulkias detales, bet ir pačiai išauginti savo sodus.
– Mergaitės sodus rišti pradėjo anksčiau už mane. Mačiau, kaip pirmuosius rišo Agnė, o Austėja stengėsi neatsilikti. Jai nepadėjome, o ir nebūtų pagalbos priėmusi – viską padaryti stengėsi pati, savaip, – anūkės įsitraukimu džiaugiasi Vida Balnienė, juk, pasak jos – sodas – ne tik dekoratyvinis rankdarbis, dailės kūryba: tai ir geometrija, ir matematika, darbas su projekcijomis, pirmosios architektūros žinios, fizika. Reikia tiksliai susikarpyti šiaudelius, jausti siūlą, numatyti, kiek ko reikės. Jei klaida, netikslumas – visa konst-rukcija bus netikusi, o ir nesisuks sodelis... Ši darbo dalis, susijusi su dalykiniais gebėjimais, ir lėmė, jog senovėje sodų rišėjai daugiau buvo vyrai.
Pati Austėja, kuriai, beje, ir mokslai sekasi puikiai, prisipažįsta, jog kantrybės, noro nepristinga. Kaip ir mama, močiutė, niekada savęs neverčia kurti – jei jaučia, kad kurį vakarą nesinori į rankas imti šiaudelių, tuomet renkasi knygą ar kitą mėgstamą užsiėmimą. Mergaitė prisipažįsta, jog su savo sodais svajoja dalyvauti „Sidabro vainikėlyje“ – tai vaikų ir jaunuolių tautodailės konkursas, kuris, kaip ir vyresniųjų „Aukso vainikas“, Lietuvoje vyksta kas dveji metai, tad vietinės ir regioninės parodos startuos 2026-ųjų pavasarį. O kol kas Austėja jau gali pasidžiaugti savo pirmąja sodų paroda, kuri šiuo metu eksponuojama Palomenės bibliotekoje.
„Bibliotekos erdvėje suspindo šiluma ir natūralus grožis – jaunos mokinės Austėjos Žilinskaitės rankose paprasti šiaudai virto tikrais meno kūriniais. Kiekvienas darbas alsuoja kruopštumu, kantrybe ir meile tradicijai. Iš auksinių šiaudelių gimsta paukščiai, gėlės, saulutės – tarsi vasaros prisiminimai, sustingę laike. Ši paroda – tai švelnus prisiminimas, kad grožis slypi paprastume, o kūrybiškumas neturi amžiaus ribų“, – taip apie aktyvios savo skaitytojos parodą atsiliepia Palomenės bibliotekininkė Filomena Gresienė.
Sodų rišimui amžiaus cenzo nėra
Kad kūrybiškumui amžiaus ribų nėra, iškalbingiausiai liudija ir vyriausios šios šeimos atstovės, Austėjos promočiutės Elenos Gresienės pavyzdys. Nors šiuo metu 87-uosius bebaigianti Palomenės gyventoja toje atmintinoje edukacijoje, kuri sodais „užkrėtė“ jos dukrą, anūkę ir proanūkę, nebuvo, tačiau sodai supasi ir jos namų palubėje.
Iš pradžių tik iš tolo žiūrėjusi į savo mylimų mergaičių darbus, o vėliau, jų padrąsinta, ir pati ėmėsi kurti. Kiek visoms būta džiaugsmo, kai gimė pirmasis didesnis močiutės Elenos kūrinys! Tuomet jį nufotografavusi Agnė Balnytė parašė: „Čia įrodymas, kad turint didelį norą, galima išmokti net tai, kas atrodė neįmanoma. Šis darbelis yra mano močiutės, kuriai sausį bus 88 metai, kuri niekada nėra bandžiusi rišti sodelių. Pamokėlės vis dar vyksta, ir darbų tikrai bus daugiau“.
Iš tiesų, darbų sparčiai daugėja. Jei kartais kas neišeina ar norisi pasidalinti kilusiais sumanymais, Elena Gresienė tuoj skambina dukrai ar anūkei, visos aiškinasi, tariasi. Dažnai atsakymus randa ir pati – iki tol niekuomet nesidomėjusi informacinėmis technologijomis, šiemet įsigijo planšetinį kompiuterį: parūpo neatsilikti, pačiai susirasti internete ir sodų rišimų patarimų, ir vaizdo įrašų.
„Mama skundėsi, jog naršyti internete telefonu sunkoka, regėjimas ne tas, tai nupirkome“, – mamos žingeidumu ir noru tobulėti neatsidžiaugia Vida Balnienė, o Agnė Balnytė prasitarė, jog šiemet turėtų įvykti pirmoji Elenos Gresienės sodų paroda.
„Dėkinga šiaudui, kad mane surado“
Šie nuoširdūs žodžiai – iš Agnės Balnytės mamos Vidos Balnienės lūpų.
Sodus ji pradėjo rišti kiek vėliau nei dukra ir anūkė – iš pradžių įniko į mažesnių konstrukcijų darbelius: angeliukus, paukštelius, eglučių girliandas.
– Šiaudas turi stebuklingą galią. Vis bėgam, skubam, nespėjam, stresuojam... Šiame gyvenime kiekvienas turi surasti savo nusiraminimo šaltinį. Mums tai – šiaudas. Paimi į rankas ir jauti kaip į tave teka ramybė. Tai – kaip terapija. Dar – sako, kad šiaudas turi surasti savo žmogų. Esu jam dėkinga, kad mane surado, – apie savo pačios ir savo šeimos mėgstamą užsiėmimą kalba mokytoja, kurios rankos jau daug metų globoja pačius mažuosius. Mokytojos Vidos auklėtiniai – dar tik kelyje į mokyklą, ikimokyklinukai. Jiems reikia itin daug gerumo ir šilumos, o norint tuo dalintis, reikia surasti šaltinį, iš kurio gali prisipildyti. Tokiu šaltiniu mokytojai ir tapo šiaudiniai sodai, link kurių ėjo mažais žingsneliais.
Pirmiausia – ieškodama informacijos apie sodų rišėjus, jų asmenybes, filosofiją, turtingą šio amato istoriją, kurios ištakos – iš giliai. Internete ne tik stebėjo sodų rišimo pamokas, bet ir gaudyte gaudė filmuotus pasakojimus, interviu su šio amato meistrais. Kaip pati sakė, sužavėjo jų inteligencija ir kartu – paprastumas, nuoširdumas, dosnumas, kai dalijamasi savo patyrimu, atradimais be baimės ir pavydo, jog kažkas pasinaudos ir tave užgoš. Šiais laikais retai kur sutiksi tokį nekomercinį, nekonkurencinį požiūrį, koks vyrauja sodų rišėjų grupėse: užduosi klausimą – tuoj pasipils atsakymai su patarimais, pamokymais. „Šiaudas suburia žmones, priverčia būti kitokiais“, – įsitikinusi Vida.
Vidai Balnienei patinka ne tik rišti sodus, bet ir pats procesas nuo pat pradžių, kai išeini į laukus ieškoti tinkamo šiaudo. Su, kaip pati vadina, savo mergaitėmis visada skina tik pakraštėliuose, atsargiai, kad neišmindytų pasėlių, nes nuo mažens išmokytos, kad su tuo, kas auga ant žemės, reikia elgtis pagarbiai. „Sodininkės“ dėkingos ūkininkui Vytui Kučiauskui, kuris, bene vienintelis apylinkėse auginantis aukštaūgius rugius, mielai leidžia pasiskinti šiaudų. Trumpas tas laikas, kai rugio šiaudas tinkamas rankdarbiams – dvi savaitės iki Joninių ir dvi po jų, todėl tuo laiku tenka daug vaikščioti renkant. Tai irgi – džiaugsmas, nes braidai po vasarą.
Skirtingai nuo dukters ir anūkės, Vidos Balnienės nesužavėjo smilgų šiaudeliai. Rugys – kas kita: jo auksinė šiluma, pasak jos, primena vasarą, saulę, džiaugsmą, todėl toks mielas ir šiltas.
Su sodų rišimu į gyvenimą atėjo daug naujų potyrių, žinių. Štai beieškant įvairovės sudomino tolima kviečių giminaitė – spelta. Pasidarė smalsu ne tik speltos šiaudą išmėginti, bet ir sužinoti, iš kur ji atsirado mūsų kraštuose, kuo ypatinga.
–Austėja vis klausdavo, kodėl tie speltos stiebeliai tokie liūdni? Mat grūdams pradėjus nokti, varpos nusvarina, nuleidžia savo galveles, – vieną iš pokalbių temų prisimena Vida. O tų temų ir pokalbių būna daug – juk sodą rišdamas nei televizoriaus žiūrėsi, nei nosį į telefono ekraną įbedęs sėdėsi, todėl ir bendravimo, pašnekesių namuose netrūksta. Tai irgi –didžiulė vertybė, kuria mūsų laikais toli gražu ne kiekviena šeima pasigirti galėtų.
Sodai skatina ir naujiems darbams. Šiemet jau ne tik linų pasisėjo, bet ir rugių pabandė, todėl visoms nekantru laukti rezultato – ar sudygs, ar augs? Dar – atsiranda noras eksperimentuoti. Štai Austėja vieną miniatiūrinį sodelį pamėgino apgyvendinti permatomame burbule. Pavyko, gražus darbelis išėjo. Tuo tarpu jos močiutė Vida sugalvojo surišti žalią sodą. Kad spalvos neprarastų, kurį laiką laikė tamsoje, tačiau rugys nepasidavė, vis tiek nusidažė auksiniu geltoniu. Taip ir mokaisi...
Žvaigždė Lange
Kaip visgi gimsta sodas? Vida sako, jog paruoštą rugio šiaudelį įprasta sunaudoti visą, nes jis brangus, daug darbo įdėta, todėl ir smulkesnių detalių rišami mažesni gaminiai. Paskui galvoji, kur ir kaip juos įkomponuoti, kur apgyvendinti. Taip ir gimsta nauji darbai. Bet – savaime, nes pagal planą sodas neišdygsta, reikia, kaip visos keturios juokauja, kad „ateitų mūza“. O ji pasirodo netikėčiausiais momentais. Ne kitaip, o su tos įnoringos mūzos pagalba tiesiog pats „sušoko“ sodas, kurį Vida Balnienė padovanojo savo mamai Elenai Gresienei. Apskritai, nors visos keturios sodus riša, tokios dovanos labai džiugina, nes žino, kiek meilės į jas įdėta. Smagu gauti dovanų iš jauniausios rišėjos Austėjos, Vida džiaugiasi lange šviečiančia dukters Agnės surišta žvaigžde... Daug džiaugsmo būta, kai bendromis pastangomis per praėjusias Kalėdas šiaudiniais žaisliukais pasipuošė eglutę. Tokią pat padovanojo ir Elenai Gresienei, kuri stebėjosi niekad neįsivaizdavusi, kokia graži gali būti eglė, rugio auksu tviskanti. Ateinančioms šv. Kalėdoms svajoja savo surištais šiaudiniais žaisliukais papuošti eglutę Palomenės bažnyčioje.
– Sodų rišime esame dar tik kūdikėliai – pati pradžia. Bet – kai nori – viską gali. Rišame ne tam, kad kažkuo išsiskirtume, pasirodytume, o tiesiog todėl, kad tai daryti mums yra gera, – prisipažįsta Vida Balnienė, brandinanti svajonę surišti sodą ir pakabinti mokykloje, ikimokyklinukų miegamajame, kad jis sukdamasis vaikams neštų gražius sapnus.
Beje, anksčiau tikėta, jog tais atvejais, kai į namus užsuka žmogus su bloga energija, sodas suktis nustoja. Vida sakė šio teiginio neišmėginusi, matyt, į jų namus ateina tik geri žmonės. Palinkėkime, kad taip būtų ir toliau.
Didžiulė Vertybė
Šiaudinių sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai ketvirtoji Lietuvos vertybė iš eilės, įrašyta šiame sąraše. Jau iš anksčiau UNESCO reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše – dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse; sutartinės – lietuvių polifoninės dainos ir kryždirbystė bei jos simbolika Lietuvoje.
Tradicinę lietuvišką pasaulėžiūrą simbolizuojantys šiaudiniai sodai įvairiuose šalies regionuose vadinami skirtingais vardais: liktorius, voras, pajonkas, pajonkėlis, dangus, pasaulis, rojus, sietynas, reketukas, rekežis, krijelis, aitvaras, miestas, žarondėlis... Šiuo metu sodų rišimas tampa vis populiaresnis. Kultūros ministerijos duomenimis, daugiausiai sodų rišėjų yra Vilniaus ir Varėnos rajone, taip pat nemažai šio amato meistrų susibūrę Šiaurės Lietuvoje.
Gera žinoti, kad sodus auginančių žmonių daugėja ir Kaišiadorių krašte.