Algimantas Piliponis su Vilniaus esperantininkų draugijos pirmininke Nijole Žambaite
Mūsų kraštietis Algimantas Piliponis, kilęs iš Strėvininkų Babilių kaimo – žinomas esperantininkas, švietimo ekspertas ir tarptautinės komunikacijos specialistas, gyvena šios kalbos vertybėmis. Jo istorijos ir patirtys verčia susimąstyti apie kalbų galią jungti žmones iš skirtingų pasaulio kampelių.
„Tarp svetingų Bulonės sienų susitiko ne prancūzai su anglais, ne rusai su lenkais, bet žmonės su žmonėmis“, – prieš daugiau nei šimtmetį sakė esperanto kalbos autorius Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Ši mintis – pagrindas, ant kurio statoma esperanto bendruomenė ir Algimanto gyvenimo kelias.
Vaikystės šaknys: gimtinė ir šeima
Strėvininkų Babilių kaimas Kaišiadorių rajone – vieta, kur prasidėjo Algimanto gyvenimo istorija. Prieškario laikų medinėje sodyboje, kur greta augančių medžių skleidėsi paukščių giesmės, jis nuo mažens mokėsi girdėti pasaulio aidus. „Mes gal vieninteliai kaime turėjome batarėjinį radijo imtuvą, kuris mums leido girdėti transliacijas iš įvairių pasaulio kampų įvairiomis kalbomis ir muzika“, – prisimena kraštietis.
Jo tėvai – Leonora (Maleckaitė) ir Juozas Piliponiai – kilę iš darbščių ir garbingų valstiečių šeimų Kruonio ir Žiežmarių valsčiuose. Basakojas vasaras Algimantas leisdavo pas savo diedukus – senelius Adomą ir Oną Maleckus – mažame Adomėlių kaimelyje tarp Kruonio ir Migonių. Čia buvo senelio gražiai tvarkomas įvairiausių vaisių pilnas sodas, dar jo mamos – Kruonio gimnazijos sodininkų narės – pasodinti ąžuoliukai, uosiai, liepaitės – lyg vartai į senelio – su trumpai ir tvarkingai nupjauta žole – sodybą, laukusią anūkų atvyksiančių vasaroti. „Gale namo – mano dėdės Juozuko, vos 9 metais už mane vyresnio, įtvirtintas krepšinio lankas. Dideliame kieme, šalia ilgo kluono, įrengtas arklių traukiamas dideliais krumpliaračiais ir motoru mechanizmas, prie kurio jungiama ir kuliamoji, ir pašarų smulkintuvė ir dar daug visko, ko nematydavau tais laikais savo kaime, – labai tiksliai viską vardina Algimantas. – O plačiais mediniais laiptais, patekus į ilgą dviejų galų namo pastogę, rasdavau įdomių knygų ir žurnalų. Įstrigo atmintin „Darius ir Girėnas“, „Jaunoji Lietuva“, „Jaunimo gretos“... Nieko stebėtino, nes diedukas Adomas buvo labai išprusęs, mano trys tetos ir du ėdės mokėsi gimnazijoje ir laisvalaikiu žaisdavo krepšinį, tad mane šiltai priimdavo, skatino gilintis į skaitymą ir visaip palepindavo, o vėliau vyriausio mamos brolio Alfonso patarimai buvo labai svarbūs pasirenkant kelius sudėtingose gyvenimo kryškelėse“, – prisimena Algimantas.
Bet vasara, pasak jo, greitai baigdavosi: diedukas pakinkydavo arklius ir pakeliui į Žiežmarių kermošių, užsukęs į Babilius, grąžindavo Algimantą tėvams ir jaunėlei sesutei Reginutei.
Su sese Regina ir atžalomis tėvų namuose, Žiežmariuose. Nuotr. iš asmeninio albumo.
Bet kaip sakydavo kaimo senoliai, bėdos vienos nevaikšto. Algimantas pasakoja: „Kitą vasarą nuo žaibo, tarytum iš giedro dangaus, sudegė mūsų gyvenamasis namas ir didžiulis kluonas, ant medžių iškepė obuoliai ir mus lig rudens priglaudė mokyklos „salkose“, ant aukšto. Negana to, Kalvių ežere žuvo mano mylima teta Verutė, kuri dar iš vakaro su Vilūnų ansambliu dalyvavo Žiežmarių rajono dainų šventėje ir po jos norėjo mus su Renute vežtis pas diedukus, bet mama, tarsi nujausdama bėdą, vaikų į atvirą sunkvežimį neišleido. Tąnakt, keldamiesi per ežerą valtimi, neaiškiomis aplinkybėmis, žuvo ji ir dar du tetos draugai, o likę gyvi, naktį prisibeldę į diedukų duris ir paklausę, ar negrįžo namo Veronika, pasakė: „Jei negrįžo, tai ir nesugrįš.“ Kartu su netektimis, su namų praradimu atėjo pirmosios Algimanto gyvenimo pamokos.
Bet tokių liūdnų atsitikimų pašnekovo atmintyje – gerokai mažiau, nei to, kas džiugino. Papasakojo mums Algimantas, jog ne vienas kaimynas stebėjosi, kai jis, vaikas būdamas, su bendraamžiu kaimynu Pranuku Šimansku sumanė sukurti savo „radijo ryšį“ – konstrukciją iš dviejų tuščių batų tepalo, vadinto vaksu, dėžučių ir kelių špūlyčių siūlų, kuria per tris šimtus metrų norėjo perduoti žinią vienas kitam. Tai buvo ne tik žaidimas, bet ir pirmieji bandymai bendrauti nuotoliniu būdu, ir pirmoji pažintis su technologijomis bei komunikacija, kurią Algimantas iki šiol nešioja savo širdyje.
Iš daug vyresnių pusbrolių Algimantas buvo girdėjęs, kad dėdė Zigmas, dirbęs Klaipėdos pašte, automatinės telefonijos kvalifikaciją užsieniuose įgijęs, buvo technikas, o antena ir radijas buvusi jo tėvams Juozui ir Teklei Piliponiams – dar ikikarinė dovana. „Seneliai išėjo Anapilin dar iki karo, – pasakoja Algimantas. – Juos man primena tik laidotuvių nuotraukos prie Žiežmarių bažnyčios ir mano tėvelio Juozo rūpesčiu kapuose ant Strėvos kranto paminkle labai kokybiškai išgraviruoti senelių portretai.“
„Mano tėvas Juozas gražiai grojo mandolina, mama Leonora dainuodavo kaimo vakaronėse – muzika ir kalba mūsų šeimoje visada buvo labai susiję. Nuo tada aš pamilau gražias lietuviškas sutartines. Tėtis buvo sumanus žmogus – kaimiškame mamos išpuoselėtame darželyje ant aukšto stulpo iškėlė vėjo genamą elektros jėgainę, vadintą dinama, kuri tarnavo mūsų namų apšvietimui“,– pasakoja Algimantas.
Tai formavo jo smalsumą, parodė, kad ieškoti naujovių ir mokytis reikia visą gyvenimą. Gal tai turėjo ir įtakos pasirenkant inžinieriaus studijas KPI, norą dainuoti studentiškame chore, domėtis kalbomis, ieškoti jų universalumo... Gamtos grožis, šilti ir artimi santykiai šeimoje suformavo Algimanto gyvenimo vertybes – pagarbą, atvirumą ir smalsumą. Studijos KPI (dabartiniame Kauno technologijos universitete), muzikos mėgimas ir esperanto kalbos pasirinkimas tapo tarsi tęsinys to, ką jis patyrė vaikystėje – viskas susiję su komunikacija, vienybe ir atvirumu. Bet apie viską – nuosekliai...
Mokykla ir jaunystė
Algimantas mokėsi Medinių Strėvininkų Babilių pradinėje mokykloje, kurią baigė 1954 m. Iki šiol tik gerais žodžiais jis mini savo pirmąjį mokytoją Praną Jurgelį. Toliau mokslus tęsė Žiežmarių vidurinėje mokykloje, kur aktyviai dalyvavo mokyklos chore ir tinklinio komandoje. Įsiminė nuoširdūs mokytojai K. Svistinavičiūtė, Gineika, Prascienius, Butkevičius, E. Vosylytė, A. ir M. Lapinskaitės, Naruševičiūtė, Maceinai, Kubiliai, Davidavičiai. „Apie mokyklos gyvenimą, mokytojams pritarus, parašydavau straipsnelių į Kaišiadorių rajono laikraštį ir maniau, kad tapsiu žurnalistu, – prisiminimais dalinasi A. Piliponis. – Nuostabios auklėtojos G. Maceinienės paprašytas, jau daug vėliau, gyvenant Vilniuje, parašiau apie mokytoją Praną Jurgelį respublikinei spaudai.“
Tačiau šeimos patarimai pakeitė Algimanto planus. „Man buvo sakoma, kad korespondento darbas kolūkiuose nepadės pamatyti pasaulio, o studijos technikos srityje atvers platesnes galimybes. Tad 1962 m. įstojau į Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultetą, kur gilinausi į mašinų gamybos technologijas, studijavau metalo pjovimo staklių ir įrankių specialybę“, – dėsto Algimantas.
Jis papasakojo, kad atrankos būdu vadovo J. Šidlausko buvo pakviestas dainuoti KPI vyrų chore. Su choro koncertais aplankė Latviją, Estiją, Ukrainą, Maskvą, Gruziją (Sakartvelą), Armėniją, Azerbaidžaną, Lenkiją, Vokietijos demokratinę respubliką.1962–1963 m. atliko gamybinę praktiką vienoje Kauno staklių gamykloje, mat tuomet pirmus pusantrų metų stacionaro studentai dirbo gamyklose, o paskaitos vykdavo vakarais. Dalis jų būdavo dabartinio M. K. Čiurlionio muziejaus amfiteatrinėje auditorijoje, kuri ir dabar primena pirmuosius studentiškus metus.
Studijuodamas KPI, Algimantas ne tik gilinosi į mechanikos žinias, bet ir aktyviai dalyvavo studentų gyvenime – dainavo chore, mėgo šokius, tobulino anglų kalbos gebėjimus, lankė universalios, tarptautinės kalbos kursus. O jau Vilniuje žaidė ir krepšinį. „Krepšinis buvo mano antroji religija, – juokiasi jis. – Žaidžiau su dėstytojais ir studentais, dalyvavau rungtynėse su Čekijos Libereco technikos universiteto komanda.“
Stebinanti darbų ir veiklos gausa
Mokytojas, vertėjas, kalbininkas, keliautojas, tarptautinių ryšių ekspertas – tai tik dalis tapatybių, kurios susijusios su ilgamete Algimanto Piliponio veikla.
Kai Algimanto Piliponio paprašėme papasakoti apie save, atsakyti į mus dominančius klausimus, jis ilgai ir kruopščiai dirbo: daug kartų jis buvo prisėdęs prie savo gyvenimo kelio, nusėto daugybe įspūdingų tarptautinių patirčių ir gilaus ryšio su gimtine, aprašymo. Algimantas per savo gyvenimą turėjo daug įspūdingų veiklų, pradedant tuo, kad 1966 m. gavęs paskyrimą dirbti pedagoginį darbą, baigė KPI inžinerinės pedagogikos kursą pas žinomą dėstytoją poliglotą A. Novodvorskį, dirbo pedagoginį darbą tuometiniame Vilniaus politechnikume, dėstydamas techninės mechanikos ir visą eilę inžinerinių disciplinas, vėliau tapo šio technikumo mašinų gamybos skyriaus vedėju, o dar vėliau – Vilniaus politechnikumo direktoriaus pavaduotoju gamybiniam mokymui, baigiant tuo, kad tuo pačiu Maskvos valstybiniame Moriso Torezo vardo Užsienio kalbų pedagoginiame institute studijavo prancūzų kalbą, o su pagyrimu išlaikęs kalbos egzaminus, 1978 m. prancūzų kalbos stažavosi Paul Valery vardo Montpellier universitete bei 1979–1982 m., teikiant pagalbą besivystančioms šalims, buvo Alžyro nacionalinio naftos ir dujų chemijos instituto Teorinės mechanikos ir Medžiagų atsparumo dėstytojas. Dirbdamas akademinį darbą Alžyre, sužavėtas egzotiškos, laisvę mylinčios šalies gamta ir žmonėmis, tuometės Lietuvos spaudoje paskelbė dvi dešimtis straipsnių – reportažų apie šią didžiausią Afrikos kontinento, Viduržemio jūros, Atlaso kalnų, Sacharos dykumos, musulmonišką arabų šalį, išgyvenusią galingą žemės drebėjimą, kitas gamtos stichijas, apie lietuvius dirbusius šioje šalyje.
Tuo aktyviu laikotarpiu – 1972 m. – Algimantas sukūrė šeimą su Nijole (Baltuškaite) Piliponiene, kaip jis apibūdina puikia politechnikumo dėstytoja, stropia mama, kuklia ir kūrybiška, atsidavusia šeimai ir darbui. „Susilaukėme sūnaus Lino, dukrų Nidos ir Sigitos. Jie yra įgiję biologijos, socialinės pedagogikos ir finansų inžinerijos aukštuosius profesinius išsilavinimus“, – didžiuodamasis savo šeima sako Algimantas.
1982 m. A. Piliponiui Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos kolegijos ir Švietimo, aukštųjų mokyklų bei mokslo įstaigų profsąjungos centro komiteto nutarimu suteiktas Specialiojo vidurinio mokslo žymūno vardas už puikius pasiekimus šioje srityje. Nuo 1983 m. pašnekovas buvo Vilniaus politechnikumo direktorius, Vilniaus zonos spec. vidurinių mokyklų direktorių tarybos pirmininkas, rajono nepilnamečių komisijos narys. Konkurso tvarka 1991–2002 m. tapo Vilniaus aukštesniosios technikos mokyklos direktoriumi, kurioje taip pat dėstė kaip ekspertas. 1992 m. tapo VĮ „Lietuvos paštas“ tarptautinių ryšių ekspertu. Tais pačiais metais Algimantui Piliponiui Tarptautinis pasaulio piliečių registracijos centras įteikė Pasaulio piliečio tapatybės kortelę. Šis simbolinis dokumentas atitiko jo nuostatą – kalbos, kultūros ir rasės neturėtų būti kliūtis žmonių bendrystei.
Pašto terminologijos žinynas – šešiakalbis leidinys
1996 m. išleido reikšmingą žinyną – „Tarptautinė pašto tarnyba“, parengtą lietuvių, prancūzų, anglų, esperanto, rusų ir vokiečių kalbomis. Leidinys sulaukė dėmesio daugelyje šalių: nuo Kanados, Italijos, Olandijos iki Kinijos ir Vietnamo. Lietuvos ambasada Varšuvoje net pasiūlė parengti žinyno lenkišką versiją.
Leidinys tapo ne tik specialistų darbo priemone, bet ir bendradarbiavimo tiltu tarp valstybių. Kartu su tuometiniu Lietuvos pašto generaliniu direktoriumi Jonu Šalaviejumi A. Piliponis dalyvavo Tarptautinėje pašto konferencijoje Paryžiuje, kur skaitė pranešimą prancūzų kalba.
Akademinis ir kultūrinis indėlis. Vertėjo darbas, netgi aktorystė
Algimantas – Lietuvos-Prancūzijos asociacijos atkuriamosios tarybos narys. Prancūzų kalba vertėjavęs Air France ir Lietuvos lakūnų apsikeitimo grupėms Paryžiuje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Vilniuje, profsąjungos grupei Portugalijoje, esperantininkų grupei Vengrijoje, Monake, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lietuvos kultūros dienose Paryžiuje, Normandijoje. 2002–2008 m. A. Piliponis dirbo Vilniaus technikos kolegijos direktoriumi, dėstytoju ekspertu, nuo 2004 m. – docentu. 2007 m. Tarptautinių studijų komisijos, LR ŠMM Studijų departamento Akademinio mobilumo skyriuje, narys. Nuo 2008 m. iki 2022 m. dėstė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Jam artima lyginamoji kalbotyra, domėjosi ir lenkų, vokiečių kalbomis. Atrankos būdu filmavosi „National Geographic” kino juostoje „Popiežius prieš Hitlerį”. Jam labai artima kitados sutikto žymaus keliautojo esperantininko Antano Poškos mintis: „Mes visi esame broliai“ (Ni chiuj estas fratoj).
Algimanto Piliponio kelias į kalbų pasaulį ir esperanto bendruomenę
Pašnekovas neslėpė, kad dar mokykloje be didelių pastangų sekėsi svetimos kalbos: rusų (mokytoja Avižonienė), anglų (mokytojai Vaišinys ir E. Vosylytė), žinoma, ir gimtoji – lietuvių (mokytojai M. ir A. Lapinskaitės, Bražinskas). Studijuojant KPI, anglų kalbos valstybiniame egzamine buvo įvertintas „labai gerai“, ir už susikalbėjimą su dviem egzaminavusiomis dėstytojomis buvo pagirtas komisijos pirmininkui, fakulteto dekanui, prof. L. Kumpikui. „Nenuėjo veltui ir mano susirašinėjimas su pusseserėmis Dalia ir Danute iš Kanados, su filologijos studente iš Vilniaus pedagoginio instituto bei kasdienis skaitymas adaptuotų knygų anglų kalba“, – džiūgavo kalbų žinovas. Tuomet, kaip jis sakė, ir užkliuvo jo žvilgsnis ties skelbimu, kviečiančiu mokytis tarptautinės pagalbinės kalbos, į kursus kvietė žinomas esperantininkas A. Vebeliūnas. Jau pirmi užsiėmimai patraukė tuo, kad esperanto yra ryškiausias pavyzdys dirbtinių tarptautinių kalbų istorijoje, kurios vaidmuo moderniame pasaulyje nenuginčijamas, turintis savo vertę kaip humanistinio siekimo suartinti tautas pavyzdys. „Žinoma, jaudino ir tai, kad esperanto kalbos kilmė susijusi su istorine – Lietuva, Balstoge, Veisiejais ir mūsų studentišku Kaunu,“ – atvirauja esperantininkas.
Taip, dar studijuodamas Kauno politechnikos institute, Algimantas ryžtingai žengė kalbų mokymosi keliu, kuris vėliau tapo ne tik hobiu, bet ir gyvenimo misija. Jis prisiminė, kad tuomet jį sužavėjo universali idėja – kalba, kuri galėtų sujungti pasaulį, o ne dalyti jį į atskirus kalbinius barjerus. „Esperanto nėra vien tik kalba – tai tiltas tarp tautų, priemonė suartinti skirtingas kultūras ir kalbas, neįkyriai priminti pasauliui, kad dialogas svarbesnis už konfliktą, – teigia Algimantas. – Vėliau sužinojau, kad jau XVII–XVIII a. į dirbtines kalbas buvo žiūrima kaip į priemonę tobulinti žmogaus mąstymą, nes natūralios kalbos, netobulos, nelogiškos, su daugybe išimčių įmantriose gramatikose, sudėtingomis fonetika ir tartimis. Pagaliau žavėjo kalbos iniciatoriaus L. L. Zamenhofo asmenybė, žmogaus, kuris nuo pat vaikystės kamuojamas rasinio, tautinio ir religinio priešiškumo, beviltiškai neapgailestavo, bet daug ko atsisakydamas, pasiaukojamai tarnavo pasirinktiems tikslams, be savęs sureikšminimo, neprarado meilės, draugiškumo ir širdies šilumos.“
Paklaustas, ar prisimena savo pirmąjį susidūrimą su esperanto bend-ruomene, Algimantas pasidalino prisiminimais: „Parašiau į Bulgarijos esperantininkų žurnalą, pareiškiau norą susirašinėti ir netrukus mano ketinimas buvo išspausdintas... Pirmųjų laiškų sulaukiau iš Jugoslavijos, Estijos, Japonijos. Tai labai nudžiugino, paskatino gilintis į šios kalbos reikšmę, taikų tautų sambūvį... Jau persikėlęs dirbti Vilniuje, susipažinau su žinomais esperantininkais A. Vaitilavičiumi, A. Skūpu, P. Jegorovu, P. Čeliausku, V. Šilu, A. Poška...1972 m. dalyvavau Szegedo (Vengrija) tarptautiniame turizmo kongrese, po kurio su Bulgarijos esperantininkais lankėmės Budapešte, apsistojome Vengrijos esperantininkų šeimoje. Susirašinėjau su Sofijos operos teatro dainininke Marija Angelova, Piarnu esperantininke Enn Inge, Zaječaro, Jugoslavijos esperantininku Dušan Gicovič...“
Visa tai ne tik gerino praktinį tarptautinės kalbos taikymo lygmenį, įtakojo toleranciją kitoms kalboms ir kultūroms, bet taip jis gaudavo vis naujų leidinių esperanto kalba. Tai skatino tęsti estafetę ir tai, kad dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, iki 1909 m. tarp 38 miestų, miestelių ir kaimų, kuriuose jau buvo esperantininkų, minimi ir Žiežmariai (du esperantininkai).
Esperanto – ryšys su pasauliu. Draugystės gijos
Taigi Algimantas atrado esperanto kalbą – tarptautinį tiltą, leidžiantį bendrauti su žmonėmis iš daugybės šalių, nepaisant gimtųjų kalbų skirtumų. Jo gyvenimas tapo nepailstamu kalbų ir kultūrų pažinimu, daugybės kelionių ir draugysčių istorijų audiniu. Jo kelionės į Sofiją, Libercą, Szegedą buvo ne tik darbinės, bet ir draugystės misijos. A. Piliponis – aktyvus esperantininkas. Jis vertėjavo esperantininkų grupėms Monake, Vengrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, taip pat kultūriniuose renginiuose Normandijoje ir Paryžiuje.
Per daugelį metų jis dalyvavo septyniuose Pasauliniuose esperantininkų kongresuose: nuo 1991 m. vykusio Bergene (Norvegija) iki Vilniaus jubiliejinio 90-ojo kongreso, vykusio 2005 m., kuris pritraukė net 2344 dalyvius iš 62 šalių – didžiausią tarptautinį renginį Lietuvoje. „Būti kongreso organizacinio komiteto nariu ir atsakingu už kalbų simpoziumą LR Seime buvo didelė garbė,“ – prisiminimais dalinosi jis.
Tarp svarbių susitikimų Algimantas prisimena Nobelio premijos laureatą ekonomikos srityje prof. Reinhard Selten, prof. Helmar G. Frank (Vokietija), anglų literatūros prof. Humphrey Tonkin, sociolingvistikos specialistą prof. Renato Corsetti ir Korėjos prof. Lee Chong Yeong, kuris netgi paskelbė tuometinį Lietuvos Prezidentą Algirdą Brazauską esperanto draugu.
Draugystės per esperanto kalbą istorijos jam labai svarbios. „Turiu puikią draugę estę Enn Inge, kuri prieš 57 metus patarė man, kaip geriau mokytis esperanto. Su dukra Sigute jos šeimą aplankėme Parnu, Baltijos šalių Esperanto dienose BET. Prieš 15 m. Visagine susipažinau ir su gydytojų esperantininkų šeima iš Baltstogės (ji – lenkė, jis – vokietis, ruošėsi darbuotis Švedijoje, padedant esperanto kalbai, nesunkiai išmoko švedų kalbą). Jų dukra Kasia, jau mokėdama ne vieną kalbą, paklausė mano nuomonės, kokią dar kalbą jai patarčiau studijuoti. Žinoma, pasiūliau lietuvių, kaip Ide kalbų krikštamotę, artimą Sanskritui. Labai nustebau, kai po gero pusmečio gavau žinutę, kad Kasia Varšuvos universitete jau studijuoja lietuvių ir suomių kalbas. O dar po metų mergina, laimėjusi „Erasmus“ konkursą, atvyko į Vilniaus universitetą, tobulintis lietuvių kalbos. Paklausite, o kaip su suomių kalba? Susitikę Talino BET, su suomių profesorium sutarėme vienu metu interlingvistikos tematika, žingsniuojant klausinėti Kasios, savo kalbomis. Ir nuostaboms nebuvo galo, Kasia, diskutuodama su mumis, čia pat persijungdavo nuo lietuvių į suomių. Ji dar ne kartą lankėsi Vilniuje, o vėliau ir Rygos universitete. Kai kartą pasidomėjau, keliomis kalbomis ji gali komunikuoti su pasauliu, priskaičiavo gerą dešimtį. O viskas prasidėjo šeimoje, kur nuo vaikystės tėvai tarpusavyje ir su savo atžalomis kalbėjo esperanto kalba“, – įdomios pažinties istorijomis pasidalino Algimantas. Beje, pokalbio metu esperantininkas ne kartą pabrėžė esperanto kalbos reikšmę kaip „propedeutiką“ – įvadą į kalbų mokymąsi ir supratimą: „Kalba kaip universali priemonė leidžia lengviau įsisavinti kitas kalbas, o taip pat suprasti kultūras“,– akcentavo ne vienos kalbos žinovas.
Išskirtinė Algimanto patirtis susijusi ir su Jugoslavija. Prisimena jis, kaip vyko į Sofijos frankofonijos konferenciją Bulgarijoje ir pakeliui, Belgrade, teko pakeisti traukinį. Turėdamas gerą pusdienį, esperantininkas sumanė užsukti į Belgrado esperantininkų klubą, pasiteirauti apie savo jaunystės susirašinėjimo draugą Dušaną Gicovičių iš Zaječaro. „Jie paskambino telefonu ir leido man pasikalbėti. Dušanas esperanto kalbą jau buvo primiršęs, bet manęs – ne, – šypsosi Algimantas.– Prisiminiau, kad jis jaunystėje išvyko į Prancūziją studijuoti tarptautinės prekybos, todėl prakalbome prancūziškai, kalba, kuri po pedagoginio darbo Alžyre man buvo lyg lengvas pasivaikščiojimas..“
Pasakoja Algimantas, kad Sofijoje, vakarais, po darbo su įvairių šalių frankofonais, pristatęs savo ruošiamą Tarptautinės pašto tarnybos terminijos žinyną ir požiūrį į dvikalbį pašto veiklos specialistų rengimą, aplankė vietos esperantininką – pašto ir telekomunikacijų žurnalo Interligilo (Ryšys) redaktorių Draguško Petrovą, kuris su liūdesiu pranešė, kad jo jaunystės laikų susirašinėtoja, Sofijos operos teatro primadona Marija Angelova, su kuria 1972 metais susipažino Vengrijos esperanto turizmo kongrese Szegede, jau išėjusi Anapilin...
„Laikas visagalis, o mūsų dienos – kaip žydėjimas vyšnios, tad skubėkim ką gero gimtoj žemėj palikti...“, – ištarė žmogus, nuveikęs tiek, kiek kitas ir per 10 gyvenimų nepadarytų. Beje, ta amžinojo gyvenimo nebuvimo gaida praslydo ir kitame Algimanto ištartame sakinyje: „Esu „šaukiamojo amžiaus”, todėl ne visur suspėju, bet ir atidėlioti nebėra kur...“
Vilniaus – miesto, kuriame dabar gyvena Algimantas, esperantininkų veikla
A. Piliponis aktyviai dalyvauja Vilniaus esperantininkų bendruomenėje, kurios veikla apima tris draugijas: Juneco – jaunųjų kalbos mylėtojų, Vilna esperanta societo –VED, žurnalistų-esperantininkų. Algimantas buvo Vilniaus esperantininkų draugijos pirmininkas nuo 2013 m. iki 2023 m., kartu su žinomais kolegomis prisidėjo prie kalbos puoselėjimo Lietuvoje. Paskelbė daugybę straipsnių interlingvistine tematika. Sutikdavo į Lietuvą atvykstančius esperantininkus iš užsienio šalių. Su žurnalistais-esperantininkais, vadovaujami Audriaus Antanaičio, dalyvavo išvykoje esperanto kalbos keliais: Vilnius–Veisiejai–Seinai– Baltstogė, dalyvavo organizuojant motokrosą esperanto keliu nuo Saločių–Panevėžio iki Birštono...
Jis, kaip UEA atstovas, dalyvavo ALTE (Association of language tests in Europe) konferencijoje Vilniaus universitete „Comunications problems in multilingual world“, po kurios teigia supratęs, kad mokslo pasaulis dar neturi bendros, vieningos anglų kalbos (English), nes anglakalbių šalių mokslinius straipsnius įtakoja vietinės tarmės.
Pomėgiai
Savo veikloje Algimantas ilgus metus aktyviai rūpinosi esperantininkų bendruomenės gyvybingumu ir tarptautinių svečių priėmimu. Jis įvairiose konferencijose skaitė paskaitas apie tarptautinės komunikacijos problemas ir kalbų barjerų įveikimą. „Vienas iš svarbiausių mano tikslų – parodyti, kad esperanto yra ne tik kalba, bet ir idėja – taikos ir supratimo tiltas tarp skirtingų tautų.“
Be to, Algimantas su malonumu dalyvauja Lietuvos-Prancūzijos asociacijos renginiuose Prancūzų kultūros institute, aktyviai domisi kultūra, muzikos ir folkloro tradicijomis, kurios praturtina jo gyvenimą. „Dainavimas su studentų chorais, koncertai užsienyje – tai buvo puiki galimybė ne tik pasidalinti muzika, bet ir bendrauti kalbomis, – sako jis. – Myliu folklorą, klasikinę bei chorinę muziką. Su VP studentų choru 1989 m. koncertavome Anglijoje, Boltono muzikos centro kvietimu, buvo nebloga galimybė prisiminti pamėgtą anglų kalbą. Taigi dabar ir Viršuliškių ansamblis „Gaida“, kuriame bandome atlikti kūrinių anglų kalba, padeda atsipalaiduoti. Aplankęs daugiau kaip 30 šalių, mėgau anuomet ir dabar, kaip sociologinio pažinimo smagratyje, palyginti dabartines keliones po aukso amžiuje gyvuojančią Lietuvą.“
Algimanto gyvenimas yra įrodymas, kaip svarbu išlaikyti ryšį su savo šaknimis, nepamiršti gimtosios žemės ir tuo pačiu atverti duris pasauliui. „Gimtoji kalba – tai vartai, pro kuriuos ateina didžios idėjos, – cituoja Liudviką Rėzą, – o esperanto leidžia toms idėjoms sklisti be kliūčių.“
Taip pat išlikusi jo meilė ir krepšiniui. Dabar „serga” už Kauno „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę, Rūtą Meilutytę ir jaunąjį M. Alekną. Šypsodamasis sako, kad Jasikevičiui, Kazlauskui, Saboniams, Kurtinaičiui, kraštiečiui Šiškauskui ir kitiems mažiau lieka laiko. „O vaikystėje lėkdavome uždusę iš kaimo 3 km lig Vilniaus–Klaipėdos autostrados ir Alytaus–Kaišiadorių plento sąnkryžos, kad pamatytume tais laikais pagarsėjusį kaišiadorietį dviratininką B. Krulikauską, kuris šimtų sirgalių plojimus visada pasitikdavo pirmas“, – dalinasi prisiminimais buvęs žiežmariškis.
Esperanto kalbos ateitis
Kalbėdamas apie kalbos ateitį, Algimantas neslėpė optimizmo: „Nepaisant anglų kalbos dominavimo, esperanto išlieka aktuali. Ji yra lengva išmokti, aktyvi virtualioje erdvėje, simbolizuoja lygybę ir tarpkultūriškumą. Jaunimui ji gali tapti durimis į pasaulį be kalbinės hegemonijos.“
„Kaip sakė Henry W. Longfellow, muzika – universali žmonijos kalba. O kalba, ypač esperanto, yra raktas į supratimą, taiką ir bendradarbiavimą,“ – sakė jis. Nors dabar esperantininkas gyvena Vilniuje, daug laiko skiria įvairioms esperantininkų draugijoms, Algimanto širdis visada grįžta į gimtas, širdžiai brangias vietas, kur viskas prasidėjo. „Štai, neseniai grįžau iš puikaus Baltijos esperanto dienų, BET-59 (2025-07-05/12) renginio, kuriame buvo malonu sutikti 292 kolegas, atvykusius iš 32 pasaulio šalių – mokslininkus, menininkus, pedagogus, astrologus, medikus, sociologus, lingvistus... Neabejoju, kad gabus Lietuvos esperantininkų vadovas, teisininkas Povilas Jegorovas po šio vaisingo renginio gaus pasiūlymą jau antrą kartą Lietuvoje surengti Pasaulinį Universala Kongreso.“
Paklaustas, ką patartų tiems, kurie dvejoja mokytis esperanto, nes mano, jog „niekas ja nekalba“, Algimantas patarė, kad nevertėtų vadovautis stereotipais. Esperanto yra tarptautinė kalba, ją vartojančių yra šimtai tūkstančių visame pasaulyje, o jos mokymasis yra tiltas į kitas kalbas ir kultūras. Ji padeda įveikti kalbų barjerus, skatina tarpkultūrinį supratimą. Be to, mokymasis esperanto dažnai palengvina mokytis ir kitų kalbų, nes ji paremta logika, tarptautine leksika ir paprastumu. Tai ne tik kalba, bet ir vertybinė laikysena. Anot jo, esperanto kalbai išmokti reikia 10 kartų mažiau pastangų nei bet kuriai nacionalinei kalbai. Tai logiška, gramatinių išimčių neturinti kalba, kuri artimiausiu metu galėtų būti vartojama bendraujant ne tik tarp tautų, bet ir su dirbtiniu intelektu bei robotais.
Jis tiki, kad tik tolerancija ir bendrystės idėjos gali suvienyti „kompiuteriniais nervais išraizgytą“ pasaulį. Jis skeptiškai vertina vien pažadus be veiksmų – kaip taikliai išsireiškė švedų moksleivė Greta Thunberg, kviesdama pasaulio galinguosius atsipeikėti ir neniokoti žmonijos namų – gamtos, savo pasisakymus paryškindama žodžiais „bla, bla, bla“, kas reiškia tuščiažodžiavimą, duotų pažadų neveiksmingumą.
Jis primena Antoine de Saint-Exupéry žodžius: „Mes nepaveldėjome žemės iš savo tėvų, mes ją pasiskolinome iš savo vaikų.“ Todėl, anot A. Piliponio, XXI amžiaus užduotis – ne tik universalios kalbos, bet ir naujos sugyvenimo filosofijos kūrimas, paremtas pagarba, supratimu ir bendra atsakomybe už planetą bei jos gyventojus.
Gyvenimas, pilnas įdomių patirčių, darbų, kelionių...
Algimantas Piliponis, kuriam šiemet sukako 82-eji, yra žmogus, kurio gyvenimas – kalbų ir draugysčių mozaika: per daug dešimtmečių A. Piliponis užmezgė daug gilių ryšių su žmonėmis iš viso pasaulio. Jis aplankė daugiau nei 30 šalių, dalyvavo tarptautinėse konferencijose, kurių metu pristatė mokslinę komunikaciją, tarptautinės pašto terminijos žodyną ir dalyvavo kalbų testų asociacijų veikloje. Šiame ilgame kelyje Algimantas ne tik išlaikė ryšį su gimtine, bet ir aktyviai dirbo, dalijosi savo žiniomis, eidavo į kultūrinius renginius, rašė straipsnius. Jo veikla – nuo pedagogikos iki žurnalistikos, nuo esperanto bendruomenės iki tarptautinių konferencijų – rodo platų interesų ir gebėjimų spektrą. Jo gyvenimas įkvepia ir liudija, kaip galima derinti tradicijas, mokslą ir pasaulio pažinimą.
„Gyvenimas – tai nuolatinis mokymasis, – tvirtina Algimantas. – Ir, žinoma, nepamirškime, kad kalba nėra vien tik žodžiai, tai tiltas tarp žmonių, jų širdžių ir minties.“