Iš aštuonių vaikų tėvams beliko tik du
Kairiškių kaime gyvenusi Petro (1894–1954) ir Bronės (1900–1985) Slaninų šeima užaugino aštuonis vaikus, dar du mirė kūdikystėje. Sunkiais Lietuvai sovietinės okupacijos metais kovotojų už laisvę gretose dalyvavo šeši Slaninų vaikai. Trys jų žuvo partizaninio karo metais: Jonas-Berželis,Šnekutis (1919–1945), Antanas-Karuzas, Erelis (1923–1945) ir Pranas-Jokeris,Varna (1924–1948).
Bronius (1920–1945) išmoko staliaus amato, karo metais tarnavo kariuomenėje. 1944 m. vasarą su vokiečių daliniu traukėsi į Vokietiją, tačiau ten dingo be žinios. Alfonsas-Žvirblis (1931–2016),būdamas vos šešiolikos, 1947 m. vasarą, jau po brolių Jono, Broniaus ir Antano žūties, Tursone (dabar – Kauno raj.) įsijungė į partizanų grupę Tauro apygardoje. Draugams žuvus, jis pasitraukė į Žiežmarių apylinkes, susitiko su kuopos vadu Romualdu Randžiu-Meška, tapo kovotoju. 1949 m. Margeliuose (dabar – Kauno raj.) buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas lageryje. Sugrįžęs į Lietuvą sukūrė šeimą, užaugino vaikus. Šešiolikmetis Aloyzas (1933–1949) buvo suimtas Aukštosios Panemunės stribų ir nužudytas Kauno saugume.
Tėvams Bronei ir Petrui Slaninams po pokario audrų iš aštuonių vaikų beliko du mažamečiai: Genutė (g. 1937 m.) ir Aleksas (g. 1939 m.). Bet ir jiems paauglystėje nebuvo ramybės, nes kartu su tėveliais reikėjo slapstytis.
2003 m. Alfonso iniciatyva ir lėšomis Kairiškių kapinaitėse pastatytas paminklas jo brolių ir kitų šio krašto partizanų: Petro Čepulionio-Sakalo, Alfonso Čepulionio-Dobilo, Stasio Stankevičiaus-Balandžio, Vinco Zab-lacko-Kėkšto, Prano Mitkaus-Snaiperio ir kt. atminimui su viltimi ir pačiam čia rasti amžino poilsio vietą. Taip ir atsitiko... Jis iki mirties buvo aktyvus patriotinių renginių dalyvis, dalyvavo atkurtos Didžiosios Kovos apygardos, LPKTS veiklose. Alfonsas Slanina svajojo parašyti atsiminimus apie savo krašto partizanus, surinkti daugiau duomenų ir išleisti knygą. Deja, likimas nesuteikė laiko jo svajonei išsipildyti...
O svajojo, kad sūnūs laimingai gyvens...
Vingiuotas ir pilnas likimo išbandymų partizanų tėvų Petro ir Bronės Slaninų gyvenimo kelias.
...Kai Pirmojo pasaulinio karo suiručių sūkuryje Kairiškių kaimo ūkininkų Juozo ir Ievos Slaninų sūnus Jokūbas atsidūrė Vokietijoje, ten susipažino su vietos nerandančia lenkaite Bronislava. Ji – gimusi Lenkijoje, kaime, 18 km nutolusiame nuo Gardino, iš ten išvežta į Vokietiją. Juozas pakvietė merginą kartu su juo keliauti į Lietuvą ir ten įsikurti. Kairiškėse Bronislavą apgyvendino pas motiną (tėvas jau buvo miręs). Lietuviškai išmoko greitai, o netrukus ir ištekėjo už Jokūbo brolio Petro.
Sako, Petras Slanina buvęs Šaulių organizacijos Žiežmarių kuopos savanoris, kartu su skyriaus šauliais, kuriems vadovavo J. Žvirblis, dalyvavęs mokymuose, šventėse, parodose. Buvo žmonos Bronės bendramintis, tačiau ūkyje daugiau klausė jos nei pats sprendė.
Turėjo Slaninos tik 3 ha žemės ir senus trobesius. Motina suplanavo, kad kai kurie jų vaikai turėtų ne tik dirbti žemę, bet ir tapti kalviais, dailidėmis, staliais. Darbšti šeima gyveno sutartinai, tad sumanė statytis naujus namus, net rąstų įsigijo. Bet nesuspėjo, nes atėjęs okupantas juos pavertė malkomis...
Bronė tapo Lietuvos patriote, apie savo lenkiškąją prigimtį nekalbėjo, lenkiškai ir vaikų nemokė. Alfonsas Slanina pasakojo, kad 1939 m. per Šv. Kalėdas susėdo visi už stalo: tėvelis sėdėjo gale, mama šalia jo. Stalas kukliai apkrautas kalėdiniais valgiais, tačiau nuotaika šventinė. Žiūri tėveliai į vaikus, gėrisi jais. Staiga visi pamato, kaip tėvelio veidu nurieda kelios ašaros. Kapt kapt ant stalo šalia motinos rankų... Tai buvo džiaugsmo ašaros. Mama tai suprato, pasižiūrėjo į tėvelį su pasididžiavimu, jos akys suspindo, tarsi sakytų: „Užauginsim, Petrai, vaikus, išvesim į žmones...“
Apie Kairiškes
Kairiškių kaimas nuo Žiežmarių nutolęs 6 km. Šaltiniuose minimas jau nuo 1560 metų su 17 valakų žemės ir tiek pat sodybų. Kadaise dvaras priklausė pulkininkui Bagdonui Oginskiui. Kaimas didėjo, čia veikė karčema, gyveno Slaninų, Šliužų, Markūnų šeimos, kūrėsi Lietuvos prekybininkai žydai ir keturios šeimos stačiatikių. Žinoma, kad 1920 m. puskarininkis M. Kuznecovas dalyvavo Kauno įgulos kareivių sukilime, už tai Kauno apygardos tesimo buvo nuteistas mirties bausme, tačiau sulaukė amnestijos ir grįžo ūkininkauti į Kairiškes.
Alfonsas Slanina pasakojo prisimenąs Padūmės palivarke, kažkada priklausiusiame B.J. Tiškevičiui, įsikūrusios mokyklos mokytoją Stanislovą Šlamą, o taip pat šioje vietoje 1937 m. apsilankiusį Prezidentą Antaną Smetoną, kuris jį ir jo draugus pavaišino saldainiais. Dėmesio verta detalė – Prezidentas atvažiavo automobiliu ir tik su dviem palydovais, kurie užrašinėjo gyventojų pastabas: pvz., kad brangūs noragai, sunku realizuoti grūdus. Gausiai susirinkusiems gyventojams numatomas Prezidento apsilankymas nebuvo paslaptis: dar prieš dieną jiems apie tai pranešė kaimo seniūnas.
Žūčių ir nelaimių metai
Slaninos paaukojo keturis sūnus. Motina niekada nenustojo tikėjusi, kad aukos nebuvo beprasmės, kad naujoji jos Tėvynė bus laisva.
Sakoma, kad kaimynas – brangesnis už brolį. Deja, to negalėjo pasakyti Slaninos apie Kairiškėse už kelio gyvenusį anksčiau minėtą M. Kuznecovą. Dar 1941 m. birželio 26 d. į Slaninų sodybą atėjo besitraukiantys rusų kareiviai. Kaip tyčia, Petras buvo su šaulio uniforminiu švarku. Rusų leitenantas jau pastatė vyrą prie sienos, žmona susmuko audimo staklėse. Tas dar paprašė, kad leistų atsisveikinti su vaikais, kurie slėpėsi duobėje po rąstais naujai trobai. Lenda iš duobės vienas už kitą mažesni penki pipirai, sustoja į eilę. Tada karininkas neišlaikė. Užšoko ant arklio, o nujodamas dar pasakė: „Plochoj tvoj sosed, izverg“ (Blogas tavo kaimynas, žvėris – rusiškai). To žvėries reikėjo saugotis, vėliau vienas jo sūnus tapo stribu.
Broniui (g. 1920 m.), po Padūmės pradžios mokyklos baigimo 1939 m., dar pavyko baigti ir Alytaus medžio apdirbimo mokyklą. Turėjo pradėti dirbti Kaišiadorių geležinkelio stotyje, tačiau sumanė eiti į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Vokiečių okupacijos metais pakliuvo į armiją, išmoko vokiškai, tarnavo vieno bataliono štabe. 1944 m. kartu su vokiečių padaliniu traukėsi į Vakarus, tačiau sugebėjo iš Kaišiadorių užsukti namo. Sakė, pats vadovaująs besitraukiantiems kareiviams, likti Lietuvoje, į kur veržėsi žiaurumu žinomas okupantas, nenori. Taip ir dingo Broniaus pėdsakai, savieji ir šiandien nežino, ar pasiekė kareivis Vokietiją, ar žuvo pakeliui.
Brolio kelią galėjo pakartoti ir Jonas (g. 1919 m.), kuris buvo kalvis. Ir jo vokiečiai ieškojo savai mobilizacijai. Neradę namuose sūnaus, jie areštavo tėvą ir tik pateiktus pažymą apie Broniaus tarnybą Rytų fronte, paliko šeimą ramybėje.
Kai 1944 metų liepos pabaigoje Kairiškėse susirinko dvi dešimtys šaukiamų į karą, vyrai tarėsi, kaip jiems pasielgti: slapstytis ar eiti į sovietinę kariuomenę. Po ilgų diskusijų nutarė mobilizacijai paklusti. Tada dar apylinkėse partizanų nebuvo. Tarp tokį sprendimą priėmusių buvo Jonas, Antanas ir Pranas Slaninos. Iš šaukimo punkto Joną išvežė tiesiai į frontą, o Praną ir Antaną – apmokymams į Pabradę. Kai Jonas, pamatęs, kad siunčiamas į tikrą pražūtį, dezertyravo ir grįžo namo, motina nuvyko į Pabradę aplankyti vaikų ir įkalbėti juos bėgti.
Po savaitės Kairiškėse jau slapstėsi trys broliai Slaninos. Pasidarė slėptuvę namuose po krosnimi, bet be ventiliacijos, tad greitai teko kraustytis į mišką. Čia susitiko pažįstamą būrio vadą Mykolą Kuzinevičių-Serbentą. Žinojo, kad jo būryje gera drausmė, o pats vadas yra buvęs Trakų vachmistras. Su juo buvo dar trys iš rusų armijos dezertyravę Kairiškių ir Joniliškių kaimų vyrai – Petras Čepulionis-Sakalas, Aleksas Lekavičius-Siaubas ir Albinas Visockas-Jovaras. Tad Serbento būrys padidėjo trimis kovotojais...
Iš Pabradės į Kairiškes buvo atkeliavę keli Slaninų vaikų laiškai, kuriais tėvai prisidengdavo, aiškindami užsukantiems rusų kareiviams, kad jie sovietų kariuomenėje. Taip buvo tik iki Jono žūties... Vėliau saugumas išsiaiškino, kad vaikai ne fronte, o miške.
Pirmasis galvą paguldė Jonas
Pirmasis iš Slaninų galvą paguldė Jonas. Jis buvo kaimo kalvis, tvarkingas, paslaugus vyras, visų gerbiamas kaip puikus specialistas ir geras žmogus. 1945-ųjų sausio 19 d. Avinėlių kaime slėpėsi pas pažįstamą ūkininką. Staiga sodybą apsupo stribai. Vienas jų, vadinamas Dzimka (Dmitrijus Šarkovas), pasistatė kulkosvaidį ant kaimyno trobos, jo kulkos ir pakirto iš apsupimo bėgantį partizaną... Stribai, priėję prie jauno vyro kūno, paspyrė koja ir nukeliavo savo keliais. Apie draugo žūtį sužinoję kiti partizanai nuvežė palaikus į Žydeikiškių kaimą ir pašarvojo pas Bolių Dainį, o vėliau, kad stribams įtarimas nekiltų, užkasė kaimo kapinaitėse į neseniai palaidoto Sadonio kapą.
Palaidoję sūnų Joną, Slaninos susilaukė represijų. Konfiskavo jų sodybą, net medinius šaukštus susirinko, tad tėvams su keturiais mažasis vaikais teko eiti ieškoti darbo pas žmones. Alfonsas ir Aloyzas piemenavo pas Matonius ir Petrą Pūrą, kiti keliavo iš trobos į trobą.
1945 m. balandžio 11 d. prie Kazokų kaimo, kai jo būrys pakliuvo į pasalą, žuvo Antanas-Karuzas, Erelis. Kūną stribai atitempė į Kruonio miestelio aikštę ir numetė, o po kelių dienų užkasė Gojaus miškelyje. Sako, Antanas buvęs išvaizdus vyras, turėjęs gražų balsą, dėl to jam davė tokį slapyvardį. Motina didžiavosi, kai jis mokėsi Alytaus amatų mokykloje, o už stropumą buvo apdovanotas staliaus įrankiais ir darbastaliu. Sūnaus žūties metu Bronė Slaninienė slapstėsi ir atsisveikinti su žuvusiuoju negalėjo. Susirado pas ūkininką tarnaujančius Alfonsą ir Aloyzą, pasakė jiems apie nelaimę. Susėdo tada visi trys ganykloje ant kelmo ir davė valią ašaroms...
Pranas-Jokeris,Varna 1944 m. vasarą mobilizuotas į okupacinę kariuomenę, baigė puskarininkių kursus. Pabėgęs partizanavo, iš pradžių tapo eiliniu, vėliau baigė partizaninius puskarininkių kursus, paskirtas skyriaus, o 1946 m. – ir būrio vadu. 1948 m. sausio 17 d. žuvo prie Kaukinės miško, Eigeniškių kaime. Kūnas niekintas Žiežmariuose, užkastas žydų kapinių patvoryje.
Sovietinis saugumui vykdant nepilnamečių Slaninų vaikų medžioklę, Aukštosios Panemunės stribai suėmė šešiolikametį Aloyzą, laikė jį Kauno saugume, žiauriai tardė, norėdami išgauti žinių apie brolius, nors tie buvo žuvę. Nukankino apie 1950 m., kūno šeimai neatidavė.
Alfonsas buvo suimtas 1949 m. liepą. Nuteistas 10 m. lagerio ir dar 5 metus tremties. Tardant buvo žiauriai mušamas, kankinamas. Sugrįžęs į Lietuvą, gyveno Šlienavoje (Kauno r.).
Vaikams žuvus, šeimos kančios nesibaigė
Kalbėdamas apie Motinos dvasios galybę, Alfonsas Slanina prisiminė daug gražių epizodų. Motina turėjo skrynioje 8 metrus balintos drobės vaikų baltiniams pasiūti. Parėjo kartą Antanas ir prasitarė, kad labai reikėtų partizanams maskuojančių drabužių, nes žiemą sunku slapstytis. Nė žodžio netarusi Motina ištraukė drobę ir per porą valandų pasiuvo maskuojantį drabužį. Bronius džiaugėsi, kad apsiaustas neatpažįstamai susilieja su aplinka.
Petras Slanina buvo šiaudinių stogų meistras, tai glaudėsi ten, kur slapta dirbo: Darsūniškyje, Kalviuose, Kruonyje, Kampiškėse, Tursone. Tursone (Aukštosios Panemunės vlsč.) Motina ravėjo svetimus daržus, tėvas dengė stogus, vaikai piemenavo. Visi pas skirtingus žmones. Visa laimė, kad pavyko nuslėpti karvę, kuri klajonėse po svetimus kampus padėjo šeimai išgyventi. Juos siejo draugystė su būrio vado Alfonso Aliukevičiaus-Saulės žmona Antanina, kuri viena augino mažametes dukreles Eleną ir Genovaitę, kitomis partizanų motinomis... Drauge ir nelaimes pragyventi buvo lengviau.
Kai vienas po kito žuvo Slaninų vaikai, Motina nepalūžo. Ir jau 1947 m., kai jaunėlis sūnus Alfonsas ieškojo išeities ir buvo stribų paieškomas, pasitarusi su tėvu, ji paliepė šešiolikmečiui su draugais glaustis pas partizanus. Patraukė į Žiežmarių apylinkes. Čia susitiko su Romualdu Randžiu-Meška, kuris patarė vaikinui gyventi legalų gyvenimą, nes jis buvo nepilnametis, karo prievolei neieškomas, o tėvai tris sūnus jau paaukojo...
Į tėvo klausimą, kada būsime laisvi, kada ateis pagalba, Meška tepasakė: „Kai tavo sūnus Alfonsas užaugs ir taps būrio vadu...“ Ir nuėjo neatsisukdamas.
Partizanus taip pat slėpė, šelpė Kairiškių kaimo gyventojai Adomas, Antanas ir Viktoras Žukauskai.
Daugumą partizanų ir jų rėmėjų siejo giminystės ryšiai.
Į Sibirą buvo ištremti net 22 kaimo gyventojai. Tarp jų Čepulionių, Visockų, Mitkų, Šiugždų šeimos, Sibiro lageriuose atsidūrė Filomena Marčiušienė su sūnumi Vytautu, Bronius Majauskas, Adolfas ir Simonas Visockai...
Kairiškių kaime gyvenusi Petro (1894–1954) ir Bronės (1900–1985) Slaninų šeima užaugino aštuonis vaikus, dar du mirė kūdikystėje. Sunkiais Lietuvai sovietinės okupacijos metais kovotojų už laisvę gretose dalyvavo šeši Slaninų vaikai. Trys jų žuvo partizaninio karo metais: Jonas-Berželis,Šnekutis (1919–1945), Antanas-Karuzas, Erelis (1923–1945) ir Pranas-Jokeris,Varna (1924–1948).
Slaninų šeima: Jonas, Antanas, Ieva Slaninienė (močiutė), Bronė ir Petras, Alfonsas (ant motinos rankų), Pranas, Bronius. 1931 m. Nuotraukos iš autoriaus archyvo
Tėvams Bronei ir Petrui Slaninams po pokario audrų iš aštuonių vaikų beliko du mažamečiai: Genutė (g. 1937 m.) ir Aleksas (g. 1939 m.). Bet ir jiems paauglystėje nebuvo ramybės, nes kartu su tėveliais reikėjo slapstytis.
2003 m. Alfonso iniciatyva ir lėšomis Kairiškių kapinaitėse pastatytas paminklas jo brolių ir kitų šio krašto partizanų: Petro Čepulionio-Sakalo, Alfonso Čepulionio-Dobilo, Stasio Stankevičiaus-Balandžio, Vinco Zab-lacko-Kėkšto, Prano Mitkaus-Snaiperio ir kt. atminimui su viltimi ir pačiam čia rasti amžino poilsio vietą. Taip ir atsitiko... Jis iki mirties buvo aktyvus patriotinių renginių dalyvis, dalyvavo atkurtos Didžiosios Kovos apygardos, LPKTS veiklose. Alfonsas Slanina svajojo parašyti atsiminimus apie savo krašto partizanus, surinkti daugiau duomenų ir išleisti knygą. Deja, likimas nesuteikė laiko jo svajonei išsipildyti...
O svajojo, kad sūnūs laimingai gyvens...
Vingiuotas ir pilnas likimo išbandymų partizanų tėvų Petro ir Bronės Slaninų gyvenimo kelias.
...Kai Pirmojo pasaulinio karo suiručių sūkuryje Kairiškių kaimo ūkininkų Juozo ir Ievos Slaninų sūnus Jokūbas atsidūrė Vokietijoje, ten susipažino su vietos nerandančia lenkaite Bronislava. Ji – gimusi Lenkijoje, kaime, 18 km nutolusiame nuo Gardino, iš ten išvežta į Vokietiją. Juozas pakvietė merginą kartu su juo keliauti į Lietuvą ir ten įsikurti. Kairiškėse Bronislavą apgyvendino pas motiną (tėvas jau buvo miręs). Lietuviškai išmoko greitai, o netrukus ir ištekėjo už Jokūbo brolio Petro.
Sako, Petras Slanina buvęs Šaulių organizacijos Žiežmarių kuopos savanoris, kartu su skyriaus šauliais, kuriems vadovavo J. Žvirblis, dalyvavęs mokymuose, šventėse, parodose. Buvo žmonos Bronės bendramintis, tačiau ūkyje daugiau klausė jos nei pats sprendė.
Turėjo Slaninos tik 3 ha žemės ir senus trobesius. Motina suplanavo, kad kai kurie jų vaikai turėtų ne tik dirbti žemę, bet ir tapti kalviais, dailidėmis, staliais. Darbšti šeima gyveno sutartinai, tad sumanė statytis naujus namus, net rąstų įsigijo. Bet nesuspėjo, nes atėjęs okupantas juos pavertė malkomis...
Bronė tapo Lietuvos patriote, apie savo lenkiškąją prigimtį nekalbėjo, lenkiškai ir vaikų nemokė. Alfonsas Slanina pasakojo, kad 1939 m. per Šv. Kalėdas susėdo visi už stalo: tėvelis sėdėjo gale, mama šalia jo. Stalas kukliai apkrautas kalėdiniais valgiais, tačiau nuotaika šventinė. Žiūri tėveliai į vaikus, gėrisi jais. Staiga visi pamato, kaip tėvelio veidu nurieda kelios ašaros. Kapt kapt ant stalo šalia motinos rankų... Tai buvo džiaugsmo ašaros. Mama tai suprato, pasižiūrėjo į tėvelį su pasididžiavimu, jos akys suspindo, tarsi sakytų: „Užauginsim, Petrai, vaikus, išvesim į žmones...“
Apie Kairiškes
Alfonsas Slanina prie paminklo partizanams Kairiškių kapinaitėse, 2014 m. O. Lukoševičiaus nuotr.
Alfonsas Slanina pasakojo prisimenąs Padūmės palivarke, kažkada priklausiusiame B.J. Tiškevičiui, įsikūrusios mokyklos mokytoją Stanislovą Šlamą, o taip pat šioje vietoje 1937 m. apsilankiusį Prezidentą Antaną Smetoną, kuris jį ir jo draugus pavaišino saldainiais. Dėmesio verta detalė – Prezidentas atvažiavo automobiliu ir tik su dviem palydovais, kurie užrašinėjo gyventojų pastabas: pvz., kad brangūs noragai, sunku realizuoti grūdus. Gausiai susirinkusiems gyventojams numatomas Prezidento apsilankymas nebuvo paslaptis: dar prieš dieną jiems apie tai pranešė kaimo seniūnas.
Žūčių ir nelaimių metai
Slaninos paaukojo keturis sūnus. Motina niekada nenustojo tikėjusi, kad aukos nebuvo beprasmės, kad naujoji jos Tėvynė bus laisva.
Sakoma, kad kaimynas – brangesnis už brolį. Deja, to negalėjo pasakyti Slaninos apie Kairiškėse už kelio gyvenusį anksčiau minėtą M. Kuznecovą. Dar 1941 m. birželio 26 d. į Slaninų sodybą atėjo besitraukiantys rusų kareiviai. Kaip tyčia, Petras buvo su šaulio uniforminiu švarku. Rusų leitenantas jau pastatė vyrą prie sienos, žmona susmuko audimo staklėse. Tas dar paprašė, kad leistų atsisveikinti su vaikais, kurie slėpėsi duobėje po rąstais naujai trobai. Lenda iš duobės vienas už kitą mažesni penki pipirai, sustoja į eilę. Tada karininkas neišlaikė. Užšoko ant arklio, o nujodamas dar pasakė: „Plochoj tvoj sosed, izverg“ (Blogas tavo kaimynas, žvėris – rusiškai). To žvėries reikėjo saugotis, vėliau vienas jo sūnus tapo stribu.
Broniui (g. 1920 m.), po Padūmės pradžios mokyklos baigimo 1939 m., dar pavyko baigti ir Alytaus medžio apdirbimo mokyklą. Turėjo pradėti dirbti Kaišiadorių geležinkelio stotyje, tačiau sumanė eiti į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Vokiečių okupacijos metais pakliuvo į armiją, išmoko vokiškai, tarnavo vieno bataliono štabe. 1944 m. kartu su vokiečių padaliniu traukėsi į Vakarus, tačiau sugebėjo iš Kaišiadorių užsukti namo. Sakė, pats vadovaująs besitraukiantiems kareiviams, likti Lietuvoje, į kur veržėsi žiaurumu žinomas okupantas, nenori. Taip ir dingo Broniaus pėdsakai, savieji ir šiandien nežino, ar pasiekė kareivis Vokietiją, ar žuvo pakeliui.
Brolio kelią galėjo pakartoti ir Jonas (g. 1919 m.), kuris buvo kalvis. Ir jo vokiečiai ieškojo savai mobilizacijai. Neradę namuose sūnaus, jie areštavo tėvą ir tik pateiktus pažymą apie Broniaus tarnybą Rytų fronte, paliko šeimą ramybėje.
Kai 1944 metų liepos pabaigoje Kairiškėse susirinko dvi dešimtys šaukiamų į karą, vyrai tarėsi, kaip jiems pasielgti: slapstytis ar eiti į sovietinę kariuomenę. Po ilgų diskusijų nutarė mobilizacijai paklusti. Tada dar apylinkėse partizanų nebuvo. Tarp tokį sprendimą priėmusių buvo Jonas, Antanas ir Pranas Slaninos. Iš šaukimo punkto Joną išvežė tiesiai į frontą, o Praną ir Antaną – apmokymams į Pabradę. Kai Jonas, pamatęs, kad siunčiamas į tikrą pražūtį, dezertyravo ir grįžo namo, motina nuvyko į Pabradę aplankyti vaikų ir įkalbėti juos bėgti.
Po savaitės Kairiškėse jau slapstėsi trys broliai Slaninos. Pasidarė slėptuvę namuose po krosnimi, bet be ventiliacijos, tad greitai teko kraustytis į mišką. Čia susitiko pažįstamą būrio vadą Mykolą Kuzinevičių-Serbentą. Žinojo, kad jo būryje gera drausmė, o pats vadas yra buvęs Trakų vachmistras. Su juo buvo dar trys iš rusų armijos dezertyravę Kairiškių ir Joniliškių kaimų vyrai – Petras Čepulionis-Sakalas, Aleksas Lekavičius-Siaubas ir Albinas Visockas-Jovaras. Tad Serbento būrys padidėjo trimis kovotojais...
Iš Pabradės į Kairiškes buvo atkeliavę keli Slaninų vaikų laiškai, kuriais tėvai prisidengdavo, aiškindami užsukantiems rusų kareiviams, kad jie sovietų kariuomenėje. Taip buvo tik iki Jono žūties... Vėliau saugumas išsiaiškino, kad vaikai ne fronte, o miške.
Pirmasis galvą paguldė Jonas
Pirmasis iš Slaninų galvą paguldė Jonas. Jis buvo kaimo kalvis, tvarkingas, paslaugus vyras, visų gerbiamas kaip puikus specialistas ir geras žmogus. 1945-ųjų sausio 19 d. Avinėlių kaime slėpėsi pas pažįstamą ūkininką. Staiga sodybą apsupo stribai. Vienas jų, vadinamas Dzimka (Dmitrijus Šarkovas), pasistatė kulkosvaidį ant kaimyno trobos, jo kulkos ir pakirto iš apsupimo bėgantį partizaną... Stribai, priėję prie jauno vyro kūno, paspyrė koja ir nukeliavo savo keliais. Apie draugo žūtį sužinoję kiti partizanai nuvežė palaikus į Žydeikiškių kaimą ir pašarvojo pas Bolių Dainį, o vėliau, kad stribams įtarimas nekiltų, užkasė kaimo kapinaitėse į neseniai palaidoto Sadonio kapą.
Palaidoję sūnų Joną, Slaninos susilaukė represijų. Konfiskavo jų sodybą, net medinius šaukštus susirinko, tad tėvams su keturiais mažasis vaikais teko eiti ieškoti darbo pas žmones. Alfonsas ir Aloyzas piemenavo pas Matonius ir Petrą Pūrą, kiti keliavo iš trobos į trobą.
1945 m. balandžio 11 d. prie Kazokų kaimo, kai jo būrys pakliuvo į pasalą, žuvo Antanas-Karuzas, Erelis. Kūną stribai atitempė į Kruonio miestelio aikštę ir numetė, o po kelių dienų užkasė Gojaus miškelyje. Sako, Antanas buvęs išvaizdus vyras, turėjęs gražų balsą, dėl to jam davė tokį slapyvardį. Motina didžiavosi, kai jis mokėsi Alytaus amatų mokykloje, o už stropumą buvo apdovanotas staliaus įrankiais ir darbastaliu. Sūnaus žūties metu Bronė Slaninienė slapstėsi ir atsisveikinti su žuvusiuoju negalėjo. Susirado pas ūkininką tarnaujančius Alfonsą ir Aloyzą, pasakė jiems apie nelaimę. Susėdo tada visi trys ganykloje ant kelmo ir davė valią ašaroms...
Pranas-Jokeris,Varna 1944 m. vasarą mobilizuotas į okupacinę kariuomenę, baigė puskarininkių kursus. Pabėgęs partizanavo, iš pradžių tapo eiliniu, vėliau baigė partizaninius puskarininkių kursus, paskirtas skyriaus, o 1946 m. – ir būrio vadu. 1948 m. sausio 17 d. žuvo prie Kaukinės miško, Eigeniškių kaime. Kūnas niekintas Žiežmariuose, užkastas žydų kapinių patvoryje.
Sovietinis saugumui vykdant nepilnamečių Slaninų vaikų medžioklę, Aukštosios Panemunės stribai suėmė šešiolikametį Aloyzą, laikė jį Kauno saugume, žiauriai tardė, norėdami išgauti žinių apie brolius, nors tie buvo žuvę. Nukankino apie 1950 m., kūno šeimai neatidavė.
Alfonsas buvo suimtas 1949 m. liepą. Nuteistas 10 m. lagerio ir dar 5 metus tremties. Tardant buvo žiauriai mušamas, kankinamas. Sugrįžęs į Lietuvą, gyveno Šlienavoje (Kauno r.).
Vaikams žuvus, šeimos kančios nesibaigė
Kalbėdamas apie Motinos dvasios galybę, Alfonsas Slanina prisiminė daug gražių epizodų. Motina turėjo skrynioje 8 metrus balintos drobės vaikų baltiniams pasiūti. Parėjo kartą Antanas ir prasitarė, kad labai reikėtų partizanams maskuojančių drabužių, nes žiemą sunku slapstytis. Nė žodžio netarusi Motina ištraukė drobę ir per porą valandų pasiuvo maskuojantį drabužį. Bronius džiaugėsi, kad apsiaustas neatpažįstamai susilieja su aplinka.
Petras Slanina buvo šiaudinių stogų meistras, tai glaudėsi ten, kur slapta dirbo: Darsūniškyje, Kalviuose, Kruonyje, Kampiškėse, Tursone. Tursone (Aukštosios Panemunės vlsč.) Motina ravėjo svetimus daržus, tėvas dengė stogus, vaikai piemenavo. Visi pas skirtingus žmones. Visa laimė, kad pavyko nuslėpti karvę, kuri klajonėse po svetimus kampus padėjo šeimai išgyventi. Juos siejo draugystė su būrio vado Alfonso Aliukevičiaus-Saulės žmona Antanina, kuri viena augino mažametes dukreles Eleną ir Genovaitę, kitomis partizanų motinomis... Drauge ir nelaimes pragyventi buvo lengviau.
Kai vienas po kito žuvo Slaninų vaikai, Motina nepalūžo. Ir jau 1947 m., kai jaunėlis sūnus Alfonsas ieškojo išeities ir buvo stribų paieškomas, pasitarusi su tėvu, ji paliepė šešiolikmečiui su draugais glaustis pas partizanus. Patraukė į Žiežmarių apylinkes. Čia susitiko su Romualdu Randžiu-Meška, kuris patarė vaikinui gyventi legalų gyvenimą, nes jis buvo nepilnametis, karo prievolei neieškomas, o tėvai tris sūnus jau paaukojo...
Į tėvo klausimą, kada būsime laisvi, kada ateis pagalba, Meška tepasakė: „Kai tavo sūnus Alfonsas užaugs ir taps būrio vadu...“ Ir nuėjo neatsisukdamas.
Partizanus taip pat slėpė, šelpė Kairiškių kaimo gyventojai Adomas, Antanas ir Viktoras Žukauskai.
Daugumą partizanų ir jų rėmėjų siejo giminystės ryšiai.
Į Sibirą buvo ištremti net 22 kaimo gyventojai. Tarp jų Čepulionių, Visockų, Mitkų, Šiugždų šeimos, Sibiro lageriuose atsidūrė Filomena Marčiušienė su sūnumi Vytautu, Bronius Majauskas, Adolfas ir Simonas Visockai...