Kaišiadorių aidai - Pasiklydusio laiko šešėliuose – su menininku Algiu Griškevičiumi

Menininko Algio Griškevičiaus personalinė paroda, atidaryta festivalio ARS MIX metu, Kaišiadorių kultūros centre tęsis iki rugsėjo 30-osios

Praėjusį savaitgalį pirmą kartą miesto istorijoje čia įžengęs šiuolaikinio meno festivalis ARS MIX būtų pasiteisinęs jau vien todėl, kad jo metu duris atvėrė personalinė vieno ryškiausių dabarties menininkų ALGIO GRIŠKEVIČIAUS tapybos, skulptūrinių objektų ir fotografijos paroda.
Jau vien žvilgtelėjus į šiųmetinį Algos Griškevičiaus parodų grafiką – rugsėjo 9 d. Prancūzijoje menininkas pristatys savo fotografijų parodą „Debesų medžioklės sezonas“; spalio 13–15 dienomis tapybos, fotografijos ir objektų paroda šiuolaikinėje meno mugėje „ArtVerona 2024“ Italijoje; nuo spalio 10 d. – dalyvauja MO muziejuje vyksiančioje parodoje „Iš vidaus“; gruodžio 5 d. – retrospektyvinė fotografijų, objektų ir paveikslų paroda VDA erdvėje „Titanikas“ – suvoki, koks didelis įvykis, kad tarp šių parodų įsiterpia ir iki rugsėjo pabaigos vykstanti Kaišiadoryse.

Dar – turbūt daugeliui kaišiadoriečių širdį paglostė ir žinia, kad jau nebe pirmus metus menininkas gyvena ir kuria mūsų krašte.
Namus atrado Žasliuose
Gimęs ir augęs Vilniuje, čia baigęs dabartinę Vilniaus dailės akademiją ir dešimtmetį dirbęs Valstybinio jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi, 1990-aisiais Algis Griškevičius priėmė drąsų tiems laikams sprendimą – tapo laisvu menininku, atsidėdamas kūrybai, ir, kaip sakė „Kaišiadorių aidams“, niekada to nesigailėjo. Jo darbai eksponuoti tarptautinėse parodose Latvijoje, Laose, Tunise, Olandijoje, Vokietijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Švedijoje, JAV, Kroatijoje, Austrijoje, Kinijoje, Belgijoje, Italijoje, Vietname, Ispanijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Danijoje, Bulgarijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kanadoje; Algio

Nacionalinės premijos laureatė menotyrininkė Agnė Narušytė parodos atidaryme supažindino su A. Griškevičiaus kūrybos aspektais

Griškevičiaus kūrinius yra įsigiję ne tik įvairių šalių meno kolekcionieriai, bet ir Lietuvos dailės, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Alytaus kraštotyros, Lietuvos banko Pinigų, Lietuvos Aviacijos, Mo muziejai mūsų šalyje; menininko kūryba – Jekaterinburgo vaizduojamojo meno, Danijos Fotografijos; Europos parlamento Briuselyje, Jane Voorhees Zimmerli meno muziejų kolekcijose ir pan. Kūrybinis kelias nužymėtas reikšmingais įvertinimais: tarp Algio Griškevičiaus apdovanojimų – Sidabro medaliai Tokijo tarptautiniame fotografijų konkurse ir Caroun Photo Club (CPC) tarptautiniame konkurse Kanadoje, aukso žvaigždė ir sidabro medalis autorinių teisių agentūros LATGA-A populiariausio vizualinio meno autoriaus nominacijoje; Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis; auksinis Dailininkų sąjungos ženklelis už geriausias 2007 m. parodas...
Tikriausiai, nedaugelis žinojome, jog jau kuris laikas Algis Griškevičius gyvena Žasliuose, o atrado šį mūsų kraštą jau senokai.
– Prieš daugelį metų žmonos tėvai gyveno Tryškiuose (miestelis Telšių r. savivaldybėje – aut. past.), kai mama liko viena, pradėjome dairytis sodybos arčiau Vilniaus. Pasirinkome Žaslius. Žmonos mamai iškeliavus Anapilin, toliau tebesilankydavome sodyboje, čia įsirengiau studiją, tačiau ilgiau užsibūdavome tik vasaros laikotarpiu, – pasakojo menininkas.
O paskui atsitiko likimas: mirus artimam draugui režisieriui Eimuntui Nekrošiui, tą atmintiną lapkričio dieną iš karto po laidotuvių atvažiavo tiesiai į Žaslius. Ir – pasiliko. Iki šiol. Menininkas džiaugiasi, jog iš gražaus miestelio iki Vilniaus, kur likusi jo studija, atstumas nedidelis, tad sostinės nostalgijos tikrai nejaučia.

„Demaskavo“ bibliotekininkės
Kūryba gyvenantis menininkas neskubėjo „pasigarsinti“, tad apie tokios iškilios asmenybės gyvenimą mūsų krašte žinojo nedaugelis.
– Daug skaitau, tad dažnai lankausi bibliotekoje. Būtent bibliotekininkės mane ir „demaskavo“, o po to, matyt, pranešė ir Kaišiadorių kultūros centrui, nes iš jo darbuotojos A. Sabonytės dar 2023 m. susilaukiau skambučio ir pasiūlymo surengti parodą, – šypsodamasis pasakojo Algis Griškevičius, keliems pusdieniams pilna to žodžio prasme apsistojęs Kaišiadorių kultūros centre, kruopščiai rengdamas

Pirmajame Kaišiadorių kultūros centro aukšte pasitinka menininko dailės darbai

parodos ekspoziciją. Tiek pokalbyje su „Kaišiadorių aidais“, tiek praėjusį šeštadienį kalbėdamas savo parodos „Pasiklydusio laiko šešėliuose“ atidaryme, menininkas neslėpė sutikęs su viena sąlyga – jei ekspozicija turės tinkamą apšvietimą. Ir atsitiko tikras stebuklas – metų metais dėl šios problemos keiksnota Kaišiadorių kultūros centro erdvė (žinovai tvirtina, jog tinkamai parinktas apšvietimas sudaro pusę parodos sėkmės ar nesėkmės) per trumpą laiką sutvisko tikru parodiniu apšvietimu, kurį pastebėjo ir įvertino net ekspozicijos atidaryme dalyvavusi Nacionalinės premijos laureatė menotyrininkė Agnė Narušytė. Už tai menininkas nepagailėjo gerų žodžių kultūros centro direktorei L. Brazionienei, drąsiai ir labai operatyviai pasirūpinusiai reikiama įranga, ją rūpestingai montavusiems centro darbuotojams.

Tarp realybės ir fantazijos, lyrikos ir ironijos
Algio Griškevičiaus kūrybos nesupainiosi su niekieno kito. Urbanistiniuose paveiksluose tarsi inkliuzuose sustingęs laikas, statiški pastatai, nedaug detalių ir – beveik visada – nėra žmonių, kurie veido išraiškomis arba kūno kalba pasufleruotų autoriaus išreikštą idėją, todėl apima savotiškas nejaukumas ar net baimė suvokus, kad minėtų kelrodžių nebuvimas reiškia, jog šioje erdvėje teks įsirėminti pačiam – atpažįstant savo patirtis, iliuzijas ar aliuzijas, o gal net atrasti, kad kažkada (o gal – ir dabar) atrastos prasmės tėra beprasmybė, kurioje visą gyvenimą be paliovos stengiesi įsipatoginti... Būtent tokius kūrinius, užsukę į Kaišiadorių kultūros centrą, lankytojai sutiks pirmojo aukšto fojė – tai tapybai skirta parodos dalis. Kaip pristatydama parodą Kaišiadoryse pastebėjo menotyrininkė A. Narušytė, tokia ekspozicija leidžia geriausiai pajusti kūrinių svorį, ir patarė pradėti būtent nuo pirmojo aukšto, po to pakilti į antrąjį, kur eksponuojama fotografija ir kurios herojai tarsi skirti toms tapyboje atvaizduotoms erdvėms; ir galiausiai vėl leistis žemyn, kad nuotraukų personažus galėtum įkurdinti anksčiau matytuose vaizdiniuose.
Beveik ketvirtį amžiaus Algis Griškevičius kuria fotografijas. Būtent KURIA, nes jo nuotraukoms nė iš tolo nepritaikysi paplitusios fotomeną lydinčios klišės „sustabdyta akimirka“. Kiekvienoje menininko nuotraukoje ta akimirka yra išjausta, suplanuota, surežisuota ir sukurta jo paties, personažai atlieka jiems skirtus vaidmenis, iš pažiūros nė iš tolo neprimenančius realioje būtyje įprastų situacijų. Ir kiekviena alsuoja ta gero meninio kūrinio laisve, kai gali ieškoti ir surasti savas prasmes.
Ar tas skriejantis žmogus, vietoje sparnų prisitaisęs medines duris („Žmogus lėktuvas“) – šiuolaikinis, subuitintas ir tos buities suvaržytas Ikaras? O gal galimybę skristi jam suteikia būtent namai, su kurių durimis jis sklendžia per dangų?
Ar tik vaikystėje matyti daiktai, pastatai ir visa kita po daugelio metų verčia nusistebėti, kad jie visai nėra tokie dideli, kaip tau visada atrodė, ir kad laikui ar aplinkybėms keičiantis išaugame ne tik iš jų? („Poilsis tėviškės peizaže“). Kaip dažnai žmogų tarsi kūną bjaurojančios karpos keičia ordinai ir medaliai, karjeros laipteliai, postai ir padėtis visuomenėje? („Spiečius“). Tokia begalė minčių kyla ties kiekviena fotografija, nors autoriaus sumanymas – kaimo žmonės, prisiėmę cirko artistų vaidmenis – iš pirmo žvilgsnio visai neturi sąsajų su tuo, ką matai ir jauti. Tikriausiai, kiekvienas kitaip, nes jose, tose fotografijose, erdvės pakanka visiems. Ir, ko gero, nepasakysi gražiau ir taikliau, kaip kad apie A. Griškevičiaus nuotraukas knygoje-foto albume „Mikailiškių stebuklai“ rašo Eglė Deltuvaitė: „Kai žiūri į Algio fotografijas, šypseną kaskart po truputį keičia vypsnis ir gerkle nusirita gumulas. Jausmas kiek primena tą, kai po vasaros pirmą kartą pajunti rudens kvapą, ir nors žinai, kad žiema praeis ir niekur nedingsi, vis tiek apninka kažkoks ramus liūdesys. Taip, gyvenimas toks. Ir mes tokie... Kažkieno tiksliai sudėlioti veikėjai keistų daiktų ir dekoracijų apsuptyje“.

Lapė ir kiti
Algio Griškevičiaus fotografijų kelias į viešumą ilgas. Savo sumanymus jis nupiešia eskizuose, apskaičiuoja detales, kiek ir kokios technikos reikės (pavyzdžiui, dažnai pasitelkiamas net kranas), gaminamas specialiai tam skirtas „rekvizitas“, net ir, jei reikia – iškasama kūdra ar upelis, kuriuos galima pamatyti Kaišiadoryse eksponuojamose nuotraukose... Menininkas sako, jog sodybos erdvė Žasliuose tokiai kūrybai per ankšta – reikia žymiai didesnių plotų, tad fotografijoms ruošiasi ir savo sumanytas idėjas įgyvendina nuošalioje bičiulio sodyboje, kur nevaržomai gali susirinkti ir visa talkinanti komanda.
Fotografijose sutinki ir paties autorius sukurtas erdvines skulptūras iš vario, žalvario, medžio. Jos tarnauja ir kaip pilnaverčiai nuotraukų personažai, ir kartu – dar viena Algio Griškevičiaus kūrybos šaka, kaip ir tapyba, fotografija – provokuojanti, skatinanti susimąstyti, ieškoti ir tuose ieškojimuose atrasti tai, kas netikėta tau pačiam.
Beje, personalinės parodos kartu su šiuolaikinio meno festivaliu ARS MIX atėjimas į Kaišiadoris taip pat susijęs su provokacija – daugybę audringų reakcijų sukėlė mieste netikėtai išdygusi Algio Griškevičiaus erdvinė skulptūra „Šokinėjanti per virvutę“: kodėl būtent lapė; kodėl valdžiai nepasitarus su visuomene ir pan. Pats autorius savo sukurtos erdvinės skulptūros tema yra parašęs specialią pasaką, kurią, tikriausiai, esate skaitę ankstesniame „Kaišiadorių aidų“ numeryje. Šis lauko erdvei sukurtas objektas, kaišiadoriečių pavadintas lape, jau svečiavosi Alytuje, Vilniaus galerijoje, o iš Kaišiadorių keliaus tiesiai į Veroną. Ažūrinė, efemeriška grakštuolė „Šokinėjančios per virvutę“ figūra tarsi tikra lapė paslaptingai pasirodo ir išnyksta priklausomai nuo apšvietimo ir miesto ritmo intensyvumo. Būtų nuostabu, kad mūsų skulptūrinių elementų prasme skaudžiai nuskriaustas miestas galėtų džiaugtis šiuo kūriniu ne tik mėnesį, bet ir visam laikui. Tai priklauso nuo pačių kaišiadoriečių. Gal?
* * *
Jaukiai nuteikė ir pačios parodos atidarymas, išvengęs trafaretiško žiūrovų susodinimo salėje. Kaišiadorių kultūros centro kieme po svyruokliais berželiais susirinkę miestelėnai ir gausūs svečiai klausėsi ne tik paties autoriaus minčių, bet ir aktoriaus Vytauto Taukinaičio skaitomų Antano A. Jonyno eilių, džiazo muzikanto, saksofonisto Petro Vyšniausko, menotyrininkės Agnės Narušytės. Parodos erdvėje šalia Algio Griškevičiaus kūrinių buvo demonstruojamas filmas, kuriame vaizduojamas A. Griškevičiaus fotografijų gimimo procesas su specialiai parašyta kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika. Toliau – visą mėnesį esanti galimybė ateiti, pamatyti, pajusti.
Projektas ARS MIX remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Kaišiadorių rajono savivaldybės. Plačiau apie jį – kituose „Kaišiadorių aidų“ numeriuose.

Ričardo Venskaus nuotr.

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2024 rugsėjo 03, antradienis
Menininko Algio Griškevičiaus personalinė paroda, atidaryta festivalio ARS MIX metu, Kaišiadorių kultūros centre tęsis iki rugsėjo 30-osios Praėjusį savaitgalį pirmą kartą miesto istorijoje čia įžengęs šiuolaikinio meno festivalis ARS MIX būtų pasiteisinęs jau vien todėl, kad jo metu duris atvėrė personalinė vieno ryškiausių dabarties menininkų ALGIO GRIŠKEVIČIAUS tapybos, skulptūrinių objektų ir fotografijos paroda. Jau vien žvilgtelėjus į šiųmetinį Algos Griškevičiaus parodų grafiką – rugsėjo 9 d. Prancūzijoje menininkas pristatys savo fotografijų parodą „Debesų medžioklės sezonas“; spalio 13–15 dienomis tapybos, fotografijos ir objektų paroda šiuolaikinėje meno mugėje „ArtVerona 2024“ Italijoje; nuo spalio 10 d. – dalyvauja MO muziejuje vyksiančioje parodoje „Iš vidaus“; gruodžio 5 d. – retrospektyvinė fotografijų, objektų ir paveikslų paroda VDA erdvėje „Titanikas“ – suvoki, koks didelis įvykis, kad tarp šių parodų įsiterpia ir iki rugsėjo pabaigos vykstanti Kaišiadoryse. Dar – turbūt daugeliui kaišiadoriečių širdį paglostė ir žinia, kad jau nebe pirmus metus menininkas gyvena ir kuria mūsų krašte. Namus atrado Žasliuose Gimęs ir augęs Vilniuje, čia baigęs dabartinę Vilniaus dailės akademiją ir dešimtmetį dirbęs Valstybinio jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi, 1990-aisiais Algis Griškevičius priėmė drąsų tiems laikams sprendimą – tapo laisvu menininku, atsidėdamas kūrybai, ir, kaip sakė „Kaišiadorių aidams“, niekada to nesigailėjo. Jo darbai eksponuoti tarptautinėse parodose Latvijoje, Laose, Tunise, Olandijoje, Vokietijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Švedijoje, JAV, Kroatijoje, Austrijoje, Kinijoje, Belgijoje, Italijoje, Vietname, Ispanijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Danijoje, Bulgarijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kanadoje; Algio Nacionalinės premijos laureatė menotyrininkė Agnė Narušytė parodos atidaryme supažindino su A. Griškevičiaus kūrybos aspektais Griškevičiaus kūrinius yra įsigiję ne tik įvairių šalių meno kolekcionieriai, bet ir Lietuvos dailės, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Alytaus kraštotyros, Lietuvos banko Pinigų, Lietuvos Aviacijos, Mo muziejai mūsų šalyje; menininko kūryba – Jekaterinburgo vaizduojamojo meno, Danijos Fotografijos; Europos parlamento Briuselyje, Jane Voorhees Zimmerli meno muziejų kolekcijose ir pan. Kūrybinis kelias nužymėtas reikšmingais įvertinimais: tarp Algio Griškevičiaus apdovanojimų – Sidabro medaliai Tokijo tarptautiniame fotografijų konkurse ir Caroun Photo Club (CPC) tarptautiniame konkurse Kanadoje, aukso žvaigždė ir sidabro medalis autorinių teisių agentūros LATGA-A populiariausio vizualinio meno autoriaus nominacijoje; Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis; auksinis Dailininkų sąjungos ženklelis už geriausias 2007 m. parodas... Tikriausiai, nedaugelis žinojome, jog jau kuris laikas Algis Griškevičius gyvena Žasliuose, o atrado šį mūsų kraštą jau senokai. – Prieš daugelį metų žmonos tėvai gyveno Tryškiuose (miestelis Telšių r. savivaldybėje – aut. past.), kai mama liko viena, pradėjome dairytis sodybos arčiau Vilniaus. Pasirinkome Žaslius. Žmonos mamai iškeliavus Anapilin, toliau tebesilankydavome sodyboje, čia įsirengiau studiją, tačiau ilgiau užsibūdavome tik vasaros laikotarpiu, – pasakojo menininkas. O paskui atsitiko likimas: mirus artimam draugui režisieriui Eimuntui Nekrošiui, tą atmintiną lapkričio dieną iš karto po laidotuvių atvažiavo tiesiai į Žaslius. Ir – pasiliko. Iki šiol. Menininkas džiaugiasi, jog iš gražaus miestelio iki Vilniaus, kur likusi jo studija, atstumas nedidelis, tad sostinės nostalgijos tikrai nejaučia. „Demaskavo“ bibliotekininkės Kūryba gyvenantis menininkas neskubėjo „pasigarsinti“, tad apie tokios iškilios asmenybės gyvenimą mūsų krašte žinojo nedaugelis. – Daug skaitau, tad dažnai lankausi bibliotekoje. Būtent bibliotekininkės mane ir „demaskavo“, o po to, matyt, pranešė ir Kaišiadorių kultūros centrui, nes iš jo darbuotojos A. Sabonytės dar 2023 m. susilaukiau skambučio ir pasiūlymo surengti parodą, – šypsodamasis pasakojo Algis Griškevičius, keliems pusdieniams pilna to žodžio prasme apsistojęs Kaišiadorių kultūros centre, kruopščiai rengdamas Pirmajame Kaišiadorių kultūros centro aukšte pasitinka menininko dailės darbai parodos ekspoziciją. Tiek pokalbyje su „Kaišiadorių aidais“, tiek praėjusį šeštadienį kalbėdamas savo parodos „Pasiklydusio laiko šešėliuose“ atidaryme, menininkas neslėpė sutikęs su viena sąlyga – jei ekspozicija turės tinkamą apšvietimą. Ir atsitiko tikras stebuklas – metų metais dėl šios problemos keiksnota Kaišiadorių kultūros centro erdvė (žinovai tvirtina, jog tinkamai parinktas apšvietimas sudaro pusę parodos sėkmės ar nesėkmės) per trumpą laiką sutvisko tikru parodiniu apšvietimu, kurį pastebėjo ir įvertino net ekspozicijos atidaryme dalyvavusi Nacionalinės premijos laureatė menotyrininkė Agnė Narušytė. Už tai menininkas nepagailėjo gerų žodžių kultūros centro direktorei L. Brazionienei, drąsiai ir labai operatyviai pasirūpinusiai reikiama įranga, ją rūpestingai montavusiems centro darbuotojams. Tarp realybės ir fantazijos, lyrikos ir ironijos Algio Griškevičiaus kūrybos nesupainiosi su niekieno kito. Urbanistiniuose paveiksluose tarsi inkliuzuose sustingęs laikas, statiški pastatai, nedaug detalių ir – beveik visada – nėra žmonių, kurie veido išraiškomis arba kūno kalba pasufleruotų autoriaus išreikštą idėją, todėl apima savotiškas nejaukumas ar net baimė suvokus, kad minėtų kelrodžių nebuvimas reiškia, jog šioje erdvėje teks įsirėminti pačiam – atpažįstant savo patirtis, iliuzijas ar aliuzijas, o gal net atrasti, kad kažkada (o gal – ir dabar) atrastos prasmės tėra beprasmybė, kurioje visą gyvenimą be paliovos stengiesi įsipatoginti... Būtent tokius kūrinius, užsukę į Kaišiadorių kultūros centrą, lankytojai sutiks pirmojo aukšto fojė – tai tapybai skirta parodos dalis. Kaip pristatydama parodą Kaišiadoryse pastebėjo menotyrininkė A. Narušytė, tokia ekspozicija leidžia geriausiai pajusti kūrinių svorį, ir patarė pradėti būtent nuo pirmojo aukšto, po to pakilti į antrąjį, kur eksponuojama fotografija ir kurios herojai tarsi skirti toms tapyboje atvaizduotoms erdvėms; ir galiausiai vėl leistis žemyn, kad nuotraukų personažus galėtum įkurdinti anksčiau matytuose vaizdiniuose. Beveik ketvirtį amžiaus Algis Griškevičius kuria fotografijas. Būtent KURIA, nes jo nuotraukoms nė iš tolo nepritaikysi paplitusios fotomeną lydinčios klišės „sustabdyta akimirka“. Kiekvienoje menininko nuotraukoje ta akimirka yra išjausta, suplanuota, surežisuota ir sukurta jo paties, personažai atlieka jiems skirtus vaidmenis, iš pažiūros nė iš tolo neprimenančius realioje būtyje įprastų situacijų. Ir kiekviena alsuoja ta gero meninio kūrinio laisve, kai gali ieškoti ir surasti savas prasmes. Ar tas skriejantis žmogus, vietoje sparnų prisitaisęs medines duris („Žmogus lėktuvas“) – šiuolaikinis, subuitintas ir tos buities suvaržytas Ikaras? O gal galimybę skristi jam suteikia būtent namai, su kurių durimis jis sklendžia per dangų? Ar tik vaikystėje matyti daiktai, pastatai ir visa kita po daugelio metų verčia nusistebėti, kad jie visai nėra tokie dideli, kaip tau visada atrodė, ir kad laikui ar aplinkybėms keičiantis išaugame ne tik iš jų? („Poilsis tėviškės peizaže“). Kaip dažnai žmogų tarsi kūną bjaurojančios karpos keičia ordinai ir medaliai, karjeros laipteliai, postai ir padėtis visuomenėje? („Spiečius“). Tokia begalė minčių kyla ties kiekviena fotografija, nors autoriaus sumanymas – kaimo žmonės, prisiėmę cirko artistų vaidmenis – iš pirmo žvilgsnio visai neturi sąsajų su tuo, ką matai ir jauti. Tikriausiai, kiekvienas kitaip, nes jose, tose fotografijose, erdvės pakanka visiems. Ir, ko gero, nepasakysi gražiau ir taikliau, kaip kad apie A. Griškevičiaus nuotraukas knygoje-foto albume „Mikailiškių stebuklai“ rašo Eglė Deltuvaitė: „Kai žiūri į Algio fotografijas, šypseną kaskart po truputį keičia vypsnis ir gerkle nusirita gumulas. Jausmas kiek primena tą, kai po vasaros pirmą kartą pajunti rudens kvapą, ir nors žinai, kad žiema praeis ir niekur nedingsi, vis tiek apninka kažkoks ramus liūdesys. Taip, gyvenimas toks. Ir mes tokie... Kažkieno tiksliai sudėlioti veikėjai keistų daiktų ir dekoracijų apsuptyje“. Lapė ir kiti Algio Griškevičiaus fotografijų kelias į viešumą ilgas. Savo sumanymus jis nupiešia eskizuose, apskaičiuoja detales, kiek ir kokios technikos reikės (pavyzdžiui, dažnai pasitelkiamas net kranas), gaminamas specialiai tam skirtas „rekvizitas“, net ir, jei reikia – iškasama kūdra ar upelis, kuriuos galima pamatyti Kaišiadoryse eksponuojamose nuotraukose... Menininkas sako, jog sodybos erdvė Žasliuose tokiai kūrybai per ankšta – reikia žymiai didesnių plotų, tad fotografijoms ruošiasi ir savo sumanytas idėjas įgyvendina nuošalioje bičiulio sodyboje, kur nevaržomai gali susirinkti ir visa talkinanti komanda. Fotografijose sutinki ir paties autorius sukurtas erdvines skulptūras iš vario, žalvario, medžio. Jos tarnauja ir kaip pilnaverčiai nuotraukų personažai, ir kartu – dar viena Algio Griškevičiaus kūrybos šaka, kaip ir tapyba, fotografija – provokuojanti, skatinanti susimąstyti, ieškoti ir tuose ieškojimuose atrasti tai, kas netikėta tau pačiam. Beje, personalinės parodos kartu su šiuolaikinio meno festivaliu ARS MIX atėjimas į Kaišiadoris taip pat susijęs su provokacija – daugybę audringų reakcijų sukėlė mieste netikėtai išdygusi Algio Griškevičiaus erdvinė skulptūra „Šokinėjanti per virvutę“: kodėl būtent lapė; kodėl valdžiai nepasitarus su visuomene ir pan. Pats autorius savo sukurtos erdvinės skulptūros tema yra parašęs specialią pasaką, kurią, tikriausiai, esate skaitę ankstesniame „Kaišiadorių aidų“ numeryje. Šis lauko erdvei sukurtas objektas, kaišiadoriečių pavadintas lape, jau svečiavosi Alytuje, Vilniaus galerijoje, o iš Kaišiadorių keliaus tiesiai į Veroną. Ažūrinė, efemeriška grakštuolė „Šokinėjančios per virvutę“ figūra tarsi tikra lapė paslaptingai pasirodo ir išnyksta priklausomai nuo apšvietimo ir miesto ritmo intensyvumo. Būtų nuostabu, kad mūsų skulptūrinių elementų prasme skaudžiai nuskriaustas miestas galėtų džiaugtis šiuo kūriniu ne tik mėnesį, bet ir visam laikui. Tai priklauso nuo pačių kaišiadoriečių. Gal? * * * Jaukiai nuteikė ir pačios parodos atidarymas, išvengęs trafaretiško žiūrovų susodinimo salėje. Kaišiadorių kultūros centro kieme po svyruokliais berželiais susirinkę miestelėnai ir gausūs svečiai klausėsi ne tik paties autoriaus minčių, bet ir aktoriaus Vytauto Taukinaičio skaitomų Antano A. Jonyno eilių, džiazo muzikanto, saksofonisto Petro Vyšniausko, menotyrininkės Agnės Narušytės. Parodos erdvėje šalia Algio Griškevičiaus kūrinių buvo demonstruojamas filmas, kuriame vaizduojamas A. Griškevičiaus fotografijų gimimo procesas su specialiai parašyta kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika. Toliau – visą mėnesį esanti galimybė ateiti, pamatyti, pajusti. Projektas ARS MIX remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Kaišiadorių rajono savivaldybės. Plačiau apie jį – kituose „Kaišiadorių aidų“ numeriuose. Ričardo Venskaus nuotr.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugsėjo 03, antradienis )