Tautvydo Krilavičiaus pirmieji gyvenimo dešimtmečiai buvo įvairūs: su dideliais išbandymais, su spalvingomis patirtimis. Nežinia, kokiais keliais ar klystkeliais šiandien eitų vaikinas, jei ne žmonės, į kuriuos atitinkamais momentais galėjo atsiremti, kurių gyvenimo pavyzdys užkrėtė siekti savo tikslų, paskatino drąsiai žengti pirmyn. Žinoma, ir paties valingas siekis prasmingai gyventi dėlioja įkvepiančią šio jauno žmogaus dienų mozaiką. Šiandien 22 metų Tautvydas, visa galva pasinėręs į aktyvią margaspalvę visuomeninę veiklą, studijuoja, dirba ir vadovauja Guronių kaimo bendruomenei. Jis – bene jauniausias iš visų rajono bendruomenių pirmininkų.
Guroniškis Tautvydas mielai sutiko apie save ir savo veiklą mintimis pasidalinti su „Bendraamžių“ skaitytojais.
Kokius prisiminimus išsaugojai  iš vaikystės?
Gimiau paprastų darbuotojų – siuvėjos Danguolės ir elektriko Gintaro – šeimoje. Tėvai davė smagų lietuvišką, sunkiai anglakalbiams ištariamą vardą: Tautvydas, kuris reiškia „tautą išvydo“. Turbūt tai mane iš dalies atskleidžia kaip asmenybę, kad esu glaudžiai susietas su kitais, bendruomene. Man tai labai svarbu. Su mano ir mamos tėvais, mano a. a. seneliais Vladislava ir Antanu Ausiukevičiais, gyvenome visi kartu trijų kambarių bute Guronių kaime. Darbščių senelių rankų dėka namuose beveik niekada netrūkdavo maisto ar kitų pragyvenimui būtinų dalykų. Iš vaikystės vienas gražiausių prisiminimų, kai senelis už rankos vesdavosi mane į kaime vykdavusias gegužines pamaldas. Atsimenu, kai senelis, uolus katalikas, klausdavo: „Ar eisi į Majavą“? O aš tuoj pat skubėdavau autis batukus ir pėdindavau su seneliu ten, kur burdavosi  kaimo tikintieji...
Pirmoji tavo Pajautiškių mokyklėlė buvo čia pat – Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietėje, kuriai neseniai suteiktas Guronių kaimo vardas. Jau senokai nebėra šios  mokyklos. Ar jauti nostalgiją jai? Ar uždarius mokyklą nenumiršta ir kaimas?
Žaslių vidurinės mokyklos Pajautiškių pradinio ugdymo skyriuje, keturių klasių mokyklėlėje, pradėjau mokytis lygiai prieš penkiolika metų. Mokykloje nebuvau pats klusniausias vaikas, tačiau troškau mokytis, labai gerai sekėsi lietuvių kalba, pasaulio pažinimo, matematikos pamokos – jau pirmoje klasėje mokėjau skaičiuoti be pagaliukų, labai patiko dainuoti. Tačiau sunkiai sekdavosi ramiai išsėdėti vietoje neiškrėtus kokios vaikiškos kvailystės. Sunku pasakyti, kodėl buvau išskirtinai nenustygstantis vietoje, sako, artima aplinka vaikui daro tam didelę įtaką. O artimoje aplinkoje buvo gana daug nusižengimo žmogiškumui. Tačiau visi darome klaidų, todėl aš myliu savo tėtį ir mamą, tokius, kokie man yra duoti, nors ir sunku beatpažinti man save vaikystėje, kitų žmonių prisiminimuose. Pradinėje mokykloje man sekėsi gerai, mylimos mokytojos Valės Kurgonienės raginamas, dalyvavau įvairiose varžybose, būdamas ketvirtokas, tuometinėje Žaslių vidurinėje mokykloje laimėjau pirmą vietą bibliotekininkės Dalios Ramonienės surengtoje mažųjų poezijos mylėtojų šventėje „Pavasario lašiukai“. Mylimą pradinių klasių Mokytoją Valę, kuri šiuo metu darbuojasi Žaslių kultūros centre, prisimenu kaip antrą mamą, tiek daug pakėlusią išbandymų mane auklėjant ir mokant, bet profesionaliai ir mylinčia širdimi parengusią tolesniam gyvenimo keliui.
Pasiilgstu šios mokyklos, kai ji buvo uždaryta, visi gana jautriai tą išgyvenome, atrodė, jog iš Guronių dingo visas kultūrinis gyvenimas. Tačiau mums liko biblioteka, kurioje vaikučių (ir ne tik) laukia mūsų kaimo šviesulys, nuoširdi bibliotekininkė Rima Kareckienė, visada mielai svečius pasitikinanti su šypsena veide, o žvarbią dieną kviečianti sušilti prie puodelio arbatos.
Ar sunku buvo kaimo vaikui palikti savo jaukią mokyklėlę ir pradėti mokytis didelėje mokykloje?
Atsimenu, jog buvo baugoka, neramino klausimai: kokie klasės draugai manęs laukia? Kaip man seksis su jais sutarti? Tačiau vaikiškas smalsumas ir naujų nuotykių troškimas šį nerimą greitai numalšino.
Taigi tapau tuometinės Kaišiadorių Algirdo Brazausko vidurinės mokyklos (dabar Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija) 5-tos klasės mokiniu. Rugsėjo 1-ąją buvau lengvai priblokštas, iš mažos kaimo mokyk-lėlės, kur mokėsi vos keliasdešimt mokinių, patekau ten, kur tuo metu mokėsi per tūkstantį mokinių! Penktoje–septintoje klasėse nepasižymėjau ypatingais mokymosi gabumais, mokiausi gana vidutiniškai, nes vietoje namų darbų kažkodėl dažnai pasirinkdavau kompiuterį, kurį gerai sekėsi valdyti. Tad mokykloje esu dalyvavęs informacinių technologijų konkurse „Bebras“.
Senelio Antano didelio noro raginamas, ėmiau mokytis groti akordeonu pas mokytoją  Juozą Kupčiūną, tačiau dėl nelengvos finansinės situacijos – seneliui neužteko lėšų akordeonui nupirkti – teko šiuos kursus nutraukti.
Iš šios dienos perspektyvos žvelgiant sunku suvokti, tačiau tikra tiesa, jog 5–7 klasėse, paauglystės periodu, buvo didelių elgesio sunkumų. Aštuntoje klasėje, kaip aš vadinu, buvo susiturėjimo laikas, kai po ilgų pokalbių su mokyklos direktoriumi ir pavaduotojomis išmokau savęs paklausti: ar taip, kaip elgiuosi su kitais, norėčiau, kad elgtųsi su manimi?
Didelis lūžis mano asmenybėje įvyko 2010 metais, išgyvenus pirmąjį išsiskyrimą su seneliu Antanu. Po to pasikeitė be galo daug: per labai trumpą laiką, ieškodamas atsakymų į klausimus apie gyvenimo prasmę, žmogaus būtį, atradau Bažnyčią, Tikėjimą. Labai patiko Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centro veikla, kurią tuo metu koordinavo sesuo Jurgita Jagminaitė FMA. Iš Jos sklindanti meilė ir tikėjimo liudijimas įkvėpė man neišmatuojamo džiaugsmo ir vidinės ramybės.
Kritus mokymosi rezultatams, atrodė, kad žlugo visos viltys sugrįžti į pradinėje mokykloje lydėjusią mokymosi sėkmę. Tačiau mažiausiai tikėtai, bet pasirinkęs humanitarinę kryptį, patekau tarp pažangių Ih1 (9) klasės mokinių. Teko įveikti didelius išbandymus ir sunkumus vejantis kitus, nes žinių troškimas buvo, tačiau nuoseklų namų darbų ruošimą seniai buvau pamiršęs... Taigi spragos tiksliuosiuose moksluose lydėjo mane iki pat mokslų metų pabaigos, ypatingai matematikos pamokose, tačiau ilgainiui supratau, jog per šias pamokas patirtas stresas mane grūdino kitiems darbams.
Kokie tai buvo darbai? Stengeisi veikti tai, kas sekėsi?
Prisijungiau prie mokytojos Astos Tamulevičienės kuruojamo geografijos klubo „Azimutas“ narių gretų. Buvau šio klubo fotografas, aktyvus dalyvis ir keliauninkas. Taip pat tapau mokykloje veikiančios Lietuvos moksleivių ateitininkų sąjungos Kaišiadorių Teofiliaus Matulionio kuopos nariu, kurią globojo tikybos mokytoja Danguolė Arnauskienė. Baigiantis pamokoms lankydavau gitaros pamokas pas mokytoją Leoną Zubkovą, taip pat keletą metų lankiau tradicinės shotokan karatė kovų menus. Po pamokų didelę laiko dalį praleisdavau Kaišiadoryse, pas dabar jau a. a. močiutę Janę Krilavičienę, kuri ilgainiui tapo man tarsi antrąja mama, nes su ja jaučiau labai glaudų ryšį. Ji visada laukdavo savo anūkėlio su išradingais patiekalais, kartu sekmadieniais eidavome į Bažnyčią, vasarą važiuodavome į sodą dirbti. Kartu trise su jos neįgaliu sūnumi – mano brangiu dėde Deimantu daug keliaudavome, pasijuokdavome, paliūdėdavome, bet labai išmintingi ir dažnai su sveiku humoru ištarti močiutės žodžiai visada pakeldavo nuotaiką (juokiasi).
Trečioje ir ketvirtoje gimnazijos klasėse galiausiai pavyko pasiekti gana neblogų mokymosi rezultatų, aktyviai dalyvavau mokyklos visuomeniniame gyvenime, fotografavau beveik visus gimnazijoje vykusius renginius, šitaip pildydamas mokyklos metraštį. Daug dėmesio skyriau paieškoms: kuo noriu būti, kur noriu studijuoti. Buvo be galo daug pokalbių su karjeros specialistais, mokyklos direktoriaus pavaduotojais, mokyklos direktoriumi, mokytojais, kitais autoritetingais žmonėmis. Tuose pokalbiuose atradau, jog visur kartojasi žodžiai istorija  ir  pedagogika.
Prisipažinsiu, meilę istorijai įskiepijo mano istorijos mokytoja dar 9–10 klasėse, jau amžiną atilsį, buvusi Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, dar seniau – Žiežmarių gimnazijos direktorė Danutė Nanartavičienė. Šios Mokytojos meilė profesijai, mokiniams ir kolegoms buvo neaprėpiama. Tvirta, bet visus gerbianti asmenybė motyvavo siekti aukštumų. Jaučiu ypatingą dėkingumą Jai. Pamilęs istoriją, atradau, jog man dar patinka ir kalbėti prieš auditoriją, ir, sudominus kitus, matyti tas iš smalsumo žvilgančias akis... Taigi, kaip jau supratote, pasirinkau studijuoti istoriją su pedagogine kvalifikacija.
Ir kurgi studijuoja būsimasis istorijos mokytojas?
Įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą. Pirmaisiais studijų metais turėjau galimybę studijų dienomis pagyventi pas giminaičius Justiniškėse, savaitgaliais atvykdavau į namus. Po metų ėmiau važinėti iš Kaišiadorių arba Žaslių stotelės traukiniu, kadangi paskaičiavau, jog nuo studentų bendrabučio Saulėtekyje iki mano universiteto – geras pusvalandis kelio ir tik valandos prireikia norint į paskaitas atvykti traukiniu.
Tais pačiais metais, man, aštuoniolikmečiui, pasiūlė tapti Guronių krašto bendruomenės (tuo metu Žaslių geležinkelio stoties bendruomenė) pirmininku. Sutikau, nes man labai rūpėjo padaryti ką nors gero. Vadovavimas šiai asociacijai išmokė labai daug, išmokė, kad ne visada dideli darbai duos vaisių – jų reikės kantriai palaukti. Kad bendruomenė – vienintelis būdas išlikti, nes kartu rūpinamės tuo, kas mums svarbu.
Vėliau, po dvejų metų, ieškodamas gilesnių, sunkesnių studijų, perstojau į Vilniaus universitetą, kur dabar trečiame kurse studijuoju Istorijos ir pedagogikos gretutinių bakalauro studijų programas. Norėdamas studijuoti geriausiame šalies universitete, turėjau paaukoti vienerius metus, mat LEU ir VU istorijos studijų programos kardinaliai skyrėsi, todėl mažai ką buvo galima užskaityti, tačiau savo sprendimo nė kiek nesigailiu. Jaučiuosi, kad esu ten, kur turiu būti. Esu dėkingas tiems, kurie padėjo apsispręsti: dr. Mantui Adomėnui, gimnazijos direktoriui Stanislavui Bernikui, istorijos mokytojui Rimvydui Dekui.
Tačiau esi ne tik studentas ir kaimo bendruomenės pirmininkas...
Taip, dar iki šiol savanoriauju „Marijos radijuje“, 2016/2017 m. sezoną vedžiau laidą „Gyvenimo spalvos“. Šią vasarą prisidėjau prie Lietuvos jaunimo dienų Vilniuje „Tiesa, padarys Jus laisvus“ ir palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos organizavimo. Šiuo metu Vilniaus universitete papildomai mokausi italų kalbos, nes būsimam bakalauro darbui ši kalba bus reikalinga. Esu Kaišiadorių rajono jaunimo organizacijų „Apskritasis stalas“ valdybos narys, darbuojuosi zakristijonu Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje, kol kas tai suderinama su studijomis – kai labai nori, neįmanomų dalykų, manau, nėra. Taip pat esu Jaunųjų konservatorių lygos narys, buvau šios organizacijos valdybos narys, Kaišiadorių skyriaus pirmininkas, telkiau jaunimą pilietiškiems darbams, siekiau parodyti, kad Kaišiadorių krašte yra daug pilietiško jaunimo, kuriam rūpi ne tik laikini malonumai šiandien, bet ir istoriniai įvykiai, bendra mūsų ateitis, kurią visi kartu kuriame. Todėl nuolatos mes su jaunaisiais konservatoriais ir mūsų draugais puoselėjame tradicines akcijas ir iniciatyvas: Sausio 13-tosios Neužmirštuolės, Kovo 11-tosios Trispalvės, eisenas, rudenį – Pilietiškumo mokyklos, Vasaros akademijos ir kitas. Kai kartais atrodo, kad niekas nepavyks, tereikia ryžto, tikėjimo – ir viskas pasiseks. Ir štai – bendro triūso ir darbo su bendraminčiais dėka turime jauną, energingą, puikiai savo darbą atliekantį Kaišiadorių rajono savivaldybės merą Vytenį Tomkų ir jo komandą.  
Iš kur semiesi įkvėpimo begalei darbų?
Semiuosi įkvėpimo iš giminaičių, kurie, siedami savo gyvenimą Lietuvoje, savo pavyzdžiu daug nuveikę: prof. dr. Kęstutis Navickas, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio inžinerijos fakulteto direktorius, dėstytojas. Tai ne tas Kęstutis Navickas, kuris yra ministras... Taip pat ilgametis Anykščių rajono savivaldybės meras, dabar vicemeras, Sigutis Obelevičius, pasaulinio turizmo objekto Lajų tako idėjos autorius, ilgaamžis partizanas Antanas Obelevičius -Tautginas. Stengiuosi imti šiuos savo giminaičius pavyzdžiu. Taip pat mane motyvuojančiai nuteikia asmenys, ilgainiui man tapę autoritetais: filosofijos mokslų daktaras Mantas Adomėnas, jau minėta a. a. istorijos mokytoja Danutė Nanartavičienė, mokytojas Česlovas Kriščiūnas, mokytoja Asta Tamulevičienė, mokytojas Rimvydas Dekas, sesuo Jurgita Jagminaitė FMA. Taip pat semiuosi iš-minties iš istorinių asmenybių, tokių kaip JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis, profesorius Vytautas Landsbergis, Popiežius Jonas Paulius II, palaimintasis Teofilius Matulionis. Iš šių ir dar daugelio nepaminėtų žmonių (atsiprašau tų žmonių, kurių nepaminėjau, jų tikrai yra daugiau) stengiuosi mokytis, perimti jų teigiamas savybes ir jomis grįsti savo paties gyvenimą. Tiesa, su laiku išmokau, kad norint visur būti, dalyvauti, skubant, reikia nepamiršti rūpintis šilta apranga ir poilsiu, pakankamai išsimiegoti, antraip ligos gali taip pakirsti sveikatą, „kad maža nepasirodys“, taigi sveikata man taip pat tapo labai svarbiu dalyku.
Girdėjau, kad rašai knygą...
Po truputėlį rašau biografinę knygą apie du brolius: kunigą ir dėstytoją. Šis mano darbas turėtų išvysti dienos šviesą 2019-taisiais metais. Užsibrėžiau tokį tikslą, kadangi manau, jog istorikas turėtų duoti ir savo profesijos vaisių. Bet apie tai – kitą kartą (šypsosi).
Ką veiksi, kai baigsi studijas?
Aukštai danguje jau suplanuota, kur aš ar kiekvienas šio mano trumpo interviu skaitytojas bus ateityje: ten, kur turi būti. Palaimintasis Teofilius Matulionis šioje vietoje nepakeičiama atrama: „Nejučiomis ne vienam veržiasi klausimas: Kas bus? Ką daryti? Nenusiminkime, nepraraskime pusiausvyros.“ Tačiau esu tikras –  artimiausioje ateityje išvien žingsniuosiu akademiniu-visuomeniniu keliu.
Ko palinkėtum sau ir savo bendraamžiams?
Manau, kiekvienas turėtume rasti laiko ne tik sau, bet ir kitiems, draugams, artimiesiems, nešykštėtume atiduoti dalį savęs valstybei, kurios dalelė esame. Todėl savo bendraamžiams ir jaunesniems šių raidžių skaitytojams linkiu nebijoti daryti klaidų, nes per sunkumus ir išbandymus mes paaugame vidumi, tobulėjame, mokomės jų nebedaryti. Ir ne tada, kai visko apsčiai turime ir nieko mums netrūksta, o tada, kai būna sunku, atminkime – Post Tenebras Lux (Po tamsos – šviesa)!

Nuotr. iš asmeninio fotoarchyvo