„...Į pasaulį nematytą sklęski vienas, bet kelią į namus surask...”
Tai itin prasmingos eilutės iš Nerijaus Kostikovo eilėraščio, parašyto jam dar besimokant Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje. Ir nors Nerijus tą laikotarpį, kuomet rašė eilėraščius ir vėliau juos pateikė poeto J. Aisčio literatūriniam konkursui, vadina paauglišku, tačiau negalima nepajusti jo kūrybai būdingos gilios minties, itin taiklaus ir meniško žodžio, pagaliau – talento.
Gal dėl savo išskirtinės įtaigos, poetiškumo jis tuomet ir tapo J. Aisčio poezijos konkurso laureatu.
Ar šis laimėjimas pakeitė jo gyvenimą? Ir taip, ir ne. Nerijus ir toliau rašė, bandė jėgas filologų konkursuose, daug skaitė, domėjosi lietuvių ir pasaulio literatūra. Tačiau kūryba, galima taip pasakyti, neišvedė jo iš proto: jis nė per plauką nenukrypo nuo kurso – domėjimosi gamta, biologija, tiksliaisiais mokslais. Šiemet jis baigė Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos BM (biomedicina, gamtos mokslai) dvyliktąją klasę, Nerijus įstojo mokytis į Vilniaus kolegiją studijuoti biomedicinos diagnostikos. Ir jau studentas, išsklendęs, kaip kažkada parašė savo eilėraštyje, į jam iki šiol nežinomą pasaulį. Ne vienas. Su juo studijuoti Vilniaus kolegijoje įstojo dar keli gimnazijos mokiniai.
Naujas ir iki šiol nežinomas gyvenimas vaikino netrikdo. Jis savarankiškas, sugebantis pats pasirūpinti savimi. Tėvelių – mamos dirbančios Kaišiadorių suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje, tėčio, dirbančiu Kaišiadorių kelių valdyboje, sesučių ir brolio, gyvenančių Tauckūnų kaime, Nerijui tikrai trūks, tačiau vargu ar ką įmanoma pakeisti: toks gyvenimas, kada vaikai, kaip tie paukščiai, atėjus laikui, išskleidžia sparnus ir palieka gimtąjį lizdą...
Nerijus nesureikšmina šio savo gyvenimo periodo. Jis, kaip pats prisipažino, „nesimėtė“ savo svajonėse, žinojo, jog bus studentas, išvyks iš namų, tad itin didelį dėmesį skyrė gimnazijoje biologijos, gamtos mokslams. Su dėkingumu prisimena šio dalyko mokytojus Stanislavą Berniką, Loretą Motiekaitienę, Donatą Stanionį.
Vaikinas neslepia, kad jam patiko anglų kalba. „Matyt, mūsų karta yra tokia, kad be šios kalbos neįmanoma išsiversti, – sako jis. – Mus ugdė ir filmai, ir muzika, ir knygos. Kaip ir geri savo dalyko žinovai – mokytojai Audronė Nastajienė, Dainora Melinskienė.“
Ar buvo laimingas gimnazijoje? Nerijus šypsosi ir priduria, jog yra labai dėkingas, kad gyvenimas gimnazijoje buvo visapusiškas. Ne tik mokslai, pamokos, bet ir galimybės ugdyti save, dalyvauti įdomioje popamokinėje veikloje, žodžiu, užsiimti širdžiai mielais ir patraukliais dalykais. Vienas iš jų – dalyvavimas kelionių klubo „Azimutai“ veikloje. „Džiaugiuosi, – sako Nerijus, – kad mokykla suteikė galimybę ne tik išvykti į užsienį (Švediją, Čekiją), bet ir susipažinti su Lietuva, pabuvoti įstabiuose saugomuose rezervatuose, apsilankyti natūraliuose, kur, atrodo, nebuvo įžengusi žmogaus koja, gamtos kampeliuose.“ Pabuvota Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Didelis dalykas, pasak Nerijaus, Lietuvos pažinimas. Žemaitija išsiskyrė savo tarme, gidė kalbėjo tarmiškai ir tai visus labai sudomino. Atrodo, ta pati lietuvių kalba, o kaip ji skiriasi nuo jų kasdieninės kalbos... Sužavėjo Dzūkijos gamta, kur vyrauja spygliuočiai ir ežerai. Tas oro skaidrumas, geri ir vaišingi žmonės, tradicinių patiekalų įvairovė – kas tuo metu galėjo būti nuostabiau? Už tai Nerijus dėkingas klubo „Azimutas“ vadovei, puikiai geografijos mokytojai Astai Tamulevičienei. „Tai mums davė tikrai daug, – prisipažįsta jis. – Tiek, kiek Lietuvą galėjom pažinti dalyvaudami išvykose, susitikimuose su žmonėmis, praplėtė mūsų akiratį.”
Su dideliu malonumu Nerijus prisimena savo dalyvavimą gimnazijos teatro studijos „Dėžė”, kuriai vadovavo mokytoja Eugenija Švelnikienė, veikloje. „Teatras – ne tik vaidyba, kiek darbas su savimi, – sako jis. – Laisvumas, oratorystė, saviraiška – tai suteikė didesnį pasitikėjimą, kas ypač svarbu uždaresnio būdo žmonėms, padėjo suvaldyti savo emocijas, asmeninius išgyveni-mus. Iš pradžių buvo nedrąsu, kai reikėdavo išstoti viešai kalbėti, bet kai tinkamai pasiruoši, tiki tuo, ką darai, viskas pavyksta.”
Pavyko Nerijui ir su kūryba. Eilėraščiai, kaip jis sako, kažkaip susidėliojo patys...Pabandė jėgas ir tapo laureatu. Paprasta? Ne. Aistiška dvasia jam artima. Juk ne veltui gyvena ramiame ir gražiame Tauckūnų kaime, kur ypatingi įvairiais metų laikais, saulėtekiai, alpios vidurdienio akimirkos ir paslaptinga tamsa viską uždengiančios naktys. Visa tai, pačiam nejaučiant, neprasprūdo pro akis, nusėdo ne tik atmintyje, bet ir širdyje... Kaip, beje, ir pirmieji susižavėjimai, pirmasis nerimas, įstabūs draugystės ir ilgesio saitai..
Nerijus neskirsto savo draugų į geriausius ir ne tokius artimus. Jis prisipažįsta, jog tai, kuo gyveno, kas buvo įprasta rutina – kasdieninis važiavimas iš Tauckūnų į gimnaziją, užsiėmimai, popamokinė veikla – nugulė širdy, bet nenutolo.
O tai, kas laukia peržengus kolegijos slenkstį, ne tik jaudina, bet ir nepaprastai įdomu.
Taigi jis jau studentas. Ir tuo, ko gero, viskas pasakyta. Kaip seksis studijos, kokios emocijos įsilies į jo širdį – parodys ateitis. Linkime jam sėkmės.
Nerijaus Kostikovo eilėraščiai
ji buvo tikra virtuozė
jautriai
grodama mano nervais.
* * *
Nors ir išėjo, vienišus paliko
Neliks užmirštas atminimas širdyje
Po tuo pačiu dangum žvaigždes stebėsim
Tu žvelgsi iš viršaus, aš žvelgsiu į tave.
Dailininko perspektyva
Akvarele nudažyta padangė,
Teptukais nusmaigstyti laukai.
Guašu nutapytas pasaulis,
Teka upėmis aliejiniai dažai.
Pasaulį laikantis molbertas,
Drobėj keičiasi spalvų gama.
Trintuko nuotrupos, pieštukų drožlės,
Kreidelėm nuspalvota šypsosi dama.
Drožtuku nusmailintos kalnų viršūnės,
Padangėje paletės – akivarai
Ir taip kasdien savaime naują
Paveikslą atminimuos nutapai.
Ir jis, ir ji į dangų žvelgė,
Regėjo karpomą žydrynę
Kregždžių rėžiančiais sparnais.
Regėjo vyturius užkimusius,
Nebeskrendančius jau taip aukštai.
Skrisk neskridęs, are, lakūnėli,
Skrisk tolyn, tik ne į dausas.
Į pasaulį nematytą sklęski vienas,
Bet kelią į namus surask.
* * *
Sutemos užklojo
Žemės žilą galvą.
Vėjas suriaumojo
Negirdėtą kalbą.
Jazminai pasklido
Po laukus plačiuosius
Šilo glūdumoj aš
Kaip namuos jaučiuosi.
* * *
jeigu kaskart
man pagalvojus apie tave
danguje įsipliekstų
nauja žvaigždė,
nakčiai nebeliktų vietos.
Aš noriu išgirsti tavo plakančią širdį,
Nesvarbu, kad kiti to negirdi.
Tu pamišėlė, aš išėjęs iš proto,
Žengsim į ateitį taku išgalvotu.
Tavo širdies plakimas ritmas
pagal kurį negalėjau liautisšokęs
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio N. Kostikovo albumo
Tai itin prasmingos eilutės iš Nerijaus Kostikovo eilėraščio, parašyto jam dar besimokant Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje. Ir nors Nerijus tą laikotarpį, kuomet rašė eilėraščius ir vėliau juos pateikė poeto J. Aisčio literatūriniam konkursui, vadina paauglišku, tačiau negalima nepajusti jo kūrybai būdingos gilios minties, itin taiklaus ir meniško žodžio, pagaliau – talento.
Nerijus Kostikovas
Ar šis laimėjimas pakeitė jo gyvenimą? Ir taip, ir ne. Nerijus ir toliau rašė, bandė jėgas filologų konkursuose, daug skaitė, domėjosi lietuvių ir pasaulio literatūra. Tačiau kūryba, galima taip pasakyti, neišvedė jo iš proto: jis nė per plauką nenukrypo nuo kurso – domėjimosi gamta, biologija, tiksliaisiais mokslais. Šiemet jis baigė Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos BM (biomedicina, gamtos mokslai) dvyliktąją klasę, Nerijus įstojo mokytis į Vilniaus kolegiją studijuoti biomedicinos diagnostikos. Ir jau studentas, išsklendęs, kaip kažkada parašė savo eilėraštyje, į jam iki šiol nežinomą pasaulį. Ne vienas. Su juo studijuoti Vilniaus kolegijoje įstojo dar keli gimnazijos mokiniai.
Naujas ir iki šiol nežinomas gyvenimas vaikino netrikdo. Jis savarankiškas, sugebantis pats pasirūpinti savimi. Tėvelių – mamos dirbančios Kaišiadorių suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje, tėčio, dirbančiu Kaišiadorių kelių valdyboje, sesučių ir brolio, gyvenančių Tauckūnų kaime, Nerijui tikrai trūks, tačiau vargu ar ką įmanoma pakeisti: toks gyvenimas, kada vaikai, kaip tie paukščiai, atėjus laikui, išskleidžia sparnus ir palieka gimtąjį lizdą...
Nerijus vienoje iš išvykų su klasės draugais Švedijoje
Vaikinas neslepia, kad jam patiko anglų kalba. „Matyt, mūsų karta yra tokia, kad be šios kalbos neįmanoma išsiversti, – sako jis. – Mus ugdė ir filmai, ir muzika, ir knygos. Kaip ir geri savo dalyko žinovai – mokytojai Audronė Nastajienė, Dainora Melinskienė.“
Ar buvo laimingas gimnazijoje? Nerijus šypsosi ir priduria, jog yra labai dėkingas, kad gyvenimas gimnazijoje buvo visapusiškas. Ne tik mokslai, pamokos, bet ir galimybės ugdyti save, dalyvauti įdomioje popamokinėje veikloje, žodžiu, užsiimti širdžiai mielais ir patraukliais dalykais. Vienas iš jų – dalyvavimas kelionių klubo „Azimutai“ veikloje. „Džiaugiuosi, – sako Nerijus, – kad mokykla suteikė galimybę ne tik išvykti į užsienį (Švediją, Čekiją), bet ir susipažinti su Lietuva, pabuvoti įstabiuose saugomuose rezervatuose, apsilankyti natūraliuose, kur, atrodo, nebuvo įžengusi žmogaus koja, gamtos kampeliuose.“ Pabuvota Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Didelis dalykas, pasak Nerijaus, Lietuvos pažinimas. Žemaitija išsiskyrė savo tarme, gidė kalbėjo tarmiškai ir tai visus labai sudomino. Atrodo, ta pati lietuvių kalba, o kaip ji skiriasi nuo jų kasdieninės kalbos... Sužavėjo Dzūkijos gamta, kur vyrauja spygliuočiai ir ežerai. Tas oro skaidrumas, geri ir vaišingi žmonės, tradicinių patiekalų įvairovė – kas tuo metu galėjo būti nuostabiau? Už tai Nerijus dėkingas klubo „Azimutas“ vadovei, puikiai geografijos mokytojai Astai Tamulevičienei. „Tai mums davė tikrai daug, – prisipažįsta jis. – Tiek, kiek Lietuvą galėjom pažinti dalyvaudami išvykose, susitikimuose su žmonėmis, praplėtė mūsų akiratį.”
Su dideliu malonumu Nerijus prisimena savo dalyvavimą gimnazijos teatro studijos „Dėžė”, kuriai vadovavo mokytoja Eugenija Švelnikienė, veikloje. „Teatras – ne tik vaidyba, kiek darbas su savimi, – sako jis. – Laisvumas, oratorystė, saviraiška – tai suteikė didesnį pasitikėjimą, kas ypač svarbu uždaresnio būdo žmonėms, padėjo suvaldyti savo emocijas, asmeninius išgyveni-mus. Iš pradžių buvo nedrąsu, kai reikėdavo išstoti viešai kalbėti, bet kai tinkamai pasiruoši, tiki tuo, ką darai, viskas pavyksta.”
Įsimintina akimirka su teatro studijos ,,Dėžė” jaunaisiais gimnazijos aktoriais Druskininkuose. Pirmoje eilėje iš dešinės– teatro studijos ,,Dėžė” vadovė Eugenija Švelnikienė
Nerijus neskirsto savo draugų į geriausius ir ne tokius artimus. Jis prisipažįsta, jog tai, kuo gyveno, kas buvo įprasta rutina – kasdieninis važiavimas iš Tauckūnų į gimnaziją, užsiėmimai, popamokinė veikla – nugulė širdy, bet nenutolo.
O tai, kas laukia peržengus kolegijos slenkstį, ne tik jaudina, bet ir nepaprastai įdomu.
Taigi jis jau studentas. Ir tuo, ko gero, viskas pasakyta. Kaip seksis studijos, kokios emocijos įsilies į jo širdį – parodys ateitis. Linkime jam sėkmės.
Nerijaus Kostikovo eilėraščiai
ji buvo tikra virtuozė
jautriai
grodama mano nervais.
* * *
Nors ir išėjo, vienišus paliko
Neliks užmirštas atminimas širdyje
Po tuo pačiu dangum žvaigždes stebėsim
Tu žvelgsi iš viršaus, aš žvelgsiu į tave.
Dailininko perspektyva
Akvarele nudažyta padangė,
Teptukais nusmaigstyti laukai.
Guašu nutapytas pasaulis,
Teka upėmis aliejiniai dažai.
Pasaulį laikantis molbertas,
Drobėj keičiasi spalvų gama.
Trintuko nuotrupos, pieštukų drožlės,
Kreidelėm nuspalvota šypsosi dama.
Drožtuku nusmailintos kalnų viršūnės,
Padangėje paletės – akivarai
Ir taip kasdien savaime naują
Paveikslą atminimuos nutapai.
Ir jis, ir ji į dangų žvelgė,
Regėjo karpomą žydrynę
Kregždžių rėžiančiais sparnais.
Regėjo vyturius užkimusius,
Nebeskrendančius jau taip aukštai.
Skrisk neskridęs, are, lakūnėli,
Skrisk tolyn, tik ne į dausas.
Į pasaulį nematytą sklęski vienas,
Bet kelią į namus surask.
* * *
Sutemos užklojo
Žemės žilą galvą.
Vėjas suriaumojo
Negirdėtą kalbą.
Jazminai pasklido
Po laukus plačiuosius
Šilo glūdumoj aš
Kaip namuos jaučiuosi.
* * *
jeigu kaskart
man pagalvojus apie tave
danguje įsipliekstų
nauja žvaigždė,
nakčiai nebeliktų vietos.
Aš noriu išgirsti tavo plakančią širdį,
Nesvarbu, kad kiti to negirdi.
Tu pamišėlė, aš išėjęs iš proto,
Žengsim į ateitį taku išgalvotu.
Tavo širdies plakimas ritmas
pagal kurį negalėjau liautisšokęs
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio N. Kostikovo albumo