Pasaulis pagal Joną
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2016 rugpjūčio 03, trečiadienis
Jonas Katkevičius
Stebėtinas kaišiadoriškio Jono Katkevičiaus talento įvairiapusiškumas: nuo lyriškų, subtilių, iš širdies išplaukusių ir jaudinančių savo atvirumu eilėraščių, jautrių pasakojimų apie meno žmones, jų kūrybą bei talentą, iki šmaikščių ir taiklių, švelniai pašiepiančių tikrovės realijas, humoreskų.
Ir visa tai paremta asmeniniais išgyvenimais, nebijant apnuoginti savo sielos, atsiverti.
O kur dar įsimintinos jo humoreskų, eilėraščių bei publicistikos knygos, parašytos tik jam vienam būdingu stiliumi, gyva ir sodria liaudiška kalba, stebinančios  taikliais pastebėjimais ir skaudžia autoironija?!
Jonas Katkevičius mėgsta maudynes ne tik vasarą, bet ir žiemą
Bet tai dar – ne viskas. Jonas ėmėsi ir teptuko. Kartu su kitais mokėsi piešimo, tapybos pagrindų Kaišiadorių kultūros ir meno centro Dailės būrelyje. Gimė spalvingi paveikslai, nustebinę ir pradžiuginę meno mylėtojus. Dirbo jis su užsidegimu ir net surengė savo spalvingų tapybos darbų parodą.
Tikras savo gimtojo krašto patriotas, atviras, linksmas, bet kartu jautrus ir geras žmogus. Be pykčio, pagiežos ir klastos.  Žinau, perskaitęs šias eilutes, Jonas pasakys: „Nesu aš aniuolas… – ir, mostelėjęs ranka, nusišypsos.
Toks besišypsantis jis praveria mūsų redakcijos duris, tokį jį, prisimenu, sutikau vieną šaltą žiemos dieną, grįžtantį su žmona Irena iš maudynių Kaišiadorių tvenkinyje, vadinamame Gudžiaus jūra… 
Modernus Joninių vainikas ant varduvininko galvos...
„Nejaugi nešalta tokiu metų laiku nusirengti ir maudytis?– nusistebėjau.  „O ką, argi būtų šilčiau, jeigu maudytumėmės su drabužiais?” – pašmaikštavo Jonas.
Tai taip. Šiame satyros ir humoro puslapyje „Pasaulis pagal Joną” skaitytojams pateikiame mūsų krašto šviesuolio ir kūrybingo žmogaus Jono Katkevičiaus šmaikščius pastebėjimus, naujus aštraus humoro blyksnius...

Mintys apie politiką, sveikatą ir moteris

Kas gali paneigti, jog šis mūsų nuodėmingas pasaulis sukasi ne galingojo dievo Eroso glėbyje? Kodėl to klausiu? Ogi todėl, kad vyrauja nuomonė, jog žmonės subeždžionėjo. Paimkime, pavyzdžiui,  politiką. Visa dabartinės Lietuvos politika laikosi ant ... strypo. Na, jūs, tikiuosi, suprantate, kas tai per strypas ir ką turiu galvoje?  Dauguma mūsų politikų tuos strypus gal net iš dyko buvimo stipriai yra paleidę į darbą. Nei solidus amžius, nei pašlijusi sveikata, tokiems,  atsiprašant, kuiliams, dirbti savo juodų darbų  netrukdo. Nes visa, mano nuomone, dabartinė politika su tuo strypu taip sudirbta, kad mums jau ir trauktis nebėra kur. O jeigu kas ir mąsto, kad reikėtų politiką ne su tuo strypu daryti, tai tokių žmonių, aišku, mažuma. Todėl pas mus taip ir viskas sudirbta, tiksliau, išdirbta, jog žodžių trūksta.
Dabar apie sveikatą. Jūs tik pagalvokite,  iki šio momento niekaip nepajėgiame uždrausti abortų.  Padėtis  klaiki: dėl vyrų malonumų kaip visada  reikia kentėti moterims.  Aš siūlyčiau labai radikalias priemonės: nori vyrai turėti kokių nors santykių su moterimis,  tegul leidžiasi, kad jiems būtų nusiurbiama sperma. Aišku, išimtį reikėtų padaryti tiems, kurie išties stengiasi padidinti mūsų tautos genofondą. Tegul atneša pažymėjimus, jog yra sveiki, be žalingų įpročių ir pakankamai protingi. Visiems kitiems, mano nuomone, būtina  nusiurbti spermą  neklausiant sutikimo. 
Ir iš viso, mane be galo siutina kai kurių moterų tiesiog vergiškas pataikavimas vyrų norams.  Pažiūrėkite, gerbiamosios, ką jūs su savimi išdarinėjate, norėdamos patikti tiems kuiliams?! Kokias kančias kaip beždžionės kenčiate! Ar jau taip būtina vaikščioti apsinuoginus ir,  nebojant šalčių bei  negandų, demonstruoti viską, kuo Viešpats per savo begalinę malonę apdovanojo jus, jo  kuklias tarnaites?!
Atkreipkite dėmesį, ar vyrai, norėdami moterims įtikti,  darko savo išvaizdą: vaikšto neapsirengę, dažosi, skutasi pažastis ir panašiai? Be abejo, yra išimčių,  tačiau didžioji dauguma vyrų, kaip nekeista, elgiasi protingiau, negu būtų galima iš jų tikėtis.  Antra vertus, kad pasaulis gyvulėja ir kvailėja – tai  faktas. Net ir tie, atrodytų, nekalti Lotynų  Amerikos serialai  –  tarsi  grynas siaubas  ir pornografija. Nė kiek nenustebčiau, jeigu po kelerių  metų visiems TV kanalams reikės kasdien rodyti laidas „24 valandos”, kur mūsų taip auklėjami vaikai ne tik  ieškos  savo tėvelių, norėdami jiems padėkoti, kad pagimdė, bet ir dar kažkiek pinigų išmelžti...
Tai tiek. Išdėsčiau savo teisingą dorovinį  požiūrį į pagrindinius mūsų visuomenės gyvenimo reiškinius, o dabar žiūrėsiu eilinę politikų (aišku, vyrų ir, aišku, neteisingą) diskusijų laidą. Po to  pareikšiu savo radikaliai svarią nuomonę. O jei žmonės, o ypač moterys, būtų gudresni ir klausytų mano patarimų, nepalyginamai gyventume geriau.

Apie rinkimus
 
Sako, rinkiminė kampanija jau įgauna pagreitį. Jau įsibėgėjo. Toli dar finišas, o jie jau ėmė ir įsibėgėjo. Kažin, kaip atbėgs? Manau, pabaigoje vaizdelis bus visai nekoks. Bus baisiau kaip kokios ralio lenktynės Paryžius – Dakaras. Ten tik sausos dulkės, o čia ir pamazgų, ir srutų, ir dar nežinia ko ant galvos užpils... Sunku bus tiems ponams lenktyniauti. Nepavydžiu. Taip tik šunys gali, kai dešra pririšta po nosimi...
O politinės partijos, prisiuosčiusios Europos pinigų kvapo, lyg narkomanai exstazi  šoka klaikiausią kankaną. Net labiausiai pagyvenę brisiai, pašokę į orą išraito tokius piruetus, kad galima pamanyti, jog jie paukščiai. Ne keturkojai, ne dvikojai – jie skraidyti mokosi. Skraidys skraidys, o mes dar visus metus tuo reginiu galėsime džiaugtis.
Dauguma žmonių – abejingi. Pasakyčiau, Lietuvoje dabar yra tik kelios grupės žmonių. Yra minėti skraidūnai ir  abejingieji.  Dar yra veiklių ir padorių, bet jie nesiskaito, jų labai mažai. Daugiausia abejingųjų. Jie stebi. Laukia pensijų, pa-šalpų, algų. Gauna – kaimuose baliai.
Tada jie pagyvėja, bet gana greitai, kai pinigėliai baigiasi,  pasidaro ir vėl abejingi. Jiems keista: ko anie, besibraunantys į valdžios viršūnes, taip šokinėja, ko seilėmis taškosi?.. Atrodo, sotūs. Atrodo, tokie pat  mirtingi, bet, va, ką išdarinėja!  Su saule  negyvens, su dviem šaukštais nevalgys...
Abejingiesiems jau pasidarė nuobodu į juos žiūrėti. Be to, su rinkėjų papirkinėjimais visokių keblumų atsirado. Anksčiau tai nors alaus atsigerdavai, ar kokį tušinuką nemokamai gaudavai... O dabar – jokio įdomumo už kurį nors balsą atiduoti...
Viena gerai – tie abejingieji, aišku, yra visiškas nulis, tačiau blogai:  nuo jų priklauso, kas  bus pagrindinis kasininkas... Oi, priklauso. Tai gal nusipurtykime abejingumo skraistes! A?

Sunki  ranka

Neduok, Dieve, pakliūti jums po sunkia ranka... Ne, ne  apie tą ranką, kuri gali užvožti tamsioje tarpuvartėje, aš kalbu, o apie tą, kuri įpila į taurelę... Kartais taip būna: sėdi kompanijoje, vaišiniesi, o, žiūrėk, rytdieną sergi net mėlynuodamas. Jeigu jums neteko sutikti žmonių, kurie turi sunkią ranką, tai aš tyliu. Jums pasisekė.
Anądien einu, matau, žmogus taip keistai, viena koja pasispirdamas, šliaužia. Stumiasi per tą aikštelę, kur mūsų šunys rytais bėginėja. Taigi tas žmogelis visai užpakalio nepakelia, bet iriasi į priekį. Aš jį pradėjau stebėti. Supratau, jog jis, ko gero, dažnai po sunkia ranka papuola... Lipu kartą laiptais. Gerai, kad pastebėjau lašantį skystį iš viršaus, pasitraukiau į šoną. Supratau, vėl kaimynui sunkumai: nepataiko rakto į duris, o pūslė nelaukia. Priėjęs padėjau. Durys net neuždarytos buvo. Koridoriuje dar trys vartėsi  apsvaigę, matyt, po sunkia ranka pakliuvę...Tai, kaip supratau, vienas iš jų – šlapuoklis – prisižemino...
Juokas juokais, bet sunkios rankos poveikį teko ne vienam išmėginti. Vienam elektrikui draugai padėjo išgerti jo sausą vyną, kai jis jau smigęs buvo: paskui prileido nenaudėliai į butelį panašios spalvos urinoterapijai tinkančio skysčio...
Ką  pirmiausiai darė tas vaikinas iš ryto prabudęs traiškanotom akim?  Stvėrė savo butelį ir tol jį čiulpė, kol jame nieko nebeliko. Vėliau taip ir nepavyko niekam įrodyti, kad tai buvo ne „Rtkaciteli“.
Net ir patyrusiems bei padoriems visko nutinka. Įspėju, visuomet reikia stebėti, kad žmogus su sunkia ranka į kompaniją nepatektų. Kitaip bus nuotykių, apie kuriuos dabar ir papasakosiu.
Sumanėme kartą pažvejoti. Be moterų kultūringai pailsėti. Vien vyrų kompanija. Jūs mane suprantate, kartais poilsį moterys gadina. Pasiruošėme mes rimtai – visko pasiėmėme po trilitrinį stiklainį: trilitrinį marinuotų šašlykų, trilitrinį supjaustytų pomidorų su padažu ir svogūnais, trilitrinį virtų ryžių, na, ir iš kiemo išvietės prigraibėme smulkių baltų kirmėlaičių – masalo žuvims – visą trilitrinį. Be to, kiekvienas pasiėmėme po du litrus atsigaivinimui ir šio to stipresnio... Žodžiu, visko, kaip priklauso. Vėliau išsiaiškinome, jog proporcijos buvo neteisingos. Bet apie tai  iš pradžių.
Nuotaiką pradėjome kelti jau važiuodami. Tarp mūsų buvo toks medžioklės ir žvejybos geriausias specialistas, labai  patyręs, Sibire gimęs Stepas. Viena bėda,  jo galva buvo traumuota. Kai išgeria, nebesusigaudo nei laike, nei erdvėje. O galvą jam sutrenkė Sibire, kai žvejojo ant Jenisiejaus ledo. Užkibo, kaip jis mums pasakojo,  jiems su Miša, vietiniu aborigenu, toks laimikis, kurio galva nelindo per eketę. Žinoma, azartas, žinoma,  prieš tai padauginta apšilimui...
–  Didink skylę! – Miša rėkia Stepui. – Su peikena, su peikena, aplink galva apkapok!!!
O mūsų Stepui  iš  to azarto rankos dreba, žuvies galva eketėje dvigubinasi. Suprasti juos galima,  kaip žvejosi Sibire nepasišildęs? Pas mus čia, Lietuvoje, beveik neįmanoma, o ten, žinia, juk Sibiras. Žodžiu, trenkė  Stepas su peikena ne per ledą, o tiesiai tai žuviai per galvą. Ir nunėrė ji į šaltas Jenisiejaus bangas su visu kabliuku. Vietinis Miša buvo labai emocionalus. Įniršęs, kad prarado tokį laimikį,  taip trinktelėjo mūsų Stepui su ta pačia peikena per galvą, kad greitai pasibaigė lietuvio draugystė su besivystančiais Sibiro tautelių atstovais. Visgi sunki ta Mišos ranka buvo! Oi, sunki! Nereikėjo leisti jam degtinės pilstyti. Stepui nieko, chirurgas išsėmė pusę samčio smegenų. Gyvena jis šiandien lyg  jam jų ir nereikėtų. Tik kai išgeria, vėl Sibiru kliedėti ima...
Taigi atvykome mes prie ežero jau linksmi. Pirmiausia, aišku, išsiėmėme butelius, po to šašlykinę, maistą, meškeres. Žinoma, kol degė malkos, kol atsirado žarijų (be darbo juk nesėdėsi) stikliukas pradėjo vaikščioti iš rankų į rankas... Niekas  ir nepastebėjo, kai Stepas į krūmus pasišalino. Staiga, baisiausias riksmas ir triukšmas: atlekia visas apsidraskęs ir kraujuojantis nuleistomis kelnėmis. Pasirodo, jis nesidairydamas pritūpė atlikti gamtinių reikalų ir pataikė nutūpti prie pat karvės snukio. Ta ir bakstelėjo jam ragais. Mūsų Stepui pasivaideno, kad jį užpuolė meška. Todėl jis ir atlėkė rėkdamas: „Meška! Meška!“ Kilo sąmyšis, galutinai viską sujaukęs. Kol išsiaiškinome, nusiraminome, išgėrėme – visai sutemo. Šašlykus jau valgėme be-veik tamsoje. Skanūs buvo, kažkaip ypatingai aštrūs, geresni negu kaukaziečiai gamina. Moka lietuvis, kai nori. Prigulėme pailsėti. Paryčiais vėl pažadino niekad nenurimstantis Stepas.
– Kur masalas, kur mano kirmėlaitės?! – šaukė net apsiputojęs.
– Turėjo būti, – pro miegus girdžiu kažkurį sakant. – Paieškok prie meškerių.
– Jau ieškojau, – pyko Stepas. – Yra tik vienas trilitrinis stiklainis su virtais ryžiais ir dar vienas tuščias, dvokiantis. Kur, klausiu,  mūsų kirmėlaitės?
Neprisimenu, kaip aš supratau, kas atsitiko, nes po to ilgai vėmiau. Štai iš kur, pagalvojau,  tas ypatingas, pikantiškasis mūsų naktinių šašlykų skonis... Vietoj ryžių – masalą  sulapnojom. Vėmimas  buvo chorinis. Čia jau ne Sibirą, o džiungles galėjo priminti, kai dramblių kaimenė trimituodama eina vandens gerti. Tik Stepas ilgai dar nesuprato, koks reikalas. Taip jam buvo gaila masalo, kad net ir nevėmė.
Tai štai ką aš jums pasakysiu: daugiau su ta kompanija nebendrauju.  Net ir šiandien neaišku, kuris iš jų tokią sunkią ranką turėjo...

Nuotraukos iš asmeninio Jono Katkevičiaus albumo


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 7750

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 spalio 21, penktadienis )