Nepaprastai, jautri, šviesi ir inteligentiška, užjaučianti Elektrėnų ligoninės direktorė Laimutė Matkevičienė, prigimtimi tikra medikė, ilgus metus dirbo Kaišiadorių rajono gydymo įstaigose, vėliau – nuo 1997-ųjų rugsėjo iki 2001-ųjų spalio – rajono savivaldybės gydytoja. Ji paliko gilius pėdsakus
Su sūnum Dalium, dirbančiu burnos chirurgu Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikoje bei Vilniaus universito Medicinos fakultete
Išėjusi vadovauti Elektrėnų ligoninei, L. Matkevičienė Kaišiadorių rajono nepaliko. Ji gyvena Žasliuose, yra aktyvi miestelio bendruomenės narė. Taigi – mūsiškė.Kilimo iš Žaslių seniūnijos – augo vaizdingame Rusių kaime Onos ir Felikso Tatarūnų šeimoje. Tą laiką prisimena kaip gražiausius vaikystės metus. Tačiau iš Rusių kaimo Tatarūnų šeimą iškėlė melioracija. Apsigyveno Žasliuose. Mergaitė buvo pavyzdinga mokinė, pirmūnė, olimpiadų ir konkursų nugalėtoja. Visada norėjo tapti gydytoja ir ja tapo: tuometiniame Kauno medicinos universitete baigė Gydomosios medicinos fakultetą ir įgijo vidaus ligų gydytojos kvalifikaciją, vėliau, jau 2002 – 2004 metais taip pat Kauno medicinos universitete įgijo sveikatos vadybos magistro kvalifikaciją. Beje, labai gerai įvertintas L. Matkevičienės magistro darbas „Rinkodaros principų raiškos ypatumai ligoninėje“.
Pirmoji Savivaldybės gydytoja
Gydytojos praktiką Laimutė Matkevičienė pradėjo Žaslių ambulatorijoje vaikų ligų gydytoja, vėliau – bendrosios praktikos gydytoja, dirbo budinčia gydytoja Kaišiadorių ligoninėje.
Laimutė Matkevičienė buvo pirmoji, kuri ėjo naujas tuo metu Kaišiadorių rajono savivaldybės gydytojos pareigas. Būtent Laimutei teko praminti takus naujai veiklai. Ji turėjo tvarkyti ir įgyvendinti savivaldybėje Valstybės sveikatos politiką. Tuomet Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta nuo 1997 m. iki 2005-ųjų decentralizuoti sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, įstaigų valdymą ir sudaryti sąlygas privačių sveikatos priežiūros įstaigų plėtrai.
Elektrėnų ligoninės kolektyvas prie Lietuvos tūkstantmečio akmens šalia ligoninės
Mūsų šaliai sveikatos reforma buvo ypač būtina, nes tai vertė daryti politiniai pokyčiai, susiję su buvusios Sovietų Sąjungos suirimu. Taigi Lietuvoje buvo numatyta decentralizuoti asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir stiprinti bendrosios praktikos (šeimos gydytojo) instituciją, tam pa-naudojant Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas. Taip 1997 m. spalio 1 d. buvo decentralizuota Kaišiadorių rajono centrinė ligoninė su veikiančiomis ambulatorijomis ir felčeriniais medicinos punktais.
Atsirado nauji medicinos centrai
L. Matkevičienė prisimena: susidarė nauji dariniai: VšĮ Kaišiadorių ligoninė (vyr. gydytojas J. Matulevičius), Kaišiadorių PSPC (direktorius A. Danila, po to – B. Geicenas), Kaišiadorių psichikos sveikatos centras (direktorius A. Petrauskas, vėliau – V. Vyčinas), Rumšiškių PSPC (direktorė M. Zabarauskienė, nuo 1999 m. – R. Lieponienė, Kruonio PSPC (direktorė E. Juščienė, nuo 1999 m. – R. Rakauskienė), Žaslių PSPC (direktorė N. Banevičienė), Žiežmarių PSPC (direktorė A. Šumskienė).
Gydytoja Laimutė Matkevičienė
L. Matkevičienė pasakoja, kad tuometinis Sveikatos apsaugos ministras prof. J. Galdikas kelis kartus per mėnesį kviesdavo rajonų savivaldybių gydytojus, medicinos įstaigų vadovus į pasitarimus Sveikatos apsaugos ministerijoje, pateikdavo naujausią informaciją asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, finansavimo klausimais, nuosekliai aiškino Lietuvos sveikatos reformos tikslus bei uždavinius, supažindindavo su naujais įstatymais, nutarimais sveikatos klausimais.
Laikotarpis buvo darbingas
Anot L. Matkevičienės, tai buvęs labai darbingas laikotarpis. Ji prisimena, kad tuo metu rajono meras K. Jakelis, vicemerė V. Dranginienė palankiai vertino šalies sveikatos reformą, todėl jos pertvarka mūsų rajone vyko be itin didelių komplikacijų. „Nuo to laiko praėjo du dešimtmečiai ir noriu padėkoti tuometiniams merams K. Jakeliui, D. Mikučauskui, šviesios atminties J. Matulevičiui, P. Zaveckui, vicemerei V. Dranginienei, administracijos direktoriui R. Baubai už jų supratingumą ir ryžtą, palankius sprendimus, palaikymą vykdant asmens sveikatos priežiūros įstaigų pertvarką rajone.
Laimutė Matkevičienė prisipažįsta, kad tas laikas, kai ji ėjo Savivaldybės gydytojos pareigas bei darbas buvęs įdomus, naujas ir prasmingas.
Laimutė Matkevičienė – Elektrėnų ligoninės direktorė
Pagarbiai prisimena medicinos darbuotojus
Pagarbiai L. Matkevičienė prisimena kompetentingas felčeres: M. Juodienę, D. Rikterienę, J. Drungilienę, D. Medonienę, J. Persinevičienę, B. Romanovienę, J. Piliponienę, A. Petrauskienę, H. Šimanskienę, N. Beganskienę, J. Žigutienę ir kitas.
Rengiant ir vykdant Sveikatinimo programas, ypač populiarios buvo Sveiko maisto savaitės „Sveika šeima, sveika visuomenė“, „Diena be rūkymo“, „Rudens gėrybių kraitė“, įsimintinos jai buvo išvykos į mokyklas, darželius, seniūnijas kartu su Kauno visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių filialo darbuotojais, vyr. gydytoja K. Baniūniene.
Savivaldybės gydytojos pareigos L. Matkevičienę įpareigojo nuolat domėtis sveikatos politika ir operatyviai spręsti iškilusius klausimus, susipažinti su naujais įstatymais, įsakymais ar nutarimais, kuriuos reikėjo suskubti perskaityti per naktį, todėl nenuostabu, kad gydytoja paryčiais užmigdavo su „Valstybės žiniomis“ rankose.
L. Matkevičienė savivaldybės gydytojos pareigas ėjo sumaniai, kūrybingai, todėl buvo pakviesta į Kauno apskrities gydytojo komandą dėl Pasaulio banko lėšomis finansuojamų investicinių sveikatos projektų. Tai buvo taip pat svari patirtis.
„Džiaugiuosi įvairiapusiška patirtimi, kurią įgijau, eidama Kaišiadorių rajono savivaldybės gydytojos pareigas, nes visa tai suteikė man drąsos ir pasitikėjimo dalyvauti konkurse VšĮ Elektrėnų ligoninės direktorės pareigoms užimti“, – sako L. Matkevičienė. Elektrėnų ligoninei ji vadovauja nuo 2001-ųjų spalio.
Turtinga patirtis
Mes galime didžiuotis mūsų šauniąja kraštiete žasliške Laimute Matkevičiene: 2005 metais Elektrėnų savivaldybė ją apdovanojo nominacija „Metų medikas“, 2007 metais L. Matkevičienė apdovanota Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų nominacija „Metų strategė“, 2015 metais gavo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėką „Už ilgametį sąžiningą darbą dalyvaujant įvairiuose modernizacijos projektuose”, 2008 – 2011 m. – projekto „Ambulatorinių, palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų plėtra bei stacionarinių paslaugų optimizavimas VšĮ Elektrėnų ligoninėje vadovė, 2012 – 2015 m. projekto „E. sveikatos paslaugų plėtra Vilniaus regiono asmens sveikatos priežiūros įstaigose vadovė, 2002–2005 projekto „Rytų ir pietryčių
Paminklas gimtojo Rusių kaimo jubiliejui atminti
Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos institute išklausė bendrą darbo medicinos kursą „Profilaktinis sveikatos tikrinimas“, Kauno medicinos universiteto Radiologijos klinikoje baigė kursus „Pilvo ertmės organų echoskopija“. 2015 metais pagal Gydytojų vadovų sąjungos rekomendacijas dalyvavo Vokietijos Žemutinės Saksonijos Vadybos akademijos mokymų cikle „Sveikatos sektoriaus efektyvumo didinimas. Vokietijos patirtis“.
Gydytoja Laimutė Matkevičienė gyvenime pasiekė tikras profesionalumo aukštumas – 2015 metais jai suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas. Ji apdovanota nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu.
Kūrybinis impulsas – solidi knyga apie kolegas medikus
Visą įgytą patirtį gydytoja taiko savo vadovaujamoje Elektrėnų ligoninėje.
2015 metais paminėtas Elektrėnų ligoninės veiklos penkiasdešimtmetis.
Jos direktorė Laimutė Matkevičienė ta proga parašė ir išleido įdomią, dalykišką ir jautrią knygą „Elektrėnų ligoninės 50 veiklos metų“ apie ligoninę, apie joje dirbusius ir dabar dirbančius medikus, įvairiapusišką ligoninės veiklą.
Laimutė Matkevičienė parašė knygą, skirtą Elektrėnų ligoninės 50-mečio paminėjimui
Mintį kolektyvui, darbuotojams, draugams, miestui ir šeimai sukurti šią knygą, kaip sako L. Matkevičienė, jai pasiūlė jos darbas. Dirbant su ligoninės kolektyvu įpusėtas antras dešimtmetis. „Iš pat pradžių žinojau, kad šis leidinys siejamas tik su Elektrėnų ligoninės 50 veiklos metų, – pasakoja ji. – Reikėjo ir pačiai garsiai ištarti, ir kiekvieną įtikinti, kad būtų atviri pasakodami savo prisiminimus apie įvairias sudėtingas, o kartais ir juokingas situacijas, tuo metu išgyventas emocijas, kad nesikuklintų kalbėdami apie savo nuopelnus, pareigas, siekius.“
Todėl didesnę knygos dalį sudaro archyvinė medžiaga, o kita informacija „ėjo iš lūpų į lūpas“.
Per septynis mėnesius buvo atliktas tikras Sizifo darbas, vertęs ne kartą stebėtis Laimutės užsispyrimu ir darbštumu, lengva plunksna.
Rinkdama medžiagą knygai, L. Matkevičienė iš archyvų iškėlė per 50 Elektrėnų ligoninės ūkinės-finansinės veiklos knygų (beje, didžioji dalis dokumentų rašyti rašaliniu plunksnakočiu ranka, tik vėliau spausdinti spausdinimo mašinėle), perskaitė ir iškėlė įdomesnius momentus – įsakymus, kurie liudijo apie tą laikmetį. Autorei, be abejo, rūpėjo, ką per tą laikmetį rašė žiniasklaida, laikraščiuose užfiksuoti labai svarbūs istoriniai vaizdai, atvejai, aktualijos. Trečiasis šaltinis jai buvo – gyvi žmonės, tų žmonių prisiminimai, kalba, vertinimai, fotografijos. „Visada labai vertinau praeitį, man svarbu tai išsaugoti, – pasakoja L. Matkevičienė.– Susiradau buvusius Elektrėnų darbuotojus ir gyvenančius toli nuo Elektrėnų. Rašiau, sisteminau, ieškojau, kad pasiekčiau skaitytojų, man brangių žmonių širdis.“
Knyga pavyko: daugelio skaitytojų vertinimu, knyga patraukli, įdomiai skaitoma, joje gali atrasti pažįstamų žmonių, nustebęs atrandi to, ko nesitikėjai – gilią jų gyvenimo prasmę, pasiaukojimą.
Laimutė Matkevičienė sako, kad dėl knygos patrauklumo ji dėkinga leidyklos įmonei „Kriventa“ direktoriui, beveik žemiečiui, K. Matačiūnui bei dizainerei R. Janonytei-Jackovai už jų darbą ir pastangas, taip pat rėmėjams, ligoninės kolektyvui.
L. Matkevičienė džiaugiasi, kad skaitytojai knygą priėmė, ji mielai skaitoma, atrado vietą kiekvieno skaitytojo širdyje. Didžiausias nuopelnas vis dėlto – pačios Laimutės Matkevičienės, kurios nuoširdumas knygoje liejasi per kraštus, kai ji aprašo ligoninėje dirbusius ir dirbančius žmones, gyvai atskleidžia įvairias situacijas, net su lengvu humoru pateikia tuokart nutikusias istorijas, parodo medikų nuoširdumą ir pasiaukojimą.
Normandijos pajūrio kurortiniame miestelyje su vyru Broniumi
Rašydama knygą „Elektrėnų ligoninės 50 veiklos metų“, Laimutė Matkevičienė tarsi iš naujo pažino savo kolektyvą. Ji džiaugiasi, kad tie žmonės atvėrė jai savo namų duris, įsileido į šeimas, parodė savo laisvalaikio grožį, praturtino ją ir suteikė galimybę tarsi pabūti šalia per 50 Elektrėnų ligoninės veiklos metų. Viena yra žmogų pažinti kasdienybėje, o visai kas kita pažinti kalbantis, skaitant, rašant. Rengdama knygą L. Matkevičienė pakalbino 230 žmonių ir džiaugiasi patirtimi, kurią įgijo bendraudama su jais.
Netruks prabėgti penkmetis ar dešimtmetis. Kas žino, gal ta proga Laimutė Matkevičienė parašys dar vieną, tą laiko tarpsnį apimančią, Elektrėnų ligoninės gyvenimo istoriją. Ir ji bus kur kas labiau pasikeitusi, dar labiau pažengusi į priekį.
Mamos pėdomis
Mamos keliu pasuko ir sūnus Dalius – baigė tuometinį Kauno medicinos universiteto Odontologijos fakultetą ir Vilniaus universiteto burnos chirurgijos rezidentūrą, dirba burnos chirurgu Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikoje, Vilniaus universitete dėsto studentams burnos chirurgiją, rašo disertaciją, stažavosi Šveicarijoje, Bazelio universitete, Vokietijoje, Hamburge, Austrijoje, Anglijoje...
Laimutė Matkevičienė didžiuojasi atsakingu sūnaus požiūriu į mediko profesiją, į paprastą žmogų ir pacientą. Ją džiugina sūnaus siekiai tobulėti, siekti geriausio, ieškoti naujovių.
Sielai ir dvasiai – kelionės ir muzika
Nors ir labai užsiėmusi, Laimutė Matkevičienė randa laiko ir laisvalaikiui. Jos hobis – kelionės. Kartu su vyru Broniumi apkeliavo pusę pasaulio. Žinoma, skersai ir išilgai išvažinėta Lietuva. Jau vienuoliktą vasarą Matkevičiai keliauja paskui Pažaislio muzikos festivalio koncertus po Lietuvos muzikines erdves, koncertus po atviru dangumi Kauno, Trakų pilyje... Apžiūrėti Zyplių, Burbiškio, Žemaitkiemio, Šešuolėlių, Taujėnų, Paliesiaus, Pakruojo, Gelgaudiškio dvarai, muziejai, bažnyčios. Su visa šeima keliaujama ir po užsienius. Tas keliones tėvams dovanoja sūnus Dalius.
Su tėčiu Feliksu (kairėje) ir vyru Broniumi
Dar viena atgaiva sielai – poezija. Laimutė Matkevičienė ne tik mėgsta ją skaityti, bet ir pati kuria eiles, svajoja išleisti savo poezijos knygą.
* * *
„Gyvenime, atrodo, pasiekiau viską, kas buvo mano valioje ir galioje,– sako Laimutė Matkevičienė, – viso gyvenimo nuopelnas – man suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas, esu apdovanota nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu.
Ateities planai? Oriai ir prasmingai pasivaikščioti Senatvės taku, bendrauti, kalbėti, skaityti, keliauti, kurti, mokytis užsienio kalbų... Pasak J. W. Goethe, „trokšti tobulumo – žmogaus norma...“
Nuotraukos autorės ir iš L. Matkevičienės asmeninio fotoarchyvo