Kaišiadorių aidai - Vyriškos širdies balsu tylėsiu garsiai. Pasakojimas apie pedagogą, poetą, bardą ir žurnalistą Joną Endrijaitį

Jonas Endrijaitis

Gimęs Smalininkuose (1955), Jurbarko rajone. Augte suaugęs su Nemunu, jo pakrantės saugo Jono vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Po studijų Vilniaus pedagoginiame institute buvo paskirtas į Jagėlonis – mokytojauti aštuonmetėje mokykloje. Po to – Kaišiadorių 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi (1975–1981).

J. Endrijaitis prisimena:
–Dirbant Kaišiadoryse, pasirodė pirmosios publikacijos respublikinėje spaudoje, mano eilėraščius spausdino žurnalas „Nemunas“. Kartu su poetu Vaidotu Dauniu buvome pakviesti į kelias dienas trukusį Kaune „Nemuno“ redakcijos literatūrinį seminarą, kuriame poezijos rašymo paslapčių mokė ir mudviejų eilėraščius analizavo rašytojai Raimundas Samulevičius, Marcelijus Martinaitis, Donaldas Kajokas, Algimantas Mikuta.
Keletą metų dirbo šalia Vilniaus Veliučionių specialiojoje mokykloje su sunkiai auklėjamais paaugliais. Šio laikotarpio patirtį vėliau menine forma įprasmino romane „Nemunas kaltės nenuplauna“ (2013).
Gražus J. Endrijaičio gyvenimo tarpsnis – Vilniaus rašytojų memorialinis muziejus.
–Šešeri metai mano brandžiausias kūrybinio ieškojimo, pažintinės ir bendravimo su rašytojais laikotarpis, – pasakoja poetas. – Tai atminties liudininkų rankraščių, epistolinio palikimo analizė, kūrybiniai rašytojų atminimo vakarai, susitinkant su mirusių rašytojų artimaisiais, kaupiant prisiminimus. Bendravau su garsiais rašytojais Justinu Marcinkevičiumi, Sigitu Geda, Eugenijumi Matuzevičiumi, Vytautu Rimkevičiumi, Valdemaru Kukulu, kitais.
J. Endrijaitis su kolegomis įkūrė Vinco Mykolaičio-Putino muziejų.
Dirbdamas muziejininku, parengė pirmąjį eilėraščių rinkinį „Budinti gentis“, tačiau jam pasirodyti buvo lemta tik nepriklausomybės metais – 1991-aisiais. Knygelę išleido Lazdijų rajono laikraščio „Dzūkų žinios“ redakcija.

Keltas tarp žydinčių sodų

Tada buvo dar tik 1995-ieji... Pati širdies kaitra, bet jau ne aštuoniolikinio... Jau nemažai ką lietusio, pajutusio, išgyvenusio. Jau ir dvi poezijos knygeles iš-leidusio... O ką pasakys su trečiąja? Tad atverskime ją, „Keltą“:

Pasiilgęs žodžio,
virš širdies palinkęs-
ten tik tavo meilė lyg žaizda gili.
Tu matai, kaip tolstu
deimantiniam vingy...
Ašara šypsaisi,
širdimi tyli.

Ir ta meilė – pačia plačiąja prasme (tėvams, mylimajai, gimtinei, tėvynei...) eina kone per visą eilėraščių rinkinį. Nenauja? Žinoma, ne! Rask tu poetą, kuris apie tai nerašytų. Bet visas patrauklumas čia tame, kas – jeigu ne visu eilėraščiu, tai bent posmu, atskira eilute – Jonas Endrijaitis ima ir pasako visiškai naujai, kad net seni poezijos skaitovai turbūt neprisimena tokių lyriškų, taiklių, įtaigių, įsimenančių pastebėjimų, kitų kūryboje negirdėtų pasakymų: „Užuolaidą nuplėšęs, tarsi skarą/, aš šiąnakt, Motin, prieš tave klaupiuos“, „Tėve, žodžių spinduliais keliais/mus kiekvieną prikelia gyvent“, „Suradau aš meilę, praradau tik protą/ ir glėby aistringam su tavim degu“, „...palaidokite po tuo medžiu/, kur meilėje gyvenom, „...Aš tave kaip išeitį renkuosi. Tu kaip netektį renkies mane“... Arba apie meilę Tėvynei. Knygelės anotacijoje, be kita ko, pastebėta, kad J. Endrijaitis - „retas poetas, kuris sugeba šiais laikais su gilia meile rašyti eilėraščius apie Lietuvą.“ Štai vienas iš jų.

Lietuvoje mes gimstam purpuriniai,
Lietuvoj išmokstame kalbos.
Lietuvoje – graudžių dainų tėvynėj
kaip lopšyje gyventi nepabos.
Lietuvoje prie Nemuno užaugom,
Lietuvoje gimti tėvų namai,
Lietuvoje tarp miško, kryžiaus, lauko,
kol duonos bus, gyvensime ramiai.
Lietuvoje gyvenimas praeina.
Lietuvoje esi dalis visų.
Lietuvoje kiekvienas turi dainą –
kol plaks širdis, ją išdainuos balsu.
Lietuvoje gražiausias vasarojus.
Lietuvoje šermukšnio šlamesys.
Lietuvoje, kur Baltija banguoja,
gerumo laivas tu, žmogau, esi.
„Keltas“, 117 psl.

Savita ar ne? Tarsi tas eilėraštis būtų iš chrestomatijos, poezijos antologijos apie tėvynę. Negaliu nepateikti dar vienos citatos – jeigu ne viso eilėraščio, tai bent posmo:

Kur be tavęs, Tėvyne, pasidėčiau,
Be tos žolės, be tavo uosio, meilės?..
Kol tu esi, aš širdyje ne bėdžius,
O duonos trupiniai – tau mano eilės...

Pats žodžių žydėjimas. Jose dar apstu ir jaunatviško bėgsmo, pakilaus jausmo, optimizmo, degimo, patoso, blaškymosi į šalis...
O toliau?

Kai krenta sunokę obuoliai... arba
Po dvidešimties metų

Jonui Endrijaičiui už eilėraščių knygą ,,Lietaus raitelis“ skirta Jono Aisčio literatūrinė premija. Jį sveikina tuometinis rajono meras Romualdas Urmilevičius su žmona Regina

Nuo „Kelto“ pasirodymo praėjo lygiai dvidešimt metų (1995 – 2015). Per tą lai-ką J. Endrijaitis išleido dar 6 eilėraščių knygeles. Dėl šio straipsnio nustatytos apimties, neturime galimybės bent probėgsmais apžvelgti visas knygeles, tad apsiribosime tik pačiu naujausiu J. Endrijaičio lyrikos rinkiniu „Vėpūtinis prie obels“. Nesunku pastebėti, kad beveik visos šios knygos eilėraščių jungiamoji grandis išliko ta pati, kaip ir prieš dvidešimt metų – tai meilė, o anotacijoje net žodis žodin pakartojama, kad „jaučiama nuolatinė jausmų įtampa“. Ir tai tiesa – iš tikrųjų per tokį ilgą kūrybinį laiką įtampa neatslūgo.
Tačiau, manau, jog pakanka pateikti pačius pirmuosius šios lyrikos eilėraščius, kad pajustumei emocinį skirtumą tarp jų ir „Kelto“ knygelėje ta pačia tema parašytų posmų, kuriuos pateikėme ankščiau. Štai eil. „Lietuvėlė“.

Lietuvėlė snyguriuoja.
Kėkštas obuolį kamblioja.

Angelai Kalėdų vingy
Su žvaigžde artės laimingi.

Kai kas nerekomenduoja mūsų tėvynę vadinti mažybiniu vardu: Lietuvėlė ir t.t., nes toks vardas neva menkina tėvynės įvaizdį. Gal kai kur ir netinka, bet šiam vos 12 žodžių eilėraštyje tai vargu ar surastumei tikslesnį pavadinimą nei šis – Lietuvėlė. Jis tarsi pūkelis, gražiai įsikomponuoja į viso kūrinėlio visumą, neslegia jo.
Toliau knygoje jau Lietuvėlės poetinė detalizacija: jotvingių miesteliai: Lazdijai, Veisėjai, Kapčiamiestis, Seirijai ir t.t. – visas knygos skyrius. Poetinio žodžio atsvaros ieškoma genties genuose, genealoginiame medyje, gimtinės ir visos Lietuvos istorijoje.

Skardyje pražydus giminės vyšnia
Lydi lyg žibintas kelyje per audrą.
Ten Šventoji skuba slėptis Nemune,
Prie genties granito mano siela rauda.
Sodininko dvasią savyje jaučiu.
Kas mylėta buvo, tas širdy išlieka.
Jei gyvent reikėtų vėlei nuo pradžių,
Neiškeisčiau niekad Nemuno į nieką.

Antras „Vėpūtinio prie obels“ eilėraštis –„Mano mažas gyvenimas“, o jame ir tokie posmai:

Pavargau nuo gyvenimo tokio -
Dienos keičias kaip jūros peizažas,
Neatskirsi, kur gėris, kur blogis,
Tiktai mainos gyvenimas mažas.
———

Pavargau aš ir juoktis, ir verkti,
Ir mylėti savęs neišmokau.

Tačiau vis dėlto:

Myliu savo gyvenimą brangų –
Iš likimo loterijos šitas.

Vadinasi, „taip ir gyvename: su džiaugsmais, nusivylimais, bet savo dalios nekeiksnojame.“

Iškilmingai,
prieš altorių...

Kadaise Rumšiškių bažnytėlėje buvo krikštytas Jonas Aleksandravičius, vėliau tapęs garsiu Lietuvos poetu, pasivadinusiu Jonu Aisčiu. Pagerbdama savo žymų kraštietį, Kaišiadorių rajono savivaldybė nuo 2004-ųjų kasmet, minint jo gimimo metines, skiria literatūrines premijas. Jas yra gavę Just. Marcinkevičius, R. Keturakis, A. Puišytė, iš Rumšiškių kilęs Stanislovas Abromavičius, kiti žinomi kūrėjai. O štai 2009-aisiais premija buvo skirta Jonui Endrijaičiui už eilėraščių knygą „Lietaus raitelis“. Ligi tol laureatai buvo pagerbiami Rumšiškių kultūros centre arba Dovainonyse, Aleksandravičių sodybvietėje, o šį kartą – Rumšiškių bažnyčioje per sekmadienines iškilmes. Laureato regalijas įteikė tuometinis Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Romualdas Urmilevičius.
–Man artima Jono Aisčio kūrybos dvasia, – kalbėjo J. Endrijaitis. – Man artimas Kaišiadorių kraštas, nes Jagėlonyse ir Kaišiadoryse praėjo vieni iš gražiausių, kūrybingiausių mano jaunystės metų.
Beje, 1984-aisiais J. Endrijaitis dalyvavo dainos apie Kaišiadoris konkurse. Jo „Kašiadorių sutartinė“ buvo paskelbta mūsų rajono laikraštyje.

Brangūs Kaišiadorys,
sveikinu daina.
Aukštaitijos mieste, puoškis kas diena.
Kai kaišiadoriečiai vėl į darbą eis.
Lyg gėlė balčiausia
miestas išsiskleis, –
nuoširdūs žodžiai skambėjo „Sutartinės“ priedainyje.

Susitikime su skaitytojais Palomenėje

Pastaraisiais metais J. Endrijaitis Kaišiadoryse, Rumšiškėse, kitose rajono gyvenvietėse dažnas svečias. Buvo atvykęs į kasmetinę Kalėdinę kalbos pamoką, į Palomenės pagrindinę mokyklą, į Poezijos pavasarių renginius. Skaitė eilėraščius, dainavo savo sukurtas dainas (pritariant gitara), mielai bendravo su publika. Kiekviena kelionė pas mus sužadina pačius poetiškiausius jausmus, įkvepia kurti ir kurti. Štai knygoje „Vėpūtinis prie obels“ įdėtas eilėraštis „Joninės Rumšiškėse“, skirtas J. Aisčiui. Jis prasideda posmu:

Iš vandens atėję,
mariomis išplauksim,
Kai metus gegulė jau
kitiems skaičiuos.
Prie užlietų kaimų Rumšiškėse lauki,
Kol pražys papartis
šiluose graudžiuos.

Garbingą J. Aisčio poezijos laureato vardą J. Endrijaitis pateisino savo skambia poezija, savo nuoširdžiais susitikimais su skaitytojais visoje Lietuvoje, nepamiršdamas ir kraštiečių. Jis viešėjo Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje, Palomenės pagrindinėje mokykloje, kitur. Jis buvo Kalėdinės kalbos pamokos svečias Kaišiadorių kultūros centre. Jis, kaip poetas ir bardas, pačių šilčiausių plojimų susilaukė per vakarą tame pačiame Kultūros centre, kur jį su kitais Jono Aisčio poezijos laureatais buvo pakvietę Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai.

Rūta, kur mano prijuostė?

Turiningas J. Endrijaičio gyvenimas, spalvinga jo kūrybinė veikla. Jis yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos steigimo deklaracijos signataras ir vienas iš ilgamečių šios sąjungos vadovų. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Išleidęs aštuonias poezijos knygas suaugusiems ir vaikams. Už romaną „Nemunas kaltės nenuplauna“ apdovanotas Stasio Bataičio premija iš dr. Nijolės Bataitytės literatūros fondo Los Andžele (JAV). Dirba Vilniaus Senamiesčio vaikų ir jaunimo klubo „Kregždutė“ direktoriumi, vadovauja literatūrinės kūrybos pagrindų studijai, kurią lanko kuriantys poeziją talentingi moksleiviai. Domisi sportu, ypač krepšiniu. Kartu su pusbroliu Rimantu Endrijaičiu, buvusiu Vilniaus „Statybos“ komandos žaidėju ir žinomu treneriu, išleidęs knygą „Krepšinis – mano gyvenimas“. Kūrybinė autobiografija pristatyta V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ (1996), „Lietuvių literatūros enciklopedijoje (2002).
–Metams bėgant, į savo kūrybą vis reikliau žiūriu, – sako J. Endrijaitis. – Esu tikrąja žodžio prasme griežčiausias savo eilėraščių kritikas...
O ką jis veikia be tarnybos, be kūrybos, kokie pomėgiai?
J. Endrijaitis mėgsta žuvauti, grybauti, važiuoti automobiliu, klausytis estradinės ir klasikinės muzikos, skaityti naujausią grožinę literatūrą, šeimininkauti virtuvėje...

Gražiai kalbėti neišmoksiu.
Tik vyriškos širdies balsu.
Su tėvu – perdžiuvusiu uosiu
Tylėsim garsiai. Toks esu.

Tai posmas iš J. Endrijaičio eilėraščio „Ergo sum“, kuris išspausdintas jo knygelėje „Budinti gentis“.

J. Endrijaičio žmona Rūta – pedagogė. Sūnus Mantas gimęs Kaišiadoryse.

Jonas LAURINAVIČIUS
2016 gegužės 20, penktadienis
Jonas Endrijaitis Gimęs Smalininkuose (1955), Jurbarko rajone. Augte suaugęs su Nemunu, jo pakrantės saugo Jono vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Po studijų Vilniaus pedagoginiame institute buvo paskirtas į Jagėlonis – mokytojauti aštuonmetėje mokykloje. Po to – Kaišiadorių 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi (1975–1981). J. Endrijaitis prisimena: –Dirbant Kaišiadoryse, pasirodė pirmosios publikacijos respublikinėje spaudoje, mano eilėraščius spausdino žurnalas „Nemunas“. Kartu su poetu Vaidotu Dauniu buvome pakviesti į kelias dienas trukusį Kaune „Nemuno“ redakcijos literatūrinį seminarą, kuriame poezijos rašymo paslapčių mokė ir mudviejų eilėraščius analizavo rašytojai Raimundas Samulevičius, Marcelijus Martinaitis, Donaldas Kajokas, Algimantas Mikuta. Keletą metų dirbo šalia Vilniaus Veliučionių specialiojoje mokykloje su sunkiai auklėjamais paaugliais. Šio laikotarpio patirtį vėliau menine forma įprasmino romane „Nemunas kaltės nenuplauna“ (2013). Gražus J. Endrijaičio gyvenimo tarpsnis – Vilniaus rašytojų memorialinis muziejus. –Šešeri metai mano brandžiausias kūrybinio ieškojimo, pažintinės ir bendravimo su rašytojais laikotarpis, – pasakoja poetas. – Tai atminties liudininkų rankraščių, epistolinio palikimo analizė, kūrybiniai rašytojų atminimo vakarai, susitinkant su mirusių rašytojų artimaisiais, kaupiant prisiminimus. Bendravau su garsiais rašytojais Justinu Marcinkevičiumi, Sigitu Geda, Eugenijumi Matuzevičiumi, Vytautu Rimkevičiumi, Valdemaru Kukulu, kitais. J. Endrijaitis su kolegomis įkūrė Vinco Mykolaičio-Putino muziejų. Dirbdamas muziejininku, parengė pirmąjį eilėraščių rinkinį „Budinti gentis“, tačiau jam pasirodyti buvo lemta tik nepriklausomybės metais – 1991-aisiais. Knygelę išleido Lazdijų rajono laikraščio „Dzūkų žinios“ redakcija. Keltas tarp žydinčių sodų Tada buvo dar tik 1995-ieji... Pati širdies kaitra, bet jau ne aštuoniolikinio... Jau nemažai ką lietusio, pajutusio, išgyvenusio. Jau ir dvi poezijos knygeles iš-leidusio... O ką pasakys su trečiąja? Tad atverskime ją, „Keltą“: Pasiilgęs žodžio, virš širdies palinkęs- ten tik tavo meilė lyg žaizda gili. Tu matai, kaip tolstu deimantiniam vingy... Ašara šypsaisi, širdimi tyli. Ir ta meilė – pačia plačiąja prasme (tėvams, mylimajai, gimtinei, tėvynei...) eina kone per visą eilėraščių rinkinį. Nenauja? Žinoma, ne! Rask tu poetą, kuris apie tai nerašytų. Bet visas patrauklumas čia tame, kas – jeigu ne visu eilėraščiu, tai bent posmu, atskira eilute – Jonas Endrijaitis ima ir pasako visiškai naujai, kad net seni poezijos skaitovai turbūt neprisimena tokių lyriškų, taiklių, įtaigių, įsimenančių pastebėjimų, kitų kūryboje negirdėtų pasakymų: „Užuolaidą nuplėšęs, tarsi skarą/, aš šiąnakt, Motin, prieš tave klaupiuos“, „Tėve, žodžių spinduliais keliais/mus kiekvieną prikelia gyvent“, „Suradau aš meilę, praradau tik protą/ ir glėby aistringam su tavim degu“, „...palaidokite po tuo medžiu/, kur meilėje gyvenom, „...Aš tave kaip išeitį renkuosi. Tu kaip netektį renkies mane“... Arba apie meilę Tėvynei. Knygelės anotacijoje, be kita ko, pastebėta, kad J. Endrijaitis - „retas poetas, kuris sugeba šiais laikais su gilia meile rašyti eilėraščius apie Lietuvą.“ Štai vienas iš jų. Lietuvoje mes gimstam purpuriniai, Lietuvoj išmokstame kalbos. Lietuvoje – graudžių dainų tėvynėj kaip lopšyje gyventi nepabos. Lietuvoje prie Nemuno užaugom, Lietuvoje gimti tėvų namai, Lietuvoje tarp miško, kryžiaus, lauko, kol duonos bus, gyvensime ramiai. Lietuvoje gyvenimas praeina. Lietuvoje esi dalis visų. Lietuvoje kiekvienas turi dainą – kol plaks širdis, ją išdainuos balsu. Lietuvoje gražiausias vasarojus. Lietuvoje šermukšnio šlamesys. Lietuvoje, kur Baltija banguoja, gerumo laivas tu, žmogau, esi. „Keltas“, 117 psl. Savita ar ne? Tarsi tas eilėraštis būtų iš chrestomatijos, poezijos antologijos apie tėvynę. Negaliu nepateikti dar vienos citatos – jeigu ne viso eilėraščio, tai bent posmo: Kur be tavęs, Tėvyne, pasidėčiau, Be tos žolės, be tavo uosio, meilės?.. Kol tu esi, aš širdyje ne bėdžius, O duonos trupiniai – tau mano eilės... Pats žodžių žydėjimas. Jose dar apstu ir jaunatviško bėgsmo, pakilaus jausmo, optimizmo, degimo, patoso, blaškymosi į šalis... O toliau? Kai krenta sunokę obuoliai... arba Po dvidešimties metų Jonui Endrijaičiui už eilėraščių knygą ,,Lietaus raitelis“ skirta Jono Aisčio literatūrinė premija. Jį sveikina tuometinis rajono meras Romualdas Urmilevičius su žmona Regina Nuo „Kelto“ pasirodymo praėjo lygiai dvidešimt metų (1995 – 2015). Per tą lai-ką J. Endrijaitis išleido dar 6 eilėraščių knygeles. Dėl šio straipsnio nustatytos apimties, neturime galimybės bent probėgsmais apžvelgti visas knygeles, tad apsiribosime tik pačiu naujausiu J. Endrijaičio lyrikos rinkiniu „Vėpūtinis prie obels“. Nesunku pastebėti, kad beveik visos šios knygos eilėraščių jungiamoji grandis išliko ta pati, kaip ir prieš dvidešimt metų – tai meilė, o anotacijoje net žodis žodin pakartojama, kad „jaučiama nuolatinė jausmų įtampa“. Ir tai tiesa – iš tikrųjų per tokį ilgą kūrybinį laiką įtampa neatslūgo. Tačiau, manau, jog pakanka pateikti pačius pirmuosius šios lyrikos eilėraščius, kad pajustumei emocinį skirtumą tarp jų ir „Kelto“ knygelėje ta pačia tema parašytų posmų, kuriuos pateikėme ankščiau. Štai eil. „Lietuvėlė“. Lietuvėlė snyguriuoja. Kėkštas obuolį kamblioja. Angelai Kalėdų vingy Su žvaigžde artės laimingi. Kai kas nerekomenduoja mūsų tėvynę vadinti mažybiniu vardu: Lietuvėlė ir t.t., nes toks vardas neva menkina tėvynės įvaizdį. Gal kai kur ir netinka, bet šiam vos 12 žodžių eilėraštyje tai vargu ar surastumei tikslesnį pavadinimą nei šis – Lietuvėlė. Jis tarsi pūkelis, gražiai įsikomponuoja į viso kūrinėlio visumą, neslegia jo. Toliau knygoje jau Lietuvėlės poetinė detalizacija: jotvingių miesteliai: Lazdijai, Veisėjai, Kapčiamiestis, Seirijai ir t.t. – visas knygos skyrius. Poetinio žodžio atsvaros ieškoma genties genuose, genealoginiame medyje, gimtinės ir visos Lietuvos istorijoje. Skardyje pražydus giminės vyšnia Lydi lyg žibintas kelyje per audrą. Ten Šventoji skuba slėptis Nemune, Prie genties granito mano siela rauda. Sodininko dvasią savyje jaučiu. Kas mylėta buvo, tas širdy išlieka. Jei gyvent reikėtų vėlei nuo pradžių, Neiškeisčiau niekad Nemuno į nieką. Antras „Vėpūtinio prie obels“ eilėraštis –„Mano mažas gyvenimas“, o jame ir tokie posmai: Pavargau nuo gyvenimo tokio - Dienos keičias kaip jūros peizažas, Neatskirsi, kur gėris, kur blogis, Tiktai mainos gyvenimas mažas. ——— Pavargau aš ir juoktis, ir verkti, Ir mylėti savęs neišmokau. Tačiau vis dėlto: Myliu savo gyvenimą brangų – Iš likimo loterijos šitas. Vadinasi, „taip ir gyvename: su džiaugsmais, nusivylimais, bet savo dalios nekeiksnojame.“ Iškilmingai, prieš altorių... Kadaise Rumšiškių bažnytėlėje buvo krikštytas Jonas Aleksandravičius, vėliau tapęs garsiu Lietuvos poetu, pasivadinusiu Jonu Aisčiu. Pagerbdama savo žymų kraštietį, Kaišiadorių rajono savivaldybė nuo 2004-ųjų kasmet, minint jo gimimo metines, skiria literatūrines premijas. Jas yra gavę Just. Marcinkevičius, R. Keturakis, A. Puišytė, iš Rumšiškių kilęs Stanislovas Abromavičius, kiti žinomi kūrėjai. O štai 2009-aisiais premija buvo skirta Jonui Endrijaičiui už eilėraščių knygą „Lietaus raitelis“. Ligi tol laureatai buvo pagerbiami Rumšiškių kultūros centre arba Dovainonyse, Aleksandravičių sodybvietėje, o šį kartą – Rumšiškių bažnyčioje per sekmadienines iškilmes. Laureato regalijas įteikė tuometinis Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Romualdas Urmilevičius. –Man artima Jono Aisčio kūrybos dvasia, – kalbėjo J. Endrijaitis. – Man artimas Kaišiadorių kraštas, nes Jagėlonyse ir Kaišiadoryse praėjo vieni iš gražiausių, kūrybingiausių mano jaunystės metų. Beje, 1984-aisiais J. Endrijaitis dalyvavo dainos apie Kaišiadoris konkurse. Jo „Kašiadorių sutartinė“ buvo paskelbta mūsų rajono laikraštyje. Brangūs Kaišiadorys, sveikinu daina. Aukštaitijos mieste, puoškis kas diena. Kai kaišiadoriečiai vėl į darbą eis. Lyg gėlė balčiausia miestas išsiskleis, – nuoširdūs žodžiai skambėjo „Sutartinės“ priedainyje. Susitikime su skaitytojais Palomenėje Pastaraisiais metais J. Endrijaitis Kaišiadoryse, Rumšiškėse, kitose rajono gyvenvietėse dažnas svečias. Buvo atvykęs į kasmetinę Kalėdinę kalbos pamoką, į Palomenės pagrindinę mokyklą, į Poezijos pavasarių renginius. Skaitė eilėraščius, dainavo savo sukurtas dainas (pritariant gitara), mielai bendravo su publika. Kiekviena kelionė pas mus sužadina pačius poetiškiausius jausmus, įkvepia kurti ir kurti. Štai knygoje „Vėpūtinis prie obels“ įdėtas eilėraštis „Joninės Rumšiškėse“, skirtas J. Aisčiui. Jis prasideda posmu: Iš vandens atėję, mariomis išplauksim, Kai metus gegulė jau kitiems skaičiuos. Prie užlietų kaimų Rumšiškėse lauki, Kol pražys papartis šiluose graudžiuos. Garbingą J. Aisčio poezijos laureato vardą J. Endrijaitis pateisino savo skambia poezija, savo nuoširdžiais susitikimais su skaitytojais visoje Lietuvoje, nepamiršdamas ir kraštiečių. Jis viešėjo Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje, Palomenės pagrindinėje mokykloje, kitur. Jis buvo Kalėdinės kalbos pamokos svečias Kaišiadorių kultūros centre. Jis, kaip poetas ir bardas, pačių šilčiausių plojimų susilaukė per vakarą tame pačiame Kultūros centre, kur jį su kitais Jono Aisčio poezijos laureatais buvo pakvietę Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai. Rūta, kur mano prijuostė? Turiningas J. Endrijaičio gyvenimas, spalvinga jo kūrybinė veikla. Jis yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos steigimo deklaracijos signataras ir vienas iš ilgamečių šios sąjungos vadovų. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Išleidęs aštuonias poezijos knygas suaugusiems ir vaikams. Už romaną „Nemunas kaltės nenuplauna“ apdovanotas Stasio Bataičio premija iš dr. Nijolės Bataitytės literatūros fondo Los Andžele (JAV). Dirba Vilniaus Senamiesčio vaikų ir jaunimo klubo „Kregždutė“ direktoriumi, vadovauja literatūrinės kūrybos pagrindų studijai, kurią lanko kuriantys poeziją talentingi moksleiviai. Domisi sportu, ypač krepšiniu. Kartu su pusbroliu Rimantu Endrijaičiu, buvusiu Vilniaus „Statybos“ komandos žaidėju ir žinomu treneriu, išleidęs knygą „Krepšinis – mano gyvenimas“. Kūrybinė autobiografija pristatyta V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ (1996), „Lietuvių literatūros enciklopedijoje (2002). –Metams bėgant, į savo kūrybą vis reikliau žiūriu, – sako J. Endrijaitis. – Esu tikrąja žodžio prasme griežčiausias savo eilėraščių kritikas... O ką jis veikia be tarnybos, be kūrybos, kokie pomėgiai? J. Endrijaitis mėgsta žuvauti, grybauti, važiuoti automobiliu, klausytis estradinės ir klasikinės muzikos, skaityti naujausią grožinę literatūrą, šeimininkauti virtuvėje... Gražiai kalbėti neišmoksiu. Tik vyriškos širdies balsu. Su tėvu – perdžiuvusiu uosiu Tylėsim garsiai. Toks esu. Tai posmas iš J. Endrijaičio eilėraščio „Ergo sum“, kuris išspausdintas jo knygelėje „Budinti gentis“. J. Endrijaičio žmona Rūta – pedagogė. Sūnus Mantas gimęs Kaišiadoryse.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 birželio 24, penktadienis )