Kaišiadorių aidai - Žodžiai tarsi žvaigždės spindi

Marytei aštuoniolika metų, 1965 m. (nuotr. iš asmeninio albumo)

Kai metų jau daug, moters amžius nebeslepiamas, nenutylimas, o jeigu ji dar darbinga, jei ji puikiai atrodo, tai tie metai kelia pasididžiavimą, kad ji įžengia į aštuntą ar devintą dešimtmetį... Ne visiems likimas toks dosnus.
Marytė šypsodamasi pradėjo 70-uosius savo būties metus. Vadinasi, viskas gerai... Kad ir kokie buvę sunkumai, o be jų – didesnių ar mažesnių – niekas savo gyvenimo neišgyvena – Marytė nuo jų nepalūžo, nesugniužo, o liko kupina džiaugsmo, vilties, meilės... Bet apie tai truputį toliau bus.
O dabar – apie pradžią...

Su mokykline uniforma

Per Kaišiadorių ,,Gijos“ ir Elektrėnų ,,Strėvos“ literatų susitikimą Elektrėnų ,,Ąžuolyno“ mokykloje 2007 m. M. Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė pirmoje eilėje, centre

Tai buvo daugiau nei prieš... penkiasdešimt metų. Marytė Akmantavičiūtė mokėsi Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Algirdo Brazausko gimnazija). Mėgo poeziją. Buvo mokyklos literatų būrelio narė. Po mitingo Strošiūnų šile, kur buvo atidengtas paminklinis akmuo masinių žydų šaudynių vietoje, Marytė, sujaudinta išgirstų žodžių apie įvykusias baisybes 1941-aisiais, parašė eilėraštį ir jį atnešė į Kaišiadorių rajono laikraščio redakciją. Eilėraštis buvo išspausdintas. Po to Marytė dar ne vieną kartą pravėrė žurnalistų kabinetų duris, atnešdama savo posmų, korespondencijų, žinučių iš mokyklos, iš gimtojo Pažardžių kaimo. Marytė buvo viena aktyviausių rajono moksleivių, bendraujančių su redakcija. Tad nestebino, kad laikraštis jai mokyklos baigimo proga, paskyrė atskirą skyrelį eilėraščiams ir gražiems palinkėjimams išeinant į gyvenimo kelią.

Kur gaudžia ... moterys

Tačiau netrukus pasirodė, kad tas kelias iš Kaišiadorių niekur nepasuko. Marytę pakvietė dirbti redakcijoje. Štai ką apie tai ji pati rašo savo atsiminimuose. „Pasiūlė man dirbti korektore. Tai buvo 1965 m. ruduo. Kokia aš buvau laiminga! Aš pirmoji paimdavau į rankas dar tik ruošiamo laikraščio lapus. Skaičiau, taisiau. Nusibosdavo po kelis kartus tą patį skaityti. Labai nuobodžios būdavo įvairios lentelės, skaičiai. Praslysdavo ir klaidos. O vieną kartą redaktorius Zenonas Lapinskas manęs ir klausia: „Vakar buvai šokiuose? Neišsimiegojai?“ O pasirodo viename žodyje (motorų) vietoj raidės „o“ liko išspausdinta „e“. Sakinys skambėjo juokingai: „Laukuose girdėjosi moterų gausmas“. Tik viena raidelė, o išėjo nesąmonė. Neatsimenu, kad redaktorius būtų mane baręs. Jis man tik pasakydavo.”

Kai korektūra nerūpėjo

Pirmoji Marytės eilėraščių knygelė ,,Besparnis angelas“

Marytė prisimena ir tuometinę redakcijos kasdienybę. Ji nebuvo nuobodi: „Redakcijoje buvo švenčiamos įvairios šventės: tai gimtadienis, tai vardadienis.Susirinkdavome visi į redaktoriaus kabinetą. Ne vieną kartą Z. Lapinskas su žmona Vanda parvežė mane namo į kaimą. Pašnekėdavo su tėvais, o šie sode obuolių jiems parinkdavo.”
Įdomios ir kitos redakcijos įvairenybės, kurias prisimena Marytė: „Buvome nuvažiavę į Anykščius. Pasisvečiavome redakcijoje. Aplankėme Puntuką. Z. Lapinskas, V. Bukauskas ir B. Uždravis išmaudė mane Šventojoje – „pakrikštijo“. Juk buvau ten pirmą kartą. Gavau Brigitos vardą. Irstėmės valtimi.
Buvome Širvintose. Ten taip pat susitikome su redakcijos darbuotojais. Vakaras vyko prie laužo. Filmavo. Po to ir mane, kepančią žuvį, rodė per televizorių.
Dirbdama redakcijoje aš, ko gero, nerašiau, bet tas laikotarpis man buvo labai naudingas, brangus. Tai pirmoji tikra mano darbovietė.

Greta spaustuvininkų

„Kadangi laikraštis buvo spausdinamas Kaišiadoryse, aš didelę dalį darbo dienos praleisdavau spaustuvėje. Tai buvo Vievio spaustuvės Kaišiadorių skyrius, kuriam vadovavo Zigmas Kniūkšta. Jo šeima gyveno toje pačioje spaustuvėje. Prisimenu jo dukrytę Nijolę, kuri lankė pirmą antrą klasę. Pareidavo iš gatvės tokia graži, įraudusiais veidukais. Dabar ji gera dainininkė.“
Prisimena ir išvyką į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – J. L.): „Ten teko pabuvoti 1967 m. rudenį. Važiavo spaustuvės darbuotojai. Išleido ir mane – iš redakcijos. Fontanai, fontanai, jų grožis! Buvo labai įdomu. Vakare, kai mūsų vyresnieji būdavo pavargę, mes, jaunesnės, leisdavomės į metro pasivažinėti. Ekskursija paliko didelį įspūdį. Tai pirmas mano išvažiavimas iš Lietuvos.“
Iš redakcijos Marytė išėjo 1968 m. vasaros pradžioje. Kodėl? Alinantis darbas, atsakingas, nuolatinė baimė, kad gal prasprūdo kokia klaida, o atlyginimas buvo ne ką didesnis už valytojos.

Ieškant kur geriau

Įsidarbino Jonavos azotinių trąšų gamyklos laboratorijoje. Mokymo kursai Severodonecke (Ukraina). Motoavarija – apvirto motociklas su priekaba. Įlūžo du stuburo slanksteliai. Ilgi mėnesiai ligoninėje. Grįžo į Kaišiadoris, dirbo Klijų fabrike. Po to į Kauną. Troleibuso vairuotoja. Ištekėjo už Edmundo Kavaliausko, taip pat vairuotojo. Netrukus perėjo į Kauno miesto autoinspekciją. Čia išdirbo dvidešimt dvejus metus – iki išėjimo į pensiją. Apdovanota dviem medaliais.

Sveika, „Gija“

Vasaros poezijos šventėje, 2008 m.

Kai susikūrė Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“, Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė iškart pasinėrė į jo veiklą. Važinėjo iš Kauno į literatų susirinkimus, į renginius ir buvo ne tik jų dalyvė, bet ir viena iš organizatorių. Turbūt nepraleido nė vienos gijiečių išvykos. O jų per dešimtmetį buvo daug: Kazlų Rūdoje, Jonavoje, Elektrėnuose, Aukštadvaryje, kardinolo V. Sladkevičiaus name-muziejuje Kaune... 2001 m. pasirodė pirmoji Marytės eilėraščių knygelė „Besparnis angelas“. Ką apie ją galime pasakyti? Marytės posmai lyriški, vaiskūs, šviesūs. Kaimas, jo gluosniai ir peteliškės, mėnulio delčia virš kūdros galulaukėje, melsvomis akimis mirkčiojančios žibuoklės, senas šulinys, mamos obelys ir taip toliau – tai jos įkvėpimas, jos kūrybos versmė. Posmai paprasti, neįmantrūs – kaip ir pati kaimo gyvensena.
Tai buvo tik nedrąsi pradžia. Netrukus viena po kitos pasirodė naujos Marytės knygelės: „Auksinis amžius“, „Tau“, „Žydinti aguona“, „Tiesiu rankas“, „Šviesos lašas“. Ji liko ištikima klasikinei eilėdarai. Posmai skambūs, nugludinti, dainingi. Jais susidomėjo muzikai, ansamblių vadovai: Juozas Krinickas (Žiežmariai), Regina Dervinienė (Kaunas), kiti. Su J. Krinicku Marytė išleido du dainų rinkinius: „Stebuklų naktis“ ir „Vandens lelija“.

Prisirinkusi žvaigždžių

Meilė viena iš pagrindinių Marytės eilėraščių temų. Meilės lyrikai ji paskyrė netgi atskirą knygelę „Tau“. Štai vienas eilėraštis iš šios knygelės „Prisirinkau žvaigždžių“:

Mano mielas ir brangus žmogau,
Netgi žvaigždės danguje pavargo.
Nebenori jos budėt ilgiau –
Krito upėn ir ten mirga marga.

Kai užmigs naktis juoda, gili,
Eisiu rinkti jų, pasiėmus rėtį.
Kai tu būsi nuo manęs toli,
Aš galėsiu į žvaigždes žiūrėti.

Gražu ar ne? O apie gimtinę?
Prof. Ona Voverienė „Lietuvos aide“ (2005 12 12) rašė: „Marytės Akmantavičiūtės eilėraščiai paperka paprastumu, skambumu, meile gimtinei, vaikystės ir brangių žmonių prisiminimais.

Tie baravykai, parnešti kepurėj,
Jais po lietaus nudžiugindavo tėtis.
Menu, akis iš miego trinam, žiūrim,
Jis šypsosi ir kviečia mus gėrėtis...

Taip ir jauti nostalgiją šiltiems tėvų namams, šeimai, kur tėtė paprastais gamtos džiaugsmais moko savo vaikus mylėti tėviškę, siaurą takelį į baravykynę, šermukšnį ir žydintį pavasariais kaštoną kieme. Viskas taip miela, paprasta... ir, atrodo, jau amžiams prarasta, išlikę tik kaip graudi elegija juostoje...“
Kai būsime senukai
Marytės eilėraščius labiau mėgsta pagyvenę žmonės, kurie augę Maironio, V. Mykolaičio-Putino, S. Nėries poezijos apsupti, kuriems į kraują įaugę silabinė-toninė eilėdara, nugludinta kiekviena posmo eilutė. Ir pačiai Marytei labiau suprantamos pagyvenusių žmonių mintys, nuostatos.

Prabėgs daug metų, būsime senukai,
Galvos pražils, galbūt drebės ranka.
Suaugę bus ne tik vaikai – anūkai.
Sutikęs pasakysi man: „Sveika!“

Tos pačios geros akys.
Veidas giedras,
Tik šypsena pavargsta vakarais.
Neberaustu, kaip kitados, iš gėdos,
Kai į mane dar vis slapta dairais.

Priėjusi tau pakštelsiu į skruostą,
Priglausiu kaip vaikystėje mama.
Nesuprantu tik,
kas man plaukus glosto:
Ar tavo rankos... Ar šalta žiema?

Taip sako Marytė eilėraštyje „Kai būsime senukai“. Tokie jautrūs žodžiai negali nejaudinti.

Gerumo tyla

Pastaruosius aštuonerius metus Marytė beveik nieko nerašė. Jie buvo skirti sergančiai Mamai.
Kaunietė Aldona Gricienė Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai“ (2008, Nr. 3) rašė: „Prie senoviškos lovos palinkusi pusamžė moteris. Tai poetė Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė. Lovoje gulinti senutė, persiritusi per 92-uosius, jos mama. Dabar mažučiukė, be dukters pagalbos neišliptų iš lovos, jaunystėje buvo sparti. Giedojo laidotuvėse, dainavo vestuvėse. Užaugino septynis vaikus. Ne žodžiais, bet savo pavyzdžiu juos išmokė darbštumo, doros.”
Gyvenimas Eleonoros Akmantavičienės nelepino. Vyras buvo nestiprios sveikatos. Ūkio rūpesčiai gulė ant jos pečių. Alino darbas kolūkyje – ji dirbo fermoje karvių melžėja. Per trejus metus palaidojo dvi dukras ir sūnų. Seko jėgos. Sulaukusi 85-erių, persikėlė pas vaikus, o kai jau beveik visai nebesikėlė – į Kauną pas dukrą Marytę.
Tai buvo nelengvi metai ir nebesikeliančiai mamai, ir Marytei. Mamos slaugai duktė atidavė visą savo širdį, visas jėgas. Dienąnakt prie Mamos lovos, o jei į miestą – tai tik į parduotuvę, vaistinę, palikusi prie Mamos vyrą pabudėti. Paprastai Mama dieną miegodavo, o naktį blaškydavosi...
–Bet aš negaliu sakyti, kad man sunku, kad vos besilaikau ant kojų, nes ir Mama, augindama mus, niekada nesakė, kad su mumis sunku, – girdėjau Marytės žodžius.
Kiti vaikai Mamai padėti negalėjo, nes jų jau nebebuvo, arba jie patys buvo nedarbingi...

Jonas LAURINAVIČIUS
2016 kovo 04, penktadienis
Marytei aštuoniolika metų, 1965 m. (nuotr. iš asmeninio albumo) Kai metų jau daug, moters amžius nebeslepiamas, nenutylimas, o jeigu ji dar darbinga, jei ji puikiai atrodo, tai tie metai kelia pasididžiavimą, kad ji įžengia į aštuntą ar devintą dešimtmetį... Ne visiems likimas toks dosnus. Marytė šypsodamasi pradėjo 70-uosius savo būties metus. Vadinasi, viskas gerai... Kad ir kokie buvę sunkumai, o be jų – didesnių ar mažesnių – niekas savo gyvenimo neišgyvena – Marytė nuo jų nepalūžo, nesugniužo, o liko kupina džiaugsmo, vilties, meilės... Bet apie tai truputį toliau bus. O dabar – apie pradžią... Su mokykline uniforma Per Kaišiadorių ,,Gijos“ ir Elektrėnų ,,Strėvos“ literatų susitikimą Elektrėnų ,,Ąžuolyno“ mokykloje 2007 m. M. Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė pirmoje eilėje, centre Tai buvo daugiau nei prieš... penkiasdešimt metų. Marytė Akmantavičiūtė mokėsi Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Algirdo Brazausko gimnazija). Mėgo poeziją. Buvo mokyklos literatų būrelio narė. Po mitingo Strošiūnų šile, kur buvo atidengtas paminklinis akmuo masinių žydų šaudynių vietoje, Marytė, sujaudinta išgirstų žodžių apie įvykusias baisybes 1941-aisiais, parašė eilėraštį ir jį atnešė į Kaišiadorių rajono laikraščio redakciją. Eilėraštis buvo išspausdintas. Po to Marytė dar ne vieną kartą pravėrė žurnalistų kabinetų duris, atnešdama savo posmų, korespondencijų, žinučių iš mokyklos, iš gimtojo Pažardžių kaimo. Marytė buvo viena aktyviausių rajono moksleivių, bendraujančių su redakcija. Tad nestebino, kad laikraštis jai mokyklos baigimo proga, paskyrė atskirą skyrelį eilėraščiams ir gražiems palinkėjimams išeinant į gyvenimo kelią. Kur gaudžia ... moterys Tačiau netrukus pasirodė, kad tas kelias iš Kaišiadorių niekur nepasuko. Marytę pakvietė dirbti redakcijoje. Štai ką apie tai ji pati rašo savo atsiminimuose. „Pasiūlė man dirbti korektore. Tai buvo 1965 m. ruduo. Kokia aš buvau laiminga! Aš pirmoji paimdavau į rankas dar tik ruošiamo laikraščio lapus. Skaičiau, taisiau. Nusibosdavo po kelis kartus tą patį skaityti. Labai nuobodžios būdavo įvairios lentelės, skaičiai. Praslysdavo ir klaidos. O vieną kartą redaktorius Zenonas Lapinskas manęs ir klausia: „Vakar buvai šokiuose? Neišsimiegojai?“ O pasirodo viename žodyje (motorų) vietoj raidės „o“ liko išspausdinta „e“. Sakinys skambėjo juokingai: „Laukuose girdėjosi moterų gausmas“. Tik viena raidelė, o išėjo nesąmonė. Neatsimenu, kad redaktorius būtų mane baręs. Jis man tik pasakydavo.” Kai korektūra nerūpėjo Pirmoji Marytės eilėraščių knygelė ,,Besparnis angelas“ Marytė prisimena ir tuometinę redakcijos kasdienybę. Ji nebuvo nuobodi: „Redakcijoje buvo švenčiamos įvairios šventės: tai gimtadienis, tai vardadienis.Susirinkdavome visi į redaktoriaus kabinetą. Ne vieną kartą Z. Lapinskas su žmona Vanda parvežė mane namo į kaimą. Pašnekėdavo su tėvais, o šie sode obuolių jiems parinkdavo.” Įdomios ir kitos redakcijos įvairenybės, kurias prisimena Marytė: „Buvome nuvažiavę į Anykščius. Pasisvečiavome redakcijoje. Aplankėme Puntuką. Z. Lapinskas, V. Bukauskas ir B. Uždravis išmaudė mane Šventojoje – „pakrikštijo“. Juk buvau ten pirmą kartą. Gavau Brigitos vardą. Irstėmės valtimi. Buvome Širvintose. Ten taip pat susitikome su redakcijos darbuotojais. Vakaras vyko prie laužo. Filmavo. Po to ir mane, kepančią žuvį, rodė per televizorių. Dirbdama redakcijoje aš, ko gero, nerašiau, bet tas laikotarpis man buvo labai naudingas, brangus. Tai pirmoji tikra mano darbovietė. Greta spaustuvininkų „Kadangi laikraštis buvo spausdinamas Kaišiadoryse, aš didelę dalį darbo dienos praleisdavau spaustuvėje. Tai buvo Vievio spaustuvės Kaišiadorių skyrius, kuriam vadovavo Zigmas Kniūkšta. Jo šeima gyveno toje pačioje spaustuvėje. Prisimenu jo dukrytę Nijolę, kuri lankė pirmą antrą klasę. Pareidavo iš gatvės tokia graži, įraudusiais veidukais. Dabar ji gera dainininkė.“ Prisimena ir išvyką į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – J. L.): „Ten teko pabuvoti 1967 m. rudenį. Važiavo spaustuvės darbuotojai. Išleido ir mane – iš redakcijos. Fontanai, fontanai, jų grožis! Buvo labai įdomu. Vakare, kai mūsų vyresnieji būdavo pavargę, mes, jaunesnės, leisdavomės į metro pasivažinėti. Ekskursija paliko didelį įspūdį. Tai pirmas mano išvažiavimas iš Lietuvos.“ Iš redakcijos Marytė išėjo 1968 m. vasaros pradžioje. Kodėl? Alinantis darbas, atsakingas, nuolatinė baimė, kad gal prasprūdo kokia klaida, o atlyginimas buvo ne ką didesnis už valytojos. Ieškant kur geriau Įsidarbino Jonavos azotinių trąšų gamyklos laboratorijoje. Mokymo kursai Severodonecke (Ukraina). Motoavarija – apvirto motociklas su priekaba. Įlūžo du stuburo slanksteliai. Ilgi mėnesiai ligoninėje. Grįžo į Kaišiadoris, dirbo Klijų fabrike. Po to į Kauną. Troleibuso vairuotoja. Ištekėjo už Edmundo Kavaliausko, taip pat vairuotojo. Netrukus perėjo į Kauno miesto autoinspekciją. Čia išdirbo dvidešimt dvejus metus – iki išėjimo į pensiją. Apdovanota dviem medaliais. Sveika, „Gija“ Vasaros poezijos šventėje, 2008 m. Kai susikūrė Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“, Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė iškart pasinėrė į jo veiklą. Važinėjo iš Kauno į literatų susirinkimus, į renginius ir buvo ne tik jų dalyvė, bet ir viena iš organizatorių. Turbūt nepraleido nė vienos gijiečių išvykos. O jų per dešimtmetį buvo daug: Kazlų Rūdoje, Jonavoje, Elektrėnuose, Aukštadvaryje, kardinolo V. Sladkevičiaus name-muziejuje Kaune... 2001 m. pasirodė pirmoji Marytės eilėraščių knygelė „Besparnis angelas“. Ką apie ją galime pasakyti? Marytės posmai lyriški, vaiskūs, šviesūs. Kaimas, jo gluosniai ir peteliškės, mėnulio delčia virš kūdros galulaukėje, melsvomis akimis mirkčiojančios žibuoklės, senas šulinys, mamos obelys ir taip toliau – tai jos įkvėpimas, jos kūrybos versmė. Posmai paprasti, neįmantrūs – kaip ir pati kaimo gyvensena. Tai buvo tik nedrąsi pradžia. Netrukus viena po kitos pasirodė naujos Marytės knygelės: „Auksinis amžius“, „Tau“, „Žydinti aguona“, „Tiesiu rankas“, „Šviesos lašas“. Ji liko ištikima klasikinei eilėdarai. Posmai skambūs, nugludinti, dainingi. Jais susidomėjo muzikai, ansamblių vadovai: Juozas Krinickas (Žiežmariai), Regina Dervinienė (Kaunas), kiti. Su J. Krinicku Marytė išleido du dainų rinkinius: „Stebuklų naktis“ ir „Vandens lelija“. Prisirinkusi žvaigždžių Meilė viena iš pagrindinių Marytės eilėraščių temų. Meilės lyrikai ji paskyrė netgi atskirą knygelę „Tau“. Štai vienas eilėraštis iš šios knygelės „Prisirinkau žvaigždžių“: Mano mielas ir brangus žmogau, Netgi žvaigždės danguje pavargo. Nebenori jos budėt ilgiau – Krito upėn ir ten mirga marga. Kai užmigs naktis juoda, gili, Eisiu rinkti jų, pasiėmus rėtį. Kai tu būsi nuo manęs toli, Aš galėsiu į žvaigždes žiūrėti. Gražu ar ne? O apie gimtinę? Prof. Ona Voverienė „Lietuvos aide“ (2005 12 12) rašė: „Marytės Akmantavičiūtės eilėraščiai paperka paprastumu, skambumu, meile gimtinei, vaikystės ir brangių žmonių prisiminimais. Tie baravykai, parnešti kepurėj, Jais po lietaus nudžiugindavo tėtis. Menu, akis iš miego trinam, žiūrim, Jis šypsosi ir kviečia mus gėrėtis... Taip ir jauti nostalgiją šiltiems tėvų namams, šeimai, kur tėtė paprastais gamtos džiaugsmais moko savo vaikus mylėti tėviškę, siaurą takelį į baravykynę, šermukšnį ir žydintį pavasariais kaštoną kieme. Viskas taip miela, paprasta... ir, atrodo, jau amžiams prarasta, išlikę tik kaip graudi elegija juostoje...“ Kai būsime senukai Marytės eilėraščius labiau mėgsta pagyvenę žmonės, kurie augę Maironio, V. Mykolaičio-Putino, S. Nėries poezijos apsupti, kuriems į kraują įaugę silabinė-toninė eilėdara, nugludinta kiekviena posmo eilutė. Ir pačiai Marytei labiau suprantamos pagyvenusių žmonių mintys, nuostatos. Prabėgs daug metų, būsime senukai, Galvos pražils, galbūt drebės ranka. Suaugę bus ne tik vaikai – anūkai. Sutikęs pasakysi man: „Sveika!“ Tos pačios geros akys. Veidas giedras, Tik šypsena pavargsta vakarais. Neberaustu, kaip kitados, iš gėdos, Kai į mane dar vis slapta dairais. Priėjusi tau pakštelsiu į skruostą, Priglausiu kaip vaikystėje mama. Nesuprantu tik, kas man plaukus glosto: Ar tavo rankos... Ar šalta žiema? Taip sako Marytė eilėraštyje „Kai būsime senukai“. Tokie jautrūs žodžiai negali nejaudinti. Gerumo tyla Pastaruosius aštuonerius metus Marytė beveik nieko nerašė. Jie buvo skirti sergančiai Mamai. Kaunietė Aldona Gricienė Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai“ (2008, Nr. 3) rašė: „Prie senoviškos lovos palinkusi pusamžė moteris. Tai poetė Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė. Lovoje gulinti senutė, persiritusi per 92-uosius, jos mama. Dabar mažučiukė, be dukters pagalbos neišliptų iš lovos, jaunystėje buvo sparti. Giedojo laidotuvėse, dainavo vestuvėse. Užaugino septynis vaikus. Ne žodžiais, bet savo pavyzdžiu juos išmokė darbštumo, doros.” Gyvenimas Eleonoros Akmantavičienės nelepino. Vyras buvo nestiprios sveikatos. Ūkio rūpesčiai gulė ant jos pečių. Alino darbas kolūkyje – ji dirbo fermoje karvių melžėja. Per trejus metus palaidojo dvi dukras ir sūnų. Seko jėgos. Sulaukusi 85-erių, persikėlė pas vaikus, o kai jau beveik visai nebesikėlė – į Kauną pas dukrą Marytę. Tai buvo nelengvi metai ir nebesikeliančiai mamai, ir Marytei. Mamos slaugai duktė atidavė visą savo širdį, visas jėgas. Dienąnakt prie Mamos lovos, o jei į miestą – tai tik į parduotuvę, vaistinę, palikusi prie Mamos vyrą pabudėti. Paprastai Mama dieną miegodavo, o naktį blaškydavosi... –Bet aš negaliu sakyti, kad man sunku, kad vos besilaikau ant kojų, nes ir Mama, augindama mus, niekada nesakė, kad su mumis sunku, – girdėjau Marytės žodžius. Kiti vaikai Mamai padėti negalėjo, nes jų jau nebebuvo, arba jie patys buvo nedarbingi...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 gegužės 16, pirmadienis )