Nieko naujo nepasakysiu, jei priminsiu, jog  prisiminimai ilgiau už žmogų gyvena...
Visi jie – ir gyvieji, ir mirusieji, kol mes juos atsimename, nepalyginamai ilgiau išlieka mūsų atmintyje. Kartais tie atsiminimai tokie ryškūs, jog nori nenori, niekaip nuo jų negali atitrūkti...
Jau senai norėjau parašyti apie buvusius savo mokytojus, kuriuos radau vėl sugrįžęs gyventi į Kaišiadorys. Tik daugeliui metų prabėgus supratau, kad esame tiems žmonėms, kurie mus auklėjo ir mokė, skolingi. Per mažai apie juos rašoma, per mažai apie juos kalbama. Ypač apie tuos, kurie mokė kaišiadoriečius. Manau, kad rašyti  apie buvusius mylimus mokytojus geriausiai gali tie, kam jie brangūs, artimi tarsi antrieji tėvai.

Kas išliko atminty...

Visą laiką norėjau parašyti ciklą straipsnių tik apie tuos, kuriuos pažinojau, kurie kažkaip prisilietė prie mano likimo. Tiesą sakant, nebuvau toks puikus mokinys, kuriuo mokytojai didžiuojasi, su kuriais susidraugauja ir vėliau, kartais visą gyvenimą, palaiko ryšius. Greičiau atvirkščiai. Tai mane ir stabdė. Labiausiai gailiuosi, kad nesusitikau, nepasikalbėjau ir neparašiau straipsnio apie buvusią savo pirmąją auklėtoją B. Ambrazevičienę. O juk tuomet, kai sugrįžau gyventi į Kaišiadoris, ne kartą galėjau pas ją užsukti ir pasikalbėti, padėkoti už pastangas bei tai, kad ji tikrai iš manęs norėjo padaryti žmogų ir labai sielojosi, kad tiek daug darau klaidų savo rašiniuose...
Nelengva  rašyti apie buvusius mokytojus.  Aišku, niekas neverčia rašyti apie visus, galima prisiminti tik mylimiausius, tikriausius... Ko gero, šiandien  ne toks didelis pasirinkimas tų praeity buvusių mylimiausių ir geriausių jau ir liko. Na, o  kol dar liko, reikėtų mums su jais, mylimiausiais ir garbingiausiais, pasikalbėti. Džiugu, kad ir dabar dar Kaišiadoryse tebegyvena žmonių, kurie man – 69 metų žmogui – yra patys tikriausi mokytojai.
Vienas iš tokių žmonių – buvusi mano matematikos mokytoja Marijona Ramutė Šiugždienė. Mes ją vaikystėje Ramute vadinome. Net ir nežinojau, kad ji   antrą vardą turi.
...Aplankiau savo buvusią mokytoją. Keistas apėmė jausmas: atrodo, jog aš  iš mokyklos niekur ir neišėjau... Atminty – tas pats vaikiškas juokas, tos pačios išdaigos lydinčios mokytoją einančią koridoriumi į matematikos klasę. O štai mums kalbantis – ji rimta, tyli. Kalba santūriai, pasverdama kiekvieną ištartą žodį. Prisimenu ją kitokią sporto salėje, aikštelėje. Žinau apie jos lengvosios atletikos rekordus. Nedažnai užeinu į buvusią savo mokyklą, bet neberandu ten tos senos mokyklos sporto rekordų lentos apie sportininkų, o taip pat ir mokytojos Marijonos Ramutės  Šiugždienės pasiekimus. Gerai žinau, kai kurie iš jų ir nuo tų laikų turėjo išlikti. Amžinaatilsį visų gerbiamas fizinės kultūros mokytojas ir treneris A. Žvirblis apibūdino ją kaip geriausią savo pagalbininkę. Žaidė krepšinį, buvo mergaičių komandos kapitonė. Gaila, kad tais sovietiniais laikais nebuvo vertinami tritaškiai metimai. Daug įspūdingų tritaškių ji primėtė į mūsų komandos priešininkų krepšius.
O kur dar tinklinio komandos pasiekimai, stalo tenisas, penkiakovė?!
Visur mokytojos buvo pilna, visur skardėjo jos skambus balsas.
Ji buvo lyderė, kurios  klausė besąlygiškai. Todėl man buvo maloniai  keista matyti ją tokią ramią ir tylią... Gal todėl, kad ir pats esu neatpažįstamai nutolęs nuo savo vaikystės bei jaunystės metų. Nors, antra vertus, tariuosi gerai mokytoją pažįstąs. Žinau, kiek toje jos ramybėje yra jėgos.
 
Kad neužmirštume...

Smagu buvo kalbėtis su savo buvusia mokytoja Marijona Ramute Šiugždiene. Daug ką prisiminėme, kartu pasijuokėme, paspėliojome, kaip vienam ar kitam jos buvusiam mokiniui gyvenime sekėsi.
Mokytoja tikras pavyzdys kiekvienam. Mokyklą baigė gerais pažymiais, pagal pažangumą buvo antra klasėje. Tad be vargo įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, kur studijavo matematiką ir braižybą. Baigusi institutą, buvo paskiria dirbti į mūsų rajono Kairiškių aštuonmetę mokyklą.
„Sunkūs buvo pirmieji mokytojavimo metai, – pasakoja Ramutė. – Gerai, kad daug padėjo ir palaikė tolerantiškasis mokyklos direktorius Vytautas Daminaitis. Aštuonmetėje mokykloje mokinių mažai. Visi prisimename tuos laikus, kai pažangumas turėjo būti šimtaprocentinis. Niekam galvų neskaudėjo, kad vaikai nesimoko, kad  yra ne tik  negabių, bet ir  nemokytinų... Dirbome, kaip dabar sakoma, juodai. Vis tiek buvo ir skundų, ir daug ašarų. Akivaizdu, kad jauniems specialistams, visais laikais darbo pradžia buvo nelengva.“
Vėliau  mokytoja pradėjo dirbti Kaišiadorių  1–oje vidurinėje mokykloje, o  Vaclovo  Giržado vidurinėje  mokykloje  – nuo jos įsikūrimo pradžios.
Mokytoja ekspertė Marijona Ramutė Šiugždienė pedagoginį darbą dirbo daugiau kaip  keturiasdešimt metų. Nelengvas buvo kelias į profesijos viršūnes. Ji parašė ir išleido tris knygas:  mokymo priemonę 5 – 6 klasių mokiniams „Pažaiskime su matematika“, kurią išleido „Vagos“ leidykla, o Vilniaus „Saulabrolio“ leidykla išleido 7 – 8 klasių mokiniams „Matematikos uždavinyną“ ir „Matematikos kalendorių“. 
Visi gerai žino, kokios populiarios  mokykloje buvo, o gal dar ir dabar yra, matematikų olimpiados. Tai mokytojams nelengvas užklasinis darbas. Mokytoja kuklinasi, nenori prisipažinti, kiek per ilgus darbo metus jos stalčiuose prisikaupė Padėkos raštų. Ir tai suprantama, juk ji išauklėjo daug gabių matematikų. Užimtos pirmosios vietos rajone, gerai pasirodyta respublikinėse olimpiadose. Ir tai suprantama, juk ne vieną mokinių laidą išleido į gyvenimą.
Ne kartą ji buvo susitikusi su savo buvusiais mokiniais. Tokie susitikimai – jaudina, nes smalsu, kokie jie, tie buvę mokiniai ir kokiais žmonėmis tapo? Akivaizdu, kad gerais, nes neužmiršta savo auklėtojos, aplanko ją.
Noriu pabrėžti, kad mokytojai teko paragauti ir politikos. „O, ne! –   juokiasi mokytoja. – Politikoje buvau neilgai. Pirmąjį kartą buvau išrinkta 2000  metais. Buvau švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos komiteto narė, to komiteto pirmininkė. Sprendėme klausimus, susijusius su šia veikla. Dalyvavau susitikimuose su rinkėjais. Svarstėme, kalbėjomės, balsavome, atsakinėjome į klausimus. Labiausiai man rūpėjo,  kokia bus ateities mokykla.“
Marijona Ramutė Šiugždienė buvo aktyvi saviveiklininkė. Ilgai šoko  pa-gyvenusių žmonių šokių kolektyve „Gudobelė“. Šokėjos karjerą pradėjo nuo 1991 metų. Gaila, kad šis kolektyvas, ko gero, jau baigia savo koncertus. Šiam pomėgiui mokytoja skyrė nemažą savo laisvalaikio dalį. Buvo  viena iš geriausių šokėjų. Stebėdamas  ją  scenoje negalėjai pasakysi, kad šoka moteris, turinti aibę rūpesčių ir darbų.

„Duokite man sunkesnį  uždavinį išspręsti...”

Labai nenoriai mokytoja kalba apie save. Pacituosiu, kaip ją apibūdina tuomet kartu su ja rajono savivaldybės taryboje dirbęs žmogus: „Marijoną  Ramutę Šiugždienę pažinojau kaip solidžią politikę, kuri turėjo vieną politikams nebūdingą bruožą – nekalbėjo, ko nereikia ir nemelavo.
Tai ramus, savo jėgomis pasitikintis žmogus. Nelipdavo į tribūną pasirodyti ar pasimaivyti, ar kam nors įgelti. Kalbėjo visada dalykiškai ir tik apie tuos reikalus, kuriuos labai gerai išmano.
Stebino jos kompetencija. Girdėjau daug gerų atsiliepimų apie jos pedagoginę veiklą ir norėčiau jai palinkėti  visokeriopos sėkmės gyvenime.“
„Ko aš dar noriu iš gyvenimo? – lyg skaitydama mano mintis šypsodamosi atsakė gerbiama mokytoja: „Duokite tik man sunkesnį uždavinį išspręsti...“