Mingaudė Kotryna Zujūtė
Nustebino jaunosios kūrėjos įžvalgos, profesionalumas ir talentingumas. Iš kur visa tai, kai tau dar nė aštuoniolikos, kai gyvenimas, visas pasaulis, atrodo, dar vos vos pažįstami?
Ir supranti, kad tai, ką savo romane išsakė autorė, kaip subtiliai ir meistriškai ji nušvietė savo herojės dvasinį pasaulį, ją užplūdusius jausmus, jog tai – savita talento išraiška. Dievo dovana. Ir nebereikia jokių išvedžiojimų apie nepatyrimą, egzaltuotą pasaulio suvokimą ir t. t. Mingaudės Kotrynos kūryboje to nėra. Ji puikiai valdo plunksną ir užburia įtaigiais ir sklandžiais sakiniais.
Pacituosiu trumputę ištrauką iš jos istorinio romano „Šate“: „Po viso to ją užplūdo palaima. Šiluma. Tokia, kokia apima užkopus į aukšto kalno viršūnę, išvydus sodriai mėlyną nakties dangų, padabintą milijonais, milijardais žvaigždžių, atsispindinti tyro, nesudrumsto ežero paviršiuje arba tuomet, kai esi visiškai grynas, geras ir susiliejęs su pasauliu, visais jo laikais ir visame kame. Esi viskas ir niekas, didelis ir labai mažas, nenugalimas ir pažeidžiamas – karalius ir dulkelė.“
,,Kalėdinėje pamokoje“ Mingaudė Kotryna Zujūtė atliko savo kūrybos dainą, kuri sužavėjo klausytojus
Dvejus metus iš eilės ji užėmė pirmąsias vietas rajoniniuose jaunųjų filologų konkursuose su poezija ir proza, sėkmingai pasirodė mokykloje organizuotuose dainuojamosios poezijos vakaruose „Kanonai“.
Ir tai – ne visi Mingaudės Kotrynos talentai. Ji ne tik gerai mokosi, domisi chemija, fizika, bet ir turi puikų balsą. Su pagyrimu baigusi Kaišiadorių muzikos mokyklos chorinio dainavimo skyrių, vėliau išmoko groti pianinu, dainuoja Č. Kriščiūno ansamblyje „Čiutyta“. Pati kuria dainas.
Įsimintinas jos dainavimas „Kalėdinėje pamokoje“, kur ji visus sužavėjo savo įstabiu dainavimu.
Viena iš jos svajonių – studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje džiazo vokalą. Tą Mingaudė Kotryna prisipažino mūsų susitikimo redakcijoje metu.
O literatūra, kūryba? Į tai ji atsako: „Rašysiu. Tai – mano gyvenimas, mano saviraiška. Rašyti pradėjau dar pradinėse klasėse. Prirašiau kelis plonus sąsiuvinius ir dabar juos turiu. Rašau eilėraščius, esė, parašiau vieną romaną, dabar pradėjau kitą. Man patinka katės, vėlyvojo baroko architektūra ir šaunamieji ginklai. Domiuosi toksikologija, astrofizika bei naujųjų laikų istorija. Kaupiu įdomių, įmantrių tarptautinių žodžių „kolekciją“. Mėgstamiausias mano rašytojas – Maksas Frajus.“
* * *
Nepaprastai graži mergina nesusireikšmina nei savo talento, nei pasiekimų. Gyvena ji gražiame Totoriškių kaime su tėvais ir jaunesniu broliu. Laiko užtenka ir dirbti, kaip ji pati sako, kaimiškus darbus, ir skaityti knygas, kurti bei pianinu per vasaros atostogas išmokti groti Šopeno „Noktiurną“.
Patinka jai stebėti žmones. Iš šalies, kaip pati sako. Svarstyti, ką jie mąsto, kuo gyvena. Nevengia bendravimo, minios. Bet vis dėlto, jai prasmingiausia – vienatvė, kur tarsi susilieja su pasauliu, pajunta minčių laisvę... „Galiu pasakyti, – prisipažįsta Mingaudė Kotryna, – jog skrajoju mintimis... Niekad neužsibūnu vienoj vietoj. Šitas pasaulis, atrodo, tik ten, kur mano kūnas, o mintys toli, toli.“ Ir būtent tokiomis akimirkomis merginą aplanko įkvėpimas, kai, sėdus rašyti, mintys liete liejasi. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas turi daryti kas jam patinka. O ar visuomet tai gyvenime įmanoma? „Man daug gyvenime nereikia, – prataria ji. – Aš nenoriu rūmų, pinigų, bet noriu daryti tai, kas man patinka. Manau, visiems tai reiktų pabandyti. Nepavyks, nieko neprarasi. Svarbu eiti tolyn. Siekti savo tikslo, svajones“.
Mingaudės Kotrynos pasiekimų sąrašas – nemažas. Ji ne tik matematikos ir istorijos olimpiadų dalyvė. Balandžio mėnesį su vienuoliktokų komanda jie laimėjo III vietą VDU protmūšyje „Move to improve“, gegužės mėnesį su komanda dalyvavusi švietimo ir mokslo ministerijos bei Lenkijos ambasados Vilniuje organizuotame protmūšyje „Apie Lenkiją, Lietuvą ir jų tarpusavio bendradarbiavimą“ buvo apdovanota Kaišiadorių rajono savivaldybės medaliu.
O požiūris į gyvenimą? „Man tai svetimas, gal kažkiek ir sureikšmintas žodis, – prisipažįsta Mingaudė Kotryna. – Daugelis šį žodį kartoja su iškilmingu taurumu, išmintim veide. Kartoja ir kartoja. Gal todėl man jis ir prarado reikšmę. Tvirtinama, jog gyventi reikia atsakingai, jog gyvenimas išmokys, parklupdys, kad jis sunkus... Kai kurie tų pamokymų klausosi nė nesusimąstydami. Gal ir gerai. Bet man neįdomu ruoštis piktojo gyvenimo atakoms. Man patinka stebėti žmones ir svarstyti, kodėl, dėl ko jie kažkur skuba, lekia, ieško, ko nepametę arba seka kitų numintais keliais. Kartais ir aš bandau prie tokių pritapti, bet vėl netikėtai tampu stebėtoja ir imu svarstyti – o kas, jei būtų kitaip? Iš tokių svarstymų, sapnų ir fantazijų turbūt ir kyla noras rašyti, traukia sukurti kažką naujo ir galbūt parodyti žmonėms, kaip aš juos matau. Juk kiekvienas iš tikrųjų matome gyvenimą skirtingomis spalvomis, tik gaila, kad nuo vaikystės mums kalama, kad jis neabejotinai pilkas ir mes pamirštame, jog yra kitų spalvų.“
Stebina Mingaudės Kotrynos talentų puokštė: kitas jos labai mėgstamas užsiėmimas – piešimas. Mergina neslepia, jog jai labiausiai patinka piešti portretus. Gimsta įdomūs, fantazijos sukurti žmonių veidai.
Niekas jos nemokė nei piešti, nei rašyti. Visa tai iš jos fantazijų, svajonių pasaulio ir kūrybinio įkvėpimo.
* * *
Labai vertina savo mokinės pasiekimus bei originalų požiūrį į gyvenimą, kūrybą bei mokslą jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Liucija Vinevičienė.
Štai ką ji sako apie savo mokinę: „Džiaugiuosi, kad turiu galimybę gėrėtis gražiais jaunais žmonėmis. Mingaudė – vienas iš tų gražių originalių jaunų žmonių. Niekada nesiekianti būti dėmesio centre. Sėdi klasės gale, stebi aplinkinius, klauso, dėlioja savo mintis ir tik ją pakalbinus galima išgirsti nepaprastai nuoširdžias, prasmingas ir originalias mintis. Pajunti nepaprastą šios merginos vidinę galią.
Lietuvių kalbos pamokose, kai reikia perskaityti garsiai eilėraštį – klasė choru sako: „Mingaude, skaityk tu.“ O po to pasigirsta plojimai.
Poezijai, skaitomai Mingaudės, nelieka abejingi net tie, kurie savo noru neskaito eilių.
Kukliai vertinanti savo pasiekimus.
Po rajoninės lietuvių kalbos olimpiados išgirdau sakant: „Nepavyko gerai parašyti.“
Tačiau būdama vienuoliktokė buvo geriausia rajone 11– 12 klasių grupėje ir pateko į baigiamąjį olimpiados etapą.
Po šalies lietuvių kalbos olimpiados etapo Mingaudė ir vėl pasakė: „Nieko gero neparašiau.“ Tačiau buvo apdovanota LR Švietimo ministerijos padėkos raštu už geriausią esė.
Neskubanti atsiverti.
Tik po dvejų metų išgirdome jos pačios kurtas dainas tradiciniuose gimnazijoje organizuojamuose dainuojamosios poezijos vakaruose, vadinamuose kanonais. Ir visi buvome maloniai nustebinti: puikus atlikimas, pačios sukurta muzika ir žodžiai.
Dar nei vienas mano mokinys mokykliniais metais neturėjo tokio solidaus kūrybinio bagažo: originalūs eilėraščiai, istorinis nuotykių romanas, esė. Gal po šios vasaros atsiras dar naujų žanrų.
Mingaudė gali!“
Miniatiūros
Jos vardas buvo maja. O tie maži lašeliai, lašėdavę paskui ją jai praeinant, buvo jos mintys. Ji nežinojo, kur yra Šiaurės ašigalis, nes niekada nesimokė geografijos; nemokėjo nubrėžti trikampio įžambinių, nes niekas jos nemokė geometrijos...
Bet maja žinojo, kad pasaulis sukasi nesustodamas ir kiekviena diena – paskutinė. Kažkam, kažkur.
Ji mėgo žvakes, medų ir vyšnių sirupą. Ne todėl, kad jie skaniai kvepėjo ar patys buvo skanūs, bet dėl to, kad kėlė majai įdomias mintis. O tamsiai raudona ir auksinė visuomet buvo jos mėgstamiausios spalvos.
Trumpai tariant, maja buvo tobula.
Trumpai tariant, maja neegzistavo.
Bet tai nereiškia, kad jos pasaulis nebuvo tikras ir, kad susidūręs su kieno nors kito, nesukrutindavo jo.
Sukrutindavo.
Juk tai vis dėlto pasaulis.
Maja dainuoja
vilkams
Kartą naktį, sningant, maja sėdėjo prie židinio ir, kapodama malkas, dainavo dainelę.
Ta dainelė apie bananus ir vaisius buvo ne šiaip sau dainelė, bet daina, kurią mają išmokė močiutė dainuoti, kai naktimis būdavo šalta ir šlapia.
Ir maja tą dainą dainuodavo garsiai, iš visų plaučių, kad net vilkai girioje girdėtų. Ir vietoje to, kad išsigąstų, vilkai imdavo staugti pritardami majos dainai. Ir tada majos namuose pasidarydavo taip šilta, kad ji net nustodavo skaldyti malkas.
Taip ir leisdavo vakarus maja, mergaitė, kuri neegzistavo, kuri gyveno girioje, apsupta mielų, draugiškų vilkų, mėgstančių muziką.
* * *
Kartą maja skambino pianinu.
Skambino ji ką tik mokėjo: Mocartą, Bethoveną, Bachą, Listą, Debiusi.
Kiek daug ji mokėjo!
Bet jos kūrinių autoriai taip buvo sutapatėję su savo kūriniais, jog majai rodės, kad ji kalba su jais.
Kalba su bethovenu, bachu, mocartu, šopenu, listu, štrausu, debiusi... o jie pasakojo jai savo melodijas.
Ir tada maja susimąstė: ar galėtų ir ji būti melodija? Ar tai ne per didelis noras neegzituojančiai mergaitei?
Bet juk šopenas, mocartas, listas, bachas, bethovenas ir debiusi irgi neegzistuoja!
Egzistuoja tik melodijos, kurias maja skambino pianinu vėlai vakare.
Autorės ir M. K. Zujūtės archyvo nuotraukos