Pirmajam Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriui Vytautui Stanikūnui – 90!
Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas   
2015 sausio 23, penktadienis

Vytautas Stanikūnas savo namuose Kaune. 2014 m. (V. Budvyčio nuotr.)
Vytautas Stanikūnas gimė 1924 m. gruodžio 7 d. Panevėžio apskrities Panevėžio valsčiaus Venslaviškių kaime, Juozo ir Aleksandros (Narkevičiūtės) Stanikūnų šeimoje. Lankė Pajuosčio pradinę mokyklą. 1944 m. baigė Panevėžio berniukų gimnaziją. Porą metų mokytojavo. 1946–1949 m. Vilniaus universitete studijavo menotyrą. 1949 m. sovietinei valdžiai represavus šeimą, buvo pašalintas iš VU. 1949–1950 m. dirbo LTSR Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto Muziejų skyriuje (ėjo skyriaus vedėjo pareigas) ir Trakų muziejuje. 1951–1966 m. mokytojavo Biržų I vidurinėje mokykloje. 1954 m. Biržuose su mokytoja Tekle Adomaityte sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Tautvaldo (g. 1958 m.). 1956 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą (istorijos specialybę). 1966–1988 m. – Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorius, 1989–2006 – muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei. Šiuo metu pensininkas. Muziejininkystės klausimais rašo straipsnius, yra parengęs knygą apie tradicinę lietuvių sodybą „Lietuvio namai“, kuri atiduota leidyklai.
Gražaus 90–ties metų jubiliejaus proga pirmajį ir ilgametį Lietuvos liaudies buities muziejaus vadovą ir vieną jo organizatorių Vytautą Stanikūną kalbina Kaišiadorių muziejaus muziejininkas Vytautas Budvytis.

Mūsų pokalbį, gerbiamas Vytautai, norėtųsi pradėti nuo Jūsų kilmės.

Vytautas Stanikūnas – Panevėžio berniukų gimnazijos abiturientas. 1944 m.
Aš esu nuo Panevėžio. Ne iš miesto, bet beveik iš priemiesčio. Ten buvo toks kaimas Venslaviškiai, o šalia – Pajuostis, kur buvo Meistavičių dvaras. Ir vaikščiodavau į miestą pėsčias – 4 km man iki gimnazijos buvo.
O Pajuosčio dvaras paskui atiteko Lietuvos valdžiai. Ir čia įsikūrė Lietuvos kariuomenė – 4-asis pėstininkų karaliaus  Mindaugo pulkas. Mano visa vaikystė, jaunystė yra labai susieta su ta vieta. Ten eidavom ir paradus žiūrėdavom. O kai paaugom, mes, jaunimėlis, ten krepšinį žaisdavom. Ten buvo ir aerodromas. Įsikūrė 1939 metais. Pirmieji lėktuvai, lietuviški ANBO IV. O paskui jau rusai, sovietai įkūrė savo aerodromą.
Tėvas buvo tarnautojas, atsakingas asmuo. Panevėžio apskrities valdybos etatinis darbuotojas. Jisai buvo prieškario poetas, pasirašinėjęs  slapyvardžiu „Žemės dulkė“. Daug rašė į to meto spaudą kaip korespondentas, kaip poetas. Buvo ir „Aido“ draugija, jis ten vaidindavo.
O mano mama visai iš kitur. Ji iš dabartinio Pakruojo rajono, iš Rozalimo. Ji buvo bajoraitė. Iš Narkevičių šeimos. Tėvas vieną kartą po darbinės kelionės per Panevėžio apskrities valsčius pasiliko pernakvot pas Narkevičius Rozalime, jiedu ir susipažino. Parsivežė tėvas  mamą čia į  mūsų kaimą.  Apsivedė jie 1924 metais. Nežiūrint, kad jos tėvas buvo labai tam priešingas. Ir aš gimiau tų pačių metų pabaigoj.

Žinau, kad močiutė Jums pasakodavo apie senovę?


Taip, močiutė, kuri mane augino, tėvo mama Marija Janonytė. Ji buvo gimusi, turbūt, 1853 metais ir prisiminė 1863 metų sukilimą. Pasakojo apie sukilėlius, kaip gaudė juos.  Bet  aš vaikas buvau, tai man per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Ji mirė 1938 m., kai man buvo 13 metų. Žinai, kas man pasiliko atminty –  vaikėzui. Man kiti dalykai rūpėjo tada. Kur nors futbolą paspardyt ar ką nors. Ką močiutė pasakojo, galima buvo  daug  ką užrašyt. O močiutė buvo labai senoviška, konservatyvi, labai religinga. Ir mane į bažnyčią visą laiką vesdavosi.

Visgi Jūsų vaikystė prabėgo  kaimiškoj aplinkoj?

Kaimiškoj, taip. Tai buvo kaimo sodyba, bet čia pat buvo Panevėžys. Čia pat Pajuostis,  dvaras, kariškiai. Čia buvo jau kitokia atmosfera. Jau ne grynas kaimas. Ir mokykla. Aš jau penktą šeštą skyrius lankiau Panevėžio gimnazijoj. Miesto ir dvaro kultūra veikė mus. Mes jau nebuvom labai grynas kaimas.

O į mokslus kada pradėjote eit? Kokio amžiaus?

Pradėjau eiti 7 metų. Močiutė nuvedė į pradinę mokyklą. Ji buvo kaime (Pajuostyje – V. B.), ūkininko name. Ir kada aš baigiau keturis skyrius, tada tėvo rūpesčiu pastatė prie Pajuosčio labai gražioj vietoj naują mokyklą. Mokykloj vakarus, spektaklius rengdavom. O paskui ėjau į Panevėžį – buvo 5-6-as skyriai. Baigęs šešis skyrius, tai buvo 1938 metai,  įstojau į gimnaziją Panevėžy. Baigiau vadinamąją pedagoginę klasę ir gavau jaunesniojo mokytojo teises. Mane atleido nuo kariuomenės ir aš pasilikau mokytojauti. Tai mane gelbėjo nuo fronto, iš kurio galėjau ir negrįžt.
 
Kelintais metais įstojote į Vilniaus universitetą?

Į universitetą – 1946 metais. Bet aš dar įstojau į dramos studiją. Taigi dvejus metus mokiausi dramos studijoj. Aš gi beveik aktorius. Mano mokytojai buvo aktoriai Lukošius, Siparis, pats Daguvietis. O universitete pagrindinis mūsų mokytojas ir vadovas buvo Paulius Galaunė. Klausiausi  paties L. Karsavino paskaitų. H. Kairiūkštytė-Jacinienė – dailės istoriją dėstė, docentė. Ir V. Sezemanas dėstė logiką, filosofiją. Meškauskas buvo labai puikus filosofas. Buvo gerų, įdomių dėstytojų.
 Studijų nebaigiau, nes 1949 m. sovietinė valdžia represavo mūsų šeimą, tėvą ištrėmė į Sibirą. Ir mane, baigusį beveik keturis kursus, pašalino iš universiteto. Jau vėliau, gyvendamas ir dirbdamas Biržuose, neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus pedagoginį institutą.

O kaip gimė Lietuvos liaudies buities muziejaus kūrimo idėja? Kokios yra muziejaus ištakos?

Muziejaus idėją pradėjo kelti tuometinėje Mokslų akademijoje. Ten  istorikai, Matulis kupiškėnas dirbo, prezidentas, gana patriotiškai nusiteikęs, kad reikia – reikia. Ir Lietuvos valdžia jau  pradėjo matyt tokius „oro muziejus”, kai kažkas iš jų išvažiuodavo į užsienį. Sniečkų įtikino, kad toks muziejus reikalingas. Ir partijos suvažiavime, atrodo, 1965 ar 1964 metais,  jau buvo pranešime, kad  siūloma įsteigti Lietuvos liaudies buities muziejų.
 Ir man 1965 m. etnologas bei studijų draugas Vacys Milius parašė laišką į Biržus. Sako, ar tu nenorėtum dirbti tame muziejuje? Aš nuvažiavau į Vilnių, sakau, pasiteirausiu. O kitas kursiokas Stasys Čipkus dirbo Muziejų skyriaus viršininku. Jis sako, kad jam labai reikia žmonių. Ir mane paskyrė. Ir Stasys Daunys dar atvažiavo iš Rokiškio. Tai ir pradėjom dviese čia muziejų daryt. Pradėjom kurt muziejaus programą.

O kaip parinkote vietą muziejui?

Vietą ne mes rinkom, manęs dar nebuvo. Rinko prieš tai, komisija buvo sudaryta. Preikšas vadovavo. Buvo įtrauktas Nacionalinio muziejaus direktorius Žilėnas,  buvo Čipkus, buvo ministerijos atstovai. Kažkodėl net Kipras Petrauskas į tą komisiją buvo įtrauktas, taip pat ir Janina Narkevičiūtė. J. Narkevičiūtė buvo Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja. Tai jie važinėjo ir ieškojo vietos: prie Trakų  žiūrinėjo, kitur, kur gražesnės vietos. O Narkevičiūtė sako:  dar yra viena graži vieta – prie Rumšiškių. O iš kur ji sužinojo? Čia buvo Kauno J. Jablonskio mokyklos pionierių stovykla, įsteigta prie marių. Ten, kur muziejaus karčema dabar stovi. Jinai atvažiuodavo aplankyt ir tą vietą įsidėmėjo. Visiems ta vieta patiko. Bet čia gyveno žmonės, buvo 14 sodybų. Buvo dar Pievelių kaimo vienas kitas pastatas išlikęs, kur dabar yra aukštaičių kaimas. Žemė buvo „Pravienos“ kolūkio. Kolūkio pirmininkas L. Bulbovas nenorėjo tos žemės atiduot, sako, man čia ganyklos, ką jūs, vyrai, nejuokaukit. O mums reikia tos žemės. Mes buvom užsiplanavę 200 ha, sakėm, su rezervais visokiais. Net iš Žemės ūkio ministerijos važinėjo. Bet vis tiek mes išsikovojom, kad 170 ha mums duotų – iš  kolūkio paėmė. Paskui reikėjo gyventojus iškelt ir jiems kaip nors apmokėt pagal melioracijos įstatymą. 14 sodybų dar buvo čia likę. Kai kurios buvo apleistos. Vienos sodybos  iš viso buvo tiktai sodas bepalikęs. Pievelių kaimas buvo praktiškai sunykęs, išėjęs į vienkiemius. Iš Pievelių palikom vieną tvartelį. Jis dabar yra Suvalkijos sodyboj.

Prieš atidarant muziejų lankytojams 1974 m. jau apie 70 pastatų buvo pastatyta. O kaip vyko muziejaus atidarymas?

Taip, apie 70 pastatų, penkios sodybos jau buvo. Kaip visada gyvenime – paprastai pritrūksta dar dienos kitos užbaigt viską. O ceremonija. Lietus lijo pusę dienos. Paskui pragiedrėjo. Susirinko visa valdžia. Vartų pastate. Kalbėjo. Man nedavė kalbėt, kadangi „prisidirbęs“ buvau – visokių negerų žmonių buvau priėmęs. Tai kalbėjo kolūkio pirmininkas Jonas Načajus kaip („Pravienos“ – V. B.) kolūkis gerai tvarkosi. Apie muziejų niekas nekalbėjo. R. Šarmaitis kalbėjo, kad kažkokia čia partinė konferencija buvo. O man leido tik paprašyt, kad LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius atidarytų – perkirptų juostelę. Tiek mano tos kalbos buvo. Dalyvavo ir J. Greičiuvienė (LKP Kaišiadorių rajono komiteto pirmoji sekretorė – V. B.), bet ji nekalbėjo, man rodos. Dar M. Šumauskas dalyvavo. Žodžiu, buvo visa aukščiausia valdžia. Išskyrus A. Brazauską, nes jis buvo kažkur į komandiruotę išvykęs. Nors Brazauskas labai daug prisidėjo prie muziejaus įkūrimo.

O kuo prisidėjo A. Brazauskas?


Pasitarimo dalyviai. Iš dešinės pirmas – L. Šepetys, antras – V. Stanikūnas, šeštas – A. M. Brazauskas. Lietuvos liaudies buities muziejus. Apie 1971 m.
Dieve, juk  A. Brazauskas buvo Plano komisijos pirmininko pavaduotojas tuo metu. Brazauskas atvažiuodavo, sakydavo, vyrai tik darykit, darykit greičiau, statykit. Maskva dabar nieko nežino, jie ten savo reikalais užsiėmę, draskosi dėl valdžios. Tai keliai, elektros tinklai, vandentiekis, telefono linijos, visa šita įranga muziejaus tik per Brazauską buvo padaryta. Plano komisija viską darė, jo komanda buvo. Jau muziejus buvo atidarytas ir jis atvažiavęs buvo: tai dar to reikia muziejui, ir to, ir to. O jau lėšos paskirstytos. Tai jis sako, nuimkit nuo to, iš ten paimkit. Tai, kad, sako, nėra jau iš ko. Sako, nieko – Rumšiškėms reikia. Gatves pagerint. Dar Rumšiškėm gerą restoraną ir kultūros namus pastatyt reikia. Ir jokių projektėlių, Rusijos paruoštų. Projektuokit atskirus pastatus. Tai visur čia buvo Brazausko iniciatyva. Jis labai daug padarė. Su juo labai gera buvo ir smagu dirbti. Jis greit supranta. Ir paskui jau kada man ordiną segė A. Brazauskas, jau prezidentas būdamas, ranką paspaudė, sako, tau jau seniai reikėjo ordiną duot. Mes jau pavėlavom. Labai šaunus žmogus buvo. Jis labai daug muziejui ir  Rumšiškėms  padarė.

O su vietine valdžia kaip paskui sekėsi bendraut?


Na, nieko. Ypač geras gaspadorius buvo Mykolas Gudžius. Jis atvažiuodavo, pažiūrėdavo, dalykiškai pakalbėdavo. Jis tęsė tą darbą, kad būtų su-tvarkyta, kad gražu būtų. Mėgo grožį. Geras (Kaišiadorių rajono Vykdomojo komiteto – V. B.) pirmininkas buvo. J. Greičiuvienė iš pradžių truputį rezervuotai žiūrėjo, kad truputį per gražiai  Lietuva rodoma. Bet paskui nieko, susitaikė, priėmė  muziejų, koks jis yra.

Tik atidarius muziejų lankytojams jame pradėjote aktyviai vesti ir folklorinę veiklą?


O buvo taip dėl to folkloro. Vilniuj prie Jaunimo teatro  Povilas Mataitis su Mataitiene suorganizavo grupelę. Aš nuėjau pas L. Šepetį, sakau, muziejus yra, bet negi jis bus visiškai negyvas. Reikia, kad ir kažkas padainuotų, pašoktų. Tos dvasinės kultūros reikia. „Tai ko pačiam reikia?“ Na, sakau, reikia etato, kad būtų žmogus, kuris organizuotų tokius dalykus. Gal dar vieną kitą darbuotoją priimt, kad tą visą tokią linksmesnę dalį vest ir kad muziejus būtų gyvas. Jis, sako, taigi  P. Mataitis! Sako, yra toks įdomus kolektyvas, neturim kur jo dėt. Viskas. Nuo 1974 metų sausio 1 d. Mataitis priskiriamas prie mūsų. Su grupe: 25 etatai. Administratorius, dailininkė ir meninis vadovas – Mataitis su Mataitiene. Ir jie jau muziejaus atidaryme dalyvavo, ir pateikė programą. Iš Kirdeikių, Utenos rajone, nupirkom, parvežėm ir pastatėm klojimą. Įrengėm sceną, atsirado teatras. Ir  prasidėjo visi tie gražūs renginiai, galybė gerų spektaklių buvo pastatyta.

Paskui po truputį ir Užgavėnės atsirado?

Su Užgavėnėm buvo prastesnis reikalas. Užgavėnes mes švęsdavom muziejuj. Na, kaip sako, Užgavėnės  tokia šventė, religinė. Bet vis tiek. Truputį persirenginėjam, kartais atvažiuodavo  studentai. Ir vieną kartą sakom – reikia padaryti Užgavėnes. Užgavėnėm negalima vadint – reikia  padaryt Žiemos palydas. Susitarėm, kad bus bufetas, prekybininkai. Dabar, sakau, reikia skelbimą parašyt. O kur parašyt? Padavėm į „Tiesą“ – į pagrindinį laikraštį. „Tiesa“ išspausdino, kad muziejuj Žiemos palydų šventė bus. Jėzus Marija – mane išsikviečia į ministeriją. Ką pats čia pridarei! Kaip tu drįsti?! Ministerija nieko nežino! Jeigu skelbiama „Tiesoj” – tai respublikinis renginys! Respublikinis renginys, tai turi ministerija dalyvaut, turi apsvarstyt! Ką jūs sugalvojot?! Čia baisus dalykas padarytas! Jau Lietuva žino, kad bus Rumšiškėse Žiemos šventė... Ir kaip sulaikysi? O sniego prisnigo,  privarė iki to laiko! Mes vaikštom, keliai beveik neišvažiuojami. Samdžiau žmones, beveik iš savo kišenės mokėjau, kad tuos kelius traktorininkai valytų nors kiek, nes užvertė sniegas. Bet kai rytą pradėjo važiuot  mašinos, aš išsigandau, sakau, reikia lėkt į kokią dar-žinę ir žiūrėt pro plyšį,  kas čia bus dabar, kuo baigsis? Susigrūdo! Manėme, kai įvažiuos keletas mašinų – nieko. Dabar eilės susidarė, keliai siauri, klimpsta. Atvažiavo J. Greičiuvienė, pavažiavo į pusnį mašina – nė krust. Visiška velniava. Atlėkęs čia ir Čipkus, skyriaus vedėjas.  Na, bet vis tiek: laužai kūrenasi, kažkas vyksta, yra prekybininkų. Šiaip taip šventė baigėsi. Žmonės vis tiek patenkinti. Buvo turbūt 1981 ar 1982 metai. Tai man ministerija parašė įspėjimą už tai, kad  organizavau tokį dalyką. Bet sukvietė visus – reikia tokią šventę organizuot muziejuj. Ir atsirado komisija su Zita Kelmickaite, jau čia rengė programą. Ir  kitais metais, brač, šventė praėjo kaip reikiant.

Klojimo teatro folklorinė veikla, kiek vėliau ir Užgavėnių šventės neabejotinai buvo tautinio atgimimo išraiška. Dar kaip ir priešsąjūdinis laikas, bet...

Be abejo. Čia buvo vis dėlto  tautinės kultūros išraiška. Tai buvo muziejuj. Niekur kitur to nebuvo. Vis dėlto jautėsi tai. Vasaros šventės būdavo, suvažiuodavo kolektyvai iš rajonų, iš kolūkių, šoka, dainuoja. Pradžioje buvo  skundų, kad per daug tautiška, per daug  tautinės kultūros. Bet praeidavo ir vis tiek vykdavo šventės.

Matyt, dėsninga. Juk būtent muziejaus darbuotojai 1988 m. birželio 24 d. įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje Sąjūdžio grupių?

Taip. Vieną pirmųjų. Trečioji Sąjūdžio grupė čia įsikūrė.

O kokia yra Jūsų muziejaus ateities vizija? Kaip jis turėtų dirbti? Į ką orientuotis?

Reikėtų mūsų turimus fondus ištyrinėti iki galo ir aprašyti. Reikia straipsnių. O pastatuose gal ir galima ką nors ekspozicijose keisti, kad jos nesikartotų. Bet jau  pagrindines ekspozijas, kurios yra – reikia palikt. Jos jau yra klasikinės. Ar žemaičio namas, ar aukštaičio namas su savo visu interjeru. Gal nebent patobulint galima, gal naują kokį daiktą įsigyjant, gal pakeist ką nors galima. Bet išplanavimas, ir tie baldai, ir ant sienų kas yra, turi išlikti, kadangi jie atstovauja savo kraštui iš kur yra  paimti. Jie tipiniai ir juos reikia išlaikyt. Bet šiaip tai reikėtų, kad muziejinis darbas vyktų toliau. Muziejininkas, kaip bitė, turi nuolat judėti. Ieškot daiktų,  atsiminimų, nufilmuot kaip pasikeitė, kad ir šiuolaikinė buitis. Kaip toliau vystosi šiuolaikinis lietuviškas namas, nors dabar yra su-projektuoti daugiausia jau architektų.

O ko palinkėtumėt jaunimui? Ko tikėtumėtės iš ateinančių kartų?
 
Reikia daugiau jaunimo įjungti. Nes jaunimas turi žinot savo senelių, prosenelių buitį, iš kur išėjo ir kaip ėjo. Ir kas čia buvo. Nes, matot,  lietuvių tradicija buvo gili šeimos tradicija. Dabar kartais ir tėvus užmiršta. Išlekia kažkur. O anksčiau žinojo ir senelius, ir gimines artimiausius, žinojo, kur kas gyvena, lankydavo vieni kitus. Tokia šeimos kultūra buvo. Reiktų skatint ir pasakot, kad gyveno ir seneliai, ir giminės tam name. Ką seneliai darydavo, kaip jie  įsiliedavo į šeimą, kaip vaikai. Tą parodyt. Atgaivint gal ir negalima, bet kad jaunimas žinotų  senąsias šeimos tradicijas, kurios dabar visiškai baigia sunykt.
Kai sako: nedemokratiška ar demokratiška? Mat ne vien gyvenime yra teisės. Dabar labai akcentuojamos teisės: „turim teisę“, „mano teisė“.  Bet visiškai neakcentuojamos pareigos. O pareigos, sako, nedemokratiška. Tada jau pasakykim, o dešimt Dievo įsakymų tai yra demokratiškas ar  ne dalykas. Ten tokie dalykai: neturėk kitų Dievų – tiktai mane vieną. Yra įsakmiai sakoma. Nes yra pareigos. Ir jas būtinai turi vykdyt. Jaunimui tas svarbiausia, kad turi atlikt savo pareigas – ir savo tėvams, ir savo šaliai, savo žemei, gamtai ir t. t.
 
Dėkoju Jums už pokalbį.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 7803

Komentarai (3)
2016-10-05 23:31
Gerb. Vytautas Stanikūnas buvo mūsų istorijos mokytojas, be to vedė dramos būrelį. Buvo vienas iš geriausių mokytojų. Tais laikais Lietuvos istorija buvo visiškai sumenkinta, neįėjo š programas. Tai Vytautas mums Lietuvos istoriją dėstė nelegaliai, mes viską užsirašydavome į sąsiuvinius, tai bent šiek tiek sužinojom apie savo kraštą. Nes tada nieks nenorėjo apie tai kalbėti, bijojo,. Nors į Sibirą jau nebevežė, bet buvo kitos priemonės nutildyt tą, kas nepalankiai kalba apie Rusiją. Lietuvos tarsi nebuvo mūsų mokslo programose. Labai dėkoju Vytautui už tas pamokas. Ir nors nepasukau istoriko keliu, bet Lietuvos istorija visada domėjausi ir dabar domiuosi, su skaudama širdimi klausydama kai kurių vadinamų istorikų iškraipant Lietuvos istoriją. Dar karta ačiū, Vytautai, kad Jūs buvote su mumis.Tikiuosi Biržus prisimenate tik gerai.
Ramunė
2015-01-28 20:52
Sveikinimai ir DIDELIS AČIŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ!!!!!!!!!!!!
Asta
2015-01-23 17:05
Ačiū už pokalbį ir už įdomų straipsnį Vytautams.
nenuobodu skaityti
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 vasario 20, penktadienis )