Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 kovo 29, penktadienis
Kad gimtų mintis kūrybai. Pasakojimas apie Audronės Berankienės kūrybinius pomėgius Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2014 rugsėjo 12, penktadienis

Audronė tarp gėlynų
Rudenėjanti gamta dar nė kiek nepalietė  pravieniškiečių Audronės ir Felikso Berankių sodybos grožio – gėlynų, alpinariumų... Vėjuotą dieną pravėrus jų sodybos pirmosiose Pravieniškėse vartelius, pasijunti tarsi spalvingame paveiksle ar pasakoje – taip sodriai žydi gėlynai, viskas skoninga, jauku,  miela dvasiai. Akivaizdu, kad čia gyvena  grožį mylintys ir sugebantys jį jausti žmonės. Šioje žydinčioje grožio saloje pasitinka Audronė – tokia pat šviesi, spindinti  gražia, atvira šypsena, papildanti savo namų erdvę nuoširdžia gerumo nuotaika.

Jau dešimt metų Audronė ir Feliksas Berankiai gyvena Pravieniškėse. Nusipirkę čia sodybą, pertvarkė ją pagal savo skonį, įrengė. Štai čia
Audronė su Feliksu gyvena grožio ir ramybės oazėje
labai prireikė   kruopščių Felikso rankų, jo meniškos sielos. Viską jis padarė pats. Iškalė ir apkalė, suremontavo ir išgražino. Ir tiek gražių dalykų padaryta, dėl kurių jų sodybą gali laikyt išskirtine, net ir pašto dėžutė – akį patraukiantis margaspalvis namelis, medžio suoliukai
gėlėms, medžio rąstelių ar akmenėlių takeliai,  medžio baldai...
O Audronė? Sodyba išpuošta ne tik jos gėlynais ir alpinariumais, bet ir žaviais molio lipdiniais, kurie traukte traukia akį. Net namo numeris
ir tas iš molio jos pagamintas. Gražiai  išsiraitęs šešetas gelsvo klevo lapo fone.

Apsigyvenę Pravieniškių I kaime, Audronė ir Feliksas  greitai įsiliejo ir į  kaimo bendruomenę, susidraugavo su kaimynais, pritapo.
Abu buvę pašto darbuotojai: Feliksas kažkada dirbo Kaišiadorių ryšių mazgo vyr. inžinieriumi, Audronė – Lietuvos spaudoje. Kai permainų vėjams papūtus darbai užsibaigė, jie paliko Kaišiadoris, persikraustė į Pravieniškes ir nesigaili. Jiems čia jauku ir miela. Gamta graži, žmonės geri, malonūs.
A. Berankienė  iš molio lipdo seniai – kai atsikraustė į Pravieniškes, kai apsiprato, susipažino su kaimynais, vienądien susitiko  savo bendravardę – Audronę Skarbaliūtę-Glinskienę. Toji pakvietė  ateiti palipdyti iš molio...  Audronė nuėjo. Tiesa, ne iš karto. O iš trečio. Du
kartus per darbus, rūpesčius pamiršo, užtat, nuėjusi vėliau, jau nemetė šio užsiėmimo, užsidegė – taip jis jai patiko.

„Kaišiadoryse jūs turite, ką veikti. Brandaus amžiaus žmonėms yra  Trečiojo amžiaus universitetas, kitų veiklų, o ką Pravieniškėse veikti?“ – sako ji.
Pasakoja, ankstesniais metais Berankiai auginę plantaciją aviečių. Dabar jokiu ūkiu nebesiverčia. Tiesa, ankstesnis sodybos šeimininkas
Audronės Berankienės darbai
paliko didžiulį šiltnamį, tai augina pomidorus, dalija vaikams, anūkams ir aplinkiniams. Nelaikysi juk tuščio – žole užžels. O Berankių sodyboje nerasi žolelės ne vietoje išdygusios.

Taigi dabar Audronė lipdo. Dalyvauja parodose. Įsimintinos jos darbų parodos vyko Pravieniškių bibliotekoje, Rumšiškių kultūros ir meno centre, šio centro skyriuje Pravieniškėse. Jos darbuose gali justi keramikės Audronės Skarbaliūtės mokyklą. Vyrauja gamtos, žmonių akcentai.
Sako, pas Audronę Skarbaliūtę Audronė Berankienė ateinanti šeštadieniais. Tuomet Glinskių sodyboje renkasi tie, kurie trokšta lipdyti. 
Ateina ir daug vaikų. Lipdo, glazūruoja, išdega. Ir išeina toks kūrinys, kad miela žiūrėti. Siela džiaugiasi žvelgiant į Audronės darbus, negali jais atsigrožėti, o jais papuošti namai įgauna šilumos ir jaukumo.

Dar vienas Audronės  Berankienės pomėgis – margučiai. Ji juos skutinėja. Turi jų daug ir kiekvienas vis kitoks. Kitoks ir kiekvieno margučio šonas. Ir negali išsirinkti, kuris iš jų gražesnis, dailesnis. Audronės Berankienės margučiai taip pat pabuvojo įvairiose parodose J. Aisčio, Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse... 
Sako, prieš kiekvienas Velykas nudažanti daug margučių, bet didžioji dalis jų – paprasti, virti lukštuose, tačiau  keletą specialiai nudažo ir 
išskutinėja. Tai toks menas, kur reikia ypatingo kruopštumo, atidos. Todėl padaro vos kelis. Paskui išdžiovina ir  deda prie kitų, ankstesniais metais skutinėtų. Jau susidarė nemaža išskirtinių margučių kolekcija.

Audronė „prie meno“, kaip pati sako. Ji dar ir siuvinėja, gamina dovanoms siuvinėtus maišelius. Žmonės vertina jos rankų darbus, džiaugiasi gavę dovanų.
Nuo pat jaunystės Audronė mėgo rankdarbius. Prisimena, kai dukros dar lankė mokyklą, iš lino  gamino joms  apykaklaites ir rankogalius 
Jauki Audronės ir Felikso Berankių sodyba panaši į paveikslą
nuobodžioms tamsioms uniformoms. Siuvinėdavo, apmegzdavo. Ir jos dukros tomis apykaklėmis išsiskirdavo iš visos klasės. Į mamą nusidavusi  dukra Jurgita. Vaistininkė. Jos mezginiai ir siuviniai labai kruopštūs, saviti.

...Gamta dar šviesi, saulėta ir žalia. Tik rytais gali justi alsuojant rudenį.  Gamta Audronei Berankienei – tai, iš ko ji semiasi peno kūrybai. Todėl dažnai sėda ant dviračio ir važiuoja net iki Grabučiškių, kur taip gražu, kur mėgsta pasėdėti ir pailsint sielą, pasižvalgyti į dangumi plaukiančius debesis, į tolumas, į visa tai, kas atneš kūrybos žybsnį jos mintims.

Autorės nuotraukos


Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 spalio 03, penktadienis )