Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


arrow Naujienos 2024 balandžio 19, penktadienis
Įspūdinga rašytojo Jono Laurinavičiaus 2013–2014 metų knygų puokštė Spausdinti
Zita Buržaitė-Vėžienė   
2014 rugsėjo 02, antradienis

Jonas Laurinavičius knygos ,,Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys” pristatymo metu
„Kaišiadorių aidų“ redaktorius, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, Tėvynės pažinimo draugijos narys, Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Jonas Laurinavičius, 2013 m. atšventęs savo 75-ąjį gimtadienį, tebėra be galo darbingas, kupinas energijos ir daugybės sumanymų. Iki savo solidaus jubiliejaus išleidęs apie šimtą įvairių knygų ir brošiūrų, ir po jo  (nuo 2013-ųjų metų liepos 7 d. iki šiol) dega nepaprasta kūrybine energija, sakyčiau, savotišku siutu. Ant rašomojo stalo gula viena knyga po kitos.
Jubiliejų atšventęs su literatūrinių eskizų knyga „Vidurnakčio  pašvaistė” (2013), ėmėsi tarsi viso gyvenimo kūrybinio darbo ataskaitos – pradėjo leisti knygas, sudėdamas į jas kas buvo išleista anksčiau. Taip 2013 m. gimė padavimų, legendų, sakmių knyga „Brangiausias lobis”,  į  kurią sutilpo anksčiau leistos knygelės: „Nelaimingi rūmai”, „Gobšuolio auksas”, „Jukiškių akmenys”  ir „Tirkšlių  legendos”. Jos ir sudaro šio rinkinio skyrius. Julius Norkevičius šios knygos pristatomajame straipsnyje „Protėvių sakmės meninis rūbas“ pastebi, kad rašytojas „su didele šiluma pasakoja apie mūsų protėvių didumą, atsidavimą Tėvynei, kasdienos darbui, jų tvirtybę ir jėgą“, kartu stengiasi  kiekvieną padavimą priartinti prie nūdienos, „trumpai atkuria to meto istorines aplinkybes, vaizdžiai papasakoja to laiko istorinį foną”, stengiasi kiekvienam kūriniui rasti vis kitą pateikimo formą. Pasakojimas vaizdingas. Daug palyginimų, šmaikščių liaudiškų posakių,  gausu retesnių, gražesnių žodžių. Negalima su tuo nesutikti. Kiekvienas šios knygos skyrius  prasideda labai taikliomis talentingos maketuotojos bei dailininkės Jūratės Bagurskienės iliustracijomis, tarsi nusakančiomis pagrindinę skyriaus mintį. Senove,  paslaptingumu švyti ir knygos viršelis.
Jonas Laurinavičius knygos pristatymo metu pasakoja kaišiadoriškiams apie Algirdą Mykolą Brazauską bei jo tėvą Kazimierą Brazauską
Tais pačiais metais išėjo „Gimtinės” mėnraščio publikacijų knyga „Atminties ženklai”. Joje spausdinami straipsniai, atsiminimai, kronikiniai pastebėjimai, kurie buvo skelbti  „Gimtinės”  mėnraštyje 1989–2009 metais.  Autorius prisipažįsta – šios publikacijos šiek tiek redaguotos, patikslintos. Jos sutelktos penkiuose skyriuose: „Kūrėjų pėdsakai“, „Prisiminimų aidai“, „Tarp pušynų, tarp ežerų – Dusmenyse“, „Tautiškumo žiedai“ ir „Neišsenkanti versmė“. Tėviškės pažinimo paramos fondo direktorius dr. Kazys Račkauskas  knygos įvadiniame straipsnyje „Dvidešimt  metų su „Gimtine“ pažymi, kad kiekvienas iš  skyrių,  „tarsi nusako autoriaus  dvasinio pasaulio prioritetus, (...) byloja apie išskirtinį autoriaus bruožą – gebėjimą aptikti  čia pat, šalia mūsų, kasdienybės dulkėmis ir užmaršties migla pridengtus gėrio, grožio, darbštumo, skausmo, atjautos, žmogiško džiaugsmo ir šilumos daigus. Skaitai ir nustembi, kad mūsų šalyje – Aukštaitijoje ar Dzūkijoje, Sūduvoje ar Žemaitijoje autoriaus skvarbus žvilgsnis, jo jautri širdis aptiko ir mums parodė tiek nuostabių tautos paveldo dalykų. (...). Jono Laurinavičiaus rinktinė „Atminties ženklai“ įtaigiai atveria skaitytojui galbūt primirštos tėvų sodybos duris. Suvirpina širdį. Nuveda į tėviškės laukus, pievas, miškelius. Bent trumpam sugrąžina į vaikystę, mokyklos laikus“. Tai šeštoji Tėvynės pažinimo draugijos nario knyga iš serijos „Iš žurnalisto archyvo“. Aš joje  pasigedau tik pavardžių rodyklės.
2014-ųjų metų pradžioje išleista apybraižų, straipsnių, atsiminimų knyga „Tremtiniai”, į kurią sudėti trys tuo pačiu pavadinimu 1989–1991 metais iš-leisti rinkiniai.  Pats autorius apie šį rinkinį rašo: „Nieko nepakeista, netgi tuose rašiniuose, kurie buvo paskelbti dar sovietmečiu. Taip siekiama autentiškumo, kuo tiksliau perduoti anų laikų dvasią, oficialią spaudos leksiką. Įdedami ir visų rinkinių įvadiniai straipsniai. Juose yra vertingų statistinių duomenų apie trėmimų mastą Kaišiadorių rajone (apskrityje). Stengtasi, kad rašiniai būtų kuo įvairesni, saviti, išskirtiniai, nekartotų to, kas buvo daugmaž bendra visiems (arba bent daugumai) tremtinių. Ypač didelio dėmesio susilaukė pasakojimas „Bliujienė“ – apie šimtametę aklą senutę, ištremtą į Sibirą iš Kietaviškių apylinkių. Be rajono laikraščio „Kaišiadorių aidai“ pasakojimas buvo išspausdintas žurnaluose „Moteris“, „Ūkininkas“, monografijoje „Kietaviškės“, savaitraštyje „Šeimininkė”, laikraštyje „Ūkininko patarėjas”, ne kartą skaitytas per respublikinį radiją, įvairiuose tremtinių renginiuose. Jis taip pat buvo išverstas į lenkų, rusų, švedų ir kt. kalbas. Tremtinės Bliujienės paveikslas įgavo tarsi simbolinę prasmę, apibendrinančią stalinizmo žiaurumą, nežmoniškumą“. Autorius apgailestauja, kad dauguma tremtinių, aprašytų šioje knygoje, jau Amžinybėje, ir knygą skiria atminti  jų didžiulei meilei Tėvynei, gimtajai žemei, nepalaužiamam tikėjimui gražia Lietuvos ateitimi.
Jono Laurinavičiaus „Tremtinių“, išleistų  Atgimimo metais, neteko skaityti, tad su didžiausiu susidomėjimu paėmiau knygą į savo rankas. Žinojau, kad autorius ne tremtinys, net jo giminės sovietmečiu nebuvo nukentėję. Ar sugebės suprasti nukentėjusiuosius? Ar sugebės pajusti jų kančią ir  perteikti tai knygoje? Pati patyrusi tremtį ir nemažai parašiusi šia tema knygų, – parašytų ne tremtinių ranka, iki šiol neteko skaityti. Ir nenusivyliau. Knyga rašyta ne eilinio tremtinio, o gabaus žurnalisto, rašytojo ranka, tad nėra joje tų gyvenimo smulkmenų, pasikartojimų, perdėto verkšlenimo, kas neišvengiama nukentėjusiųjų kūryboje. Juk net dabar mes, buvę tremtiniai, be to negalime apseiti net paprastame draugiškame pokalbyje, nes mums skauda iki šiol. Aišku, didžiausią įspūdį, kaip ir kitiems, man  padarė „Bliujienė“.  Tai šios knygos perliukas, nugludintas iki spindėjimo. Ir situacija išskirtinė – okupanto nužmogėjimo viršūnė. Bet ne okupanto elgesys nustebino – jų elgesys man buvo  ne naujiena. Labiausiai sužavėjo Bliujienės sūnaus elgesys, jo begalinė meilė aklai, bejėgei šimtametei ant patalo gulinčiai tremiamai motinai. Sūnus negalėjo palikti bėdoje paliegusios motinos, – ir  jis, namuose neradęs motinos, kurią ant neštuvų į vagoną įkėlė trėmėjai, puolė vytis traukinį. Ir Čeliabinske jį pasivijo!
„Staiga  per vagonus nuvilnijo šauksmai:
– Bliujienė, kur Bliujienė? Atsiliepkite, kuriame vagone yra Bliujienė iš Kietaviškių.
– Čia, čia! – atėjo žinia ir dvidešimt penkto vagono. – Bliujienė pas mus.
Visi sukišo galvas pro vagono duris. Nuo garvežio lėkė vyriškis, tempdamas apysunkį ryšulį. Kas čia toks? Ko jam reikia?
– Mama! Mama! – išgirdo kietaviškėnai.
Ir visi nustėro, susižvalgė, nė žodžio netardami.
– Praniuli, tu mano Praniuli, – suvirpėjo Bliujienė. – Aš visą kelią tave šaukiau – ir tu mane išgirdai. Praniuli, tu mano Praniuli...
Verkė ne tik Bliujienė. Verkė visas vagonas“.
Ir tos abipusės meilės, pagarbos viens kitam dėka, akla, nebevaikštanti senolė Sibire gyveno dar ketverius metus.
Manau, kad negali nepravirkti net šiuolaikinis skaitytojas. Perskaitęs susimąstys, gal net susigės ir tas sūnus ar dukra, kas savo motinas išveža į senelių namus, į slaugą, joms susirgus, ir pamiršta lankyti. O  tokių, gaila, vis daugėja.
Šią Jono Laurinavičiaus knygą galima pavadinti politkalinių, tremtinių kančių antologija. Joje rado vietą įvairiausi kankiniai: ir prieškariniai, ir pokariniai,  ir  ūkininkai, ir mokytojai, ir lietuviai, ir rusai, ir dvarininkai, ir vadinamieji tarybiniai aktyvistai, ir turtingi, ir beturčiai, ir seneliai, ir mažamečiai vaikai, ir kūdikiai, gimę gyvuliniame vagone... Įvairovių įvairovė!  Ištremti – prie Ledjūrio, į Chakasiją, Permę, Barnaulą, Igarką... Tačiau, kad ir kur  būtų ištremti, vyrauja ta pati jungtis – visur buvo baisu, antihumaniška, kartu visur buvo tas pats Tėvynės ilgesys, tikėjimas, viltis, kad anksčiau ar vėliau baigsis tas košmaras, kad, jeigu ne jie, tremtiniai, tai jų vaikai, anūkai sulauks Atgimimo, nepriklausomybės. Taip ir atsitiko… Rašytojui pavyko atskleisti ir savotišką antrą tremtį – nuoskaudas bei pažeminimus tremtiniams sugrįžus į Tėvynę. Manau, kad ryškiausiai tai atskleista apybraižoje „Amžinas sargas“. Mokytojas Justinas Neverbickas 1945 m. sausio 13 d. sovietinių aktyvistų išvestas iš klasės ir šešeriems metams įkalintas nežinia už ką Vorkutoje, po metų,1946 m. rugsėjo 2 d., paleistas kaip neteisėtai nuteistas, „atskubėjo į Burbiškes, susirado žmoną, visas švytėjo džiaugsmu, kad vis dėlto teisybė nugali: nesi kaltas, tai ir paleido... Tuoj eis į mokyklą ir vėl dirbs. (...) Bet štai Žiežmarių valsčiuje tarsi skuduru per veidą tvojo – mokytoju dirbti jis negali... Kaip tai negali? Juk jis nekaltas, reabilituotas! Važiuoja į Kaišiadoris, į apskritį. Bet išgirsta tą patį: „Ne, į mokyklą nebepriimsim”. Užsirūstinęs J. Neverbickas važiuoja  į Vilnių, į ministeriją (...). „Išvežtųjų pedagoginiam darbui nepriimame. Toks nurodymas. Niekuo padėti negaliu“, – išgirsta. (...) Tik per didelį vargą pavyko gauti sargo postą. Pasigailėjo Kauno trisdešimt aštuntosios pradinės mokyklos direktorius, įdarbinęs jį savo mokykloje. Taip J. Neverbickas ilgiems dešimtmečiams ir paliko sargu.  Amžinu sargu, kaip jis pats sako“. Graudu, skaudu. Tačiau tokius ar kitokius skaudulius patyrė kiekvienas sugrįžęs į Tėvynę. Panašias nuoskaudas patyrė ir tremtinių vaikai net dirbdami patį paprasčiausią, juodžiausią darbą. Štai Kazė Butkevičiūtė („Nuslinkę šešėliai“) – pirmaujanti rajono melžėja. „O pikti liežuviai lyg juokais postringavo:
– Plėšykis plėšykis, Kazyt, bet Lenino ordiną rajone kitoms už menkesnius rodiklius duos (...). Pati žinai, kad Sibiras tau koją kaišioja.
Ką jau kalbėti: skaudu būdavo klausytis skaudžių žodžių. Sykį bendradarbiai pasveikino su įrašymu į rajono garbės lentą, netgi nuotrauką padarė, o vis dėlto jos kandidatūra rajone nepraėjo, apsiribojo tik ūkio darbo pirmūnų stendu“.
Sujaudino ir apybraiža „Medinis kryželis“. Joje paliestas dar vienas komunistinio režimo skaudulys – žmonių moralinis luošinimas. Į tokią moralinio luošinimo mašiną patekdavo ir ne vienas tremtinių bei politkalinių vaikas, mirus tėvams, artimiesiems, perėjęs sovietinių vaikų namų, saugumo rūsių „auklėjimą“.  Apybraižos herojė tremtinė Alytė nusižudo. Ir ne Sibire, o Lietuvoje! Kad nusižudytų kas iš tremtinių Sibire, neteko girdėti. Pačius baisiausius pa-žeminimus, sunkumus tremtiniai, politkaliniai iškęsdavo pakelta galva. Tėvynės komunistų pareigūnų, kaimynų skriaudas, pažeminimą vien dėl to, kad buvai tremtinys, buvo skaudžiausia, dažnai nepakeliama.
Prieš nusižudymą Alytė rašė laišką „mamai, kuri Sibire žuvo”. Ji buvo viena kaip pirštas, netgi atsisveikinimo laiško neturėjo kam parašyti. Prašė visų at-leisti, jeigu  ką ji ne taip darė. Klausė, ką ji padarė valsčiaus saugumo viršininkui, kad jis, atstatęs pistoletą, liepė gerti naminę ir nusirengti. Klausė, kas ją padarė alkoholike, vaikų invalidų gimdytoja. Ateikite, rašė ji, prie mano kapo ir pasakykite tai man. Tik dorai ir sąžiningai ir tada aš atleisiu jums  visiems, mano gyvenimo purvintojams“.
„Tremtiniuose“ nėra jos herojų nuotraukų, kas neįprasta šios tematikos knygoms. Bet ir nereikia. Pasakojimas toks įtaigus, toks pagaunantis, kad nepastebi, kaip užverti paskutinį knygos puslapį. Atrinkti tokie ištremtųjų gyvenimų epizodai, kurie ilgam išlieka atmintyje, paliečia širdį ir protą. Knyga pasirodė laiku, kai didžioji valstybė vėl žvangina ginklais. Kol kas tik Ukrainoje... Reikia būti budriems, kad tai nepasikartotų. Juk Putinas jau pasiūlė „humanitarinę pagalbą“ likusiems be pastogės ukrainiečiams – savo noru važiuoti į Sibirą. Priglaus. Ten tokie neaprėpiami plotai!
Be šių solidžių, gražiai išleistų, labai vertingų knygų, tuo pačiu laikotarpiu rašytojas parašė ir išleido 96 psl. knygą „Per baltutę laužo liepsną”. Tai biografinė apžvalga apie poetę ir redaktorę Bronę Juškaitę-Vinevičienę, ilgametę autoriaus bičiulę, vėliau  kelių jo leidžiamų knygų („Tarp kryžminės ugnies”, „Brūkštelėjimai”) redaktorę. Daug vietos šioje knygoje skirta Bronės Juškaitės jaunystės laikotarpiui, kai ji dar buvo  Mažeikių rajono Sedos vidurinės mokyklos XXIX laidos abiturientė. Gabi literatė sudomino Mažeikių literatų būrelio vadovą. Prasidėjo glaudus jų bendradarbiavimas, pagrįstas  tarsi mokytojo ir mokinės santykiais. Šio bendravimo rezultatas – šimtas Bronės Juškaitės eilėraščių ir rajono literatūrinio konkurso laureatės vardas. Knygoje analizuojama bei cituojama šio laikotarpio Bronės Juškaitės kūryba. Beje, vėliau šie Bronės jaunystės eilėraščiai Jono Laurinavičiaus iniciatyva, autorei leidus,  pateko į knygą „Šviesa mano langui”, kuri buvo išleista  2007 m. Kaišiadoryse, „Printėjoje” ir buvo skirta poetės jubiliejui.
Labai šiltai rašoma ir apie to laikotarpio Sedos vidurinės mokyklos mokytojus, Bronės santykius su jais ir savo bendraklasiais, kurių pažiba ji buvusi. Išliko autoriaus atmintyje ir Sedos vidurinės mokyklos XXIX laidos abiturientų išleistuvės bei šios laidos susitikimas 2008 metais –  po 33 metų nuo mokyklos baigimo, kai buvusiems šios laidos abiturientams sukako po 50  metų. Autoriui ir šiame renginyje teko dalyvauti.
Gal tiek daug vietos knygoje skirta Mažeikių laikotarpiui, kad autorius labai daug vilčių dėjo į Bronę Juškaitę kaip būsimąją  neeilinę poetę. Bet Bronė nuėjo kitu keliu. Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kurį laiką dirbo mokytoja, gimdė vaikus, juos auklėjo. Gyveno jų bėdom, džiaugsmais ir rūpesčiais. Net keturis užaugino! Redaktoriavo įvairiose leidyklose. Juk redaktorės darbas labai atsakingas, ne mažiau svarbus, reikalaujantis atidumo, kruopštumo! Varginantis. Kada gi Bronei rašyti eilėraščius?! Autorius tai supranta. Bet vis tiek apgailestauja, kad tiek daug laiko praėjo iki jos pirmojo eilėraščių rinkinio pasirodymo.
Bronė Juškaitė-Vinevičienė savo pirmąjį eilėraščio rinkinį „Išmestinukės priklydėlės” išleido tik 2005 m. Jame tik 54 eilėraščiai. Išleido „Vagos” leidykla. Jonas Laurinavičius savo knygoje cituoja literatūrologės Laimutės Tidikytės-Adomavičienės recenzijos „Kaligrafiškas Bronės Juškaitės žodis”, kuri buvo išspausdinta „Literatūroje ir mene” 2007 m. birželio 22 d.;   taip pat savo atsiliepimą apie rinkinį, publikuotą knygoje „Neišskrendantys paukščiai” (2008, 131–133 p.), aprašo knygos pristatymą Mažeikių r. Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje (buv. Sedos vidurinė mokykla) 2005 m. gruodžio 17 d., pateikia po knygos pristatymo publikuotą mokytojos Stasės Petkienės recenzijos įvadinę dalį, pateikia ištraukas iš savo straipsnio „Ketūnuose”, spausdinto 2006 m. mėnraštyje „Gimtinė” (Nr. 9), kuriame randama ir kraštotyrinių žinių apie Bronės Juškaitės gimtinę Ketūnus bei gretimą Rubikų kaimą, čia gyvenusius bei juose dirbusius žymius žmones (rašytoją Algirdą Pocių, knygnešį Vincą Jušką). Bronės Juškaitės 50-mečiui 2007 m. „Gimtinės” mėnraštyje publikuotame straipsnyje „Kas yra namai, kas yra tėviškė” autorius cituoja poetės žodžius apie savo gimtinę Ketūnus, o mažeikiškei „Santarvei” parašo straipsnį „Jubiliejus, paženklintas darbu, poezija, meile gimtinei”. Šių rašinių ištraukos taip pat yra knygoje „Per baltutę laužo liepsną“.
Jonas Laurinavičius ne vienoje šios knygos vietoje pabrėžia, kad Bronė Juškaitė labai reikli sau. 2009 metais buvo parengusi poetinių miniatiūrų knygą „Nenusikirpsiu kito plunksnos”. Autorius leidyklai net buvo parašęs atsiliepimą apie šią knygą. Knygoje „Per baltutę laužo liepsną” jį cituoja, labai šiltai jame atsiliepia apie naująją Bronės knygą. Ir, pagaliau, apgailestauja: „Vis dėlto B. Juškaitė apsigalvojo ir trečiosios knygelės neišleido”.
Knygos pabaigoje, skyriuje „Su redaktorės plunksna” J. Laurinavičius rašo apie Bronės darbą įvairiose leidyklose, apie puikiai jos suredaguotas knygas: Žemaičių akademijos ir Vilniaus dailės akademijos dailėtyros instituto leidinį „Seda”, „Vagos” leidyklos knygas Fiulerių „Pažadėk, kad nepakraupsi”, Sean Corey „Šaunių paauglių 7 įpročiai”. „Versus aureus” leidyklos: G. Ilgūno „Antanas Mackevičius: sukilimo žygiai ir kovos”, M. Kuodžio „Varniai” ir daugelį kitų. Tik kažkodėl neradau pastabos, kad 2014 m. vasario 20 d. Vilniaus knygų mugėje už 2013 metais  profesionaliai suredaguotas, taisyklinga kalba išleistas knygas greta kitų apdovanota ir redaktorė Bronė Vinevičienė. Knyga užbaigiama tokiais autoriaus žodžiais: „Bronė be galo sudėtinga asmenybė. Į bet kokį gyvenimo reiškinį jos žvilgsnis kiaurai veriantis. Ji mažakalbė, jautri, kantri, atkakli. Niekada niekur į priekį nesėdanti, o tik gale, kritiškai žvelgianti į savo kūrybą. Gal dėl to mažai ir rašė, nes paprastai turbūt visa savo kūryba daugiau ar mažiau būna nepatenkinta” – ir pačios Bronės Vinevičienės posmu:
Nupilu
Kasdienybės vandenį,
Ragauju esenciją
Ir iš jos sprendžiu
Apie gyvenimo skonį.
Knygoje  yra rubrika „Iš fotoalbumo”. Čia rasite net aštuonis lapus įvairių laikotarpių  Bronės Vinevičienės nuotraukų.
Šioje knygoje yra ir Jono Laurinavičiaus 2013–2014 metais išleistų  knygų sąrašas, kuriame, be mano išvardintų, įrašyta ir „Žiemgalos metraštininkė” (biografinė apybraiža apie mane – Zitą Buržaitę-Vėžienę).  Knyga buvo išleista 2013-ųjų metų sausio mėnesį ir skirta mano jubiliejui. Už ją esu autoriui labai dėkinga. Taip pat yra rengiamų išleisti knygų sąrašas. Jame – straipsnių rinkinys „Knygnešių  dalia”,  epigramos „Su minuso ženklu” ir  viso gyvenimo eilėraščių rinkinys „Mėlynoji paukštė”. Kiek žinau, visos jos jau parengtos ir išeis 2014 metais.
Ar ne įspūdinga knygų puokštė?! Net protu nesuvokiama, kad be tiesioginio  darbo galima dar tiek padaryti.
Į įvairiaspalvę Jono Laurinavičiaus knygų puokštę  įsipina ir bukletai, skirti žmonos Aldonos Laurinavičienės 75-mečiui bei sūnaus Valdo Laurinavičiaus 40-mečiui, ketvirtoji kurso draugams skirta knyga „Kaip gyvi, mano kurso draugai?”, taip pat ant prestižinio popieriaus  išspausdinta, kietais viršeliais, gausiai iliustruota autoriaus ir redakcijos archyvo nuotraukomis 146 psl. knyga „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys”, kurioje J. Laurinavičius pasakoja apie Algirdą Mykolą Brazauską bei jo tėvą Kazimierą Brazauską, pateikia publikacijas iš „Kaišiadorių aidų” laikraščio apie Prezidento apsilankymus Kaišiadorių rajone, jo susitikimus su gyventojais.
Bet ir tai dar ne viskas.  Aprašomu laikotarpiu Jonas Laurinavičius redagavo bei parašė įvadinius ar pabaigos žodžius šioms knygoms:  prof. Česlovo Kalendos poezijos knygai „Arimuos švytėjo delčia”,   Zitos Buržaitės-Vėžienės knygai „Ašarų laukas”, Juozo Piliaus „Iš atminties aruodų“,  Danutės Višinskaitės-Miliukienės poezijos rinkiniui „Vaivorykštės šviesoje“, Joanos Perednienės „Paparčiai. Šimtmečių apsuptyje...“,  R. Šimelienės  „Pabūsiu dar...”, „Vytautas Balčiūnas’’ (atsiminimai apie buvusį Kaišiadorių mokyklos direktorių; sudarytoja Onutė Kupčiūnienė). Be to „Versmės” leidyklai pateikė 142 tekstus apie savo gimtąjį Pajautų kaimą ir aplinkines gyvenvietes monografijai apie buvusį Onuškio valsčių. Monografija rengiama spaudai.
Jubiliejinius metus vainikavo dr. K. Račkausko sudaryta, Tėvynės pažinimo draugijos išleista knyga „Jubiliejinė puokštė.  Jonui Laurinavičiui – 75. “. Tai straipsnių, interviu, pranešimų, sveikinimų žurnalisto, tautotyrininko, rašytojo Jono Laurinavičiaus 75-ųjų gimimo metinių proga rinkinys. Knyga iliustruota nuotraukomis.
Belieka tik stebėtis ir kartu su rašytoju Jonu Laurinavičiumi pasidžiaugti tokiu puikiu kūrybiniu derliumi, padėkoti už vertingas knygas ir palinkėti sveikatos bei tolimesnės kūrybinės sėkmės.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 rugsėjo 25, ketvirtadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024