Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

arrow Naujienos 2024 kovo 29, penktadienis
Jonės Rimavičiūtės sukurtos dainos skamba ne tik Lietuvoje Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2014 rugpjūčio 18, pirmadienis
Ši karšta vasara kaišiadorietei Jonei Rimavičiūtei įsimintina: mergina baigė Algirdo Brazausko gimnaziją. Taigi vienas gyvenimo kelio etapas užbaigtas. Pažangi gimnazistė šauniai išlaikė brandos egzaminus ir sėkmingai įstojo ten, kur ir norėjo - nuo rugsėjo ji studijuos ergo-terapiją Kauno kolegijos Medicinos fakultete. Galėjo taip pat sėkmingai įstoti ir į Sveikatos universiteto Medicinos fakultetą, tačiau tapti terapeute ar kokios kitos srities gydytoja merginos nevilioja. Nevilioja ir ergoterapijai labai artima kineziterapija, kurios, anot Jonės, daug kas stoja mokytis.  Ji norėjo studijuoti būtent ergoterapiją. Pilna žavios jaunystės energijos ir maksimalizmo Jonė nori padėti
žmonėms, iškart matyti rezultatą. Merginai patinka jos būsima profesija ir įstojo jos studijuoti ne paveikta akimirksnio emocijų, o daug skaičiusi,vertinusi ir stebėjusi.
Tačiau mergina netvirtina, kad pasirinktas kelias - visam gyvenimui. Kai  esi jaunas, kupinas jėgų, sumanymų ir siekių, nuveikti gali labai daug. Toks jos pasirinkimas dabar. Tačiau tie, kas ne vienerius metus pažįsta Jonę Rimavičiūtę, kas su ja kartu mokėsi, kas žino jos talentus ir gebėjimus, gal nustebs sužinoję, kur pasuko ši šauni ir gabumais apdovanota mergina Juk Jonės mokykloje buvo pilna visur. Kai dar mokėsi V. Giržado vidurinėje, paskui tapusioje progimnazija, jau tada vedė įvairius mokyklos renginius, kūrė eiles ir muziką joms, dainavo.  A. Brazausko gimnazijoje jos talentai dar labiau suvešėjo. „Kai kas klausia, kodėl nestojau mokytis dainavimo", - sako Jonė ir
tvirtina, kad dainuodama  jokiu būdu negalėtų sutilpti į tam tikrus rėmus, suvaržymus, kurie atsiranda mokantis dainavimo. Be to dainos, eilės, kūryba Jonei - toks dvasios gelmės malonumas, kurį ji itin saugo, brangina ir tausoja. Tai jos pačios, jos būties dalis, jos sparnai. Dėl to ji neliptų ir ant talentų šou scenos. Ji vengia „liepimo dainuoti". Dievai žino, ar teisi Jonė. Bet galbūt savo jautria prigimtimi ji jaučia kaip turi gyventi ir ką daryti su daina ir muzika, kurios gyvena jos sieloje.
Kaišiadorių meno mokykloje Jonė mokėsi groti pianinu. Gitara groti prisipažįsta nemokanti, o štai kuria dainas, kurias paskui pati atlieka gitarai pritariant. Jos  gitaristas - mokytojas Eginas Grajauskas, ko gero, pats pirmasis pajutęs tikrąjį Jonės talentą, jos kūrybos grožį. Iki tol, kol jos gebėjimus pastebėjo mokytojas E. Grajauskas, Jonė kūrė eiles ir dainas slapčiomis, gal pati sau, kol jos eilės prasiveržė. Po to devintoje klasėje Jonė su draugais dalyvavo A. Brazausko gimnazijoje  tradicija tapusiuose „Rudens kanonuose".
Tada su draugais sukūrė dainą „Rytoj", ėmė bendrauti su teologijos studentu Gintu Petkevičiumi, su kuriuo kartu dalyvavo Česlovo Kriščiūno surengtame konkurse. Ir taip
„užsivedė". Jautrios dainos patiko jaunimui, patiko ir suaugusiems. Visus stulbino puikus Jonės balsas ir tas nuoširdumas, kuris  skambėjo jos kūryboje, jos širdies šviesa.
2011-aisiais Jonė Rimavičiūtė dalyvavo Kaune vykusiame  konkurse Vytautui Kernagiui atminti. Pasirodė šauniai ir pateko į respublikinį  turą. Šiandien ji šypsosi. Buvo smagu, nepaprastai džiaugėsi, nors prisipažįsta, kad dainos buvo „pradinės", pirmosios. „Buvau labai jauna", - sako Jonė. Jauna ji ir dabar - vos devyniolikos, o dainavimo stažas jau netrumpas. Per tą laiką  gili ir brandi tapo jos kūryba. Tačiau iki  to dar buvo Kanada. Gražus ir šviesus metas, kurį praleido su tėvais tolimoje ir fantastiškoje, laukinės gamtos šalyje.  Kelionės į Kanadą iniciatore buvo jos mama Rima, regis, labai rami, santūri moteris. Pasirodo, ji - ekstremalė. Išvažiuoti, pamatyti, patirti įdomu, tačiau  ilgam ir taip toli - sudėtinga. Kalbos barjero kaip ir nebuvo: Jonė mokėjo angliškai, mama - anglų kalbos specialistė. Na, gal tėčiui buvo kiek sunkiau. Dabar, po gyvenimo Kanadoje, Jonė laisvai kalba angliškai, liežuvis nekliūva niekur, o žodis skrieja kaip mintis. Gyveno jie Princo Edvardo saloje, susipažino ir sutiko daug puikių
žmonių. Gyvenimas ten juos pakeitė, išmokė įvairių dalykų. Kanadietiškas patyrimas į naudą buvo ir Jonei. Dabar ji pati stebisi, kad  ten, mokykloje, sugebėjo tapti pirmūne, nors visi dalykai buvo dėstomi anglų kalba.  Adaptavosi greitai, juo labiau, kad ten mokėsi vaikai iš įvairiausių pasaulio kampelių, visokios spalvos, tikėjimų ir papročių. Bet Jonė sako, tai nesudarė  jiems jokių užtvarų. Visi žmonės yra tokie patys, nesvarbu, iš kokios šalies jie būtų. Ten ji susirado daug draugų, su kuriais palaiko ryšius ir dabar. Trys pagal mainų programą Kanados mokykloje  mokęsi jos klasės draugai vokiečiai pasikvietė Jonę į nepaprastai gražų Koblenco miestą Pietų Vokietijoje. Rugpjūtį jie turėtų apsilankyti Jonės namuose, Kaišiadoryse...
Kiek gyvens Kanadoje, Rimavičiai nesvarstė, tačiau gyvenimas viską surikiuoja taip, kaip jam reikia. Jis sureguliavo ir jų laiką ten -  šeima iškentė metus. Paskui  ėmė graužti gimtinės ilgesys. Lietuva buvo toli, už vandenyno. Lietuvoje pasiliko vyresnieji Jonės brolis Audrius ir sesė Giedrė. Šeima norėjo būti  kartu, nedaloma, vientisa. Ir Jonė vėl atsidūrė Kaišiadoryse. Iš Kanados parsivežė savo  susuktus filmus apie Kanados gamtą, apie   draugus tenai.
Grįžusią čia taip pat pasitiko draugai. Jų Jonė turi. Nuoširdžių, širdingų. Apsidžiaugė vėl ją pamatę ir juokais ėmė vadinti „kanadiete". Kelionė namo Jonei buvo išbandymas. Reikėjo adaptuotis Kanados mokykloje, o grįžus vėl  reikėjo daryti tą patį - išlyginti mokymosi skirtumus. Kad kartu su savo bendraamžiais mokytųsi 11-oje klasėje, Jonei reikėjo  išlaikyti septynių dalykų egzaminus iš dešimtosios klasės kurso. Mergina pasiryžo, mokėsi ir sėkmingai juos išlaikė.
Ir štai - atpildas! Metai vienuoliktoje buvo šaunūs. Dar ne egzaminai, dar esi laisvas kaip paukštis. Suprantama, nepamiršk mokslų. Bet juk dar nereikia sukti galvos dėl  egzaminų... O jai gerai sekėsi matematika, lietuvių, anglų kalbos, chemija, biologija...
Jonė pasinėrė į mokyklos gyvenimą. Puolė stačia galva, nes jau tokia yra - nerami siela. Vedė renginius, dalyvavo konkursuose, tapo laureate rajoniniame filologų konkurse, kur skaitė savo kūrybos eilėraštį. Tais pačiais metais - trečioji vieta rajoniniame skaitovų konkurse... Labai daug keliavo. Žodžiu, gyveno įdomiai ir turiningai.  Pernai vasaros pabaigoje kartu su dar šešiais kaišiadoriečiais, mokyklos radijo atstovais, dalyvavo mainų projekte  „Crossing borders“ Austrijoje. Grupei vadovavo mokytojas Eginas Grajauskas. „Tai buvo kūrybinis projektas, - prisimena Jonė, - kūrėme dainas, o galutinis projektas buvo - teatras". Toje stovykloje mokytojas Eginas pastebėjo Jonės talentą kurti eiles ir dainas. Po to, kai pasirodė „Rudens kanonuose", Jonė sėkmingai dalyvavo Šiauliuose  mokinių autorinių  dainų konkurse  „Žodžiai iš širdies".
Mergina prisipažįsta važiavusi nelabai tikėdama ten  „nuskinti laurų", juk buvo labai daug dalyvių ir konkursas tęsėsi  visą dieną. Jonė su mokytoju pasirodė kone visai konkursui baigiantis. Sudainavo  dainą  „Mergaitė“ Maironio žodžiais ir savo kūrybos dainą „Rytoj"...
„Pakvietė  trečiosios, antrosios ir pirmosios vietos laimėtojus, - prisimena Jonė.- Manėme - nelaimėjome nieko. Ir staiga mums įteikia didįjį prizą! Buvo smagu. Labai džiaugėmės. Toks didžiulis laimėjimas, pripažinimas...“
O paskui prasidėjo didysis mokymasis. Artėjo egzaminai. Mergina daug laiko skyrė mokslams, tačiau nereikia manyti, kad ji  nebeturėjo laiko kūrybai. Kai ji gyvena tavo širdyje, pasibeldžia į tavo mintis tuomet, kai tik to panori. Be to, gimnazistė vis tiek vedė renginius, dalyvavo mokyklos ir užklasinėje veikloje. Visą laiką lankė Česlovo Kriščiūno vadovaujamą  mokinių folkloro ansamblį „Čiutyta", ir dabar su kitais aktyviais Kaišiadorių gimnazistais groja ir dainuoja  jaunimo Mišiose Kaišiadorių katedroje.
Jonė tiki savo jėgomis. Ji gali ir daro.  Rudenį jos laukia koncertų turas po Lietuvą ir net Rygoje.
Mergaitė iš Kaišiadorių su savo dainomis sėkmingai peržengė Lietuvos ribas ir užtikrintai keliauja po pasaulį. O dabar Jonė iškeliavo į piligriminę kelionę Varkalės - Pivašiūnai.
Aktyvi, veikli ir entuziastinga, gabi ir galinti daug pasiekti, Jonė Rimavičiūtė yra skaistus žiburėlis ne tik Kaišiadorių, bet ir Lietuvos padangėje. Palinkėkime šiai šauniai merginai sėkmės.

Nuotraukos autorės ir iš Jonės  Rimavičiūtės archyvo

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 rugsėjo 13, Šeštadienis )