Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Archyvas 2024 kovo 28, ketvirtadienis
Kur Paparčiai žydi ne tik per Jonines... Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2014 rugpjūčio 08, penktadienis

Joanos Perednienės parengtos knygos
Kai kam nereikia nei žmonių klausti, nei internete ieškotis, kur taip yra. Tai papartiškiams, Paparčių krašto gyventojams, Kaišiadorių rajone. Paparčių žiedas neša laimę, džiaugsmą, meilę... Jis pražysta vieną kartą per metus - Joninių naktį, trumpiausią naktį. Ne visi, oi, ne visi jį suranda, nors ieško ne tik po vieną, bet ir poromis - įsimylėjėliai... Tačiau tiems, kurie čia gimę, augę, dirbę, paparčių žiedai nuolat žydi. Nes kur gali būti didesnė laimė, kaip gyventi gimtinėje, gyventi Paparčių krašte, su kuriais susieta tavo darbinė veikla. Viena tokių laimingųjų, kuriai paparčių žiedas žydi nuolat, yra dabartinė Paparčių mokyklos bibliotekininkė,  kelis dešimtmečius dirbusi šioje mokykloje mokytoja Joana Perednienė. „Niekada nesvajojau, kad gyvensiu ir dirbsiu toli nuo savo gimtinės (Panevėžio rajone - J. L.) atokiame kaime. Tačiau gyvenimas man taip susiklostė, jog ištekėjusi už papartiškio, atvykau dirbti į šalia kaimo stovinčią Paparčių mokyklą ir likau ilgam... Čia prabėgo mano jaunystė, čia sulaukiau brandaus amžiaus. Mano jaunystės kaimas Paparčiai, įsikūręs nuošaliai nuo krašto kelių, geležinkelio linijų. Tačiau nepaisant to, jame dirbau ir dar tebedirbu", - rašo J. Perednienė savo knygos „Paparčiai... Šimtmečių apsupty...“ įvade.

Joana Perednienė
Per pastaruosius ketverius metus Joana parengė tris knygas: dvi savo, ir vieną iš Paparčių kilusios tremtinės Birutės Kavaliauskaitės - Jacinavičienės. Visos šios knygos įdomios, vertingos, reikalingos istorikams, tautotyrininkams, kultūros darbuotojams, žurnalistams, o ypač Paparčių krašto žmonėms. Paimkime jas į rankas.



„Po šimtmečių dangum"


Tai  J. Perednienės tautotyrinis darbas. Švenčiant mokyklos jubiliejų, mokykla patikėjo, o ir Joana mielai sutiko parengti knygą. Daugiausia naudojosi mokyklos surengta medžiaga, interneto duomenimis, knygomis, spauda, savo prisiminimais. Surinkta dešimtys nuotraukų.
J. Perednienės knyga išsiskiria tuo, kad pagrindinis dėmesys sutelktas į mokyklos netolimą praeitį ir šiandieną. „Pradėjusi dirbti pradinių klasių mokytoja, - rašo ji apie savo nueitą kelią, - Neapsiribojau pedagoginės mokyklos baigimo diplomu. Dirbau ir neakivaizdžiai mokiausiai VVPI. Baigusi Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, ėmiau mokyti vyresniųjų klasių mokinius rusų k. ir literatūros (...) Visada malonu prisiminti buvusius kolegas - bendradarbius. Tai buvo nuostabūs mokytojai: Vitalija Dimšaitė, Genė Kinderevičienė, Irena Šarmavičiūtė, Aldona Kanclerienė, Aldona Perednienė. Man dirbant šioje mokykloje keitėsi mokyklos direktoriai. Šiuo metu dirbau esant devintam direktoriui. Tačiau nė apie vieną iš jų nieko blogo pasakyti negaliu. Visi jie buvo tolerantiški, geranoriški, draugiški". Kadangi daugybę metų pažįstu J. Perednienę, galiu tą patį pasakyti ir apie ją. Ir tai dar kartą patvirtinama maloni tiesa: jei sėji gėrį, tai jį ir pjauni... J. Perednienė su pagarba prisiminė ir iškilius mokyklos auklėtinius, kurie žinomi ne vien Paparčių krašte. Dr. Kazys Račkauskas, pedagogas Bronius Petkevičius, Romas Naidzinavičius, Valerija Čiuladaitė - Jankauskienė, Jonas Čiulada, Saulius Jacinavičius... Autorė savo knygoje negailėjo vietos aprašyti įvairiapusę mokyklos veiklą pastaraisiais metais - neformalų ugdymą, mokyklos šventes, renginius, bibliotekos darbą, bendradarbiavimą su tėvais ir t.t.
Knygos paantraštė: „Paparčių mokyklai 140 metų (1870-2010)''. Tačiau ar iš tikrųjų tiek metų Paparčių mokyklai? Istorikas dr. K. Račkauskas ėmėsi ieškoti dokumentų archyvuose, kada Paparčiuose buvo įkurta mokykla. Jo surasti duomenys rodo, kad Paparčių mokykla buvo įkurta ne 1870 m., kaip teigia J. Perednienė, o 1900-aisiais, taigi mokyklai buvo ne 140, bet 110 metų. Tačiau mokslo literatūroje vis dėlto minima ir 1870 m. data. Tai „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje", R. Gustaičio „Kaišiadorių rajono vietovardžių žinyne". Tad manau, kad pribrendęs  reikalas  istorikams dar giliau pažvelgti į archyvus ir plačiau panagrinėti, kuri data teisinga. O gal atsiras duomenų, kad abi datos netikros. Tai nieko stebėtino - kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.

„Sibire, Krivliako gyvenvietėje..."

Tai Birutės Kavaliauskaitės-Jacinavičienės, Sibiro tremtinės, atsiminimų knyga. Birutė turi beletristikos gyslelę. Taip vaizdžiai, gyvai, ramiai iš po jos plunksnos išsiliejo neužmirštami jaunystės epizodai. Birutei tebuvo 13-ka, kai ją ištrėmė, paėmę iš Žaslių progimnazijos.
Neparašyta šios knygos atsiradimo istorija, tačiau aš ją žinau. Nuo Sąjūdžio laikų su Birute bendravome, ji man daug skaudžių trėmimo istorijų papasakojusi. Įdomu buvo klausytis, tačiau dar įdomiau būtų skaityti jos prisiminimus. Bet ji ilgai laikėsi savo: „Jau kiek tų atsiminimų prirašyta, kam dar man rašyti". Tačiau po kurio laiko vis dėlto sėdo ir parašė. Tai buvo 1994 metais.
O ką toliau daryti? Atsiminimus suredagavau, o pinigų išleisti nėra. Tad tekstą atidaviau Paparčių mokyklai. O ten kilo gaisras. Tačiau rankraštis ne-sudegė, tik gaisrininkai jį vandeniu apliejo. Buvo beveik neįskaitomas. Tačiau likimas buvo dosnus. Kai kurie puslapiai šiaip ne taip buvo įskaitomi, kai kurie skyreliai, pasirodo, liko pas mane, o Birutė dalį juodraščių turėjo. Taip iš naujo atsiminimų knyga buvo restauruota ir ji palikta Paparčių mokykloje.
Gulėjo ilgai, gal 15 metų. Nežinia, kiek ji dar būtų gulėjusi, jei ne Joana Perednienė. Artėjant 2011-tiesiems - Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metams, ji iš Birutės atsiminimų tekstų sumanė parengtį knygą. Ir tai padarė. Ir turbūt net nežinodama, kad aš esu šiuos tekstus skaitęs, redagavęs, ji vėl man juos atnešė redaguoti. Aš mielu noru tai padariau. Šį kartą nebuvo ir finansinių rūpesčių dėl knygos leidybos: rėmėjais tapo Birutės sūnūs Saulius ir Laimutis Jacinavičiai.
J. Perednienės sudaryta B. Jacinavičienės atsiminimų knyga 2011 m. buvo išleista. Išleido kaišiadoriškė leidykla „Printėja". Perednienė apie atsiminimų autorę Jacinavičienę knygos įvade rašė: „Šie Birutės Kavaliauskaitės-Jacinavičienės atsiminimai tebūnie pavyzdys jaunajai kartai, kaip gyvenant toli nuo Tėvynės nepalūžti, likti tvirtai. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad ji dabar gyvena nedejuodama, džiaugiasi užaugintais dviem vaikais, anūkais".
Birutė Jacinavičienė gyvena Pakertuose (prie Dainių, Žiežmarių apylinkės seniūnija). Noriai dalyvauja vietos kultūriniame gyvenime (pavyzdžiui dainuoja moterų etnografiniame ansamblyje). Kol sveikata leido, daug keliavo su turistiniais kelialapiais po Europą ir kitur. Pagarbioje vietoje guli jos  atsiminimų knyga, kuri atsirado J. Perednienės rūpesčiu.

„Paparčiai. Šimtmečių apsupty..."

Tik per atkaklumą, ryžtą, kantrybę atsirado ši J. Perednienės knyga. Ji man atnešė didelį pluoštą medžiagos. Kad iš jos padarytų knygą - reikėjo daug pastangų, jėgų. Kalbėjomės ilgai. Raginau tęsti darbą, bet kartu ir dvejojau ar taip bus, ar nenuleis ji rankų.
Tačiau tepraėjo savaitė ar kiek daugiau, o Joana jau vėl atėjo su aplanku. Šį kartą jau buvo kas kita. Jau buvo ryškūs knygos kontūrai. Iš tikrųjų daug buvo padirbėta. Nebuvo jokių abejonių - knyga bus. Tik reikia dar kai ką pako-reguoti, papildyti ar kai ko atsisakyti. Joana surinko ir didelį pluoštą nuotraukų.
Nuoširdžiai padirbėjo ir „Printėja". Gražiai sumaketavo, apipavidalino, pa-trauklų viršelį padarė. Išėjo vertinga knyga, ženkliai praturtinanti literatūrą apie Paparčių kraštą. Joje šeši skyriai: „Senovė", „Paveldas", „Saugokime atmintį", „Paparčių krašto renesansas", „Paparčių krašto šviesuoliai, „Šimtmečių apsupty", „Tai mano gyvenimo ataskaita“ šiame nuostabiame Paparčių krašte", - rašė autorė knygos įvade „Mano jaunystės kraštas - Paparčiai". Ką reikšmingesnio turėjo surinkusi apie šį kraštą, tą ir sudėjo. Kai kur tautotyrinę medžiagą papildė savo atsiminimais. Nevengė įdėti kitų autorių grožinės kūrybos apie Paparčius - mokytojos Irenos Šarmavičiūtės eilėraščių, Jono Čiulados legendos, kitų autorių atsiminimų ir t.t. Tai paįvairina, pagyvina knygą, padeda išvengti monotonijos. Galbūt istorikai rastų ir priekaištų, kad kai kurių istorijos ir dabarties sričių autorė nepalietė, per mažai arba ir visai neparašė apie kai kuriuos iškilius Paparčių krašto žmones, kad trūksta kai kurių nuorodų, iš kur medžiaga imta ir t.t. Tai tiesa. Tačiau ir iš garsiausio kaimo kapelos dainininko negali reikalauti, ko reikalaujama iš operos solisto. Kiekvienas darbas savaip gražus, savaip reikalingas. Ir J. Perednienės, Paparčių krašto tautotyrininkės, knyga miela ir svarbi. Ir autorei, ir mums, skaitytojams. Manau, kad tokia ji bus ir ateityje.
Paparčių žiedas Joanai Perednienei žydi ne tik per Jonines... Ji labai aiškiai tai mato, laikydama rankose savo knygas... O mes jas skaitydami, jomis besidžiaugdami.
Tad žydėk, žydėk ir toliau dalinantis laimę Paparčių žiede...

Nuotraukos iš redakcijos archyvo


Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 rugsėjo 13, Šeštadienis )