Kaišiadorių aidai - Anastazijos Grėsienės paveikslai – sielos ir gamtos atspindys

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 gegužės 13, pirmadienis

Anastazijos Grėsienės paveikslai – sielos ir gamtos atspindys

Spausdinti

Ramutė ŠIMELIENĖ
2014 liepos 21, pirmadienis
Paveikslas ,,Tėviškė“, atnešęs jo autorei tarptautinę šlovę Vasara ar žiema, ruduo ar pavasaris, Anastazija Grėsienė neatsigroži gamta. Visi metų laikai savitai malonina jos širdį. Kasdien ji džiaugiasi gyvenimu ir tuo, ką mato aplinkui. Iš Gamtos – mūsų motinos – ji semiasi peno – jėgų ir išminties, spalvų dermės – savo kūrybai. Dievo duota jai pamatyti tai, ko kiti neįžiūri, nemato, nepastebi. Gamta kasdien jai vis nauja, stebuklinga, patraukli. Pavasarį, vasarą, ankstyvą ir šviesų rudenį Anastazija mėgsta išeiti į savo pačios prie daugiabučio sukurtą grožio oazę, atsisėsti ant kelmelio, žvelgti į dangumi plaukiančius debesis, žalumą aplink ir melstis... „Jei nori pamatyti, žvelk į gamtą, mokykis iš jos“,– sako Anastazija Grėsienė. Meilę gamtai paveldėjo abu jos sūnūs Ramūnas ir Tomas, ypač vyresnysis Ramūnas, kuris tapo miškininku, vėliau Vilniaus universitete baigė biologiją, o galop gyvenimas jį nuvedė į Karo akademiją. Tačiau Lietuvos kariuomenės majoro meilė gamtai neišblėso. Beje, Karo akademiją baigė ir Anastazijos jaunylis Tomas. Vilniaus senamiesčio stogai Anastazijos Grėsienės darbuose gamta visur. Jau ne vienerius metus ji siuvinėja paveikslus ir prisipažįsta, kad tai tapo tarsi „liga“, kuri ją apninka, ypač žiemos metu, kai nebelieka darbo sode ir darže, kai už lango baltuoja spindinčios sniego pusnys... Traukia tada Anastazija iš kasomis supintų muline siūlus ir siuvinėja, siuvinėja... Dienos metą ir vakarais. Sako, sudėtinga surasti tikrai tinkamų paveikslams siūlų. Ypač sunku jų rasti žmonių veidams siuvinėti. Todėl važiuoja į turgų, lankosi sendaikčių parduotuvėse. O buvo, kad tinkamą spalvą apžiūrėjusi, praardė savo kasdienę šimtasiūlę ir iš ten siūlelius traukė. Juk reikia ir spalvos, ir tinkamo storumo siūlų surasti... Kūryba – sudėtingas dalykas. Vieni kuria muziką, kiti rašo eiles ar romanus, dar kiti lipdo, mezga... Anastazija siuvinėja. Derina spalvas, prideda ir atima iš to, ką sumąstė mintyse ir ką nupiešė ranka, o giliai, minčių kloduos, jau gimsta kitas paveikslas, tarsi koks Dievo potėpis ar pasiųstas ženklas jos dvasiai. A. Grėsienės paveikslai nepaprasti. Išsiuvinėti kryželiu ant „vaflinės“, rankšluostinės medžiagos, o kiti ir ant lino (ant lino, anot tautodailininkės, kur kas sunkiau siuvinėti), jie pilni gyvybės, judesio, gamtos spalvų ir Anastazijos širdies bei išmonės. Iš tolo – tarsi būtų piešti akvarele: it gyvi virpantys šešėliai, kuriuos meta medžiai, nušviesti paveiksle nematomos, bet nujaučiamos saulės šviesos, o jų mirgančiuose lapuose tartum girdi čiulbant paukščius... Juose ir bažnyčių bokštai, akmens mūro sienos, žmonės, tarsi brendantys laiku, ką tik nuskintos įvairiaspalvės alyvos, pamerktos į vazą, gamtos vaizdai... Viskas patrauklu, jaudina dvasią. Negali nesižavėti nuostabiai tiksliai išsiuvinėtomis trimis M. K. Čiurlionio paveikslų „Žiema“ bei „Pasaulio sutvėrimas“ reprodukcijomis. Tautodailininkė Anastazija Grėsienė prie savo paveikslų Anastazija Grėsienė žavisi bažnyčiomis, jų architektūra bei ta aura, kuri jose sklando, todėl daug paveikslų, skirtų bažnyčioms. Štai į melsvą dangų pro medžius į dangų sminga Prisikėlimo bažnyčios, Kaune, bokštai, stebuklingas Vilniaus senamiestis, kuriame saulės nušviesti Petro ir Povilo bažnyčios bokštų stogai, Palūšės bažnyčia, ažūriniu sniegu nubarstyta Kaišiadorių katedra, kurios paveikslą tautodailininkė išsiuvinėjo pagal šviesaus atminimo Zenono Sakalausko atviruką, vasara Verkių dvare, gamtos vaizdai ir galop – Senoji akmeninė, tačiau kokia šilta Gegužinės bažnyčia – Anastazijos, jos seserų ir brolių, jos visos plačios giminės mylimiausioji, brangiausioji, visam gyvenimui. A. Grėsienė daug metų gyvena Kaišiadoryse, čia užaugino abu savo sūnus, tačiau Gegužinė jai visada švies ryškia šviesa. Kaip ir tėviškė Lomeniuose, kur ir dabar bet kuriuo metų laiku – ar per didžiąsias šventes, jubiliejus, kitus renginius susirenka gausi, draugiška, daininga ir linksma Valkavičių giminė. Senoji sodyba nūnai sutvarkyta, išpuošta, branginama, virš jos plevėsuoja Anastazijos išsiuvinėta giminės vėliava. Ji mielai priima savo vaikus, jų atžalas, antrąsias puses, vaikaičius. Anastazija sako, kad ją puikiai sutvarkė sesers Bronės sūnus Audrius. Tėviškė jiems visiems – amžinas traukos centras, kur jie suvažiuoja nuolat, bet būtinai rugpjūtį, kuomet užperkamos šv. Mišios už senuosius Valkavičius – Mamą Domicelę ir Tėtį Antaną. Anastazijai Grėsienei tėviškė Lomeniuose – šventa ir jos dvasią traukianti vieta. Todėl galbūt simboliška, kad visos tos siuvinėtų paveikslų plejados (Anastazija jų išsiuvinėjusi turi 24, o pardavusi 25-ąjį, tik vieną, labai paprašyta) pradžia – dvejus metus siuvinėtas paveikslas „Tėviškė“. Gimtinės vaizdai taip ryškiai įsirėžę Anastazijos atmintin, kad nė nuotraukų nereikėjo siuvinėjant. Tėviškės vaizdą ji išsiuvinėjo gyvą ir tikrą, su saulės šviesa ir šešėliais, su aplink namus tekančios upelės vandens mirgėjimu, su dideliu pavėnę teikiančiu sodu, su sodybą nuo vėjų užstojančiu aukšto miško juosta, su takeliais, išmintais kiemo žolėje basomis vaikystės kojomis... Žvelgia į šį paveikslą Anastazija, ją aplankančios seserys ir prisimena brangias širdžiai vietas, savo šeimą, kurioje jie užaugo aštuoni. Abiejų brolių jau nebėra, tačiau su sesėmis Anastazija širdingai bendrauja. Pačios geriausios draugės – jiedvi su seserimi Damute Markevičiene. Kol gyva bus, Anastazija visada prisimins tą vietą, kur prabėgo jos vaikystė, gražiausi jaunystės metai. Žvelgiant į paveikslą, širdimi nuslenka lengvas liūdesio šešėlis: kai mirė mama, tėtis antrąkart nevedė. Užaugino vienas būrį vaikų, išleido gyveniman, išmokė darbštumo, pagarbos vienas kitam, savo pavyzdžiu įrodė, kad negalima pasiduoti negandoms. Lemtinga, tačiau paveikslas „Tėviškė“ – pats pirmas ir dar 1998-aisiais atnešęs didžiausią šlovę Anastazijai. Tais metais su savo darbais, tarp kurių buvo ir „Tėviškė“. A. Grėsienė pasirodė plačiajai visuomenei: perskaitė „Valstiečių laikraštyje”, kad „Šeimos“ žurnalo redakcija kartu su Norvegijos žurnalu „Familien“ („Šeima”) rengia paveikslų siuvinėtojų darbų parodą „Mano šalis“. Penkiasdešimt atrinktų geriausių lietuvių siuvinėtų darbų turėjo būti eksponuojama Norvegijoje. „Nuvežiau ir aš savuosius, – prisimena Anastazija Grėsienė ir prisipažįsta „kažin ko“ nesitikėjusi. – Norėjosi parodyti savo darbus, palyginti su kitų išsiuvinėtais.“ Nustebo ir apsidžiaugė, kad tais pačiais metais gegužę „Naujųjų skliautų“ galerijoje, Vilniuje, tarp kitų siuvinėtojų darbų eksponuoti ir josios, o paveikslui „Tėviškė“ pripažinta pirmoji vieta. Laimėjimas solidus, juo labiau kad parodoje dalyvavo ne tik tautodailininkės, bet ir profesionalios menininkės, dizainerės... Tuomet Anastazija gavo puikų prizą – kelionę į Norvegiją, kur nukeliavo kartu su sūnumi Ramūnu. Ir po daugelio metų kelionės prisiminimai neblėsta. Moteris sako buvusi šiltai sutikta, kaip kokia prezidentė. Ją pasitiko ne tik „Familien“ žurnalo redakcijos darbuotojai, bet ir lietuvių bendruomenės toje šalyje atstovai, Lietuvos ambasados Norvegijoje darbuotojai. Parodoje Norvegijoje eksponuoti lietuvių moterų siuvinėti darbai sulaukė didelio susidomėjimo, o užvis labiausiai – Anastazijos „Tėviškė“. Šis A. Grėsienės paveikslas ir Norvegijoje pelnė pripažinimą, atvėrė kelius į viešumą. Po sėkmingo pasirodymo „Naujųjų skliautų“ galerijoje 1998-aisiais metais ir tais pačiais metais Norvegijoje, Osle ir Bergene, A. Grėsienė 2001-aisiais su savo paveikslais dalyvavo parodoje „Tautodailė Aukštaitijos regione“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 2002-aisiais – Kaišiadorių kultūros ir meno centre surengta personalinė tautodai-lininkės paroda, 2003-iaisiais ji dalyvavo Kaišiadorių liaudies meno parodoje, 2004-aisiais – Elektrėnų kultūros centre surengtoje parodoje, 2005-aisiais – parodoje-konkurse Vilniuje „Siuvinėjimo stebuklai“. Tais pačiais metais – Žiežmarių kultūros centre, taip pat ir Ukmergėje vykusioje parodoje „Aukso vainikas“. O 2006-aisiais jos paveikslai eksponuoti Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje. 2008-aisiais metais Šv. Jokūbo bažnyčioje, Vilniuje, surengta personalinė, jubiliejinė Anastazijos Grėsienės paroda. 2012-aisiais su savo kūryba ji dalyvavo Kauno tautinės kultūros centre. Pernai Anastazija su kitomis Trečiojo amžiaus universiteto studentėmis dalyvavo Kaišiadorių rajono švietimo ir kultūros paslaugų centre mokslo metų užbaigimo proga surengtoje auksarankių parodoje. Tais pačiais metais jos kūriniai eksponuoti Elektrėnų kultūros centre surengtoje parodoje „Aukso vainikas“... Anastazija Grėsienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus narė. Jai malonu, kad žmonės domisi jos kūryba ir ji mielai sutinka paveikslus eksponuoti, kviečiama dalyvauja parodose. Jos kolekcija kasmet pasipildo naujais darbais. Tie, kas pamato kaišiadorietės Anastazijos Grėsienės siuvinėtus paveikslus, būna nustebinti neabejotino kūrėjos talento, gamtos ir pasaulio pažinimo ir iš jų sklindančios dvasinės šviesos. Autorės nuotraukos
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 rugpjūčio 27, trečiadienis )

Naujausias numeris

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc