Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 gegužės 13, pirmadienis
Iš vaikystės atėjęs trapus ir spalvingas menas Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2014 birželio 16, pirmadienis

Eugenija Genevičienė (autorės nuotr.)
Dar nepasimiršo pati gražiausia, šiemet šilta ir šviesi pavasario šventė - Velykos. Atgaivinome širdis ir dvasią, pasidžiaugėme vieni kitais, pasidalinome nuoširdžiais žodžiais ir margučiais, kuriuos stengėmės kuo įmantriau išpuošti.
Tačiau tokių margučių, kuriuos gamina Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė, retai  kur pamatysi. Stebėtinas „valdžios žmogaus"  hobis, mielas užsiėmimas, atėjęs iš vaikystės, puoselėtas senovinių lietuviškų tautinių tradicijų.
Žaslių kultūros centre šiemet pavasario šventės garbei surengtoje  parodoje eksponuotos E. Genevičienės margučių nuotraukos. Jos išmarginti kiaušiniai stulbina, žavi šis trapus menas. Akį traukia išmonė, spalvų dermė, nepaprastas kruopštumas ir kantrybė.  Ne veltui
E. Genevičienė - sertifikuota Kaišiadorių rajono amatininkė, senojo margučių marginimo amato puoselėtoja. „Kiaušinius ji margina tradicinėmis margučių marginimo technikomis. Kiaušinių raštai skiriasi priklausomai nuo technikos - marginant vašku, daugiausia naudojami taško bei lašo formos motyvai, o skutinėtuose kiaušiniuose ryškesnės linijos bei brūkšniai. Margutis - neatsiejama Velykų šventės dalis. Velykų simboliu tapęs kiaušinis vartotas įvairiose apeigose tiek pagonybės, tiek krikščionybės laikais. Lietuvių margučių raštus mažai palietė svetimos, neigiamos įtakos, tad jie yra išsaugoję pirmapradę prasmę bei raštus.“ Taip rašoma
Kaišiadorių muziejaus tinklapyje.
Eugenija Genevičienė tęsia mūsų mamų, močiučių, promočiučių tradicijas, moko marginimo technikos jaunimą. Jai malonu, kad šią tautinio paveldo tradicija vis labiau domisi jauni žmonės. To ji išmokė ir abi savo dukras: dabar jau Sveikatos universiteto studentę Deimantę ir Kauno kolegijos studentę Ernestą, kuri pernai Lietuvos moksleivių liaudies dailės  konkurse „Sidabro vainikėlis"  pelno III laipsnio diplomą. Pagerbta tada buvo, dukros talento įvertinimu džiaugėsi Eugenija,  sertifikuotų tautinio paveldo produktų kūrėja.
Meniškai kiaušinius margina ir Deimantė - abi dukros „nusidavusios“ į mamą.
„Įsivaizduoju, kokiu raštu kiaušinį marginsiu, - pasakoja E. Genevičienė. - Tą sumanymą ne vieną dieną nešiojuos minty, o paskui pasiimu vaško, dažų ir - pirmyn..."
Eugenija tvirtina kiaušinį marginantį tris dienas. Ne ištisai, žinoma, bet, kaip pati sako, „pripuolamai", parėjusi po darbų, vakarais.
 Ypač daug reikia laiko ir kruopštumo, jeigu nori nudažyti kelių spalvų margutį. Tada tepi vašką vis ant kito sluoksnio, dedi į dažus ir vėl dėlioji vaško pėdeles... Vienspalvį, vašku puoštą kiaušinį Eugenija sako nudažanti ir per 10 - 15 minučių.
Margučius ji dažo nuo vaikystės.
Prisimena, kai matydavo vašku margintus kiaušinius ir dar įvairiaspalvius, labai norėdavosi pačiai išmokti.
Sako, pirmasis margučių meno mokytojas buvęs jos tėtis. Mama kiaušinius dažydavusi lukštuose. Užtat ir dabar Eugenijos žodžiais, lukštuose virti ve-lykiniai kiaušiniai - valgyti, o puikūs vaškuoti - pasižiūrėti, pasigrožėti.
Apie savo jau amžiną atilsį tėvelius - motiną Mariją Jusienę ir tėtį Albiną Keistutį Jusą - Eugenija Genevičienė kalba šviesiai, su gilia pagarba, jaučia dėkingumą, kad gyventi išmokė ją ir brolius savo pavyzdžiu. Tėtis buvo iš gausios neturtingos šeimos. Ir piemenavo, ir bernavo, buvo labai nagingas, darbštus, atkaklus, visko išmoko, kaip sako žmonės, „per save". Todėl ir vaikams kartodavo, kad nėra  neįveikiamų darbų.
Vargo vaikas buvo ir Eugenijos mama Marija. Dvylikos metų likusi be mamos su maža sese, dirbo visus darbus pas žmones. Taip ir  „suėjo į krūvą“ du vargo vaikai.
Sodybėlė buvo menka, tačiau joje gyveno meilė ir sutarimas, darbštumas ir supratimas. Vėliau tėtis vaikams sakydavo, kad „nėra vyriškų ir moteriškų darbų". Abu jie viską dirbdavo kartu, stengėsi išleisti vaikus į mokslus. Eugenija už tai dėkinga tėvams, kad iš paskutiniųjų stengėsi, jog jie visi trys: Eugenija, jos broliai Albinas ir Sigitas baigtų aukštuosius mokslus. Tėtis vaikus mokė gyventi savo galva, mąstyti, nemėgo tinginių ir atgrubnagių. Eugenija prisimena, tėtis sakydavo: „Du kartus pakartosiu, nenorėkite trečio". „Mus mokė visus darbus dirbti gerai, kad ir kokį bedirbtum", - dėkingai prisimena Eugenija.
Kad ir nelengvai gyvendami, Jusai rasdavo laiko ir kitiems dalykams, ne vien darbui. Eugenija įsitikinusi, kad polinkį menui paveldėjo iš tėvo. Iš medžio jis gamindavo kaukes, gražiai tekindavo įvairius daiktus, grojo armonika.
Ir Eugenija neslepia mėgstanti piešti, o jaunystėje puikiai sekėsi kopijuoti. Mokykloje labai patikdavo piešimo pamokos. O štai brolis Sigitas piešimo pamokų nemėgo. Mokėsi gerai, tačiau vis užkliūdavo piešimas. Eugenija gelbėjo: per piešimo pamokas Sigitas niekaip piešinio nebaigdavo, o kitai pamokai  atnešdavo  namuose užbaigtą. Tikriau sakant, sesers Eugenijos nupieštą...
Ir mama buvo žingeidi, viskuo besidominti, labai gera šeimininkė. Jos pyragai, kiti valgiai buvo garsūs Punios apylinkėse, Eugenijos tėviškėje.
 „Mums Kūčios, Kalėdos, Velykos buvo didelės šventės. Tada mama kepdavo pyragus, gamindavo tradicinius valgius, o tėtis Kūčioms parnešdavo ir papuošdavo eglutę, pasakodavo vaikams apie  nepriklausomybę, religinių švenčių tradicijas. Eglutę papuošdavo Trispalvės spalvų žibintuvėliais. Tarsi atsitiktinai, bet kad vaikai pastebėtų. Per šv. Velykas mama ruošdavo  stalą, o vaikai su tėčiu traukdavo į bažnyčią. Grįžę rasdavome stalą jau paruoštą,“ - prisimena Eugenija.
Vaikystės prisiminimuose - ne tik pirmieji tėčio pamokymai kiaušinių marginimo vašku meno, bet ir  Elena Šimilevičienė, už poros kilometrų gyvenusi kaimynė, atnešdavusi trijų spalvų vašku margintų kiaušinių.
Eugenijai saldu darydavosi į juos žiūrint -  norėjosi pačiai išmokti taip marginti. Regėjos, nieko gražiau nesą. O juk tuomet, kai ėmėsi kiaušinių marginimo jai buvo vos šešeri.
Mažoji nepaprastai apsidžiaugė, kai kartą prieš Velykas mama įdėjo keletą kiaušinių ir pasakė: „Eik pas Šimilevičienę". Ir taip prasidėjo marginimas, kuriuo šiandien Eugenija Genevičienė įvardijama sertifikuota Kaišiadorių rajono amatininke, senojo margučių marginimo amato puoselėtoja. Kaimynė parodė Eugenijai pačius pagrindus. „O raštelius sumanydavau pati", - sako E. Genevičienė.
Paskui, kai buvo gal jau penktokė, biologijos mokytoja vaikams liepė atnešti į mokyklą po margutį. Štai tuomet Eugenijos margintasis ir išsiskyrė fantazija, spalvomis ir meistriškumu. „Labai gražus išėjo,“ - šypsosi Eugenija.
Nuo tada ji ir „užsivedusi".
Kai tik artėja Velykos, Eugenijos galvoje ima suktis margučių raštai, spalvos. Vis kitokie, fantastiški. Tada, parėjusi namo iš darbo, meta viską į šalį ir skuba įgyvendinti tai, kas kirba mintyse.  Taip gali ir per naktį krapštytis. Jai patinka naktinėti. Užtat labai nemėgsta anksti, saulei tekant keltis.
Pernakt išmargintus kiaušinėlius pačius gražiausius atideda, džiovina. Ne namuose, žinoma. Nes kiaušiniai, kad ir gražiai išmarginti, bet džiūsta  neskaniai.
Negaili jinai jų ir parodoms, nors sakosi kai kurių ir nebeparsivežanti, nes sudūžtantys. Tad į parodas keliauja ir margučių nuotraukos, plinta jos po Lietuvą internetiniais variantais. Kai kada sveikinimų Velykų proga moteris gaunanti papuoštų jos dažytų margučių nuotraukomis. Ir tai yra smagu.
Jos margučiai ne kartą eksponuoti įvairiose parodose Lietuvoje: Liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse, Kaišiadorių kultūros centre, susidomėjo jais ir Kaišiadorių muziejus...
Ir sovietmečiu žmonės galėjo pasigrožėti Eugenijos margučiais. Nors tuometinėje Veterinarijos akademijoje buvo baigusi zooinžineriją, tačiau gyvenimas taip „sureguliavo", kad kurį laiką dirbo ir Dovainonių tarybinio ūkio kultūros namų direktore. Tada rengdavo darbščių ūkio moterų - audėjų, mezgėjų darbų parodas, atsinešdavo ir savo margučių.
Beje, Eugenija kiaušinius ne tik  vašku margina, bet ir skutinėja tautiniais raštais. Sako, skutinėjimas atimąs dar daugiau laiko nei marginimas vašku.
Tas užsiėmimas jai labai patinka. Sako, jei kada nors gyvenime turėsianti daug laisvo laiko, ne tik kiaušinius marginsianti, bet ir piešianti, siuvinėsianti, „sočiai“ knygas skaitysianti... Tik kada tai bus? Ir dabar Rumšiškių seniūnė savo mėgstamo užsiėmimo nepameta. Kad ir kaip užsiėmusi būdama, ima ir suteikia mums  visiems malonumo - per šventas Velykas savo įstabiu menu leidžia pasigrožėti.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 liepos 11, penktadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024