Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 gegužės 13, pirmadienis
Ir po daugelio metų – šviesūs praeities blyksniai Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2014 gegužės 21, trečiadienis

Pasakojimas apie buvusį ilgametį rajono vyriausiąjį autoinspektorių Antaną Lagunavičių, dėl savo atsidavimo darbui ir visuomenės švietimui nepamirštą žmonių bei buvusių bendradarbių

Esu nustebęs ir sukrėstas...

Buvęs vyriausiasis autoinspektorius Antanas Lagunavičius įsitikinęs, jog iš širdies dirbamas darbas visuomet duoda puikių rezultatų
Tokius žodžius daugiau kaip prieš mėnesį savo aštuoniasdešimtojo gimtadienio dieną gausiame būryje buvusių bendradarbių, susirinkusių jo pasveikinti, ištarė Antanas Lagunavičius. 
„Niekuomet nesitikėjau, kad taip būsiu pagerbtas ir po daugelio metų prisimintas", - sunkiai tvardydamas jaudulį buvusiems kolegoms, garbiems svečiams iš Vilniaus bei Kauno, Policijos veteranų asociacijos Kaišiadorių filialo nariams, inicijavusiems tokį gražų jubiliato pagerbimą, rajono vadovams bei kitiems garbiems žmonėms ištarė A. Lagunavičius.
Nuo 1958-ųjų rugpjūčio pradėjęs dirbti tuometinėje Kaišiadorių milicijoje vyriausiuoju autoinspektoriumi, jis dirbo daugiau kaip trisdešimt metų. „Dirbau nei ilgai, nei trumpai, - taip susirinkusiems savo darbo laiką apibūdino  A. Lagunavičius. - Tas laikas - trys dešimtmečiai, rodos, prabėgo kaip keleri metai. Supratau viena: trumpai gyvenau. Labai greitai prabėgo gyvenimas. Visokių - ir gerų, ir blogų dalykų nutiko... Žinau viena, gera buvo milicijoj dirbti. Negaliu nepaminėti, jog tuomet veikė savotiškas tarybinės santvarkos „teroras". Tai reiškia, jog neišeidavo „pasišakoti“ prieš partinį ar vykdomojo komiteto darbuotoją... Kaip mat tapsi civiliu..."

Dešimtmečiai  rajono keliais - motociklu „Emka"

Pranas Adomas Paškevičius įteikia neįprastą atminimo dovaną nuo buvusių bendradarbių, kur ne tik vyriausiojo autoinspektoriaus portretas, bet ir garsusis motociklas ,,Emka”
„Vaikščiojom pėsti", - šypsodamasis pirmuosius darbo mėnesius prisiminė Antanas Lagunavičius. O ar įmanoma įsivaizduoti autoinspektorių be transporto? Ko gero, ne. Neslėpė jubiliatas, jog jam, tuomet baigusiam Kauno politechnikumą ir atitarnavusiam tuometinėje sovietinėje armijoje, trūko žinių, kaip reikia dirbti. Įgūdžių - taip pat. Buvę ir atvejų, kuomet aiškindamasis autoįvykio aplinkybes neturėjo nė kuo atstumo matuoti. Tačiau, pasak jo, „trupinys po trupinio“ tobulėję, išmokę dirbti savo darbą. Padėjo entuziazmas ir didelis noras gerai ir sąžiningai dirbti. Daug kas pasikeitę, kai gavo motociklą, vadinamą „Emka".
Va, tuomet iš esmės pasikeitusios darbo sąlygos. Nesvarbu, lyja ar sninga, dirbti reikėjo bet kokiu oru ar paros metu. Ir taip visur vyriausiasis autoinspektorius važinėjo motociklu iki 1970-ųjų.

Parašyta nemažai  straipsnių

Antanas Lagunavičius tarp garbių svečių: buvusių tuometinių Kaišiadorių vidaus reikalų skyriaus viršininkų Vytauto Navicko, Klemenso Arlausko, Lietuvos kelių policijos vadovo Romučio Olekos, rajono mero Romualdo Urmilevičiaus, dabartinio Kaišiadorių rajono PK viršininko Ramūno Grigonio, buvusių įvairių tarnybų bendradarbių bei Lietuvos policijos veteranų asociacijos Kaišiadorių filialo narių
Nors ir nelengvai dirbdamas, vyriausiasis autoinspektorius Antanas Lagunavičius suprato viena, jog visuomenę auklėti, šviesti reikia ne tik budint keliuose, bet ir rašant straipsnius į respublikinę bei to meto rajono spaudą.
Neliko nepastebėtos ir jo pastangos. Apie gerai ir sąžiningai dirbantį vyriausiąjį autoinspektorių nemažai gerų atsiliepimų buvo ne tik rajono, bet ir respublikos spaudoje. Apie tai sveikindamas jubiliatą papasakojo buvęs jo bendradarbis, Lietuvos policijos veteranų asociacijos Kaišiadorių filialo pirmininkas Pranas Adomas Paškevičius. „Mes visi mokėmės iš  Antano patirties, - sakė jis. - Radau keletą įdomių straipsnių spaudoje apie gerą vyriausiojo autoinspektoriaus darbą, jo pastangas šviesti ir mokyti visuomenę. Štai 1967 metais „Liaudies sargyboje“ A. Lagunavičius buvo giriamas už darbą su visuomene, mokyklomis. 1973 metais tuometiniame rajono laikraštyje „Į komunizmą“ pasirodė straipsnis „Geras vyras  A. Lagunavičius", kuriame buvo pabrėžta, kad tai ne gerumas, kuris duoda teisę vairuotojams daryti įvairius pažeidimus ir likti nenubaustiems. Tai - net ne gerumas, o teisingumas, nes visada Antanas stengdavosi nubausti eismo saugumo pažeidėjus tiek, kiek jie nusipelnę.
Žmonių pagarba - tai tas atpildas autoinspektoriui už teisingumą, sąžiningumą bei darbštumą.
1977 metais respublikiniame laikraštyje „Keliai, mašinos, žmonės“ buvo išspausdintas didelis Jakovo Šadavičiaus straipsnis „7000 dienų autoinspektoriumi". Jame plačiai buvo apžvelgta  A. Lagunavičiaus beveik dviejų de-šimtmečių darbinė veikla, aprašyti anų metų autoįvykiai, jų tyrimo ypatumai.
Noriu pabrėžti, jog mūsų darbo esmė buvo ta, kad žmogus už prasižengimus neliktų nenubaustas, kad jis suprastų, jog nusižengė ir mokytųsi iš savo klaidų. Galbūt ir nebuvo taikomos aukščiausios bausmės, bet netrūko atsiliepimų, kad vyriausiasis autoinspektorius dirba gerai."
Antanas Lagunavičius ne tik pats daug rašė įvairiais eismo saugumo klausimais, bet ir kiekvienais metais išleisdavo po eismo saugumo biuletenį, už ką buvo itin vertinamas. „Kitaip neišėjo, - prisipažįsta jis. - Reikėjo šviesti visuomenę, mokyti, tad ir ėmiausi rašyti straipsnius, rinkti duomenis apie avaringumą, eismo saugumo užtikrinimą."

Netrūko ir kuriozinių akimirkų

Neliko vyriausiojo autoinspektoriaus Antano Lagunavičiaus pastangos pamirštos. O ir jis pats, sujaudintas buvusių savo vadovų, bendradarbių dėmesio, atvykusių su juo susitikti ir pasveikinti garbingo jubiliejaus proga,  nevengė prisiminti labiausiai atmintyje išlikusių darbo akimirkų. Tie  jo prisiminimai apie įvairias, kartais net kurioziškas akimirkas buvo kupini švelnaus humoro. Važinėję vieninteliu tuometinėje rajono milicijoje naujai gyvenimui prikeltu - pačių susiremontuotu - „Moskvičiumi", be jokio mobilaus ryšio, kitų, šiandienos akimis žiūrint, technikos naujovių. Visko pasitaikydavę. 
Tuo „Moskvičium“ rajono keliais pravažiavę daugiau nei 315 tūkst. kilometrų. „Šis automobilis visam milicijos skyriui buvo tikra pagalba, - prisiminė  A. Lagunavičius. - Žiemą  reikėdavo pavargti, kol „atgaivindavom“ užšalusį automobilį. Neretai  dėl to nukentėdavo ir operatyvumas.
Kartą vėlai grįžtu iš įvykio vietos, varau automobilį į garažą, o žmona šaukia: „Nevaryk, vėl skambino iš milicijos, reikia važiuoti į įvykį... Ir taip nutikdavo gana dažnai."
Neatsitiktinai  kaišiadoriečiai  milicijos pareigūnai dėl atsidavimo darbui buvo vertinami, į Kaišiadoris tobulintis iš kitų respublikos milicijos skyrių atvykdavo nemažai darbuotojų.  „Tai buvo tikrai gerų ir talentingų darbuotojų kalvė,- pabrėžė A. Lagunavičius. - Malonu, kad ne vienas kaišiadoriškis vėliau užėmė aukštas pareigas įvairiose tarnybose vidaus reikalų sistemoje."

* * *

Gyvenimas netruko prabėti, kupinas netikėtumų ir džiaugsmų.
Kartu su žmona Aldona Lagunavičiai užaugino sūnus Virginijų ir Gediminą, sulaukė keturių anūkų.
Tarsi nė nepajusta, jog  jau nugyventa tiek metų, sulaukta garbaus jubiliejaus ir buvusių bendradarbių  dėmesio.
Už  išskirtinę pagarbą   jis  dėkingas savo buvusiems vadovams, bendradarbiams, Lietuvos policijos veteranų  asociacijos Kaišiadorių filialo nariams, kitiems garbiems žmonėms.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 gegužės 31, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024