Pavasaris, o paskui ir vasaros pradžia - birželis - abiturientams kaip tiems paukščiams - laikas skrydžiui. Iš mokyklos, iš namų - Likimo nubrėžta kryptimi, paskui savo svajonę.Dabar jie ant ribos, skiriančios vaikystę nuo suaugusiųjų gyvenimo. Nematoma, bet juntama riba - egzaminai. Tai jie patvirtins, kiek tikri tavo planai ir norai. Kur pasuksi. Kur ves kelias, išvesiantis į platesnius kelius ir vieškelius.Ar pildysis troškimai? Kas dabar pasakys? Tik, ak, kaip prisireiks per dvylika mokslo metų sukrauto bagažo. Ne vien žinių, bet ir dvasinių turtų, aplinkos suvokimo, gebėjimo bendrauti ir vertinti žmones, poelgius, viską, iš ko susideda gyvenimas. To prisireiks ateityje, kuri jauniems mirga visomis spektro spalvomis...
Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos duris šiemet užvers ir Laurynas Rudis.
Dar ne egzaminai, tačiau jie jau „ant nosies", čia pat. Įskaitų, atsiskaitymų metas. Įtemptas laikas, kurio neišvengs nė vienas abiturientas.
Artėjantys egzaminai vaikino nebaugina. Numatęs laikyti juos net šešis. Gegužės pabaigoje laukia anglų kalbos egzaminas, o birželio gale pasipils jų kaip iš gausybės rago: fizikos, matematikos, chemijos, informacinių technologijų...
Klausantis norisi užsimerkti. Mokslai kieti, bet Laurynas - tiksliukas - juos kremta pagirtinai. Vaikino pažangumo vidurkis „peršoka“ devynetuką.
Tad jo širdis rami - nėra ko nervintis. Šie mokslai visada buvo mieli ir patrauklūs jo prigimčiai. Todėl ir egzaminų nebijo - žinios tvirtos. Pasiruošęs.
Laurynas Rudis jau žino ir kur mokysis baigęs gimnaziją: studijuos programų inžineriją. Tai tikslusis ir labai populiarus bei reikalingas nūdienos mokslas. Studijuojant tikrai prireiks matematikos, fizikos.
Vaikinas pasirinkęs ir universitetą: užvis labiausiai norėtų studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Na, gal dar Vilniaus universitete, kur odontologiją jau antrame kurse studijuoja sesuo Aurelija. Bet vis dėlto Gedimino technikos universitetas traukia labiau.
Galop bus matyti po egzaminų, po mokyklos baigimo.
Vis tiek aišku, kad trauks į sostinę Vilnių.
Prisipažįsta, mokykloje jam gera. Mokytis įdomu, mokytojai geri, profesionalūs, suteikė daug žinių. Laurynas turi būrį draugų. Jam patinka ir Kaišiadorys, kuriuose užaugo. Tačiau jau atėjo metas užverti gimnazijos duris, palikti gimtąjį miestą.
Viskam ateina savas metas.
Ir mokykla išleis Lauryną Rudį, kaip ir visą būrį savo vaikų - abiturientų.
Visada jį prisimins buvus šaunų mokinį. Ne vien dėl to, kad vaikinas buvo pažangus, gerai mokėsi, bet ir todėl, kad buvo brandus ir aktyvus mokyklos bendruomenės narys, kuriuo didžiuosis visada.
Žingeidus, veiklus, aktyvus, ramus ir rimtas, Laurynas dalyvavo mokyklos gyvenime, atstovavo jai rajone vykstančiose olimpiadose: matematikos, chemijos, fizikos, informatikos... Parsinešdavo pelnytų laimėjimų. Štai pernai vykusioje anglų kalbos olimpiadoje iškovojo 1-ąją vietą, pakliuvo net ir į respublikinį turą. Chemijos olimpiadoje pelnė trečiąją vietą. Šiemet informatikos olimpiadoje buvo pirmas.
Olimpiadose dalyvaudavo dažnai. Jam jos - tarsi savo žinių patikrinimas, tobulėjimas.
Tik nepamanykite, kad Laurynas dienų dienas leidžia įknibęs į mokslus. Vaikinas greitai perpranta ir atlieka užduotis ir jam dar lieka „sočiai“ laiko daug kam.
L. Rudis tvirtina jau įsitikinęs: kuo daugiau veiklos, tuo daugiau lieka laisvo laiko tai veiklai. Paradoksas? Nė kiek. Reikia sugebėti laisvą popamokinį laiką taip susidėlioti, kad jo nepristigtum tam, ką susiplanavai. Laurynas tą sugeba, tačiau taip gyventi pasiseka ne visiems.
Kaip ir nemaža dalis jo draugų ir klasiokų, tuo „laisvuoju metu“ Laurynas baigė Kaišiadorių meno mokyklą. Išmoko groti saksofonu.
Prisimena, iš pradžių, dar mažas, Meno mokykloje jis mokėsi groti pianinu. Ir jam tai nepatiko. „Per mažas buvau", - šypsosi Laurynas.
O štai saksofonas jam visada buvo kažkas ypatingo. Tačiau vaikinas pianino pamokų nepamiršo - savo malonumui juo groja ir dabar. Kai to trokšta širdis ir siela, kai būna gal kartais liūdna, o gal ir linksma - žiūrint, kokia nuotaika.
Norėtų išmokti groti ir kitais muzikos instrumentais. Ypač trimitu, violončele. Meno mokyklą jau baigė, užaugo, todėl planuoja, kas jį galėtų to išmokyti.
Mokymasis Meno mokykloje ne tik nušvietė jo dvasią, tačiau ir suteikė malonumo, padėjo planuoti laisvalaikį, turiningai jį praleisti.
Kaišiadorių kultūros centre vaikinas groja muzikos grupėje „Jazz-Goulash", (vadovas Stanislovas Straševičius), kuri anksčiau, kai „laikėsi“ Kaišiadorių meno mokykloje, vadinosi „Birb band".
Groja jis ir Česlovo Kriščiūno modernaus folkloro kolektyve „Čiutyta". Su šiuo kolektyvu Nepriklausomybės dienos proga koncertavo „Švyturio“ arenoje, Klaipėdoje, visai neseniai - gegužės 15-ąją koncertavo „Žalgirio“ arenoje, Kaune. Televizijos laidoje „Duokim garo“ kolektyvas pasirodė svečių teisėmis. Juos ten pakvietė.
Kartu su Laurynu groja ir jo draugai Tomas Urbanavičius, Justas Tamošiūnas, Arnas Sinkevičius...
Muzika suvienijo, sustiprino vaikinų draugystę. Nenutrūko ryšiai ir su tais, kurie grojo kartu ankstesniais metais ir jau išėjo gyveniman baigę mokyklą. Vaikinai ir dabar prisimena vieni kitus, gražiai bendrauja.
Muzika Laurynui - hobis. Gražus, už širdies griebiantis.
O kas jam yra radijo laidos gimnazijoje? Pasiilgs jo mokykla kaip šių radijo laidų diktoriaus, laidų montuotojo. Šiaip ar taip, jis jau tapo tos veiklos „profu".
Radijo būrelis „Devintoji banga", kurio prezidentu Laurynas buvo, - labai svarbus gimnazijos bendruomenei, pamėgtos ir laukiamos radijo laidos, skelbiančios svarbiausias gimnazijos žinias ir aktualijas.
Laurynas sako, kad gimnazijos radijuje dirba dar keturi jo klasiokai, geru žodžiu Laurynas mini ir radijo būrelio vadovą Eginą Grajauską, išmokiusį vaikiną kokybiškai montuoti laidas, radijo laidų kalbą „prižiūrinčią“ lietuvių kalbos mokytoją Liuciją Vinevičienę...
Laurynui reikia veiklos. Jis smalsus, norintis daug sužinoti ir patirti, jam daug kas įdomu. Besimokydamas mokykloje jis dar suspėjo dalyvauti ir jaunimo mainų projekte, Rumunijoje, kur įvairių šalių jaunimas tarptautinėje stovykloje kūrė filmukus prieš įvairias diskriminacijos formas. Tos stovyklos mintis tokia ir buvo: „Naikinti diskriminaciją". Iš šios kelionės kaišiadorietis parsivežė neblėstančių įspūdžių, praplėtė savo akiratį, susirado pažįstamų, su kuriais ir dabar bendrauja.
Kelionės - taip pat Lauryno hobis. Kaip ir mamos Laimos ar sesės Aurelijos. Nevargina jų ilgos kelionės autobusais po svečias šalis. Pabūta Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Kroatijoje, Egipte ir Turkijoje... Ir tai ne viskas. Gyvenimas prieš Lauryno akis tik skleidžiasi, tad pamatys jis dar visą pasaulį...
O dabar svarbiausia peržengti egzaminų ribą. Ir iškeliauti.
Lietuvai reikia tokių kaip Laurynas - kupinų ne tik mokslo žinių, žingeidumo, bet ir dvasinių turtų, atkakliai siekiančių tikslo ir žinančių, ką veiks gyvenime... Tai jie - mūsų ateitis... Stipri, brandi ir šviesi karta...

Autorės ir Lauryno Rudžio archyvo nuotraukos