|
|
|
2024 balandžio 17, trečiadienis |
Žodžiai tarsi duona |
|
Irena VYŠNIAUSKAITĖ-ŠUMINIENĖ
|
2014 balandžio 17, ketvirtadienis |
D.Morkūnienės rankose - naujausia jos poezijos knyga Argi nenuostabu, kad pasaulyje nėra dviejų vienodų saulėtekių, pavasarių ar atšiaurių žiemų, o kiekvienam giedoti savąją giesmę - begalinė erdvė. Visiems pakanka vietos po saule. Neišpasakytai gera, kad mes tokie nevienodi, nes, kaip yra pasakiusi viena poetė, niekas neparašys to, ką pajaučiame patys. Juk tai - duotybė. Pats vertingiausias palikimas pačiam sau ir kitiems. Akimis glostau, skaitinėju, tarsi grūdelius lesioju eilėraščius, sudėliotus į gražią poezijos knygą. Širdim klausausi, mintis dėstinėju, į jausmus panyru. Posmeliai lyg varpeliai dindiliuoja, o žodžiai ulbuoja tarsi sutūpę paukščiai pavasario girioje. Pražydusi poetė, sutūrėjo, išliūliavo, iščiūčiavo, rūpestingai nugludino ir suguldė savuosius posmelius į baltutėlio popieriaus lakštus. Tai kaipgi reikėtų prašnekinti ją, taip jautriai ištransliavusią savo vidinę būseną rinktiniais žodžiais. Kaip prisijaukinti, kai žinai, kokia yra užsiėmusi, nemėgstanti tuščiažodžiauti. Juolab jei kartu, kaip ūturiuoja lietuvių išmintis, nesi suvalgiusi pūdo druskos. Ką jau čia tokia gausybė... Jei net ir saujelės kartu nesulaižiusi. Vaizdiniais apsisiautusį žmogų, žvejojantį žodžių jūroje, surizikavau suvilioti, nupynusi vainiką iš parinktų spalvingiausių pačios autorės posmelių ir nelauktai netikėtai jai padovanojusi. Susigundė...Danutė Švenčionytė - Janušonių aštuonmetės mokinukė Ir štai - mes pėduojame miškais ir krūmais aptekusių kalvelių takais takučiais Paneriuose. Įsišnekame, įsivažiuojame aptarinėdamos septyniskart septynias į kūrybą pasinėrusio žmogaus būsenas, baltų lapų tylą, kuomet mūza atsuka nugarą, o paskiau - netikėtai iš tylos, sapnų, svajonių ar realybės atplaukiančias frazes, mintis, skęstančias jausmuose, ir prašyte prašančias užrašyti, nes kaipmat nuskris... Puoli ir užrašinėji, tarsi sėji ir pjauni, o paskiau - taškai į šiukšlių dėžę ir ... vėl iš naujo. Per kančias, paieškas ant popieriaus nukrinta ir žvaigždės, ir pats dangus, šermukšniai su pievom, Tėvynės meilė, nuoširdžiausi skauduliai. O jau koks smagumas, kai išjausti, ypatingi posmeliai sujaudina skaitytoją ir jis gali ištarti tarsi burtažodį: „Aš irgi taip jaučiu..."Bevaikštinėdamos, bediskutuodamos mes ir susipažinome. Tai buvo bendravimas lyg dovana, kasdienybės poetika - ne vien tik mandagumo frazės. Sužinojau ir apie ilgą nelengvą kelią į kūrybinį procesą, pilną kančių ir nežinomybės, ir apie kūrėjo gyvenimą vakar ir šiandien. Tokią naujai atrastą, jautrią, nuoširdžią ir labai kūrybingą asmenybę, bendramintę drįstu ir jums pristatyti.Tokia jau ji. Bėga, vis bėga. Ir sustoti negali. Darbas, namai, šeima ir tik trumpučiai laisvalaikio atodūsiai. Daugiausia - prie kompiuterio ar prie ausies priglaudus mobilųjį. Jokių nereikalingų pliurpalų, daiktų žvejojimo ar bergždžio laiko švaistymo. Gyvenimas per daug trumpas, tad kiek įmanoma daugiau prasmingos veiklos. Atlikti darbai parodys, kas gi toks esi. Kieta ir neperkalbama.- O aš - tikrų tikriausias Ožiaragis, su ragais, - juokiasi buvusi kaišiadorietė Danutė Švenčionytė-Morkūnienė, rankose laikydama dailiai išleistą trečiąją knygą - poezijos rinkinį „Tik ieškojau kelio...".TPD renginyje Kuo jau kuo, darbštumu, užsispyrimu, tvirtumu ir visapusiška veikla tikrai galėtų pasigirti. Bet ji tiesiog pakęsti negali pagyrų puodų, veidmainių ir nuolat dejuojančių. Apie tai nenori „nei kalbėt, nei girdėt, nei rašyt ar skaityt". Juk gyvendama Vilniaus miesto pakraštėlyje, Trakų Vokėje, ir kasdien važinėdama į darbą , ji tiksliai žino kiekvienos minutės kainą. Kažkada studijuodama Vilniaus kooperacijos technikume buhalterijos vingrybes, Danutė ne tik perprato skaičių magiją, bet išmoko logiškai mąstyti, neatitrūkti nuo realybės, išsiugdė tvirtą charakterį. Jos valioje buvo ir skaičiai, ir žodžiai.Ne iš karto kietakaktis likimas leido jai panirti į svaiginančią kūrybos gelmę, nors Danutė nuo paauglystės siekė „tos šviesos, kurios trokšta širdis"... Tai buvo „ėjimas nakty link žvaigždės" (eil. „Kelionė").Kaip toj pasakoj, jai teko pereiti per gūdžius miškus, įveikti kalnus ir per-plaukti srautingas upes... Ne rožėm klotas žygkelis. Ištekėjusi už savo kraštiečio inžinieriaus Alberto Morkūno, augino tris vaikus: dukrelę Danutę, vyresnėlį Ramūną ir pagranduką - Antaną. Gyveno Trakų Vokėje nedideliame butuke. Vyras dirbo greta - LŽI eksperimentiniame grūdinių kultūrų ir bulvių ūkyje inžinieriumi, o ji - nerimstanti dvasia, vis atitrūkdama nuo namų ruošos, vaikų globos, lėkė ne tik į bažnyčios choro repeticijas, bet ir padainuoti į etnografinį ansamblį „Vija". Prie širdies buvo ir klasikinė muzika. Lyg magnetas traukė poezija. Norėjosi pabūti su šviečiančiais ir pačiai šviesėti. Daina ir poezija Danutei - lyg sesės dvynės. Gauti ir dalintis gėriu su kitais - siekiamybė. Ir vyras Albertas tam neprieštaravo. Juolab vaikai.Bet prieš Visatą, siunčiančią išbandymus, nepakovosi... Dievo pirštui pagrūmojus, liga palaužė jos mylimąjį, bendramintį, vaikų tėvą Albertą. Ir liko ji vienužė mažame kambarėly, kurio visi keturi kampai su gultais vaikams prispaudė Danutės pečius. Pagrandukas Antanėlis - buvo dar mokinukas, o kiti du - tik tik stojosi ant savarankiško kelelio. O baisiausia - ekonominė bėda - tai striukutė alga...Tik nepaleido Danutė tos, jos sielą šildžiusios, poezijos paukštės, kurią glaudė prie širdies dar besimokydama Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Lituanistės Aldona Mitkuvienė ir Aldona Pilkienė atvedė ją prie Salomėjos Nėries lapų šilku kloto takelio, Maironio meilės gimtinei, Pauliaus Širvio lietuviško beržo, Vinco Mykolaičio-Putino, Janinos Degutytės ir kitų poetų lyrikos. Neatsisakydama pagarbios meilės poezijai ir dainai, jaunoji kaišiadorietė, užgimusi Senkonių ir gyvenusi Ilgakiemio kaime, pasimokiusi Janušonių aštuonmetėje ir atsidūrusi Kaišiadorių mieste, visgi labiau linko į biologiją, ypač botaniką. Sodas, daržas, žemė, gėlės, medžiai buvo tuomet Danutei Švenčionytei labiausiai artimi, suprantami, mėgstami. Dar Janušonių aštuonmetės mokyklos sklypas su sodu - nuostabiausia vieta realizuoti jos norus. Juolab kad biologiją dėstė jos mylimiausia mokytoja Regina Mitkuvienė. Ir augino sklype mokiniai daržoves ir gėles - puikiausi darbiniai įgūdžiai. Taigi, pabaigus vidurinę, Danutė susiruošė į Vilniaus pedagoginį institutą. Drąsi buvo - juk ne sykį respublikinėse olimpiadose dalyvavo... Deja... Tąsyk nepavyko. Kad netektų grįžti atgalios nieko nepešus, įgijo buhalterės specialybę... Taip jau nutiko... Nors kaip toj dainoj, tik nenutolo nei horizontai, nei laivai... Ilgai ieškojusi, kaip ir ką rašyti, kaip prisiartinti prie dainingo žodžių ritmo, paraginta buvusio tremtinio prof. Algimanto Bujausko ir jo paremta, 2003 metais išleido pirmąją poezijos knygelę „Neuždaryk minties", po metų - antrąją - „Prie atvirų durų". Tais pačiais 2004-aisiais Danutės Morkūnienės eilės pasirodė Kaišiadorių rajono literatų klubo poezijos almanache „Gija". Netrukus įsijungė į Tėvynės pažinimo draugijos gretas. Jos eiles spausdino draugijos mėnraštis „Gimtinė", o 2008-aisiais Danutės poezija pasirodė TPD išleistoje knygoje „Lietuvos deimančiukai".Dainingi žodžiai - tarsi margaspalvės plaštakės nupleveno virš laukų ir laiko upių... Nors niekur stačia galva pulti nepratusi, Danutė prisipažįsta, kad „su vainiku rugiagėlių“ atėjusi iš „vasaros anos", patikėjo, kad "bus ruduo lyg užsitęsus šventė - ilgai laukta", kuomet "šermukšnių uogos tyliai tikš lyg šliaužtų ugnys per šakas"...Ankstyvą rudenį, įkopusi į aukščiausiąją kūrybos viršukalnę, kai galėjo posmuose ištransliuoti vidinę įtampą, pasirodžius trečiajai poezijos rinktinei „Tik ieškojau kelio...“ (2013), Danutė išdrįso ištarti, kad „trumpas laimės mirksnis sustabdytas“ (eil. „Tebūnie jums geras šitas rytas")... Rinkiniu ji jau buvo patenkinta.Taip jau buvo realybėje: buhalterija ir poezija, buitis ir būtis. Proziški balansai, sąskaitos, ataskaitos. Betgi be jų - nė iš vietos. Tai - duondavys kasdienis, kuris peni ir jausmų sujauktą protą, sudėlioja žodžius į eiles, kad jie ne tik skraidytų, skambėtų, bet „gerumu pavirtę“ būtų „tarsi duona skurdžiui alkanam"...Nuo ankstyviausio ryto iki sutemų, diena iš dienos keliaujanti į darbą Valstybinėje augalininkystės tarnyboje prie ŽŪM ir namolio, Danutė nenoriai atsiplėšia nuo dviejų interneto svetainių: žaliažolė.lt ir rašyk.lt. Dalyvauja jose skelbtuose lyrinės poezijos konkursuose: „Dainuoju žalią žolę", „Žvilgsnis, įšalęs į stiklą", „Gera girdėti", „Paletė daltonikui", „Sėju ilgesį į delnus", „Burtažodį ištarsiu tyliai", „Žiemos saulėgrįža", „Tinklai", „Aštriu žodžiu“ (satyriniame, nes mėgsta kandų, gerą humorą). Labiausiai įsimintinas iš jų - „23 kubiniai decimetrai poezijos", kuris buvo skirtas Danutės ypač mėgstamo poeto V. Mačernio kūrybai. Tarmiškos kūrybos konkursuose, kurie vyko nuo 2008 metų, Danutė - nuo pat pirmojo nominantų gretose. Pirmas tarmiškas eilėraštis - „Kleva lapelis". Kadangi eilėraščius reikia pačiam skaityti, juk nelaižysi medaus per stiklą, tai ir siūlau tuos tris posmelius kaišiadorietiškai:Lik sukutis langvai sukuriava I su gūsiu vejelia švelnausNusilaida lapelis nuk kleva.Kas gi kitu an delna sugaus?Kas paklaus jo, ko ilgisi trokšta?A da turi svajoniu slaptų?Nieks nenori būt šitiap nublokštasAn takelia sumintas batu.Bet ne mum juk apkaltinti vėjuI ne mum vėsu rudeni smerkt.Aš pas žiemu lik rūsčiu teisėjuAteinu už lapeli... paverkt...2008 07 03 Internetinėse svetainėse sulaukianti nemažai pagyrimų ir patarimų iš bendraminčių, Danutė tokius susirado ir Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijoje, kurios nare yra jau keletą metų. 2013-aisiais almanache „Užkūrė aukurą Čiurlionis“ publikuotos ir jos eilės. Danutės posmus spausdina ir NRS laikraštis „Gintaro gimtinė". O štai ir vėl maloni žinia - 2013 m. gruodžio pradžioje Tarmių metų palydėtuvėse Jaunimo teatre internautų „Žalia žolė“ išleistame almanache „Bundanti versmė“ - visi publikuoti ir nominuoti eilėraščiai sulaukė įvertinimo. Atsiliepimai tiek internetinėje erdvėje, tiek išleistų knygelių skaitytojų ir leidėjų dažniausiai teigiami. Eilių paprastumas, muzikalumas, meilė gimtam žodžiui, šnektai, Tėvynei - „lyg stebuklingi vaistai", kurie yra pamatuoti „jausminga siela", kad net „norisi uždainuoti", nes „grąžina jėgas ramiam poilsiui“ - "tai iš širdies aruodo pasemtų gėrio grūdų sietuvė"... Ir tai tik keletas citatų iš atsiliepimų. Tobulėti pačiam kūrėjui ir kūrybai - tikrų tikriausia paskata.Danutė stipriai remiasi į žemę, kuria vaikštinėja, kasdienybėje poetinių vizijų apgaubta įsiklauso į Visatos garsus, įsižiūri į spalvas, nes tik tuomet „jūra ima degti žaliais žaibais", o „užuteky virš pilko smėlio ūžteli šešėlis medžio nulaužtu sparnu"...Ir taip brendi akimis per eiles lyg per pievas ir miškus, kurie patys, kaip pa-stebi Danutė, yra „neišdildomas menas...“ Taigi pažvelkim, kaip „už aklo lango vapa lapai", o į „ežerą žvaigždutės tyliai brenda", „takai siaurėja, lyg gyvatės rangos“ ir „gluosnių karčiai mirksta vandeny". O štai - „išeis ruduo... nuvargęs, šlapias, purvinu rūbu", „tamsos vainiku ir rūku užsiklojęs“ ir „šermukšnių uogom apsikaišęs".Siūlau patiems skaitytojams pasimėgauti, priimti į širdį žodžius „kai duona nepasotins, kai nepailsins miegas", todėl ir nesurašiau eilėraščių pavadinimų. Kas norės - tas suras pats. Tebus atradimo džiaugsmas. Nueito kelio atkarpa, branda, tai tik pradžia, startas tolimesnei kūrybai, nes prisipažįsta dar labai jaunatviška poetė, kad „dygsta žodžiai ir rikiuojas į eiles... košmaras... surašyt visų nespėju". Kaip gerai, kad vaikai geri - neleido „susirgti sielvartu", dukra Danutė mėgsta piešti, turi gabumų, sūnūs - į tėvą - prie technikos. Bendraminčių ir bendražygių nestokoja, nes jos kredo: "geriausia dovana - šiandiena, o didžiausia dovana - meilė". Dosniai dalija ją kitiems.Nuotraukos iš asmeninio albumo
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 gegužės 07, trečiadienis )
|
|
|
|
|