Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


2019 rugsėjo 21, Šeštadienis
Tegul siela skamba garsais... Pasakojimas apie muzikantą Vilmantą Kratavičių Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2014 kovo 20, ketvirtadienis

Vilmantas Kratavičius ir jo armonika
Su Vilmantu Kratavičiumi susipažinau jau atvykęs gyventi į Kaišiadoris. Mes – žemiečiai. Abu gimėme prie Neries, upė ir tik keli kilometrai skyrė mūsų kaimus. Jis turi retą savybę – patikti visiems. Kalba ramiai – pasverdamas žodžius. Nieko neįžeidžia, niekada nerodo savo pranašumo. Savo tiesą garsina tyliai ir ramiai, su humoro priegaidėmis. Gal dažnai dėl savo paprastumo ir kuklumo lieka nepastebėtas, nes nesivaržo dėl garbės ir įvertinimo, kaip daro dauguma žmonių. Mačiau vieną kartą supykusį, bet jo pyktis buvo inteligentiškas, be isterijos, visiškai teisingas. Savo instrumentus, kuriais groja, saugo kaip samurajai saugo savo kardus. Neduok Dieve, kas nors paims, nešios, ar dar gražiau – pradės groti.

Ar galima leisti, kad kas nors grotų tavo siela? Jeigu akordeone arba armonikoje gyvena tavo siela, tai tik tu turi teisę ją prakalbinti, paleisti į laisvę skristi garsais. Garsų daug, nes siela didelė.
Ne kiekvienas žmogus gali pasigirti, kad į savo darbovietę pradėjo vaikščioti nuo ketverių metų. Taip jau susiklostė Vilmanto Kratavičiaus likimas, kad vaikų darželis, kurį jis pradėjo lankyti būdamas ketverių, vėliau pavirto Muzikos ir meno mokykla, kurioje dabar dirba.
Tai pagrindinis jo gyvenimo pastatas ir pagrindinė darbovietė.
Vilmantas gimė Širvintų rajone, Deršonių kaime. Vienas kilometras nuo Jonavos rajono ir du – iki Kaišiadorių. Iki penkerių metų augo kaime. Visa šeima buvo muzikali. Daug grodavo ir dainuodavo. Dėdės Broniaus Staniūno ir močiutės dainos yra įrašytos ir dabar saugomos Lietuvos liaudies kultūros centre. Vilmantas nečiupo iš lopšio išlipęs akordeono, nes jo namuose  dar nebuvo. Trauka muzikai pasireiškė gana anksti. Jau nuo trejų metukų jam labai patiko „Armonikos“ ansamblio dainos. Kai namuose atsirado šio ansamblio plokštelė, trimetis Vilmantas važinėjo aplink stalą  dviratuku  ir dainavo: „Mano pypkė kukavinė“. Labai jam patikdavo „Armonikos’’ ansamblio dainos ir muzika. Matyt, jau tada kirbėjo pirštai, na o rezultatas – sugadintas stalas. Menas ir ne tokių aukų pareikalauja...
,,Geri vakarai” muzikos mylėtojams dovanoja ne tik gerą nuotaiką, bet ir nepamirštamas akimirkas
Kai suėjo septyneri, šeimoje buvo svarstoma, ką jam nupirkti: akordeoną ar dviratį. Pasitarė, nusprendė – nupirkti akordeoną. Visi su juo bandė groti: ir mama, ir tėtis, tačiau kantriausias pasirodė Vilmantas.  Šeima tuo metu jau kelerius metus gyveno Kaišiadoryse. Kai buvo nutarta  stoti į Muzikos mokyklą, priėmimas jau buvo  pasibaigęs.

– Prisimenu, mokytojas Staselis mane pražiodė ir pasakė: „Tiks“. Po to paaiškėjo, kad jis iš manęs nori klarnetistą daryti. Aš užsiožiavau – arba akordeonas, arba nieko. Apsidžiaugiau, kai pradėjau mokytis pas mokytoją, dabar kolegę  Reginą Griesiuvienę. Negaliu pasakyti, kad būčiau koks išskirtinis, vunderkindas. Per daug ir nemąsčiau, kam aš čia groju, kam man to iš viso reikia. Kodėl vaikai pradeda groti? Mažesni groja, nes susižavi muzika, daina, instrumentu ir nori išmokti groti. Vyresni mokiniai grodami nori išreikšti save. Muzikos burtai ir mane viliojo. Bijojau scenos ir net dabar bijau. Reikėjo tą baimę nugalėti, nes trauktis nesinorėjo. Ta baimė, mane kausčiusi, gal tik baigus Muzikos akademiją praėjo. Mane atpalaidavo tai, kad pradėjau groti ne pažymiui, o žmonėms.
Kas Vilmantą paskatino stoti į Talat-Kelpšos muzikos mokyklą?.. Įsikišo jo didenybė atsitiktinumas. Nugirdo pro atviras duris dvi mokytojas kalbant ir vertinant mokinių sugebėjimus. Jos buvo tvirtai įsitikinusios, kad Vilmantas nesieks muzikanto karjeros. Tai labai užgavo paauglio  savimeilę.
– Daug kuo domėjausi, sportavau, bet, išgirdus tokias kalbas, manyje sukilo  geras stiprus kūrybinis  pyktis. Na, palaukite, aš jums įrodysiu ir visa savo esybe pasinėriau į muzikos pasaulį. Po tokio, atseit, nuvertinimo, labai norėjosi įrodyti – aš galiu, ir nusprendžiau stoti. Elgiausi impulsyviai, tikriausiai paauglystės kompleksai sužaidė. Baigęs devynias vidurinės mokyklos klases, įstojau į  Talat-Kelpšos muzikos mokyklą, dabartinę konservatoriją. Tada ji buvo kaip technikumas, kurio nebaigus niekas nepriimdavo į dabartinę Meno akademiją. Priėmė be problemų, ir prasidėjo didysis mano gyvenimo grojimas, kuris ir dabar tęsiasi. Grodavome kasdien po tris ir po šešias valandas, net ir po 14 valandų. Krūvis protui ir kūnui buvo milžiniškas. Kartą tėvas, atvažiavęs prieš egzaminus, išnešė  akordeoną ir mane išvedė leisgyvį.
Į to meto Vilniaus konservatoriją neįstojau, iš keturių pretendentų priėmė tik du. Ten, tikriausiai, buvo kažkokie pokiliminiai žaidimai ar net barteriniai mainai.  Nesvarbu, mus abu su džiaugsmu priėmė Klaipėdos konservatorija. Kai ją baigiau, atsirado nauja išsimokslinimo  pakopa – magistrantūra. Stojau į magistrantūrą, žadėjo, kai baigsime – būsime atlikėjais. Vėliau vis tiek padarė iš mūsų pedagogus.
Aš save įsivaizdavau daugiau grojantį, su instrumentu rankose, o ne dirbantį su vaikais.
Pabaigęs konservatoriją metus svarsčiau, ką daryti. Pagyvenęs didmiesčiuose, norėjau ten ir pasilikti. Nepasakyčiau, kad nieko neveikiau, koncertavau, grojau folkloriniame ansamblyje „Kuršių ainiai“, restoranuose, viešbutyje, Nidoje koncertavome vokiškai publikai, atvykusiai senų laikų prisiminimų ieškoti. Jiems labai patiko lietuviška muzika. Repertuaras buvo įvairus – nuo liaudies muzikos iki klasikos. Gaila, darbas sezoninis.  Po metų pradėjau dirbti Kaišiadorių muzikos mokykloje ir joje dirbu iki šiol. Nuo pat darbo pradžios vadovauju mokyklos akordeonistų orkestrui. Kasmet paruošiame naują programą.
Toks gyvenimas. Kiekvienais metais tenka atsisveikinti su mokiniais ir vėl viskas iš naujo.
Savo pedagoginį darbą Vilmantas derina su koncertine veikla.
– Klaipėdoje man labai patikdavo folklorinės vakaronės, tada ir pradėjau mokytis groti  armonika. Nemažai esu koncertavęs su Klaipėdos folkloriniu ansambliu „Kuršių ainiai“, dalyvavau folkloriniame festivalyje „Parbėk laiveli“.
Kai grįžau į Kaišiadoris, iš karto susipažinau ir pradėjau groti tada S. Adžigauskienės vadovaujamame „Verpetos“ kolektyve.
Vėliau to kolektyvo vadove tapo V. Jankauskienė. Su „Verpeta“ daug metų draugavome ir dabar draugaujame, kartu koncertuojame. Prieš trejus metus nusprendėme paruošti savarankišką programą. Tie patys žmonės sukūrėme kapelą, kurią nusprendėme pavadinti „Geri vakarai“. Gal kažkam šis pavadinimas asocijuojasi su kaimu, esančiu Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, mums tai tiesiog geri vakarai su muzika.
Man asmeniškai atrodė, kad šis profesionalių muzikantų kolektyvas buvo visada, kiek prisimenu, juos mačiau grojančius scenoje:  jie koncertuodavo ir kartu, ir atskirai nuo „Verpetos“. Manau, kad  šio kolektyvo vadovo Vilmanto darbas ir nuo-pelnai, dėl jo įgimto kuklumo ir kantrumo nėra iki šiol deramai  įvertinti.
Matau, kokias geras emocijas sukelia jų programa žmonėms, jie gali koncertuoti bet kur, ir nepadarys gėdos mūsų rajonui. Aš asmeniškai visada laukiu jų pasirodymų  – geros nuotaikos ir smagių šokių.
– Mūsų kapeloje groja ir dainuoja profesionalūs muzikantai: Miglė Ivaškevičienė, Jurgita Kuzinevičiūtė, Tadas Balaišis, Antanas Noreika ir Gvidas Tatarūnas, kuris vienintelis neturi muzikinio išsilavinimo. Gvidas – liaudies dainius iš dūšios ir be galo talentingas. Tą patį galima pasakyti ir apie visus draugus muzikantus... Mano manymu, apie kiekvieną reikėtų rašyti atskirą straipsnį. Jie to verti.
Vilmantas su savo kapela ir ansambliu „Verpeta“, vėliau jau ir atskirai, yra koncertavę daugelyje Europos šalių, pradedant Portugalija ir baigiant Baltarusija. Tokiuose koncertuose skambėjo Kaišiadorių krašto dainos ir muzika...
Mes visi pažįstame talentingą šokių kolektyvų vadovą S. Vaitkevičių. Bendradarbiaudamas su juo, Vilmantas daugeliui Stasio sukurtų šokių pritaikė muziką. Muzikos pritaikymas šokiams yra nelengvas darbas. Naujas šokis reikalauja naujos melodijos. Pasirenki liaudiškas melodijas ir jas pritaikai sceniniam šokiui. Jeigu S. Vaitkevičiaus sukurtus šokius šoka visa Lietuva, tai tokių koncertų metu dažnai teko girdėti ir Vilmanto kolektyvo grojimą. Tokių naujų, populiarių šokių sukurta per trisdešimt.
* * *
Gražiai ir teisingai Vilmantas tvarko savo gyvenimą. Netgi, atseit, atsitiktinumai – tik į gera.
Sukūrė gražią šeimą.  Su būsima žmona susipažino gastrolių po Austriją metu.
Prisėdo jauna mergina, Aušra Nistelytė,  šalia ir gana greitai tapo Aušra Kratavičiene. Gimė du sunūs – Dominykas ir Povilas. Abu jau groja. Povilas, jeigu netingės, gali daug pasiekti kaip muzikantas. Vaikinas turi absoliučią klausą.
Kitaip ir būti negali, juk šeimoje groja visi. Gal su laiku pamatysime dar vieną šeimyninį kolektyvą scenoje.
Laimingo skrydžio tavo muzikos garsams ir tinkamo įvertinimo tavo kūrybai, Vilmantai!

Nuotraukos iš asmeninio fotoarchyvo


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6051

Komentarai (2)
2015-02-14 00:29
vilmanto armonika reiktu isgirsti platesniai auditorijai.jo lieciama ji suskamba jautriai net nesidomintiems tuo zanru.tai nuostabu jautru,meniska,profesionalu ir tautiska.lb verta tai isgirsti,ir jei zinau kad jis gros vienas mielai itempiu ausu bugnelius kad pagaut ta jautru armonikos virpesi.
arturas
2014-03-22 13:20
Prisimenu šitą mokytoją. Šaunus. Gaila, kad muzikos mokykloje tais laikais, kai mokiausi, dirbo ir labai prastų mokytojų. Fui... Net nupurto drebulys kai kuriuos iš jų prisiminus...
Laimonas
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 balandžio 29, antradienis )