Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 balandžio 20, Šeštadienis
Gyvenimas Sąjūdžiui ir Lietuvai Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2014 kovo 13, ketvirtadienis

Leonas Glinskis – Sąjūdžio kovų metraštininkas
Turbūt pasirodytų keista, jeigu  kuriame nors renginyje Leoną Glinskį pamatytumei be amžinos jo draugės – video kameros. Jiedu abu tiesiog suaugę vienas su kitu ir vienas be kito neįsivaizduojami.
Leonas Glinskis – menininkas.  Jo grafikos darbai tikri, vyriški, aštrūs,  jo metalo dirbiniai  grakštūs, subtilūs, atrodo stebėtinai lengvi – tartum būtų ažūriniai. It metalo mezginiai. Tai – tvirto žmogaus ir tvirto charakterio reikalaujantis menas.
Leonas Glinskis toks ir yra – tikras Sąjūdžio kovų, atgimusios Lietuvos metraštininkas. Revoliucionierius.
Ir nežinia  ko jame daugiau – meno žmogaus ar kovotojo, pastabaus įvykių registruotojo, stebėtojo ir fiksuotojo. Jame tiek daug Lietuvos, kad jai jis atidavė visą savo gyvenimą ir savo širdį.

Nuo tada, kai  žmona Audronė dar 1987-aisiais iš Amerikos jam atvežė video kamerą, su ja jis nesiskiria iki šiol. Į Kauno Sąjūdžio  iniciatyvinę grupę tada jį pakvietė A. Kaušpėdas, kaip sako, Leonas, turėdamas mintį, kad  jis ir kamera bus tarsi atskira Sąjūdžio televizija. Jos labai reikėjo, kad keltų, burtų žmones, viešintų įvykius, kurie vėliau pakeitė gyvenimą ir politinę struktūrą Lietuvoje.
„Žinojome, kad valdiška Lietuvos televizija stengsis trukdyti  Sąjūdžiui plėstis, sklisti jo idėjoms”, – prisimena L. Glinskis.
Jis ir Laima Pangonytė tuomet buvo  pirmieji Sąjūdžio metraštininkai. Tuomet buvo planuota kurti alternatyvią – Sąjūdžio – televiziją, tačiau įvykiai klostėsi taip greitai, kad valstybinėje televizijoje, pasikeitus situacijai, atsirado „Atgimimo banga“, o Kauno TV – „Sekmadienio rytmetyje“ – sąjūdietiška laida „Informacinė tarnyba“. Šias laidas žmonės tuomet stebėjo godžiai, gaudė kiekvieną žodį.
Akivaizdu, kad čia gyvena MENAS
Leonas Gliskis prisimena: atsiliepdami į daugybės žmonių pranešimus, jie važinėdavo po Lietuvą, o šeštadieniais montuodavo tai, ką  būdavo nufilmavę. Tai buvo įtemptas ir sunkus darbas, tačiau ryžto ir noro buvo kur kas daugiau. Juk reikdavo pasiruošti sekmadienio laidai. Tik ne visi „kilo ant bangos”, ne visiems patiko Sąjūdžio plitimas.
Leonas pasakoja: „Tuomet ėjusioje „Tiesoje“  buvau paminėtas „su klaustuku“:  „Kas finansuoja šią laidą?“ Ir aiški užuomina – Vakarai, nors niekas mūsų nefinansavo. Dar ir dabar nesuprantu, kaip su žmona  Audrone pragyvenome. Juk turėjome penkis vaikus...“ Tačiau tuomet nesirūpinta, kaip ir iš ko gyventi. Anot Leono, „idėja  nešė savo stipriais sparnais“.
* * *
Kiekvieną dieną kas nors vyko – mitingai, Sąjūdžio tarybos posėdžiai, žygiai, Sąjūdžio seimo posėdžiai, suvažiavimai, naujų Sąjūdžio grupių kūrimasis, protesto mitingai prieš sovietų kariškius...
Ir visur  su kamera rankose  galėjai matyti Leoną Glinskį. Jam patikdavo filmuojant stovėti pirmosiose gretose, nors  kelios valandos stovėjimo nejudant išsunkdavo jėgas. Sako, taip nuvargdavęs, kad jei kas tuomet būtų  paklausęs jo vardo, ir to nebūtų prisiminęs.
Anuomet filmuoti buvo nelengva, nes  sunku būdavo gauti kasečių, o ir jos kainuodavo brangiai, be to, būdavo nekokybiškos. Jas Leonas Glinskis pirkdavo už savus pinigus. Kasetės „suėsdavo“ didžiąją dalį šeimos biudžeto.  „O jei dar sugesdavo kamera, jausdavausi kaip nusikaltėlis,“ – pasakoja jis.
* * *
Leonas Glinskis su žmona ir bendraminte keramike Audrone Skarbaliūte
Operatoriai visada priekyje, visada  labiausiai  matomi. Ir tas buvimas priekyje –  pavojingas. Vieno piketo Vilniuje, Šiaurės miestelyje, prieš sovietų kariškius metu šiems šaudant į žmones Kalašnikovo automatų serijomis, nors ir tuščiomis kulkomis, Leonas visą dėmesį sukaupė vykstantiems įvykiams filmuoti ir staiga pajuto, kad jo  video kamera lekia nuo peties kažkur žemyn. „Atsigręžiau atgal, – prisimena jis, – ir pamačiau už nugaros stambų rusą kareivį, žvelgiantį į mane atsiprašančiomis akimis – maždaug: „Atleisk man...“ Kas iš to. Kamera buvo sudaužyta.
Leonui beliko susirinkti savo subyrėjusios kameros  detales, susipilti į polietileno maišelį ir  parsivežti dalis namo...
Sakosi, tada ūmai supratęs, kad ne sukulta kamera svarbiausia, o tai, kaip nufilmuotą medžiagą perduoti televizijai. Tvirtina, jei ne Eglė Bučelytė, jo nufilmuotos medžiagos  nebūtų paėmę. „Žvilgsniais grūdo mane lauk“, – tuos laikus prisimena L. Glinskis.
Tik  E. Bučelytė nusivedė jį į aparatinę, per kelias minutes kaip tikra profesionalė atrinko kadrus ir jau tą pačią dieną „Vakaro žiniose“ parodė klipą, kuris vėliau per TV buvo rodomas keletą mėnesių... Tokia buvo nufilmuotų kadrų kaina.
L. Glinskis pasakoja, kad video kamera buvo tarsi leidimas bet kur patekti. „Ją turėdamas rankose patekdavo į visokiausius renginius. Sako, tik vieną kartą Jurbarko sąjūdiečiai nenorėjo jo praleisti į pilną žmonių salę, vengdami provokacijų. O jų pasitaikydavo.
Prisimena jis ir tai, kaip iš renginio į renginį, iš įvykio vietos, į kitą politinį įvykį lėkdavo automobiliu. Viršydamas leistiną greitį. Dėl to ne kartą  sustabdytas būdavo. Tačiau pakakdavo kelių inspektoriui parodyti  Kauno Sąjūdžio tarybos nario pažymėjimą ir jį praleisdavo. Pakraipydavo galvą ir patardavo greičio neviršyti, nelakstyti.
„Po 1991-ųjų sausio 13-osios lakstymai baigėsi,– prisimena  L. Glinskis, – prasidėjo daug kainavęs atokvėpis ir kartu  lietuvių sąmonės virsmas nepriklausomos šalies piliečiais...“
* * *
Kiekvienam filmavimui reikdavo psichologiškai pasiruošti: ar bus  tinkamas apšvietimas, kaip seksis kokybiškai įrašyti garsą, kokia bus aplinka, pagaliau net ir tai, kur pastatyti automobilį ir dar daug kitų, regis, smulkmenų.
Filmuoti Leonas dažnai važiuodavo su žmona – žinoma keramike Audrone Skarbaliūte. Tada jis jausdavo žmonos palaikymą, žinodavo esąs ne vienas ir įtampa atslūgdavo.
Pasak L. Glinskio, žmonės jį dažnai ir dabar paklausia, kodėl jis filmavo ir kodėl dar ir dabar filmuoja.
Sąjūdžio laikais šis žmogus, Lietuvos patriotas, jautė pareigą fiksuoti to laikmečio įvykius. „Buvau savanoris, kuriam nereikia komandos. Komanda „ėjo“ iš vidaus“, – sako.
* * *
Tai buvo įtemptas, sunkus, ir pavojingas darbas. Tačiau jis džiaugiasi, kad  vienintelis įrašė  unikalų 1990-ųjų kovo 11-osios nakties posėdžio, kuriame  svarstyta, skelbti ar ne nepriklausomybę, vyksmą.
Jis nufilmavo 1991 metų sausio mėnesio įvykius, prasidėjusius dar sausio 7-osios vakarą Sąjūdžio mitingu, o kitą rytą – rėksmingu, surežisuotu rusakalbių  Aukščiausiosios Tarybos  šturmu.
Tai buvo naujas patyrimas, palikęs pėdsakus Leono dvasioje ir gyvenime. „Prie Spaudos rūmų sužeistas Lukša ir pirmoji savanorių priesaika, kuomet  A. Butkevičius davė savanoriams penkiolika minučių apsispręsti. Galop sausio 13-osios naktis Aukščiausioje Taryboje – kaip sapnas, – prisimena L. Glinskis. – Mes visi ruošėmės mirčiai. Vidaus radijas  praneša: „Važiuoja tankai“. Baimės banga persmelkia kūną, tačiau vis tiek apžiūriu vietą, iš kur reikės filmuoti... Savanoriai vaikšto tyliai, padrąsindami vieni kitus šūksniais, o rankose – tik metaliniai strypeliai...“ Kaip Maidanas Kijeve...
Sako, tada dvasią stiprino tai, kad apie pastatą būrėsi tūkstančiai žmonių. Buvo pradėtos statyti barikados. Vadinasi – jie ne vieni, žmonės pasiruošę gintis... Ir ginti Tėvynę.
Leonas Glinskis dvasiškai pailsėdavo, atsigaudavo filmuodamas liaudies, folkloro ansamblių pasirodymus, bendraudamas su  paprastais žmonėmis. Liaudies daina stiprino jo tikėjimą lietuvių tautos dvasios išskirtinumu, didingumu. Tie žmonės buvo jam artimi.
„Ne veltui pasaulis Sąjūdį pavadino Dainuojančia revoliucija, – tvirtai sako jis. – Dabar, po tiek metų aš jau susipainioju kartais – koks įvykis tada buvo: jaunimo piketas prieš rusų kariškius Rukloje ar folkloro ansamblio „Verpeta“ dainos važiuojant šiam ansambliui į Portugaliją...“
Ir dar Leonas tvirtina: „Laikas parodė Sąjūdžio filmuotos medžiagos išliekamąją vertę, tikrąją kainą. Kuriant dokumentinius  filmus, kiekvienas tų laikų kadras yra aukso vertės, nors man  jis auksu nevirto“.
Taip. Leonas Glinskis iš to pinigų nepasidarė, o ir nedarė. Ir dabar savo nufilmuotus unikalius to laiko kadrus dalina veltui. Džiaugiasi, kad jie  yra rodomi, kad tas laikas prisimenamas, kad turi reikšmės ugdant jaunimą patriotine dvasia, kad juose užfiksuota šalies ir tautos praeitis, žadinanti mumyse meilę ir pagarbą Tėvynei.
Šimtai videokasečių saugo tų dienų paslaptis. Jauni istorikai narsto jas po kruopelytę, dėliodami į loginę seką.
Atmintyje pasislėpė minutės, valandos ir dienos, bet to meto įvykiai Leono Glinskio širdyje skamba kaip gražiausia lietuvių liaudies dainos melodija...
* * *
Ypatingas gyvenimas su Lietuva. Leonas Vytautas Glinskis buvo Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Kauno Sąjūdžio tarybos ir Sąjūdžio seimo narys.
Už nuopelnus Lietuvai pravieniškietis apdovanotas Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo padėkomis – už tautinės savimonės ir Nepriklausomybės idėjų puoselėjimą, už nepailstantį triūsą išsaugant Tėvynės istorijos akimirkas...
Tie apdovanojimai sukabinti jo namuose ant sienos.
Už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę L. Glinskiui 2000-aisiais įteiktas Lietuvos nepriklausomybės  medalis (Toks pat anuomet įteiktas  J. E. Kaišiadorių vyskupui Juozui Matulaičiui.), apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, jubiliejiniais Sąjūdžio medaliais, Sąjūdžio padėkos raštais, kitais apdovanojimais. Ir tuo Leonas didžiuojasi.
Visas jo triūsas sukrautas kompaktiniuose diskuose.
Daugybė dokumentinių filmų, kurie jam brangūs ir susieti su jo asmeniniais išgyvenimais. Brangiausi, ryškiausi jo dokumentiniai filmai „Laužai prie parlamento“, „Baltijos keliui 20“, „Sąjūdžiui 15“, „Laisvės kariai“ (apie Kruonio partizanus), „Mūsų jaunystė“ ir kiti.
Be istorinių dokumentinių filmų, Leonas Glinskis yra sukūręs šviesių, ypatingai jautrių dokumentinių filmų apie  folkloro ansamblius, paprastus kaimo žmones, iš kurių skliste sklinda  lietuvybė, patriotizmas. Charakteringi tipažai, pagauta nuotaika, žmogaus ir gamtos, dainų vienovė patraukia nuoširdumu. Jauti, kad Leonas Glinskis myli tuos žmones, kuriuos filmuoja. Žino jų vardus, pavardes, galėtų papasakoti akimirkų iš jų gyvenimų ir buities. Išskirtiniai jo filmai „Tylūs vakarai, ramūs vakarai“, „Vilūnai iš arti“, „Ringailių folkloras“, kiti.
Jam brangi tėvynė Lietuva ir jos žmonės. Taip gal yra dėl to, kad tėvynės meilę jam ir jo broliams įskiepijo tėvai. Vyresnysis Leono brolis dailininkas Aniuolas, dar visai jaunas, už pasų padirbinėjimą partizanams dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą, nuo trėmimų slapstėsi ir visa gausi Glinskių šeima. Leonas jau nuo 16-os metų pradėjo dirbti šaltkalviu, baigė Darbo mokyklą ir, būdamas ypač gabus, baigė Vilniaus dailės institutą.
Kokios tuomet, sovietmety, buvo jo pažiūros? Viską pasako  jo diplominis darbas – „1863 metų sukilimas“. Dailininkų sąjungos narys. Pagrindiniai darbai – iš kaltos geležies: Kauno IX forto memorialo slankiojantys vartai, Vilniaus modernaus muziejaus tvora, restorano „Senas rūsys“ dekoratyvinės  grotos, dekoratyvinės sienos prie S. Nėries paminklo ir kita...
* * *
Leonas Glinskis su žmona Audrone Skarbaliūte gyvena  savo žemėje, Pravieniškių I kaime. Tikriau sakant – miške, vaizdingos gamtos apsuptyje. 
Užaugino jiedu su Audrone penkis vaikus, turi penkiolika anūkų. Trys vaikai pasuko tėvų pėdomis ir pasirinko meną, vienas – operatorius. Taip pat, ko gero, tėvo įtaka. Dukra Rūta – aukščiausios kategorijos restauratorė. Su vyru Nerijumi Kavaliausku restauravo skulptūras Užtrakio dvare. Jiedu turi keturis vaikus ir dar du globoja...
Pravieniškių kraštas Leonui ir Audronei brangus, mieli ir pažįstami, gerbiami šio krašto žmonės. 
Leonas Glinskis buvo iniciatoriumi, kad  pasirodytų knyga apie Pravieniškių krašto žmones „Iš praeities į dabartį“. Prie tos knygos sudarymo prisidėjo Jonesa Drumstienė, Birutė Preikšaitienė, Leono žmona Audronė Skarbaliūtė, Marytė Drulienė, kiti. 
Knyga įspūdinga – daugiau kaip 300 puslapių. Ir labai vertinama ne tik šio krašto žmonių, bet svarbi ir istoriniu požiūriu.
Nuo 2004-ųjų metų  Glinskiai leidžia ir Pravieniškių kaimo laikraštį, kuris pasirodo kas mėnesį ar du. Jame aprašytas Pravieniškių  kaimo gyvenimas, įvykiai.  Laikraštį Glinskiai leidžia savo lėšomis ir jėgomis.
* * *
Po aukštomis pušimis Glinskių sodyboje sklando gerumo ir ramybės dvasia. Visur prisiliesta kūrybingų šeimininkų rankų: jie patys susiprojektavo ir pasistatė sau namus, įsirengė juos patogiai ir jaukiai.
Jų paprastume galėtum būti ir būti.
Audronės  keramikos dirbtuvėse nuolat lankosi  Pravieniškių krašto vaikai. Jie čia lipdo ir jų lipdinių pilnos dirbtuvės, kiemo pašaliai. Leono dirbtuvėse skamba metalas. Bet turbūt jam užvis mieliausia yra video kamera, su kuria jis žengia kartu, fiksuoja svarbiausius  įvykius ir  sako: „Kas padarys, jei ne aš?“ Toks sąjūdietiškas šūkis, kuris jį veda per gyvenimą  Lietuvai...

Autorės nuotraukos
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 kovo 20, ketvirtadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024