Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 gegužės 13, pirmadienis
Pokalbis su Žiežmarių gimnazijos mokinių prezidente Dovile SINDARAITE Spausdinti
Kalbėjosi Laima KMELIAUSKIENĖ   
2014 vasario 27, ketvirtadienis

Naujoji Žiežmarių gimnazijos mokinių prezidentė: ,,Šiandien – be gimnazistės uniformos, nes buvau išvykusi į ,,Litexpo’’, kur vyksta tarptautinė žinių ir išsilavinimo paroda
„Ilgosios pertraukos metu susirinkę mokinių savivaldos nariai, išklausę kandidačių kalbų, nusprendė, kad šiais metais gimnazijos mokinių prezidente turėtų tapti Dovilė Sindaraitė“, – rašoma Žiežmarių gimnazijos internetiniame tinklalapyje.
Tokie mokiniai kaip Dovilė – mokyklos pasididžiavimas, tad nieko nelaukę ir pakalbinome šią šaunią merginą, besimokančią III ga klasėje.
– Sveikiname! Ką tik tapai Žiežmarių gimnazijos mokinių prezidente. Šis postas – ne vienerių metų siekiamybė ar spontaniško sprendimo kandidatuoti rezultatas?
– Pirmiausia, tai nuoširdžiai dėkoju už sveikinimus. Apie prezidentės postą anksčiau tik tyliai pasvajodavau, galbūt todėl, kad buvau nedrąsi ir maniau, jog visa tai ne man. Tačiau kuo toliau, tuo vis daugiau įsitraukdama į mokyklos „gyvenimą“, pradėjau suprasti, kad galbūt tai nėra taip sunku ir nepasiekiama, kaip kažkada atrodė. Būdama dešimtokė, mokykloje buvau Socialinių iniciatyvų komiteto pirmininkė, labai džiaugiuosi dėl to, nes tai man davė nemažai patirties ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek ir savo komanda.
Kai tik mokykloje pradėjome kalbėti apie tai, jog bus renkamas mokinių prezidentas, man ramybės nedavė klausimas, gal visgi vertėtų pabandyti? Žinojau, kad tai duos be galo daug naudos ir didelės patirties gyvenime, tačiau pati kandidatuoti nedrįsau, mane pasiūlė mūsų gimnazijos mokiniai. Ačiū jiems. Visa tai tik sustiprino pasitikėjimą
Dovilė – Kaišiadorių meno mokyklos jaunių choro Žiežmariuose senbuvė. Choras intensyviai repetuoja, nes ruošiasi dalyvauti liepos mėnesį Vilniuje vyksiančios Dainų šventės ,,Čia – mūsų namai” apžiūroje
savimi ir  paskatino eiti pirmyn.
– Kokia tavo, kaip mokinių prezidentės, programa, „papirkusi” mokinių savivaldos narius?
– Kažko ypatingo kaip ir nebuvo, galbūt turėjo įtakos tai, kad per keletą metų mane įvairiose veiklose giliau pažino nemažai mokyklos mokinių, su kuriais bendravau, tad jie mane ir palaikė.
– Esi jau vienuoliktokė, kiti metai – itin svarbūs. Kaip manai, ar mokinių prezidento pareigos – ne per sunkios baigiantiems mokyklą?
– Na, kaip sakoma, jei yra noras, tai viską gali suspėti: ir mokslams rasti laiko, ir draugams, ir mokyklos labui. O prezidentas renkamas vieneriems metamas, tai, manau, dar suspėsiu ir pasimokyti.
– Visada svarbu bendražygiai, pasitikėjimas jais. Su kuo, kaip sakoma, eitum į karą? Ar daug tokių tavo aplinkoje?
Taip, gyvenime svarbu, kad turėtum draugų, kurie su tavimi ir į karą eitų. Mokykloje bendradarbiauju su grupele žmonių, kurie aktyviai įsitraukia į veiklą. Pas mus yra keturi komitetai: Socialinių iniciatyvų, Viešųjų ryšių, Gimnazijos jaukumo ir Renginių organizavimo. Kiekvienas komitetas turi savo pirmininkus, kurie atsakingi už komiteto organizuojamą veiklą.
– Pati esi labai veikli ir užsiėmusi. Ar lieka laiko pamokų ruošai, pagaliau – miegui? Kai dauguma po pamokų skuba į namus, pirmadienį tu leki į ... antradienį – į ... Pratęsk mintį.
– Tikrai taip. Esu veikli. Kadangi pernai baigiau Meno mokyklą, kurioje mokiausi chorinio dainavimo pas mokytoją Renatą Balčiūnienę, tai to laisvalaikio dabar turiu daugiau, tačiau vis dar lankau šį jaunių chorą savo malonumui. Kai būna noro, ir pianinu paskambinu, be to, susiviliojau savanoriška veikla – esu Žiežmarių jaunųjų maltiečių grupės, kuriai vadovauja mokytoja Lina Jurevičienė, narė. O šiaip dalyvauju įvairiuose projektuose bei mokyklos renginiuose, kuriuos dažnai pati organizuoju. Laisvalaikiu mėgstu keliauti.
– Mokyklose vyksta daug įvairios popamokinės veiklos. Ar joje aktyviai dalyvauja Žiežmarių gimnazijos mokiniai? Kokie būreliai, renginiai populiariausi šioje mokykloje?
– Gimnazijoje yra pakankamai daug užklasinės veiklos. Nemažai mokinių lanko sporto būrelius, tokius kaip atletikos, tinklinio, smiginio, karate. Mokykloje taip pat yra gatvės šokių būrelis.
Renginiuose aktyviau dalyvauja žemesnių klasių mokiniai.
– Netrukus baigsi mokyklą... Kaip sekasi mokslai? Kokie dėstomi dalykai mėgstamiausi? Gal ateitį planuoji sieti su šokiu, daina, trumpai tariant – su scena?
– Na, mokslai tai galėtų sektis ir geriau, galbūt per visas veiklas truputį juos apleidau. Man arčiausiai prie širdies yra tikslieji mokslai: chemija, biologija bei matematika, žinoma, ir gimtoji kalba. Gal dėl to, nes jie neblogai sekasi. Tačiau, jei turėčiau galimybę, gyvenčiau muzikos ir šokių pasaulyje, tai mano jėgų šaltinis, ten aš atsipalaiduoju, jaučiuosi sava. Apie septynerius metus Žiežmarių kultūros centro Pakertų skyriuje pas Birutę Zubkovienę mokiausi šokti tautinius šokius, tuo metu lankiau ir Meno mokyklą. Tai geriausi metai mano gyvenime. Žinoma, buvo visko, norėjau tiesiog viską mesti jau po trejų metų, bet tada supratau, kad be viso to nebemokėsiu gyventi, kad mane per daug tai traukia. Dabar mokykloje esu pasirinkusi šokių pamokas, per kurias susėdę ir padainuojame – turime nuostabų mokytoją Česlovą Kriščiūną, šiais mokslo metais pradėjusį mūsų gimnazijoje mokyti folklorinių šokių. Jo pamokose labai malonu ir smagu dirbti. Tiesiog laukiu šių pamokų, o jos prabėga akimirksniu – tarsi truktų tik 15 minučių.
Mėgstu viską, kas susiję su menu, šokiais, dainomis, teatru. Nuo mažų dienų svajojau būti scenos žmogus, o dabar kuo toliau, tuo daugiau juo tampu, vis dažniau tenka stovėti scenoje, kartais ne tik pačiai pasirodyti, bet ir vesti renginį. Tas jauduliukas prieš pasirodymą yra labai malonus, smagu, kai tave stebi žiūrovai ir gėrisi tuo, ką darai.
Ir visa tai tikriausiai esu paveldėjusi iš mamos (Marcelė Sindarienė – nepamainoma renginių vedėja Pakertuose, moterų klubo „Močiutės kraitė“ vadovė – aut. pastaba), kuri taip pat yra scenos žmogus, pasinėrusi į vietos kultūrinę veiklą. Kartais namuose abidvi palinkstame prie įvairių rankdarbių, kuriuos gaminame ir iki vidurnakčio ar net 4-tos valandos ryto, tačiau, kai darai tą, kas patinka, tai ir miego nesinori...
– Tavo klasė. Pristatyk ją. Kiek mokinių? Kas klasės auklėtojas?
– Mano klasėje mokosi 30 mokinių. Savo klase labai džiaugiuosi, su visais puikiai sutariu, jie mane palaikė ir džiaugėsi, kai tapau prezidente. Turim labai šaunią auklėtoją Daivą Maciulevičienę, kuri kartais kaip antra mama mums būna ir vertingų patarimų duoda, kai reikia, ir sudrausmina, tačiau myli ir rūpinasi mumis.
– Tavo šeima. Ar ji neprieštarauja tavo aktyviam gyvenimo būdui?
– Mano šeima – mama, tėtis ir sesuo Lina, kuri, beje, šią mokyklą baigė daugiau kaip prieš dešimtmetį ir buvo taip pat aktyvi (dabar Lina – Generalinės miškų urėdijos Teisės, personalo ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė – aut. pastaba), visapusiškai mane palaiko ir supranta. Džiaugiasi tuo, ką veikiu ir kuo užsiimu, juk visada malonu, kai gali didžiuotis savo vaiku. Žinoma, rūpinasi, kad per aktyvią veiklą liktų laiko ir poilsiui. Truputį reikalauja, kad bent šiek tiek dėmesio skirčiau ir jiems, todėl, kai turiu laisvą savaitgalį, stengiuosi jį praleisti su šeima.
– Gyveni kaime – Pakertuose, kur dar veikia pradžios mokyklėlė, tiksliau – Žiežmarių gimnazijos Pakertų pradinio ugdymo skyrius. Joje mokeisi ir tu. Ką kaimo vaikui reiškia mokykla šalia namų? Ar norėtum baigusi mokslus sugrįžti gyventi į kaimą? Galbūt mąstai pakelti sparnus į užsienį, kaip kad tūkstančiai mūsų tautiečių?
– Baigiau Pakertų pradinę mokyklą, mano mokytoja buvo Onutė Račiūnienė, kuriai esu dėkinga už meilę, kurios atseikėjo ne tik man, bet ir visiems vaikams, dėkinga už tai, kokias savybes vaikuose išugdo ir ką ilgam tarsi įskiepija. Manau, mažam vaikui, kuris pradeda eiti į mokyklą, yra labai svarbu, kad ji būtų kuo arčiau namų. Tuomet ir pačiam mokinukui saugiau, ir tėvai jaučiasi ramiau. Kai žiemą šalta, nereikia ilgai laukti ir autobuso, nes ne visi tėvai turi galimybę savo atžalą nuvežti iki mokyklos.
Baigusi mokslus palikti Lietuvos nežadu, na bent jau šiuo metu to nenorėčiau, visada miela gyventi ten, kur gimei ir augai, kur tavo draugai ir artimieji ir kur esi visada laukiamas. Tačiau niekas nežino, kaip susiklostys gyvenimas, galbūt teks ir į užsienį išskleisti sparnus.
– Dėkui, kad suradai laiko atsakyti į mūsų klausimus. Geros tau kloties!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 kovo 03, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024