Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 balandžio 25, ketvirtadienis
Mėlynų alyvų žvilgsnis į tuščius langus. Pasakojimas apie pedagogę ir poetę Ireną ŠARMAVIČIŪTĘ Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2014 vasario 26, trečiadienis

Žaslių bibliotekoje surengtas pomirtinis poetės Irenos Šarmavičiūtės eilėraščių knygos ,,Atnešk man spindulį” pristatymas
Jau besimokydama Ukmergės vidurinėje mokykloje, Irena Šarmavičiūtė rašė eilėraščius, juos spausdino rajono laikraštis. Rašė ir mokytojaudama Paparčių mokykloje, retkarčiais atsiųsdama ir kaišiadoriškei redakcijai. Jos posmams negailėta vietos literatūriniuose puslapiuose, net atskirais skyreliais, su autorės pristatymais, nuotraukomis jie buvo spausdinami. Tačiau ilgainiui, dar, rodos, tarybiniais laikais, jos kūryba išnyko iš spaudos. Kodėl? Argi kas gali vienareikšmiškai atsakyti, kodėl nerašo arba rašo, bet viešumoje su savo kūryba nesirodo. Tai labai subtilūs dalykai, kurių kartais net pats autorius negali paaiškinti.
Pasirodo, Irena beveik iki pat mirties rašė, tik nežinia, ar jos kūryboje buvo ilgesnių pertraukų, nes po eilėraščiais nėra datų ir nebeįmanoma atsakyti. Tačiau artėjant lemtingajai datai, ji norėjo išvysti savo eilėraščių knygelę. Pati ją rengė – perrašinėjo, dėliojo... Pavadinimą parinko – „Atnešk man spindulį”. Deja, nespėjo. Ir ne dėl kokio šiurpulingo vėžio, o nuo sinusito komplikacijų, kai sinusitas palietė smegenis ir greitai viskas baigėsi.
Vargu ar mes turėtume Irenos Šarmavičiūtės eilėraščių knygą (136 psl.), jei ne jos auklėtinė Rasa Blaževičiūtė-Lazauskienė. Rasa buvo I. Šarmavičiūtės klasės Paparčių mokykloje auklėtinė. Ji vienintelė iš klasės draugų su auklėtoja palaikė nuolatinius ryšius („Mano akyse auklėtoja ir užmerkė akis”, – prisimena Rasa). Irena gyveno viena, tik šuniu-kai šiek tiek sklaidė jos vienatvę.
Ypač buvo sunku paskutiniosiomis gyvenimo savaitėmis, kai Irenai buvo reikalinga slauga. Rasa, turėdama savo šeimą (ji rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo Lino Lazausko žmona), vaikus, likdavo  nakvoti pas auklėtoją, rūpinosi ja. Irena Rasai patikėjo ir savo kūrybinį archyvą. Nors Rasa ne literatė, tačiau poezijos mylėtoja, ir ji susiieškojo talkininkę, kuri padėjo parengti knygą. Tai buvo žaslietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Tamkutonienė.
Knygą išspausdino vilniškė „BMK leidykla”. Tiražas – 100 egz. Įdėta įžanga, supažindinanti su Irenos biografija, taip pat Rasos žodis apie Auklėtoją.
Žaslių biblioteka (bibliotekininkė Ona Karvelienė) surengė I. Šarmavičiūtės pomirtinį eilėraščių knygos pristatymą. Tai buvo graži, emocionali popietė, kalbėta apie eilėraščius ir apie Irenos pedagoginę veiklą, jos šviesias asmenines savybes: santūrumą, kuklumą, jautrumą... Irenos kūrybą apžvelgė mokytoja E. Tamkutonienė. Pažymėjo, jog I. Šarmavičiūtė poezijos meno mokėsi iš S. Nėries, P. Širvio, V. Mykolaičio-Putino, kitų lietuvių lyrikų, kurie ir darė jai įtaką.
Knygoje nemaža dalis eilėraščių apie gimtinę, vaikystę. O vaikystė buvo šiurpi, pokarinė, šūviais paženklinta:
 


Turgaus aikštė. Nyku.
Vėjas gainioja smiltį.
Eitum greitai iš čia,
Jei galėtum išeiti.
 
Baltas veidas į mėlyną aukštį
Gęstantį žvilgsnį įrėmęs
Tarsi prašo paklausti:
Ką matei
paskutinę akimirką savo?
 
Brolio atsuktą vamzdį?
Rugio lauką?
Taką į kalną?
 
Kai jutai,
Kai žinojai–
Reiks mirti?..
Kai stovėjo greta
Lietuva?

Irena nestokoja patriotinių jausmų, jos poezijoje rado atgarsį ir Sąjūdis, ir Kovo 11-oji, ir Baltijos kelias... Išaukštinta Gimtoji Kalba, „nes tu pirmoji man vardą Lietuvos atidavei kaip skaisčią saulę’’, „nes tu – vienintelė iš lūpų motinos atėjus” (Su didele meile ji lietuvių kalbos mokė ir savo auklėtinius, Rasa šias pa-mokas, kalbos šventę lauke ant kelmų, prisimena kaip stebuklą). Irenai be galo mieli buvo Paparčiai, Žasliai... Ta meilė akivaizdi daugelyje eilėraščių... Yra keli eilėraščiai su dedikacijomis – net du Žaslių bažnyčios statytojui, lietuvybės puoselėtojui kun. Kazimierui Kibeliui. Skausmingi žodžiai ataidi iš eilėraščio, skirto tragiškai žuvusiam P. Pilipavičiui:

O liepos liepos, šimtametės mano!
Barstykite rasą man ant širdies...
Šaukiu gyvenimą, jaunystę, meilę!
Ilgiuos tavęs vidur baltos nakties.
 
Pažinojau P. Pilipavičių (vardą pamiršau). Tai buvo malonus, talentingas vaikinas, saviveiklininkas. Ilgai kalbėjomės rajono kultūros skyriuje, kur tuo metu – 1963-aisiais – aš dirbau. Turėjo daug sumanymų, kaip pagyvinti jaunimo laisvalaikį Paparčiuose. Deja, netrukus išgirdome, kad, regis, įlūžus ledui, Pilipavičius Neryje nuskendo. Tragedija sukrėtė apylinkę, matyt, ir Ireną, jeigu ji parašė tokį jautrų eilėraštį...
Rasa, be kita ko, prisiminė ir tokį Irenos gyvenimo epizodą:
– Paparčių mokykla šventė 140 metų jubiliejų (2010-aisiais). Į iškilmes buvo pakviesta ir mūsų auklėtoja. Staiga, įpusėjus renginiui, ji pakilo ir išėjo iš salės. Aš iš paskos, maniau, kad blogai pasijuto. Pasirodo, ją tiek sujaudino prisiminimai, kad ji panoro pažvelgti, prisiliesti prie seno mokyklos pastato, kuriame ji dirbo... Pastatas per gaisrą smarkiai buvo apdegęs, o svarbiausia – gaisras nusiaubė ir beržą, kuris ošė ties mūsų klasės langais. Auklėtoja pravirko...
I. Šarmavičiūtės knygoje yra eilėraštis „Senoje mokykloje lapkričio popietę”. Jis prasideda eilutėmis:

Stūgauja vėjas už lango.
Ir beržas į tylumas baltas
Palinko... Į sniego sūkurius,
Į dūluojantį juodą alksnyną –
Dusli vėjo dejonė.
 
Prie I. Šarmavičiūtės namo Žasliuose – paskutinės buveinės šioje žemėje – augo ir dabar tebėra didelis alyvų krūmas. Vienatvės valandomis Irena ilgai žiūrėdavo į jį. Medžiai, krūmai, Žaslių ežerai (E. Tamkutonienė suskaičiavo, kad knygoje net 60 kartų tiesiogiai arba netiesiogiai paminėtas ežeras...) Jie buvo Irenos gyvasties, kasdienybės neišskiriama dalimi, atgaiva.
O jos eilėraštis „Tik melsvos alyvos’’, kaip pastebėjo E. Tamkutonienė, buvo fatališkas – Irena jautė savo Išėjimą:
 
Į liūdesio kalną  kai vėl kops alyvos,
Nedrąsiai į tavąjį langą žiūrės–
Nebus čia manęs, tik to vakaro mėlyno–
Melsvos alyvos žydės...
 
Prisiminimais apie I. Šarmavičiūtę pasidalijo Žaslių mokyklos mokytoja Veronika Jakštienė, apie savo retus pabendravimus su mokytoja ir poete kai ką pasakiau ir aš.
Kadaise ir V. Bukauskas, ir aš rengėme laikraščiui skambius, lyriškus Irenos posmus, tačiau aktyviau rajono literatų veikloje Irena nedalyvavo, vengdavo susitikimų su redakcijos darbuotojais, eilėraščius siuntė laiškais. Vėliau nebesiuntė. Nedalyvavo ir rajono literatų klubo „Gija” veikloje – žadėjo, bet nė į vieną susirinkimą nebeatėjo. Tačiau, pasak žasliškių mokytojų, paskutiniame gyvenimo etape Irena lyg ir norėjo redakcijai parodyti savo eilėraščius, ją taip padaryti ragino ir kolegės, tačiau Irena vis dėlto tam nesiryžo bijodama, „kad nesukritikuotų”. O gaila... Juk jos eilėraščiai tokie švelnūs, išjausti, kad nebėra ką ir kritikuoti.
Irena Šarmavičiūtė (1939 09 10– 2013  05 06)  palaidota  Žaslių kapinėse.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 kovo 03, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024