Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 kovo 29, penktadienis
Kiekvienas savaip girdime ir matome pasaulį... Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2013 lapkričio 20, trečiadienis
Plakatas, kviečiantis į Onutės Kupčiūnienės koncertą Hamburge
Kiekvieną rytą mūsų miesto gatves užpildo gausybė žmonių. Visi su savo jausmais, rūpesčiais, svajonėmis ir nuopelnais. Sakoma, taurus, kilnus žmogus išryškėja žmonių jūroje ir lyg medis – dykumoje. Kažkuo netikėtai išsiskiria. Kokie to tikrojo, kilniojo žmogaus bruožai ir kaip jį pažinti? Tai amžinas klausimas, į kurį ieškojo atsakymo Konfucijus, Antikos išminčiai ir tebeieško dabartiniai žmogaus sielos tyrinėtojai. Ko gero, kiekvienas savaip įsivaizduoja, išvardina savybes, kurios būtinos tokiam žmogui. 
Šį savo kūrinį rašau apie visiems gerai žinomą Kaišiadorių meno mokyklos mokytoją metodininkę Oną Kupčiūnienę. Jos charakteris formavosi kaimiškoje, mažo miestelio aplinkoje. Prisiminimais atrodo, jog ji dar netoli atitrūkus nuo savo gimtinės, žemės, namų, sodo, kur noksta alyviniai obuoliai. Besiklausant jos pasakojimo, nejučiomis dingtelėjo, kad ši moteris – tikra ledi. Ji turi visas tauriai damai būtinas savybes. Tai, kad jos vaikystė nors ir nebuvo lengva, tačiau buvo kartu graži, yra ir kitos moters, jos mamos rūpesčio ir auklėjimo pasekmė.
Onytė, kaip ją visuomet vadino artimieji ir draugai, gimė Pasvalio rajono Pušaloto miestelyje, tuometiniame kolūkio centre. Pagal anuos laikus, tai buvo labai stiprus ūkis, netgi apdovanotas Lenino ordinu.
Onutė su savo akordeonistais derliaus šventėje
Tėvelis dirbo kolūkyje, mama namų šeimininkė. Onutė džiaugiasi labai gražia savo vaikyste. Mama buvo nepaprastai tvarkinga ir sumani, jos sumanumo dėka, namuose nieko netrūko. Niekas be reikalo neprapuldavo, netgi nukritęs obuoliukas buvo supjaustomas ir sudžiovinamas. Kiekvienas šeimos narys turėjo savo pareigas ir darbus. Onytei teko garbė šluoti gatvę, prižiūrėti prie namų esantį šaligatvį, kiemą ir gėlių darželį. Kai reikėdavo ravėti cukrinių runkelių normas, kurios tame krašte buvo ne mažesnės negu hektaro dydžio, visa šeima ten dirbdavo. Ko gero, mažai kaišiadoriečių įsivaizduoja, kokios tos vagos ilgos būdavo, kokia kieta išdžiūvus žemė (ne mūsų smėlis) ir negailestinga saulė virš galvos. Kartais šešiametę mergaitę mama palikdavo šeimininkauti namuose, tekdavo šerti kiaules. Pilno kibiro jį nepanešdavo, tekdavo kelis kartus eiti. Mergaitė augo kaip ir visi vaikai. Šeima mokėjo dirbti ir ilsėtis. Jų namuose visada skambėjo dainos ir muzika. Visi giminės buvo muzikalūs. Labai gražiai dainavo mama ir tėtis. Dėdė dirbo vargonininku Rokiškyje. Vėliau ir Onytė nuvažiuodavo į Rokiškį pas dėdę, grodavo ir giedodavo kartu su choristais.
Mama ilgainiui paliego, ją visą gyvenimą kankino astma. Ji buvo gera, reikli ir mylinti, liaudiškai išmintinga, turėjo labai šviesų protą, suprato moralės reikšmę žmogaus gyvenime.  Jos reiklumas buvo ramus, labai gerai argumentuotas. Tiesiog iš karto darėsi aišku, taip reikia, nes jeigu patingėsi ar nepadarysi, bus negražu, neteisinga, netgi gėda prieš artimuosius ir kaimynus.
– Aš labai didžiuojuosi savo tėvais, jie buvo paprasti, mylintys savo vaikus, žemę, tėvynę,  ir mes visuomet sutardavome, – pasakoja Ona Kupčiūnienė.
Pasakoti ji moka. Talentingas žmogus paprastai būna talentingas įvairiapusiškai. Mane nustebino jos kalbos maniera. Lyg skaitovų ar oratorių konkurse dalyvautų: kalba be jokio užsikirtimo, sklandžiai, aiškiai, visi sakiniai kaip kulkos į taikinį, į dešimtuką.
Skaityti Onytė išmoko dar prieš mokyklą. Niekuomet nebijojo scenos. Jau pirmoje klasėje ji laimėjo respublikinį S. Nėries skaitovų konkursą, prieš tai užėmusi pirmąją vietą mokykloje ir rajone. Apdovanojimus jai įteikė tuometinis kultūros ministras L. Šepetys.
Ji turi absoliučią klausą. Tokių žmonių labai reta. Kai tėveliai nupirko vyresnei seseriai akordeoną, Onytei tebuvo tik penkeri metukai. Mama neleido  liesti instrumento, dar sudaužys ar sugadins. Žmogui, kurio ausyse nuolat skamba muzika, ko gero, tai buvo labai sunkus išbandymas. Juk tas instrumentas žėrėjo kaip stebuklinga pasakų skrynelė. Pas seserį ateidavo mokytojas, o maža mergaitė sėdėjo kampe ir nenuleido akių nuo to stebuklingo grojimo.
Koncerto metu su savo mokiniu M. Naudžiūnu
Ilgainiui išsigudrino, ypač kai tėvai dirbo laukuose, atlikus savo darbus, paimti į rankas  nuostabųjį instrumentą, gal net pasidėjus ant lovos bandyti groti. Melodijos jau skambėjo galvoje, beliko tik jas surasti instrumente. Kaip toje pasakoje, mes nežinome, trumpai tai tęsėsi ar ilgai, bet kai mama pastebėjo jos pažangą, groti daugiau nebedraudė. Taip prasidėjo didysis grojimas, kuris  ir dabar tęsiasi.  Mama šeštą valandą keliasi ir eina ruoštis, Onytė strykt iš lovos ir prie instrumento. Taip smagu, kai melodija, skambanti galvoje, išsilieja garsais. Nebuvo vaikystėje didesnės laimės, kaip išlaisvinti garsus, paleisti į erdvę tą muziką, kuri skambėjo viduje.
Na, svarbus jai buvo ir knygų skaitymas, prisiskynus  alyvinių  obuolių, atsigulus už agrastų krūmų. Ir tol skaitydavo, kol Pušaloto bibliotekoje nelikdavo neperskaitytų knygučių ir reikėdavo laukti naujų. Meilė literatūrai, ko gero, nuo mamos pasakų prasidėjo. Mama jų žinojo, kurdavo jas pati, tiesiog pasakodama.
– Mama, – prašydavau, – pasek man pasaką apie kėdę, ir ji pasakodavo apie ką nori, toks buvo jos literatūrinis  pasakorės talentas, – prisimena.
Labai anksti prasidėjo artistinis gyvenimas, kai į miestelį atsikėlė gyventi mokytoja iš Šaulių, Irena Purvaneckienė. Ji pradėjo žmones burti į saviveiklą. Nuo šešerių metų Onytė jau gerai grojo ir tiko į artistus. Mokytoja sukūrė agitmeninę brigadą, pati kūrė tekstus, parinkdavo muziką, o  Onytė  drąsiai išpyškindavo visa tai publikai ir visuomet turėdavo nemažą pasisekimą.
Ta pati mokytoja, pastebėjus neeilinį mokinės talentą, nuvežė ją į Vilnių, į M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Mūsų mažąją muzikantę ten su džiaugsmu priėmė mokytis. Tačiau...
– Vilnius man padarė neišdildomą įspūdį. Nuo tada jis tapo mano svajonių, mano  meilės miestu, – pasakoja muzikos mokytoja.  – Kas žino, kaip būtų susiklostęs mano likimas, gal dabar nesėdėčiau šiame kabinete. Mama manęs labai gailėjosi, ji tiesiog neįsivaizdavo, kaip jos maža mergaitė gyvens taip toli nuo namų viena dideliame mieste. Taip ir nutolo mano muzikos mokslai. Be abejo, aš grojau visur, kur tik buvo galima, vos panešdama akordeoną, grojau per mokyklos šventes, per saviveiklos koncertus, gėlių darželyje prie namų, ir visuomet atsirasdavo klausytojų, sustodavo praeiviai, dviratininkai pasiklausyti. Kokia laimė groti žmonėms. Kaip gera, kai tavęs klausosi!
Tik septintoje klasėje Onytė įstojo į Pasvalio muzikos mokyklos akordeono klasę. Kai paklausė, ar mokanti groti, ji atsakė mokanti groti viską: valsą, polką ir t. t. Nors skambėjo naiviai, bet  buvo vienintelė gerai grojanti. Mokytis buvo nelengva, pasibaigus pamokoms vidurinėje mokykloje reikėdavo spėti į autobusą ir važiuoti 25 kilometrus tuometiniais kaimo keliais. Ir taip penkerius metus. Baigus vidurinę ir muzikos mokyklą reikėjo apsispręsti, kur mokytis. Jau senai buvo aišku, Onytė renkasi muziką, nors mokytis teks ilgai. Stoti į konservatoriją iš karto buvo nevalia, reikėjo baigti kurią nors aukštesniąją muzikos mokyklą, o tada jau bandyti laimę ir konservatorijoje. Mokslas abejose mokymo įstaigose užtruko devynerius metus. Ir dar būtų ne gana, nes viliojo artistės atlikėjos karjera.
Jau besimokydama pirmame Talat-Kelpšos muzikos mokyklos kurse, studentė dalyvavo Pabaltijo akordeonistų konkurse Taline ir užėmė pirmąją vietą. Tai buvo didelis jos laimėjimas. Groti studentams tekdavo labai daug, žmogui grojančiam iš klausos ar visai negrojančiam ir  įsivaizduoti sunku: po 5–6 valandas per dieną. Jau 4 valandą bendrabutyje prasidėdavo bruzdėjimas, šeštą valandą būsimi muzikantai pradėdavo savo prasigrojimus, kad spėtų iki paskaitų. Kartais ir sveikas organizmas neišlaikydavo. Studijų metus prisimena su nostalgija – labai gražūs ir įdomūs jie buvo, žmonės palankūs ir geranoriški. Po vaikystės – tai patys gražiausi gyvenimo metai.
Buvo ir sunkumų: paskutiniame šios mokyklos kurse reikėjo įsigyti akordeoną, kuris tiktų koncertinei veiklai. Toks instrumentas kainavo apie 3 tūkstančius rublių. Mamai teko ir karvę parduoti. Negana to, šiam instrumentui dar reikėjo perdirbti bosus, kad  tiktų groti klasikinius kūrinius. Studentei teko skristi į Tulą, bajanų fabriką, kur ir buvo atlikta tokia „operacija”. Instrumentas stipriai pasunkėjo ir vėl reikėjo priprasti, suvaldyti taip pažįstamą akordeoną. Šiais laikais tokie instrumentai kainuoja apie keturiasdešimt tūkstančių litų, ir studentai ima paskolas norėdami jį įsigyti.
O. Kupčiūnienė šią mokyklą baigė raudonu diplomu, ir konservatorijos, dabartinės Muzikos akademijos, durys atsidarė galima sakyti automatiškai. Buvo priimta į pedagoginę ir atlikėjų studiją. Ne visi patekdavo į atlikėjų studiją, ten ruošdavo profesionalius artistus. Mokslas  dar pasunkėjo, reikėjo nemažai ir koncertuoti. Koncertai pagal dabartinį supratimą – visi nemokami, labdaringi, bet šildė tai, kad jie būdavo autoriniai. Reikėjo važinėti po visą Lietuvą.
Baigus konservatoriją, labai viliojo profesionalios artistės kelias,  buvo siūloma mokytis Leningrade, aspirantūroje. Visas kortas sumaišė vyras, visiems pažįstamas kaišiadorietis Juozas Kupčiūnas.
„Su Juozu susipažinau dar studijuodama’’, – šypsosi Ona Kupčiūnienė.  Bet ar jūs ją matėte nesišypsančią?..  Aš net savo pasakojimą  taip norėjau pavadinti, nes pirmasis muzikinis kūrinys, kurį ji atliko publikai būdama šešerių metukų buvo mamai skirta dainelė  „Kaip saulutė tu šviesi“. Matyt, nuo tada saulėta šypsena kaip saulės zuikutis ir apsigyveno jos veide.
– Gana, – pasakė mano vyras Juozas, – tau po bendrabučius klajoti, reikia juk ir gyventi pradėti. Nežinai žmogus, kuri laimė didesnė... Aišku viena, patirtis rodo: nori artistės karjeros, normalaus šeimyninio gyvenimo atsisakyk. Didžiajam menui  kaip vaidilutė turi pasišvęsti. Kas bandė tai suderinti, ko gero, nusivylė. Be galo sunku moteriai savo moteriškos laimės atsisakyti!..
Varžybas  su mokslu ir menu laimėjo Juozas. Šaunus vyras pasirodė esąs. Mes dabar turime labai gerą specialistę, gerą žmogų, savo bendruomenės narę.
Susipažino jie Talat-Kelpšos muzikos mokykloje.
– Džiugina tai, kad mūsų nuomonės dažniausiai sutampa, – pasakoja O. Kupčiūnienė. – Mes kartu jau 30 metų. Jis labai geras draugas, kol kas laimingai traukiame šeimos karučius... Užauginome du sūnus, abu baigė mokslus, mokėsi Vilniaus universitete. Jaunesnysis Juozas – medikas, dirba Santariškių ligoninėje. Vyresnysis Donatas dar vis mokosi. Šiuo metu Oksfordo universiteto Istorijos katedroje rašo daktarinę disertaciją.
Ona Kupčiūnienė dar nepadėjo taško savo artistinei karjerai. Gal nedaugelis ir žino, kad ji galbūt žinomesnė Vokietijoje negu pas mus. Ypač Šlezvigo – Holšteino krašte, kurio pagrindinis miestas yra Hamburgas. Tai antrasis jos meilės miestas. Tose žemėse gyvena daug išeivių iš Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto, jie jaučia didelę nostalgiją Lietuvai. Gastrolės prasidėjo nuo pažinties su vokiete smuikininke Franke Zydow. Štai jau dvidešimt metų, per atostogas, jos drauge pristato Lietuvą. Mačiau didelę šūsnį įvairių laikraščių, kuriose aprašomi jų koncertai. Koncertuota muziejuose, įvairiuose salėse, kavinėse, netgi Hamburgo operoje. Kai kurie koncertai buvo dviejų dalių. Onutė yra išmokusi vokiečių kalbą ir jau pati, koncerto metu, pasakoja žiūrovams apie mūsų šalį, jos istoriją. Laikraščiai dažnai pamini, kad ji yra Lietuvos kultūros ambasadorė Vokietijoje.
Būtina paminėti, mokytoja yra išleidusi į gyvenimą ne vieną talentingą mokinį. Viena iš jų Agnė Dūkštaitė, pasirinkusi akordeono studijas, šiuo metu studijuoja akademijoje. Teko ir jai pirkti tą brangųjį akordeoną. Talentingų ir gabių žmonių, kuriuos mokytoja išmokė groti, sąrašas nusidriektų toli. Iš jų verta paminėti Astą Raudeliūnaitę, Lauryną Baumilą, Rolandą Markevičių, Kristina Demjanovaitę, Guodą Šilkūnaitę, Karolį Grevą, Irmą Binkulytę, Marijoną Naudžiūną, Mariją Petrulytę, Vitą Tomkutę, Indrę Jackevičiūtę, Ievą Staknevičiūtę. Daugelis iš jų – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai.
– Manau, kad mokinys pamokoje turi jaustis saugus, laukiamas ir mylimas, – taip mokytoja supranta savo darbo esmę. – Visada galvoju, kad muzikos mokykla mokiniui – neišsemiamas lobis, tikrų dvasinių vertybių šaltinis, kad prilietimas prie instrumento ir jo prakalbinimas – savęs ir savo jausmų išraiška. Ne vienam žmogui, muzika tampa atgaiva, gyvenimo būdau. Visai nesvarbu, kad gerai grojantys mokiniai pasirenka kitas specialybes, kurios žada geresnes perspektyvas.  Aš visada jais domiuosi, mano mintys ir jausmai skrenda pavymui per jų gyvenimo kelią. Mes dažnai susitinkame ir kalbamės kaip labai artimi žmonės, kaip giminės. Turime tai, kas mus vienija  – meilę muzikai.

Nuotraukos autoriaus ir iš asmeninio O. Kupčiūnienės albumo

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 gruodžio 10, antradienis )