Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


2019 gruodžio 13, penktadienis
Tikėjęs, kad Lietuvai bus gerai... Pasakojimas apie pedagogą, istoriką, visuomenininką Vaclovą Giržadą. Spausdinti
2013 lapkričio 08, penktadienis
Vaclovas Giržadas
Gražiai, prasmingai Kaišiadoryse pagerbtas pedagogo Vaclovo Giržado (1961-1993) atminimas. Jo vardu pavadinta miesto 2-oji vidurinė mokykla, o šiai tapus progimnazija - paliktas tas pats vardas. 2013-aisiais sukako 20 metų, kai V. Giržadą gaubia Amžinoji ramybė... Prisimindama jį, mokykla išleido memuarinę knygelę. Ją parengė AUDRIUS ŠVELNIKAS.
Paskaitykime šią knygelę.
Prisiminkime V. Giržadą, koks jis išlikęs kiekvieno mūsų - kas jį pažinojo - atmintyje.

Knyga apie Vaclovą Giržadą
Jis Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar -  Edukologijos universitetas) studijavo istoriją ir teisę. Tai buvo prieš tris dešimtmečius. Jo kurso draugai seniai seniai išsiskirstę po visą Lietuvą, nemaža jų dalis pasiekė profesinių aukštumų - tapo pedagogikos mokslininkais, mokyklų vadovais, žinomais visuomenininkais, tačiau kurso draugas Vaclovas neišblėso iš jų atminties - jie jį prisimena su pagarba ir apgailestavimu, kad taip greit jis išėjo į Amžinybę. „Prisimenu Vaclovą kaip didelį savo krašto patriotą, - teigia kurso draugas Rimantas JOKIMAITIS. - Vaclovas rimtai studijavo, daug skaitė. Tuo metu toli gražu ne visi studentai taip darė. Bet nebuvo sausas „moksliukas", mėgo būti kompanijoje kartu su kurso draugais. Jis dalyvavo sporto varžybose, konferencijose, ekspedicijose ir kituose renginiuose. O išskirtinė savybė - neblėstantis entuziazmas. Jei jau ko griebdavosi, tai jį sustabdyti buvo sunku“ (20 p.).
Bet kodėl dalyvavo sporto varžybose?
Su Vaclovu Giržadu mokyklos direktoriaus pavaduotoja Eugenija Ikvildienė
Kitas jo kurso draugas doc. dr. Benediktas ŠETKUS prisimena:
„Studijų metais kiekvieną savaitę mums vykdavo fizinio lavinimo užsiėmimai. Pamenu, Vaclovui pasirodžius mūsų grupėje, fizinio lavinimo dėstytojas paklausė, kas iš mūsų priklauso „spec. grupei". Keletas studentų atsiskyrė nuo mūsų ir juos dėstytojas nusivedė sportuoti atskirai. Tarp jų buvo ir Vaclovas.  Netrukus paaiškėjo, kad šiems studentams neleidžiama sportuoti tokiu krūviu, kaip mes: jiems dėl sveikatos problemų skiriami lengvesni pratimai".
Deja, Vaclovas nepaisė gydytojų rekomendacijų. Ir, kaip rašo šis jo bendrakursis, Vaclovas pereidavo pas kolegas sveikuosius žaisti futbolo, ir žaisdavo taip, kad devintas prakaitas varvėdavo, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jam negalima taip elgtis. „Mes kartais sakydavome, kad jis nesistengtų taip įnirtingai sportuoti, tačiau atsakydavo, kad jam viskas gerai... Turiu pastebėti, kad  Vaclovas savo sveikatos netausojo, tiek sportuodamas, tiek dirbdamas fizinį darbą“ (21- 22 p.).
Vaclovo Giržado vardu pavadinta progimnazija. Nuotr. iš progimnazijos bibliotekos archyvo
Tais laikais per vasaros atostogas studentai, suburti į darbo ir poilsio būrius, buvo siunčiami dirbti į statybas, į kolūkius, kartais už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Su statybininkų būriu vykdavo ir Vaclovas. Vieną vasarą jis buvo išvykęs net į tolimąją Jakutiją, į kažkokį mums negirdėtą Neriungri miestą, šalia kurio atviru būdu buvo kasama akmens anglis. Dirbti buvo sunku, nešti neštuvais gruntą, betoną. Vaclovas ir ten dirbo iš peties. Studentus statybininkus domino ne vien nematyti kraštai, bet ir noras užsidirbti, nes ir tada mokslui reikėjo pinigų.
Dar vienas pastebėjimas iš Vaclovo studijų dienų. Štai   Evaldas   BAKONIS parašė:
„Vaclovas žavėjo keliais dalykais. Pirma, savo išvaizda. Nors buvo vienas jauniausių kurse, tačiau išsiskyrė savo solidžia išvaizda. Nedažnas tuo metu želdinosi barzdą. O daugiausia solidumo jam suteikė visai neįprastas dalykas tarp tuomečio jaunimo - šaltesniu metų laiku nešiojo skrybėlę. Antras išskirtinis bruožas - jo tautiškumas. Dažnai Vaclovą pamalonindami vadino jį „lietuvininku". Atrodo, vieną vakarą grįžo į bendrabutį po apsikumščiavimo su vietiniais rusų tautybės jaunuoliais. Žodinių argumentų tarpnacionaliniame ginče kažkuriai pusei jau nebeužteko“ (26 p.).
Šviesiausiomis spalvomis Vaclovo Giržado dvasinis pasaulis išryškėjo Atgimimo metais. Jis dirbo tuometinės Jagėlonių pagrindinės mokyklos direktoriumi. Buvusi šios mokyklos mokytoja Filomena LEVICKIENĖ prisimena, kad „Vaclovas atsiskleidė kaip nuoširdus,  mėgstantis bendrauti su mokytojais kolektyvo vadovas". Vaidino mokyklos parengtame veikaliuke „Sūnus paklydėlis", gynė mokyklos garbę rajono šachmatų varžybose. Kadangi prasidėjo Sąjūdžio kūrimasis, su entuziazmu pasinėrė į jo veiklą. Ir ne tik Jagėlonyse...
1988 m. rugpjūčio 30 d. Kaišiadoryse susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Po kelių savaičių - spalio 1 d. - buvo rengiamas pirmasis Sąjūdžio mitingas Kaišiadoryse. Mitinge pasisakyti buvo pakviestas ir Vaclovas Giržadas. Mielai sutiko. Jo kalba mitingo metu buvo palydėta ilgais plojimais, pritarimo šūksniais. Lapkričio 13 d. prie Kaišiadorių kultūros namų (dabar Kultūros ir meno centras) iškilmingai buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Šventei vadovavo Vaclovas Giržadas. Jis ir kalbą pasakė. Tai buvo istorinis įvykis Kaišiadorių miesto gyvenime. Didelės minios kaišiadoriečių veidai spindėte spindėjo. Vaclovas taip pat jautėsi be galo laimingas. Iškilmių proga buvo spaudžiamos rankos, tariami sveikinimo žodžiai.
Tų pačių metų gruodžio 30 d. įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) įgaliotinių susirinkimas. Jame buvo išrinkta rajono sąjūdžio taryba iš 11 narių, o po konferencijos papildyta iki 12 narių. Vienu iš narių buvo ir Vaclovas Giržadas. Jam buvo patikėta vadovauti Tautinės mokyklos komitetui.
Netrukus Kaišiadorių 2-osios vidurinės mokyklos mokytojai V. Giržadą išrinko jų mokyklos direktoriumi, tuo išreikšdami jam didelį pasitikėjimą. Ir mokykla, ir visa Lietuva kunkuliuote kunkuliavo. Atgimimas sruvo nesulaikoma srove. Entuziazmas liejos per kraštus. O Vaclovas buvo tų istorinių įvykių sūkuryje. Argi mes, anų įvykių dalyviai, galime kada pamiršti Vasario 16-osios minėjimą Kaišiadorių kultūros namuose?! Tai įstringa visam gyvenimui. Po penkiasdešimties metų Kaišiadoryse vėl laisvai, šventiškai buvo minima Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena. Kultūros namų salė buvo pilnutėlė, net pasieniuose buvo susigrūdę žmonės. O šventinį pranešimą skaitė ne kas kitas, o Vaclovas  Giržadas. Turbūt nemažai daliai jaunimo tai buvo pirmą kartą išgirsti tiesos žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Lietuvoje. Salė entuziastingai plojo.
Šventiniai renginiai vyko ir 2-ojoje vidurinėje mokykloje.
Vyravo pakili nuotaika.
O ką apie jau gerokai nutolusias dienas šiandien prisimena mokytojai, buvę istorijos mokytojo V. Giržado auklėtiniai.
Vėl atverskime knygelę.
Eugenija IKVILDIENĖ:
„Tokio gero direktoriaus mums pavydėjo kitos mokyklos.
Kai atbėgdavau pas gerbiamą direktorių į kabinetą smarkiai įtūžus ir supykus ant ko nors ar už ką nors, jis visada leisdavo emocionaliai papasakoti, kartais net rėkiant, o paskui ramiai pradėdavo nagrinėti situaciją. Po pokalbio atrodydavo, kad nėra taip blogai ir visos problemos yra išsprendžiamos“ (30 p.).
Elena PUSVAŠKIENĖ:
„Jam rūpėjo švietimo reikalai: vadovėliai, mokyklų direktorių rūpesčiai bei Sąjūdis. Džiugu tai, kad dėl šių visų dalykų niekada nenukentėjo mokyklos reikalai. Retenybė, kad direktoriaus Vaclovo Giržado nebūtų mokykloje. Ateidavo dažniausiai pirmas ir išeidavo paskutinis... Tik jo drąsos, jo ryžto dėka mokyklai buvo atiduotos vaikų darželio patalpos. Ekonomiškai sunkiu metu mokykla buvo nuolat remontuojama, atnaujinami baldai“ (31 p.).
Vaclovas buvo geras ir istorijos mokytojas. Rinko medžiagą ir tikėjosi parašyti „Lietuvos istorijos vadovėlį“ vidurinėms mokykloms.
Jis buvo ir Švietimo ministerijos darbo grupės, kuri rengė mūsų tautinės mokyklos įgyvendinimo dokumentus, aktyvus narys.
V. Giržado buvusi mokinė N. ANTANAVIČIŪTĖ savo prisiminimuose parašė ir apie savo mokytojo pamokas:
„Jo pamokos visą laiką buvo tokios, kokios turi būti. Nė viena nebuvo nuobodi ar per daug linksma, visą laiką viskas buvo daroma su saiku, iki tam tikros ribos. Po jo pamokų nesijausdavau pavargusi... Niekad Giržado nebijojau  kaip direktoriaus. Nebijojau, nes jis buvo žmogus kaip ir mes visi, o ne mašina, kuri tik duoda įsakymus ir juos reikia vykdyti“ (15 p.).
Tačiau tai truko neilgai.
1993 m. vasario 13 d. Vaclovas Giržadas netikėtai prie savo mokyklos suklupo ir mirė. Buvusi jo mokinė Jolanta JASINEVIČIŪTĖ  parašė:
„Aš atsimenu, stovėjau prie velionio karsto garbės sargyboje ir nenorėjau tikėti, kad stoviu prie mūsų direktoriaus karsto. Kiek gera jis buvo padaręs mūsų mokyklai, mokytojams, miestui! Ir kiek jis dar galėjo padaryti. Aš stovėjau ir galvojau, kodėl mirtis pirmiausia nusineša gerus, jaunus žmones. Garbės sargyboje mes stovėjome po dešimt minučių, bet tos minutės buvo kaip valandos. Aš stovėjau nuleidusi ašarų pilnas akis ir mačiau vainikus, gėles, krepšelius, girdėjau giesmes, raudas ir kvėpavau drėgnu, galbūt nuo žmonių ašarų, oru. Giržadas norėjo mus išauklėti dorais, darbščiais, protingais žmonėmis“ (17 p.).
Beje, Atgimimo metais ir man teko bendrauti su šiuo iškiliu pedagogu, aktyviu visuomenininku. Mudu siejo daugiausia tarnybiniai reikalai, nes tuo metu buvau ne tik „Kaišiadorių aidų“ redaktorius, bet ir rajono tarybos pirmininko (dabar būtų - mero) pavaduotojas. Sprendžiant jo vadovaujamos mokyklos, rajono švietimo problemas, V. Giržado argumentai, pasiūlymai, pastabos buvo gerai apmąstytos, drąsios, principinės. Gal ir ne viską pavykdavo įgyvendinti, tačiau Vaclovo žodis mums daug ką reikšdavo.
Neišblėso iš atminties Kaišiadorių rajono tarybos 1993 m. spalio 28 d. posėdis. Tuo metu Tarybos pirmininkas Martynas Pupalaigis buvo trijų mėnesių tarnybinėje komandiruotėje Danijoje ir posėdžius šaukti bei jiems vadovauti teko man. Aš ir gavau Kaišiadorių 2-osios vidurinės mokyklos pedagogų ir mokinių tėvų prašymą rajono taryba mokyklai suteiktų  Vaclovo Giržado vardą. Į Tarybos sesiją (taip tada buvo vadinami Tarybos deputatų posėdžiai) atėjo būrys šios mokyklos bendruomenės narių.  Ilgų diskusijų  nebuvo. Mokyklos bendruomenės prašymas buvo patenkintas. „Kaišiadorių aidų“ lapkričio 6 d. numeryje ir buvo paskelbta rajono tarybos sprendimas Nr. 268 „Dėl V. Giržado vardo suteikimo Kaišiadorių miesto 2-ajai vidurinei mokyklai".
Galiu pastebėti, kad per tris mėnesius man teko pasirašyti dešimtis rajono tarybos sprendimų, tikriausiai ir labai svarbių, bet nė vieno dabar nebeprisimenu apie ką jie buvo, išskyrus tą - dėl V. Giržado vardo suteikimo 2-ajai vi-durinei mokyklai. Jis vienas buvo iš-skirtas ir atskirai išspausdintas laikraščio pirmajame puslapyje. Tai rodo, kokią didelę pagarbą žymiam pedagogui, Sąjūdžio veikėjui, demokratiškam žmogui reiškė visi, tarp jų ir redakcijos žurnalistai.
* * *
Keletas biografinių duomenų. V. Giržadas gimė 1961 m. lapkričio 22 d. Valakų kaime  (Šiaulių rajone) tarnautojų šeimoje. Mokėsi Juodeikių devynmetėje, Žagarės vidurinėje mokykloje. 1979-1984 m. studijavo istoriją Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Dirbo Veliučionių specialiojoje mo-kykloje.
1987-1988 m. Jagėlonių pagrindinės mokyklos direktorius, nuo 1989 m. Kaišiadorių 2-osios vidurinės mokyklos direktorius.
Knygelė „Vaclovas Giržadas“ (maketavo ir išleido UAB „Printėja", Kaišiadorys) gausiai iliustruota nuotraukomis, dokumentų kopijomis. Joje pateikiami 27 žmonių atsiminimai.
Knygelės sudarytojas įvado žodyje išreiškia viltį:  „Tikiuosi, kad šis leidinys padės jaunajai kartais ne tik prisiminti šviesaus atminimo Vaclovą Giržadą, bet ir paskatins labiau mylėti savo šalį, jos žmones, kaip tai darė Direktorius, Mokytojas Vaclovas Giržadas".
Tokioms mintims tegalime tik pritarti.
Buvo vedęs. Žmona Laima, pedagogė. Sūnus Santaras.
V. Giržadas palaidotas Kaišiadorių kapinėse.

Parengė Jonas LAURINAVIČIUS

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 7099

Komentarai (3)
2013-12-02 10:09
Spręskit patyčių problemas, o ne knygeles leiskit. 
 
Ypač malonu žinot, kad ikvildienė visdar dirba mokykloj. Matosi, kad mokykla daro pažangą. Tokie kultūringi mokytojai tikrai nedaro gėdos mokyklai.
Sarkazmas
2013-11-14 20:20
Aha. Tikrai šaunu. Didelis pasiekimas :-) 
 
O kokia tikroji mirties priežastis? Nes kalbų būta visokių...
to knygelės sudarytojas
2013-11-12 13:19
169 peržiūros. Šaunu.
knygelės sudarytojas
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 kovo 03, pirmadienis )