Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 07, Šeštadienis
Paslaptingoji Viktorija: ,,Niekada nestabdau savęs” Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2013 spalio 16, trečiadienis

Viktorija Rekašiūtė
Žmogus, kol tampa toks, koks yra, nueina įprastą, tačiau tuo pačiu ir skirtingą gyvenimo kelio atkarpą... Kur, kada ir kokioje šeimoje gimė vis daugiau garsėjanti Lietuvoje fotomenininkė Viktorija Rekašiūtė? Kokioje mokykloje mokeisi ir ko joje išmokai? Ko neišmokai? Kas lėmė būtent tokį pasirinkimą - kodėl fotografija, o ne bendrojo lavinimo mokykloje pamėgtieji šokiai, sportas, muzika?.. Kur sėmeisi fotografijos patirties?


Dažnai susimąstau, kad mano šeima ir mano vaikystė, tai dirva, kurioje suleido šaknis mažas daigelis, pasiruošęs  augti ir pasiimti viską, ką duos gyvenimas. Toji dirva turėjo beveik viską, ko reikėjo, turėjo tą mažą gyvybės trupinėlį, subrandinusį mane. Šeimos vertybės, neeilinė gyvenimiška patirtis, verta knygos, aplinka, kuri suteikė laisvę man augti ir pasaulį matyti kitaip. Niekada nebuvau „asfalto“ vaikas, vaikystėje mindęs tik gatves ir augęs tarp namų sienų. Visuomet supo pievos, laukai, miškai... Tai mane iš dalies išmokė matyti taip, kaip matau kūrybos pasaulį dabar.
Mokykla išmokė mane  nebūti naivia ir paviršutiniška, pažvelgti į žmogų daugiau, nei norėtų sukurta sistema. Išmokau suvokti, kad asmenybė - tai nėra kuo aukštesnis balų skaičius mokinio pažymių knygelėje, kad asmenybės tvirtybės nenusako gebėjimas prisitaikyti prie sukurtos sistemos. Tiesą pasakius, tai, ką sakau, kvepia nemenka ironija. Baigusi mokyklą, tapau atviresnė pasauliui, tapau žmogumi, matančiu kur kas platesniu kampu. Tiksliau suvokiau, jog mokymo institucijos tėra aklas reiškinys, ugdantis pataikauti sistemai, ir pamiršti savo tikrumą.
Visa, ką turėjau savo gyvenime prieš fotografiją, jie niekur nedingo. Jie kiekvienas ugdė mane atskirai, taip žingsnis prie žingsnio prisidėdami prie mano augimo. Fotografija pamažu tapo mano vidinio pasaulio išraiškos priemonėmis. Kol galiausiai, su laiku, toji išraiška pradėjo dominti ir kitus. Man - 22 metai. Baigiau  Algirdo Brazausko mokyklą, nors iš pradžių mokiausi Vaclovo Giržado.

Kokį gyvenimą matai pro savo fotoobjektyvą? Kokios emocijos, jausmai dažniausiai atsispindi Tavo nuotraukose?

Savo kūryboje nematau tam tikrų gyvenimo momentų, atsitikimų. Dažnai sakau, kad visa tai, ką pateikiu, yra keistas nepaaiškinamas reginys, sukuriantis emociją, išgyvenimą, sukuriantis reiškinį, kuris prisiliečia prie kiekvieno žmogiškojo pojūčio. Tai kūryba, kurią vadinu jausmų terapija, neapeliuoju vien į tiesioginį matymą. Dangų matome mėlyną, tačiau jis visai ne mėlynas. Todėl tai tik moko neapsigauti tuo, ką matome. Tikiu tuo, kas yra nematoma.
Mano fotografijose daug jausmo, kurio neįvardinsi nei laime, nei liūdesiu. Tai blykstelėjimai, kurie nutinka retomis ir ypatingomis akimirkomis. Kai, rodos, nori skristi, pakilti, apsvaigti.

Ko nemėgsti ar ko niekada nefotografuotum?

Nefotografuočiau to, kuo išduočiau savo įsitikinimus ir vertybes. Nėra ką ir pridurti. Svarbu neapgaudinėti savęs.

Ar tau priimtina komercija? Ar fotografuotum, tarkime, vestuves, krikštynas, jubiliejus ar abiturientų išleistuvių pokylį? Ar apskritai nėra žema menininkui, pasaulį matančiam kur kas filosofiškiau, giliau, fiksuoti „balių“ akimirkas?

Esu fotografavusi ir išbandžiusi viską, net ir dabar tai išbandau. Tai man neretai sukelia liūdesį, kuris apninka po to. Tačiau dažniausiai ne dėl to, ką turėjau fotografuoti, o dėl pačių tradicijų, keistų vertybių, žmonių noro pasipuikuoti. Tuomet kaip žmogus, matantis pasaulį kitaip, tiesiog susimąstau, kad nė velnio nebūtų blogai fotografuoti tas didžiąsias šventes, jei žmonės jose būtų natūralesni, paprastesni, išradingesni, ir visa, ką daro, tai iš širdies, o ne tam, kad nustebintų kaimyną ar pasirodytų geresniu. Tačiau, mano laimei, mano atvirumas pasauliui su laiku leido atrasti žmones, kurie  savo šventę padaro ne tokia tuščia ir beverte, o tuomet atsidurti su fotoaparatu ten yra vienas malonumas.
Svarbiausia suvokti, kad lygybės ženklo tarp „baliaus“ ir pasipuikavimo puotos bei nuoširdžios ir prasmingos šventės dėti negalima.

Prisimink savo pasiekimus fotografijos srityje. Šių metų vasarį surengei pirmąją autorinę parodą „Femme Fatale“ Vilniaus centre esančiame B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“ (kodėl fotografijose - tiek daug trumpai skustų plaukų merginų ar moterų?), pernai Tavo darbai buvo eksponuojami „Skalvijos“ galerijoje... Ne kartą buvai nominuota metų fotografe... Kaip jautiesi turėdama tokį įvertinimų „kraitį"?

Pirmiausia, kalbant apie personažų pasirinkimą, kartais rišlaus atsakymo suregzti ir nepajėgiu. Ar žinote tą jausmą, kai tave kažkas be galo traukia, tavo akims suteikia begalinį  pasigėrėjimą? Jausmas, kai tame gali  pajausti ir džiaugsmą, ir tragediją, darną ir chaosą? Būtent šis jausmas apnikęs ir mane. Tokie personažai mano akims atrodo tokie, kokie jie yra, mažiau užslėpti.
Kalbant apie įvertinimų kraitį, nepasakyčiau, kad jis jau toks ir nemažas. Tai man daugiau gilesnis savęs pažinimas, tartum maži ženklai, leidžiantys suprasti, kur link aš einu.
Stipriausias mano įvertinimas yra, kai pradėjau gauti vis daugiau laiškų iš žmonių, kuriuose jie visiškai be baimės atveria savo išgyvenimus, pasaulį, gyvenimo istorijas, norėdami padėti man sukaupti dar daugiau patirties.

Kokius kūrybinius projektus brandini šiuo metu?

Matyt, kol kas nesu rimta menininkė ir tiksliai nesu susidėliojusi planų, kad pasiruoščiau vienam ar kitam projektui. Tačiau viskas vystosi natūraliai, pradėjau daugiau dėmesio skirti vyrų, kurie neretai pamirštami, portretams...Bandysiu parodyti daug chaoso, daug jausmo, daug jautrumo... Tačiau su kiekviena mano nauja fotografija vis gaunu pasiūlymų ir pačiai kyla idėjų atidaryti rimtesnę parodėlę.

Ar norėtum savo fotografijų parodą surengti Kaišiadoryse?

Mmm... Manau, jei tikslas yra, jog kuo daugiau bendraminčių nori atrasti ar savo pasekėjų, tai gali tapti vienu iš taškų, kuriame tu parodysi savo kūrybą. Kodėl gi ne.

Menininkas - amžinas kūrybinių ieškojimų piligrimas... Ar jis gali būti laimingas? O ar Tu buvai laiminga vakar, ar laiminga šiandien? Apskritai koks esi žmogus? Išoriškai atrodai labai drąsi...

Kada ieškantis žmogus nebuvo laimingas? Stovėti vietoje ir tapti nepajudinamu - štai kur gyvenimo nelaimė. Esu laimingas žmogus, nes gyvenimo receptą galiu rašyti pati ir nereikia jo mokytis iš kitų. Kūryba atveria platesnius kelius, kūryba - tai procesas, leidžiantis susikurti dar milijardus pasaulių, į kuriuos bet kada gali pabėgti iš kasdienybės.
Kaip žmogus esu... Žmogus, kuris sau kasdien kartoja: gyveni vieną kartą, ir save stabdyti - štai kur beprotybė. Niekada nestabdau savęs... Tikriausiai gerai pažįstantys mane pasakytų, jog tai įsimintiniausia mano frazė. Todėl  kuriu gyvenimą tokį, kad reikšminga būtų dabartis, ateitis ir praeitis. Tuomet jis - kur kas ilgesnis ir ne toks bevertis.

Viename interviu žiniasklaidai minėjai, jog jautiesi kaip Hermano Hesės romano „Stepių vilkas“ herojus...

Tikrai taip, ir ne vienas žmogus man primena šiuos žodžius: pusiau žmogus, pusiau vilkas. Be atvangos ieškanti nepriklausomybės nuo pasaulio ir aplinkos, smerkianti tą ramiai, it ežeras tyvuliuojantį gyvenimą bei negalinti nuslopinti laukinio instinkto bėgti į nepriklausomybę ir vienatvę.
 Bet kartais žūvu pati nuo to, kuo gyvenu, bei jaučiu nenumaldomą aistrą gyvenimo teikiamiems džiaugsmams, kurie dažnai neturi prasmės.

Tau šitas klausimas tikriausiai įkyrėjo iki gyvo kaulo. Tačiau vis dėlto - kodėl pasirinkai Ragganos kūrybinį slapyvardį? Sakoma, kad kiekviena moteris yra truputį ragana...

Tikrai taip, šis slapyvardis pasirinktas tam, kad atspindėtų jausmą ir nuotaiką mano fotografijų. Magija, burtai, ir paslėpta realybė. Nors kartais susimąstau, jog gal gerai ir nesuvokiu pati savo pasirinkimo. Kartais išgirsti žodį, ir jis tau sukelia keistas emocijas, jausmą. Taip ir ragana  man  nuskambėjo kitaip. Pasirodė artima.

Gyvename smarkiai tobulėjančių technologijų amžiuje. Tavo kūrybos blykstelėjimų galima surasti ir interneto platybėse. Kur konkrečiai?


Kol kas internetinio puslapio neturiu, tačiau facebooke esu kaip Raggana Photography arba Viktorija Rekašiūtė. O įvedus į paieškos sistemas šį slapyvardį galima rasti daugybę mano interviu ir fotografijų, kur visko apstu apie mane.

Jei šiandien nebūtum fotografė, norėtum būti... Pratęsk.

Net ir nebūdama fotografe, norėčiau būti...laisvu žmogumi, žmogumi atviru sau ir nenaiviu pasauliui. O jei apie amatą kalbant, tai tikriausiai  mielai būčiau rašytoja, jei tik sugebėčiau. Nes minčių kraitis galvoje dažnai neišsemiamas.

Gegužės mėnesį naujienų portalui KaunoŽinios.lt teigei, kad „šiuo metu mano gyvenimas apsivertė kita puse". Iš kur atkeliavai gyventi ir dirbti į pajūrį: ką, kur veiki? Ką praradai ir atradai čia? O save ar jau atradai?

Studijavau Vilniuje, šiuo metu gyvenu ir dirbu Klaipėdoje fotografijos srityje, tačiau važinėju ir į studijas Vilniaus dizaino kolegijoje. Kaip sakau, negyvenu vietoje, nes kitaip nemoku. Tikriausiai didis gyvenimo džiaugsmas yra išsipildžiusi svajonė - jūrą matyti kasdien. Ji mano įkvėpimas kūrybai. Ilgesnį laiką pabuvusi toliau nuo jos, rodos, ima trūkti oro, pasiilgstu vėjo, vandens, smėlio... Ir tai ne trumpalaikė romantika. Tai tapo mano kasdienybės dalimi, be kurios savęs neįsivaizduoju.





 
Nuotraukos iš asmeninio fotoarchyvo


Kokie fotografijų pavadinimai? Į šį klausimą Viktorija atsakė taip:

Pavadinimų fotografijos kaip ir neturi, tačiau joms esu atradusi tinkamų poeto Alfonso Nykos-Niliūno žodžių:

Man buvo toks sunkus namų tuštumas
Ir kvapas vaisių, vėjo nuskintų,
Ir mėlyno dangaus  švelnus aukštumas
(Man rodės, kad aš pats į jį krentu)...


Nemeikščiai, 1941 m.


Ir aš tau sakau:
Mūsų gyvenimas – sapnas
Sapne, kuriame tu sapnuoji, kad aš gyvenu.


Rehoboth Beach, 1971m


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 5721

Komentarai (1)
2013-10-18 09:14
O reiketu
Adas
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 spalio 26, Šeštadienis )