Nepažinojau jos. Bet vardą, pavardę žinojau. Kaip ją žinojo ir daugelis Kaišiadorių rajono laikraščio skaitytojų. Nes ji vis rašinėjo redakcijai. Tai Laima Kurgonaitė. Tuo metu ji mokėsi Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Svajojo apie žurnalistikos studijas.
-Bet ji buvo ir muzikos mėgėja, - prisimena jos bendraklasė, o dabar Tėvynės pažinimo draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Birutė Mikulytė. - Ji lankė Kaišiadorių muzikos mokyklą. Akordeono klasę buvo pasirinkusi. Be to, dar dainavo Stasio Barzinsko vadovaujamame moksleivių chore. Bet studijuoti vis dėlto pasirinko ne meno dalykus, bet žurnalistiką. Ir ją baigė. Dirbo televizijoje. Tačiau neilgai. Vis labiau linko į etnografiją, į folklorą... Ten ir pasuko.
Dabar Laima - tik ne Kurgonaitė, o Purlienė - Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovė.
Kokia  šios „Vilnelės“ vizitinė kortelė?
Ji įsikūrė 1996 m. sausio 1-ąją. Nuo pat įsikūrimo dienos jai vadovauja Laima Purlienė. Ansamblis vienija per 30 įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių. Kolektyvas dalyvavo daugelyje užsienio festivalių: Airijoje, Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kt. 2005 m. jos triūsas įvertintas „Aukso paukštės“ statulėle - aukščiausiu Lietuvos folkloro ansamblių apdovanojimu. Išleido dvi kompaktines plokšteles: „Tai daili graži mūsų kariuomenė", „Anoj pusėj ažera". Repertuaras - per pusę tūkstančio įvairaus žanro kūrinių, perteikiančių Lietuvos įvairių laikotarpių karinį folklorą, savanorių, partizanų, tremtinių ir politines dainas. Pati ansamblio vadovė 2007 m. buvo apdovanota Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu civiliams „Už nuopelnus".
Koks Laimos kelias į šias aukštumas?
„Respublikos“ dienraščio žurnalistei Giedrei Milkevičiūtei ji papasakojo:
-Man lemtingas visam gyvenimui tapo pirmasis festivalis „Skamba skamba kankliai". Tuomet dar buvau Vilniaus universiteto studentė. Gegužis žydėjo visu gražumu. Aš ėjau Katedros aikšte ir, dideliam savo džiaugsmui, pamačiau bedainuojantį ansamblį „Ratilio"... Nuo tada ieškodavau folkloro visur, kur tik buvo galima jį rasti. Kitados viename televizijos interviu paleidau gyventi festivalį apibūdinantį palyginimą „folkloro atlaidai". Džiaugiuosi, kad jis prigijo, gyvena  ir niekada neišnyks, kol gyvuos „Skamba skamba kankliai“ festivalis“ („Respublika", 2013 05 25).
Laima dainavo solo su Vilniaus universiteto ansambliu senamiesčio kiemuose. Ji visada buvo už tai, kad skambėtų tikros liaudies dainos, o ne perdirbtos, tad jas užrašinėje iš kaimo dainininkų. Į jos repertuarą pateko ir vienos iš garsiausių Kaišiadorių krašto dainininkių Onos Grigaliūnienės dainos. Jos dainuojamos ir „Vilnelės“ ansamblio. Kompozitorių harmonizuotos liaudies dainos jai ne prie širdies. Ją domina, šildo autentiškos liaudies dainos.
-Kai suvokiau tikrą liaudies dainų grožį, - teigia „Vilnelės“ vadovė, - visas tautosakos rinktines nugrojau, nuzulinau, skaičiau viską, ką tik buvo įmanoma gauti, kaupiau, dėjau į save.
Tas triūsas, meilė liaudies dainai, muzikai ir atvedė Laimą prie „Vilnelės“ vairo. Ir ten ji jau septyniolika metų.
Įspūdingas folklorinių ansamblių renginys įvyko šiais metais Vilniaus karininkų ramovėje. Laimos iniciatyva į jį buvo pakviesti net du folkloriniai ansambliai iš Kaišiadorių: „Verpeta“ ir Ringailių dainininkai. Kaišiadoriečių dainos ir giesmės skambėjo beveik tris valandas.
-Jos tikrai iš gyvos versmės, - kalbėjo Laima, pristatinėdama mūsiškius ansambliečius. - Jos iš Kietaviškių, Žaslių, Palomenės regiono. Tos dainos užrašytos ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą (muzikologo kun. Teodoro Brazio, jis palaidotas prie Kaišiadorių katedros), ir tarpukario metais, ir po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo laikotarpiu jas užrašinėjo žymūs etnologai Antanas (tėvas) ir Aidmantas (sūnus) Bernatoniai. Kaišiadorių krašte niekad netrūko garsių dainininkų.
Į renginį Laima buvo pakvietusi ir buvusią Kaišiadorių muziejaus muziejininkę Dianą Tomkienę, kuri papasakojo apie Kaišiadorių krašto tautinius drabužius. Be rodytų drabužių pavyzdžių ekrane, buvo ir gyvi pavyzdžiai - mūsų rajono abiejų folklorinių ansamblių apranga.
Festivalyje už tautinės kultūros puoselėjimą Laimai Purlienei dėkojo buvęs ilgametis Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr. Kazys Račkauskas, šios draugijos skyriaus pirmininkė Birutė Mikulytė  (beje, abu kilę iš mūsų rajono).
-Laima Purlienė - tai kaišiadoriečių ambasadorė Vilniuje, - pasakė B. Mikulytė. - Ji niekada nepamiršta į renginius pakviesti kraštiečių.
Ir ne tik į folklorinių ansamblių festivalius, koncertus. Bene daugiausia jos iniciatyva ir pastangomis suburtas Vilniaus kaišiadoriečių klubas, kuriam vadovauja prof. A. Zakarevičius. Vilniuje gyvenantys buvę kaišiadoriečiai ir renkasi ne kur kitur, o pas Laimą - į Karininkų  ramovę.
Ką klubo nariai veikia?
Esu dalyvavęs keliuose Vilniaus kaišiadoriečių krivulėse. Čia Kaišiadorių muziejus pristatė savo leidinius: Rolandu Gustaičio „Kaišiadorių vietovardžių žinyną", mokytojos Marijos Marcevičienės knygas, šių eilučių autoriaus „Kaišiadorių krašto žmones", kitų muziejininkų ir tautotyrininkų darbus. Gražiai buvo paminėtos pedagogo Konstantino Bajerčiaus 100-osios gimimo metinės (K. Bajerčius dirbęs Grėbliaučiškių, Gegužinės pradinėse mokyklose, o Zūbiškių pagrindinei mokyklai buvo suteiktas šio patrioto vardas). Niekas neabejoja, kad Laima visų klubo narių susibūrimų pagrindinė organizatorė.
* * *
Pabaigoje dar grįžkime prie „Vilnelės". Gal kam kyla klausimas, kodėl Lietuvos kariuomenei reikalingas folkloro ansamblis?
Laima Purlienė į tai atsako:
-Beveik visų valstybių kariuomenės turi savo parodomuosius, reprezentacinius meno kolektyvus. Man regis, -pabrėžė ji, - šiais laikais reikėtų dar labiau stiprinti tą pasididžiavimą. Juk folkloro ansambliai ne skambiais žodžiais, ne politinėmis kalbomis, bet dainomis, šokiais, paveldo dvasia skatina tikrąjį patriotizmą.