|
|
| |
2024 balandžio 18, ketvirtadienis |
|
Žmonės kaip paukščiai - į tėviškę grįžta. Pasakojimas apie mūsų kraštietį geografijos mokslų daktarą Juozapą Tomkų |
|
|
Jonas LAURINAVIČIUS
|
|
2013 rugsėjo 16, pirmadienis |
Tomkai Paliepio kaimo vienkiemyje gyveno vargingai. Šeima buvo didelė (penki vaikai), žemės mažai. Tad Juozapas nuo vaikystės pajuto plūgo rankenos, dalgio, spragilo, šakių kotų kietumą, nes teko dirbti visus žemės ūkio darbus. Tačiau jau tada jis suprato pareigos, sąžiningo darbo, savitarpio pagalbos, nesavanaudiškumo svarbą.Mėgo skaityti knygas. Po sunkių dienos darbų prie žibalinės lempos skaitė knygas apie knygnešius, caro okupacijos žiaurumus, savanorių kovas už nepriklausomą Lietuvą. Žavėjosi Maironio, V. Kudirkos, K. Binkio, S. Nėries poezija. Kaime skambėjo patriotinės dainos, kurios darė įtaką Juozapo pasaulėžiūros formavimuisi, skatino pasiryžimą mokytis.Slogius prisiminimus paliko pirmoji sovietinė okupacija, karo metai. Jo pradinės mokyklos vedėjas Justinas Neverbickas buvo represuotas, mokytoja Marija Vilkienė karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Vienerius metus Juozapas niekur nesimokė, dirbo tėvų ūkyje. Tik 1945 m. rudenį Juozapas peržengė Kaišiadorių gimnazijos slenkstį. -Neįmanoma pamiršti šios mokyklos, - sako J. Tomkus. - Prabėgę metai ne-sugebėjo ištrinti iš atminties mokykloje praleistų dienų, mielų mokytojų veidų, įvykių ir įspūdžių. Nepaisant sudėtingų pokario metų politinių sąlygų, rezistencijos, oficialus mokyklos gyvenimas vyko pagal sovietų okupacinės valdžios įstatymus. Mokiniai lankė pamokas, dalyvavo saviveikloje, sportavo. Šventė Gegužės pirmosios, Spalio revoliucijos metines, su plakatais, šlovinančiais TSKP ir LKP vadus, žygiavo Kaišiadorių demonstrantų kolonose. Nepaisant represijų, Kaišiadoryse dirbo daug gerų, kvalifikuotų vyriausiosios kartos gimnazijos mokytojų. J. Tomkus pamini L. Abromaitytę (lietuvių kalba), J. Juknevičių (Lietuvos istorija), E. Jakūbaitienę, B. Purvinį (geografija), G. Lekavičiūtę (chemija), K. Sidarą (muzika), doc. G. Žilinską (astronomija), V. Baravyką, A. Anužį (anglų kalba). Buvo dažna mokytojų kaita.J. Tomkus gimnaziją baigė 1953 metais.Ką toliau daryti, didelių dvejonių nebuvo. Įdomios E. Jakūbaitienės, B. Purvinio geografijos pamokos Kaišiadorių gimnazijoje lėmė, kad J. Tomkus pasirinko studijas Vilniaus universiteto Gamtos fakultete.Dar vaikystėje įdiegtas pareigos jausmas ir sąžiningo darbo supratimas jam labai pravertė studijų metais. Lankyti paskaitas jam buvo šventa pareiga. J. Tomkus gilinosi į fizinės geografijos, geodezijos, hidrologijos-okeanologijos, atmosferos cirkuliacijos, debesų klimatologijos bei kitų mokslų paslaptis. Teorinės žinios ir praktikų metu sukaupta patirtis, ypač Kaukazo kalnuose prie Cėjaus ledyno, kelionės Gruzijos kalnų keliais, ekskursijos Tbilisyje, Batumyje, Suchumyje labai praplėtė akiratį ir pravertė dirbant pedagoginį darbą.Pirmieji J. Tomkaus mokslinio darbo žingsniai buvo diplominis darbas apie lijundras Lietuvoje. O dirbdamas Geologijos ir geografijos institute analizavo Vilniaus, Marijampolės, Panevėžio, Biržų ir kitose metereologinėse stotyse iškritusių kritulių radioaktyvumo intensyvumą, jo pasiskirstymą Lietuvoje. Aspirantūroje tyrė taikomąją fenologiją. Ta tema 1966 m. apgynė ir geografijos mokslų kandidato (dabar - daktaro) laipsnį. Disertacijos medžiaga paskelbta S. Nacevičiaus knygoje „Taikomoji fenologija". Gilinosi ir mikroklimato, hidrologijos problematikoje.Vilniaus pedagoginio instituto (dabar edukologijos universiteto) studentams skaitė paskaitas apie Žemės atmosferą ir klimato, dirvožemio geografiją. Pa-rengė kelias metodines mokymo priemones, moksleivių geografijos olimpiadų užduotis, parašė vadovėlį „Žemės atmosfera ir klimatai“ (1992). Vadovavo studentų laboratoriniams, diplominiams, magistriniams darbams. J. Tomkus pedagoginę kvalifikaciją kėlė Leningrado A. Gerceno pedagoginiame institute, dalyvavo lauko seminaruose Pabaltijo, Karelijos, Novgorodo, Valdajaus aukštumų landšaftiniuose regionuose, Železo geografinėje stotyje. Gamtosaugos srityje dirbo ir Kaišiadorių rajone. Ruošiantis statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, buvo būtina ištirti jos statymo vietoje natūralias gamtines sąlygas kaip etaloną, kuris leistų nustatyti, kokie įvyko gamtinės aplinkos pokyčiai pradėjus veikti elektrinei. Tai Kauno marių krantų abrazijos. Nuo Darsūniškio iki Pažaislio buvo padaryta Nemuno krantų menzulinė nuotrauka, išmatuotos nuosėdos marių dugno įvairiose vietose, nuosėdų akumuliacija krantų įlankose.Parašė daugiau kaip 80 darbų, iš jų 11 - atskiri leidiniai.J. Tomkų visą gyvenimą lydėjo daina. Jis buvo Kaišiadorių vidurinės mokyklos, Vilniaus universiteto akademinio, vyrų „Varpo", kamerinio mišraus „Sodžius", šv. Mikalojaus bažnyčios chorų narys. Koncertavo Rusijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.Po Atgimimo pasuko ir į publicistiką. Jo straipsnius spausdino „Lietuvos aidas", „Dienovidis", „Apžvalga", Draugas“ (Čikaga), „Valstiečių laikraštis", „XXI amžius".Tačiau ypač malonu, kad J. Tomkus ėmėsi tautotyrinio darbo. Sutelkė dėmesį į gimtąsias apylinkes - Miežonis ir Paliepį. Išleido dvi knygas. „Miežonys"Tai pirmoji J. Tomkaus kaip tautotyrininko knyga - didelė (338 psl.) monografija. „Turimi archyviniai duomenys ir literatūros šaltiniai leido trumpai apžvelgti LDK, Respublikos, caro Rusijos priespaudos metus, Nepriklausomosios Lietuvos, sovietmečio politines, ekonomines ir kultūrines sąlygas, kurios lėmė Miežonių bendruomenės veidą", - rašo autorius knygos įžangoje.Miežonių istorijoje išsiskiria 1923 metai, kai kaimas ėmė skirstytis į viensėdžius. Atsirado 62 vienkiemiai. Ir J. Tomkus kiekvieną vienkiemį aprašęs - kartais net nuo XVIII a. Tai ypač įdomu iš šio kaimo kilusiems žmonėms - jie sužino apie savo senelių, prosenelių likimus... Plačiausiai rašoma apie prieš-karį, karo metus ir pokarį, kolektyvizaciją, nes tuos laikus siekia ir senolių atmintis, ir yra dokumentų, nuotraukų gausa. Prieš karą trys šio kaimo jaunuoliai buvo apdovanoti savanorių kūrėjų medaliais. Miežonyse buvo susikūrusi katalikiškoji jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kuopa. Po karo nemažai šio kaimo gyventojų įsijungė į partizaninę kovą, ne vienas jų žuvo, kai kurie atsidūrė Sibire, lageriuose. Per šeimų likimus išryškėja, koks sunkus buvo gyvenimas kolektyvizacijos metais, kaip skaudžiai kaimą palietė melioracija, šluote šlavusi vienkiemių sodybas. Paskutiniaisiais tarybų valdžios metais „Vienybės“ kolūkis (jo centrinė gyvenvietė buvo Miežonys) vertėsi daržininkyste, turėjo stambų pieno ūkį. Iš viso kolūkiui (1949-1991) vadovavo dvylika pirmininkų - ilgiausiai - Steponas Tatarūnas, paskutinis buvo Jonas Vinckus (pirmosios kadencijos rajono tarybos deputatas). Monografijoje aprašyta Paliepio-Miežonių pradinė mokykla, veikusi 92 metus (1911-2003). Joje mokytojavo garsūs šiame regione pedagogai kaip Jonas Jurkūnas, Stasys Kadžiulis. Monografijoje išspausdinti ir šios mokyklos auklėtinės Gražinos Kadžiulytės atsiminimai apie savo tėvą, klasės draugus, mokyklos gyvenimą, taip pat apie kultūrinę Miežonių kaimo veiklą. J. Tomkus įdėjo dar kelių buvusių šios mokyklos mokinių atsiminimus, o tai jo monografijai suteikia dar daugiau gyvumo, įtaigumo, autentiškumo. Knygoje taikliai pastebėta, kad „Žmonės, kaip ir paukščiai, grįžta į tas pačias vietas, kur jie gimė, augo, nes juos lydi jaunystės prisiminimai ir didžiulė nostalgija gimtinei."Džiugu, kad J. Tomkui tie prisiminimai grįžo tokia įstabia dovana kraštiečiams - monografija „Miežonys."Monografija iliustruota nuotraukomis, schemomis.Knygą išleido Kaišiadorių muziejus, ji skirta Miežonių kaimo 430 metų sukakčiai paminėti.2010 m. sausio 26 d. knyga buvo pristatyta Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo autorius.„Paliepis"Mainos rūbai margo svieto... Tuos garsius, visiems žinomus žodžius vaizdžiai iliustruoja J. Tomkaus knyga „Paliepis". Tai apie baigiantį nykti Paliepio kaimą Palomenės seniūnijoje. Kas jį Lietuvoje žino? Beveik niekas, išskyrus tuos, kurie iš jo ar jo apylinkių kilę, jame gyvenę, dirbę...Galbūt Paliepis taip tyliai, ramiai ir būtų pasitraukęs į nebūtį, visų užmirštas, nebeprisimenamas, jei ne J. Tomkus, ne jo pastangos išsaugoti Paliepio kaimo atmintį, išleisti apie jį knygą. Pasirodo, šio kaimo istorija įdomi, vertinga, kelianti tų žmonių pasididžiavimą, kurių gyvenimas susijęs su juo.J. Tomkus išaiškino, kad Paliepis, anksčiau vadintas Polipiu, pirmą kartą paminėtas 1897 m. Žiežmarių pavieto gyvenviečių sąrašuose. Palivarkas turėjo 152,6 ha žemės, jame gyveno 11 žmonių. Palivarką valdė stambūs žemvaldžiai grafai Tiškevičiai. Parceliuojant dvarus 1919 m. Paliepis atrodė šiurpiai skurdus. Visi trobesiai mediniai, apgriuvę, šiaudiniais stogais. Visi gyventojai - bežemiai, mažažemiai.1921 m. buvusioje Benedikto Jono Tiškevičiaus dvarvietėje buvo įsteigta Paliepio pradžios mokykla. Šioje mokykloje yra mokytojavę Lietuvos pedagogikos istorijoje žinomi mokytojai Vincas Serbenta, Saliamonas Paltanavičius (kompozitoriaus V. Paltanavičiaus tėvas), Romanas Karpus, Justinas Neverbickas (tarybiniais laikais - abu Sibiro tremtiniai) ir kt. 1938 m. Paliepio pradinė mokykla tapo Miežonių pagrindinės mokyklos antruoju komplektu. J. Tomkaus knygoje surašyta, kokius žymiausius auklėtinius išugdė toji maža kaimelio medinė pradinė mokykla. Jų net keli, kurie žinomi Lietuvoje, netgi už jos ribų. Tai Vytautas Galinis, literatūros kritikas, hab. dr. profesorius, Adolfas Varanauskas, ritulio stūmikas, TSRS rekordininkas, Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis (8 vieta), Bronislava Galinytė, istorikė, kun. Jonas Tomkus, Juozas Laurušonis, liuteronų bažnyčios kunigas Čikagoje, Aldona Tomkutė, biologė, na, ir pats knygos autorius dr. doc. Juozapas Tomkus.Štai tau ir buvęs šiaudastogių bakūžių Paliepis!J. Tomkus knygoje aprašė ir visus dvylika Paliepio kaimo vienkiemių - savanorių kūrėjo Vinco Bernoto, Bernardo Grigaliūno, Paškauskų (iš šios giminės kilęs ir žinomas verslininkas Romutis Paškauskas), Klečkauskų, Staliulionių ir kitų. Koks margas buvo jų gyvenimas, kiek daug karo ir pokario sunkumų teko iškęsti šio kaimo žmonėms! Autorius vaizdžiai aprašė partizanines kovas šiose apylinkėse, žmonių trėmimus į Sibirą. Tą medžiagą papildo pačių paliepiečių prisiminimai, kuriuos J. Tomkus įdėjo į savo knygą.„Vienkiemių naikinimas“ - taip pavadintas vienas iš paskutiniųjų knygos skyrių. 1947 metais, prieš įkuriant kolūkį, Paliepio kaime buvo 15 sodybų ir 80 gyventojų. Po 15 metų Paliepio kaime buvo tik 39 gyventojai, o Atgimimo pradžioje - vos 8. Tačiau jų nepadidėjo ir nepriklausomybės laikais. Kaimo kaip ir nebeliko. Buvusių savininkų ir jų palikuonių žemė nuomojama... Kokia bus tolesnė šios vietovės istorija, matysime, autorius savo prognozių nepateikia.Kas paskatino J. Tomkų, mokslininką, kurio veikla beveik neturėjo nieko bendro su istorija, tautotyra, praverti archyvų duris, įnikti į senus dokumentus, apklausinėti iš Paliepio kaimo kilusius žmones, rašyti knygą? Atsakymas vienareikšmis: meilė gimtinei... O meilė galingas dalykas - ji gali daug ką gero padaryti. Ir šiuo atveju padarė. Turime knygą - puikią, įdomią, ypač iš šių apylinkių kilusiems žmonėms. * * * Susitikome su J. Tomkumi Vilniuje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, kur vyko folklorinių ansamblių festivalio „Skamba skamba kankliai“ kaišiadoriečių koncertas. Tokių progų J. Tomkus nepraleidžia. Kaišiadoryse prasidėjo jo - chorų dainininko - kelias, tad ir įdomu, kaip šiandien atrodo Kaišiadorių rajono reprezentaciniai folkloriniai ansambliai - Ringailių (vad. A. Kamantauskienė), „Verpeta"(vad.V. Jankauskienė) ir vilniškė „Vilnelė", kuriai vadovauja buvusi kaišiadoriškė Laima Kurgonaitė-Purlienė. J. Tomkus ne tuščiomis atėjo į šią šventę, o su savo knygomis „Miežonys" ir „Paliepis". Ne vienam užrašė autografą. O ir tautotyros darbų aruodai dar neišsemti, surinkta medžiagos ir apie kitus gimtųjų apylinkių kaimus. Tad tikriausiai dar ne vienos gerbiamo kraštiečio knygos sulauksime. Jos mums įdomios, reikalingos.
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 lapkričio 06, trečiadienis )
|
|
|
|
|
