Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

2020 rugsėjo 18, penktadienis
Žmonės kaip paukščiai - į tėviškę grįžta. Pasakojimas apie mūsų kraštietį geografijos mokslų daktarą Juozapą Tomkų Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2013 rugsėjo 16, pirmadienis

Tomkai Paliepio kaimo vienkiemyje gyveno vargingai. Šeima buvo didelė (penki vaikai), žemės mažai. Tad Juozapas nuo vaikystės pajuto plūgo rankenos, dalgio, spragilo, šakių kotų kietumą, nes teko dirbti visus žemės ūkio darbus. Tačiau jau tada jis suprato pareigos, sąžiningo darbo, savitarpio pagalbos, nesavanaudiškumo svarbą.

Mėgo skaityti knygas. Po sunkių dienos darbų prie žibalinės lempos skaitė knygas apie knygnešius, caro okupacijos žiaurumus, savanorių kovas už nepriklausomą Lietuvą. Žavėjosi Maironio, V. Kudirkos, K. Binkio, S. Nėries poezija. Kaime skambėjo patriotinės dainos, kurios darė įtaką Juozapo pasaulėžiūros formavimuisi, skatino pasiryžimą mokytis.
Slogius prisiminimus paliko pirmoji sovietinė okupacija, karo metai. Jo pradinės mokyklos vedėjas Justinas Neverbickas buvo represuotas, mokytoja Marija Vilkienė karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Vienerius metus Juozapas niekur nesimokė, dirbo tėvų ūkyje. Tik 1945 m. rudenį Juozapas peržengė Kaišiadorių gimnazijos slenkstį.
-Neįmanoma pamiršti šios mokyklos, - sako J. Tomkus. - Prabėgę metai ne-sugebėjo ištrinti iš atminties mokykloje praleistų dienų, mielų mokytojų veidų, įvykių ir įspūdžių. Nepaisant sudėtingų pokario metų politinių sąlygų, rezistencijos, oficialus mokyklos gyvenimas vyko pagal sovietų okupacinės valdžios įstatymus. Mokiniai lankė pamokas, dalyvavo saviveikloje, sportavo. Šventė Gegužės pirmosios, Spalio revoliucijos metines, su plakatais, šlovinančiais TSKP ir LKP vadus, žygiavo Kaišiadorių demonstrantų kolonose. Nepaisant represijų, Kaišiadoryse dirbo daug gerų, kvalifikuotų vyriausiosios kartos gimnazijos mokytojų. J. Tomkus pamini L. Abromaitytę (lietuvių kalba), J. Juknevičių  (Lietuvos istorija), E. Jakūbaitienę, B. Purvinį (geografija), G. Lekavičiūtę (chemija), K. Sidarą (muzika), doc. G. Žilinską (astronomija), V. Baravyką,  A. Anužį (anglų kalba). Buvo dažna mokytojų kaita.
J. Tomkus gimnaziją baigė 1953 metais.
Ką toliau daryti, didelių dvejonių nebuvo. Įdomios E. Jakūbaitienės, B. Purvinio geografijos pamokos Kaišiadorių gimnazijoje lėmė, kad J. Tomkus pasirinko studijas Vilniaus universiteto Gamtos fakultete.
Dar vaikystėje įdiegtas pareigos jausmas ir sąžiningo darbo supratimas jam labai pravertė studijų metais. Lankyti paskaitas jam buvo šventa pareiga. J. Tomkus gilinosi į fizinės geografijos, geodezijos, hidrologijos-okeanologijos, atmosferos cirkuliacijos, debesų klimatologijos bei kitų mokslų paslaptis. Teorinės žinios ir praktikų metu sukaupta patirtis, ypač Kaukazo kalnuose prie Cėjaus ledyno, kelionės Gruzijos kalnų keliais, ekskursijos Tbilisyje, Batumyje, Suchumyje labai praplėtė akiratį ir pravertė dirbant pedagoginį darbą.
Pirmieji J. Tomkaus mokslinio darbo žingsniai buvo diplominis darbas apie lijundras Lietuvoje. O dirbdamas Geologijos ir geografijos institute analizavo Vilniaus, Marijampolės, Panevėžio, Biržų ir kitose metereologinėse stotyse iškritusių kritulių radioaktyvumo intensyvumą, jo pasiskirstymą  Lietuvoje. Aspirantūroje tyrė taikomąją fenologiją. Ta tema 1966 m. apgynė ir geografijos mokslų kandidato (dabar - daktaro) laipsnį. Disertacijos medžiaga paskelbta S. Nacevičiaus knygoje „Taikomoji fenologija". Gilinosi  ir mikroklimato, hidrologijos problematikoje.
Vilniaus pedagoginio instituto (dabar edukologijos universiteto) studentams skaitė paskaitas apie Žemės atmosferą ir klimato, dirvožemio geografiją. Pa-rengė kelias metodines mokymo priemones, moksleivių geografijos olimpiadų užduotis, parašė vadovėlį „Žemės atmosfera ir klimatai“ (1992). Vadovavo studentų laboratoriniams, diplominiams, magistriniams darbams.
J. Tomkus pedagoginę kvalifikaciją kėlė Leningrado A. Gerceno pedagoginiame institute, dalyvavo lauko seminaruose Pabaltijo, Karelijos, Novgorodo, Valdajaus aukštumų landšaftiniuose regionuose, Železo geografinėje stotyje.
Gamtosaugos srityje dirbo ir Kaišiadorių rajone. Ruošiantis statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, buvo būtina ištirti jos statymo vietoje natūralias gamtines sąlygas kaip etaloną, kuris leistų nustatyti, kokie įvyko gamtinės aplinkos pokyčiai pradėjus veikti elektrinei. Tai Kauno marių krantų abrazijos. Nuo Darsūniškio iki Pažaislio buvo padaryta Nemuno krantų menzulinė nuotrauka, išmatuotos nuosėdos marių dugno įvairiose vietose, nuosėdų akumuliacija krantų įlankose.
Parašė daugiau kaip 80 darbų, iš jų 11 - atskiri leidiniai.
J. Tomkų visą gyvenimą lydėjo daina. Jis buvo Kaišiadorių vidurinės mokyklos, Vilniaus universiteto akademinio, vyrų „Varpo", kamerinio mišraus „Sodžius", šv. Mikalojaus bažnyčios chorų narys. Koncertavo Rusijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.
Po Atgimimo pasuko ir į publicistiką. Jo straipsnius spausdino „Lietuvos aidas", „Dienovidis", „Apžvalga", Draugas“ (Čikaga), „Valstiečių laikraštis", „XXI amžius".
Tačiau ypač malonu, kad J. Tomkus ėmėsi tautotyrinio darbo. Sutelkė dėmesį į gimtąsias apylinkes - Miežonis ir Paliepį. Išleido dvi knygas.

„Miežonys"
Tai pirmoji J. Tomkaus kaip tautotyrininko knyga - didelė (338 psl.) monografija. „Turimi archyviniai duomenys ir literatūros šaltiniai leido trumpai apžvelgti LDK, Respublikos, caro Rusijos priespaudos metus, Nepriklausomosios Lietuvos, sovietmečio politines, ekonomines ir kultūrines sąlygas, kurios lėmė Miežonių bendruomenės veidą", - rašo autorius knygos įžangoje.
Miežonių istorijoje išsiskiria 1923 metai, kai kaimas ėmė skirstytis į viensėdžius. Atsirado 62 vienkiemiai. Ir J. Tomkus kiekvieną vienkiemį aprašęs - kartais net nuo XVIII a. Tai ypač įdomu iš šio kaimo kilusiems žmonėms - jie sužino apie savo senelių, prosenelių likimus... Plačiausiai  rašoma apie prieš-karį, karo metus ir pokarį, kolektyvizaciją, nes tuos laikus siekia ir senolių atmintis, ir yra dokumentų, nuotraukų gausa.  Prieš karą trys šio kaimo jaunuoliai buvo apdovanoti savanorių kūrėjų medaliais. Miežonyse buvo susikūrusi katalikiškoji jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kuopa. Po karo nemažai šio kaimo gyventojų įsijungė į partizaninę kovą, ne vienas jų žuvo, kai kurie atsidūrė Sibire, lageriuose. Per šeimų likimus išryškėja, koks sunkus buvo gyvenimas kolektyvizacijos metais, kaip skaudžiai kaimą palietė melioracija, šluote šlavusi vienkiemių sodybas. Paskutiniaisiais tarybų valdžios metais „Vienybės“ kolūkis (jo centrinė gyvenvietė buvo Miežonys) vertėsi daržininkyste, turėjo stambų pieno ūkį. Iš viso kolūkiui (1949-1991) vadovavo dvylika pirmininkų - ilgiausiai  -  Steponas Tatarūnas, paskutinis buvo Jonas Vinckus (pirmosios kadencijos rajono tarybos deputatas).
Monografijoje aprašyta Paliepio-Miežonių pradinė mokykla, veikusi 92 metus (1911-2003). Joje mokytojavo garsūs šiame regione pedagogai kaip Jonas Jurkūnas, Stasys Kadžiulis. Monografijoje išspausdinti ir šios mokyklos auklėtinės Gražinos Kadžiulytės atsiminimai apie savo tėvą, klasės draugus, mokyklos gyvenimą, taip pat apie kultūrinę Miežonių kaimo veiklą. J. Tomkus įdėjo dar kelių buvusių šios mokyklos mokinių atsiminimus, o tai jo monografijai suteikia dar daugiau gyvumo, įtaigumo, autentiškumo. Knygoje taikliai pastebėta, kad „Žmonės, kaip ir paukščiai, grįžta į tas pačias vietas, kur jie gimė, augo, nes juos lydi jaunystės prisiminimai ir didžiulė nostalgija gimtinei."
Džiugu, kad J. Tomkui tie prisiminimai grįžo tokia įstabia dovana kraštiečiams - monografija „Miežonys."
Monografija iliustruota nuotraukomis, schemomis.
Knygą išleido Kaišiadorių muziejus, ji skirta Miežonių kaimo 430 metų sukakčiai paminėti.
2010 m. sausio 26 d. knyga buvo pristatyta Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo autorius.

„Paliepis"
Mainos rūbai margo svieto... Tuos garsius, visiems žinomus žodžius vaizdžiai iliustruoja J. Tomkaus knyga „Paliepis". Tai apie baigiantį nykti Paliepio kaimą Palomenės seniūnijoje. Kas jį Lietuvoje žino? Beveik niekas, išskyrus tuos, kurie iš jo ar jo apylinkių kilę, jame gyvenę, dirbę...
Galbūt Paliepis taip tyliai, ramiai ir būtų pasitraukęs į nebūtį, visų užmirštas, nebeprisimenamas, jei ne J. Tomkus, ne jo pastangos išsaugoti Paliepio kaimo atmintį, išleisti apie jį knygą. Pasirodo, šio kaimo istorija įdomi, vertinga, kelianti tų žmonių pasididžiavimą, kurių gyvenimas susijęs su juo.
J. Tomkus išaiškino, kad Paliepis, anksčiau vadintas Polipiu, pirmą kartą paminėtas 1897 m. Žiežmarių pavieto gyvenviečių sąrašuose. Palivarkas turėjo 152,6 ha žemės, jame gyveno 11 žmonių. Palivarką valdė stambūs žemvaldžiai grafai Tiškevičiai. Parceliuojant dvarus 1919 m. Paliepis atrodė šiurpiai skurdus. Visi trobesiai mediniai, apgriuvę, šiaudiniais stogais. Visi gyventojai - bežemiai, mažažemiai.
1921 m. buvusioje Benedikto Jono Tiškevičiaus dvarvietėje buvo įsteigta Paliepio pradžios mokykla. Šioje mokykloje yra mokytojavę Lietuvos pedagogikos istorijoje žinomi mokytojai Vincas Serbenta, Saliamonas Paltanavičius (kompozitoriaus V. Paltanavičiaus tėvas), Romanas Karpus, Justinas Neverbickas (tarybiniais laikais - abu Sibiro tremtiniai) ir kt. 1938 m. Paliepio pradinė mokykla tapo Miežonių pagrindinės mokyklos antruoju komplektu.
J. Tomkaus knygoje surašyta, kokius žymiausius auklėtinius išugdė toji maža kaimelio medinė pradinė mokykla. Jų net keli, kurie žinomi Lietuvoje, netgi už jos ribų. Tai Vytautas Galinis, literatūros kritikas, hab. dr. profesorius, Adolfas Varanauskas, ritulio stūmikas, TSRS rekordininkas, Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis (8 vieta), Bronislava Galinytė, istorikė, kun. Jonas Tomkus, Juozas  Laurušonis, liuteronų bažnyčios kunigas Čikagoje, Aldona Tomkutė, biologė, na, ir pats knygos autorius dr. doc. Juozapas Tomkus.
Štai tau ir buvęs šiaudastogių bakūžių Paliepis!
J. Tomkus knygoje aprašė ir visus dvylika Paliepio kaimo vienkiemių - savanorių kūrėjo Vinco Bernoto, Bernardo Grigaliūno, Paškauskų (iš šios giminės kilęs ir žinomas verslininkas Romutis Paškauskas), Klečkauskų, Staliulionių ir kitų. Koks margas buvo jų gyvenimas, kiek daug karo ir pokario sunkumų teko iškęsti šio kaimo žmonėms! Autorius vaizdžiai aprašė partizanines kovas šiose apylinkėse, žmonių trėmimus į Sibirą. Tą medžiagą papildo pačių paliepiečių prisiminimai, kuriuos J. Tomkus įdėjo į savo knygą.
„Vienkiemių naikinimas“ - taip pavadintas vienas iš paskutiniųjų knygos skyrių. 1947 metais, prieš įkuriant kolūkį, Paliepio kaime buvo 15 sodybų ir 80 gyventojų. Po 15 metų Paliepio kaime buvo tik 39 gyventojai, o  Atgimimo pradžioje - vos 8. Tačiau jų nepadidėjo ir nepriklausomybės laikais. Kaimo kaip ir nebeliko. Buvusių savininkų ir jų palikuonių žemė nuomojama... Kokia bus tolesnė šios vietovės istorija, matysime, autorius savo prognozių nepateikia.
Kas paskatino J. Tomkų, mokslininką, kurio veikla beveik neturėjo nieko bendro su istorija, tautotyra, praverti archyvų duris, įnikti į senus dokumentus, apklausinėti iš Paliepio kaimo kilusius žmones, rašyti knygą? Atsakymas vienareikšmis: meilė gimtinei... O meilė galingas dalykas - ji gali daug ką gero padaryti. Ir šiuo atveju padarė. Turime knygą  -  puikią, įdomią, ypač iš šių apylinkių kilusiems žmonėms.
* * *
Susitikome su J. Tomkumi Vilniuje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, kur vyko folklorinių ansamblių festivalio „Skamba skamba kankliai“ kaišiadoriečių koncertas. Tokių progų J. Tomkus nepraleidžia. Kaišiadoryse prasidėjo jo - chorų dainininko - kelias, tad ir įdomu, kaip šiandien atrodo Kaišiadorių rajono reprezentaciniai folkloriniai ansambliai - Ringailių (vad. A. Kamantauskienė), „Verpeta"(vad.V. Jankauskienė) ir vilniškė „Vilnelė", kuriai vadovauja buvusi kaišiadoriškė Laima Kurgonaitė-Purlienė.
J. Tomkus ne tuščiomis atėjo į šią šventę, o su savo knygomis „Miežonys"  ir „Paliepis". Ne vienam užrašė autografą. O ir tautotyros darbų aruodai dar neišsemti, surinkta medžiagos ir apie kitus gimtųjų apylinkių kaimus. Tad tikriausiai dar ne vienos gerbiamo kraštiečio knygos sulauksime. Jos mums įdomios, reikalingos.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 7416

Komentarai (8)
2014-04-29 14:57
tai mes labiai norėčiau jums padėti ką nors, kad jums ką galima pasakyti aš tai nieko tai ką tu veiki mus labai reikia ką nors aš jus galiu padėti tai ką nors jusm pasakyti ar būtu jum gerai mes norė tu me kas jus gerao buvo jums ką padėti tiems žmonėmis tai tu jai nori tai ir gerai,kad tu norė tai aš jusm gerai tai kas mes labai norėčiau
virginija ungairaitė
2014-03-05 11:18
-Štai guli baltas kilimėlis.
ieva
2014-03-05 11:16
Kaimyno pievutėje, pririštas prie medžio, gulėjo Čang-Po.Iš tolo jis atrodė lyg baltas gauruotas kilimėlis, kokius šeiminininkės dažnai patiesia vonios kambary.Alei patiko galvot prie Čang-Po kaip kililį.Kiekvieną rytą išbėgdavo ji su dešros riekele rankoje, vis bandydama nepastebėta prieiti prie snaudžiančio šuniuko.Pirštu galais ji stypčiodavo rasota žole, mintyse kastodama savo sugalvotą žaidimą:
justė
2014-02-24 13:52
mes tai kalima tai kas jai tai nieko ką tu tai galvoji viska tai kas tai ne ko galima viska tai kas gal jai tu nori aš tai norėčiau, kad tai nūti tai viksas 
:zzz :upset :upset :upset :upset :upset :upset
aldutė
2014-02-24 13:48
Tai kas mes dekojime mes autorium tai mes tai kas gali mum padėti žomės jiem viska tai mes ir jiems mes viska padedami tai kas galima viska tai kas tai mes visiem žmonėmis,kad tie žmones parašė Kaišiadoriū rarono aidus mes visi jiems padekojeme teims kurie mus padada mū aidus auturio JONAS LAURINAVIČIUS :grin
emilija
2014-02-24 13:40
tai mes norėjome mes parašyti apie kaišiadoriū aidas :zzz
ieva
2013-09-24 23:19
LENINAS LABAI MYLEJO VAIKUS,kaip tas slamstas atsibobo
taigi
2013-09-18 10:19
Dėkoju straiposnio autoriui už tokį straipsnį, gyvena mūsų tarpe puikūs žmonės, kūrę gėrį aplink save , nesireklamavę pigiais niekais, už kuriuos dabar kabinami visokie medaliukai.Sužinojau apie dar vieną grynuolį iš mūsų krašto, ačiū Jums.
virginija
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 lapkričio 06, trečiadienis )